Net pati nustebau, kad knygos gyvena ne tik knygynuose, bibliotekose, draugų ar bendradarbių namuose, bet ir mano seno daugiabučio namo rūsyje. Jos ten nukeliavo prieš daugelį metų, kai mažame bute joms nebeliko vietos, ir buvo ilgam užmirštos, kol...pamačiau filmą ,,Sugrįžimas į Braidshedą", kol vėliau perskaičiau knygą ir susipažinau su anglų rašytojo Ivlino Vo kūryba. Tuomet prisiminiau, kad kažkada labai labai seniai skaičiau šio rašytojo knygą ir ji dar ir dabar gyvena rūsyje.
Taip į namus viena po kitos grįžo knygos. Vienos jų, kurios nekėlė jokių prisiminimų, atsidūrė internetiniame perskaitytų knygų knygyne:
http://www.sena.lt/paieska/user/s/gabrielelaima - gal kam tos knygos bus mielos arba naudingos, kitos gi nugulė į lentynas ir laukia savo eilės būti iš naujo perskaitytos. Pirmoji į rankas, žinoma, buvo paimta Ivlino Vo ,,Numylėtinė. Dulkių sauja" - viso šio erzelio kaltininkė.
VIRŠELIS. Ivlinas Vo ,,Numylėtinė. Dulkių sauja" (orig. Evelyn Wough ,,The loved one. A handful of dust", leidykla Vaga, Vilnius, 1972, iš anglų kalbos vertė Silvija Lomsargytė-Pukienė, 317 psl.
NUMYLĖTINĖ tai, anot autoriaus ,,anglų-amerikiečių tragedija, kuriame negailestingai parodomas žmogaus degradavimas, pašiepiami amerikiečių kultūros standartai ir anglų snobizmas. Knyga užgimė Ivlinui Vo viešint Amerikoje, konkrečiai 1947 m. jam nuvykus į Holivudą dėl knygos ,,Sugrįžimas į Braidshedą" ekranizavimo. Kaip žinia, su romano ekranizacija tuokart nieko neišėjo - nepatiko rašytojui scenarijus. Jam taip pat nepatiko ir amerikiečių gyvenimo būdas, jų pragmatizmas ir lėkštas optimizmas. Savo kelionės į JAV įspūdžius rašytojas sudėjo į 1948 m. Londone išėjusį romaną Numylėtinė
Pasitelkdama sutrumpintą literatūrologės Dalios Zabielaitės staripsnį apie Ivlino Vo kūrybą publikuotą žurnale ,,Naujasis židinys" trumpai perteiksiu romano turinį.
Anglas Denis Barlou, nesėkmingai siekęs tapti poetu, atvyko į JAV ieškoti naujo gyvenimo. Iš pradžių jis dirba Holivode scenaristu, tačiau neužilgo atleidžiamas ir ilgai neieškojęs anglui tinkamo darbo, nueina į naminių gyvūnėlių laidojimo namus, tuo užtraukdamas negarbę visiems tautiečiams. Kitas anglų aristokratas, vietinės angliškosios visuomenės seniūnas Frensis Hinslis, netekęs darbo Holivude pasielgia garbingiau - pasikaria. Denis Barlou, įpareigotas pasirūpinti Frensio laidotuvėmis, nueina į laidojimo namus ,,Šnarantis gojus", kur susiduria su naujamadiškais ir prabagiais amerikiečių laidojimo papročiais - viskas čia panašu į stebuklų šalį. Toje stebuklų šalyje atsisveikinimą su mirusiuoju siekiama paversti puikiu reginiu. Visa laidotuvių industrija apgaubta rafinuotai sukurtos ramybės ir laimės iliuzijos. Kosmetikai, grimuotojai, aprengėjai dirba prie numirėlio, taip ir tam, kad artimieji patirtų kuo mažiau skausmo. Darbuotojai turi netgi savo specialią profesinę kalbą, kuria numirėlis vadinamas „numylėtiniu“, jo artimieji – „belaukiančiaisiais“.
Pasitelkęs satyrą, rašytojas įtaigiai ir sukrečiančiai parodo, kaip vertybių ir religijos krizės, vienmatiškumo epochoje žmogus iškreiptai elgiasi mirties akivaizdoje, tokį savo elgesį laikydamas moderniu pasiekimu. Moderni vienmatė visuomenė siekia paslėpti egzistencijos tragiškumo dimensiją ir kurtitokį gyvenimo būdą, kuris žmogui leistų jaustis vien tik laimingam. Bet dramatizmas ir skausmas, vienmatėje visuomenėje vis tiek pasireiškia, tik kitokiais, pavidalais: Denis Barlou įsimyli laidojimo namų lavonų kosmetikę Emę Tanatogenos, įsimyli meile, kurioje, kaip ir amerikiečių santykiuose, nėra nuoširdumo ir žmogiško jausmo gelmės. Panašiai ją įsimyli ir jos bendradarbis balzamuotojas amerikietis misteris Džoibojus, „laimingų vaikų šypsenų“ numirėlių veiduose specialistas, „savo mamutės“ sūnelis. O Emė Tanatogenos, besiblaškydama tarp dviejų vyrų, nesugeba pasirinkti, už kurio tekėti. Ji ima rašinėti laiškus vietinio laikraščio Guru Braminui, kurį pasirinko savo dvasios vadovu. Ji prašo patarimų, kaip elgtis ir kurį sužadėtinį pasirinkti. Galiausiai Guru Braminui ji nusibosta ir įkyri,
ir šis mesteli, kad išeitis viena - nusižudyti. Ji taip ir padaro – susileidžia cianido Džoibojaus balzamavimo kabinete. Džoibojui tokia jo sužadėtinės mirtis reiškia ne tiek skausmą, kiek tarnybinį skandalą, todėl jis, norėdamas tą skandalą paslėpti, paprašo Denio Barlou, kad šis sudegintų Emės Tanatogenos kūną savojoje naminių gyvūnėlių laidojimo kontoroje. Denis Barlou irgi nejaučia skausmo dėl savo sužadėtinės mirties – jos mirtis jam yra proga pasipelnyti iš Džoibojaus ir taip užsidirbti pinigų komfortiškam grįžimui laivu atgal į Angliją.
DULKIŲ SAUJA. Romanas prasideda T.S. Elioto poemos Bevaisė žemė citata, kuri tarsi nusako pagrindinę knygos mintį: „Aš parodysiu tau, ko nebuvai dar regėjęs, [...] Parodysiu siaubą tau dulkių saujoj“.
Pasakodamas apie vienos anglų aukštuomenės šeimos gyvenimą, Ivlinas Vo aprašo tuos gyvenimo pavidalus, kurie jam kelia siaubą, nes tėra tik dulkių sauja. Bet aprašo vėlgi su jam būdinga satyra. Romanas priklauso ankstyvajam rašytojo kūrybos laikotarpiui. Anglijoje Dulkių sauja pasirodė 1934 m., kai jau vyko rašytojo skyrybų byla (o ji truko kelis metus ir buvo būtina, norint susituokti su savo antrąja žmona Laura Herbert). Kai išėjo šis romanas, rašytojas kaip laikraščių korespondentas jau buvo nemažai pakeliavęs po pasaulį ir išgarsėjęs kaip geros kelionių literatūros kūrėjas.
Pietų Amerikos motyvu kaip tik ir užbaigiamas romanas Dulkių sauja. Užsienio kritikų teigimu, Ivlinas Vo pirmiausia buvo parašęs apsakymą The Man Who Liked Dickens apie anglą, įstrigusį Brazilijos džiunglėse pas vieną keistuolį, kuris jį verčia jam skaityti Charleso Dickenso knygas, nes pats to nemoka daryti. Šis apsakymas buvo metafora to, kaip rašytojas patiria gyvenimą vakarietiškoje modernėjančioje Anglijoje – tarsi grįžimą į primityvius barbarų laikus. Paskui tą apsakymą jis išplėtojo į romaną Dulkių sauja.
Pagrindinis veikėjas yra trisdešimtmetis aristokratas Tonis Lastas (aliuzija į angl. last ‘paskutinis’,
tad Tonis Lastas yra paskutinis tam tikrų vertybių atstovas), gyvenantis sename anglų gotikos dvare Hetone, kuriame jis ir užaugo. Jo dailiai žmonai Brendai, nors ji atvirai to nesako, ramus dvaro gyvenimas yra atgrasus ir nuobodus. Ir vieną dieną Brenda įsimyli į jų dvarą pasisvečiuoti atkakusį kilmingą ir išsilavinusį veltėdį Džonį Byverį iš Londono, paprastai sėdintį namie prie telefono ir laukiantį, kad kas pakviestų į pobūvį. Besisvečiuodamas dvare Džonis Byveris pripasakojo Brendai visokių paskalų ir „naujienų“ iš Londono. Šis mamytės sūnelis atvilioja Brendą į Londoną ir pasinaudodamas jos statusu aukštuomenėje, siekia prasimušti tuose sluoksniuose. Jo motina misis Byver, apsukri prekiautoja butais Londone, sužavi Brendą savo verslu ir ši nutaria išsinuomoti iš jos butą Londone. Įsigijusi butą, ji vis dažniau palieka savo vyrą tūnoti Hetone, apsistoja Londone, su meilužiu Džoniu Byveriu pasineria į pobūvių, restoranų gyvenimą, eina į šundaktario masažus, burtis iš kojų pėdų, pradeda lankyti ekonomikos paskaitas, ir galiausiai pasidavusi modernėjimo žavesiui nutaria skirtis su vyru.
Tonis Lastas romane vaizduojamas kaip tradicinių konservatyvių pažiūrų žmogus, gal kiek paviršutiniškai religingas (sekmadieniais į anglikonų bažnyčią einąs „iš pareigos“), nemėgstantis pobūvių, šiek tiek skeptiškai žiūrįs į žmonos modernėjimą ir iš pradžių net neįsivaizduojantis, kad ji galinti būti jam neištikima ir jį rafinuotai apgaudinėti. Tonio Lasto gyvenimas apsiverčia žuvus sūnui ir prasidėjus skyrybų bylai. Norėdamas nusiraminti ir ir šiek tiek nuo visko atsiriboti, Tonis Lastas išvyksta kelionėn į Braziliją su nauju pažįstamu tyrinėtoju daktaru Mesindžeriu. Brazilijos džiunglėse jie ieško legendinio senovės Miesto, kurį Tonis Lastas įsivaizduoja kaip gotikinio stiliaus miestą (tarsi „transformuotą Hetoną“). Tačiau indėnų džiunglės – ne atgaivos šaltinis, kaip tikėtasi, o veikiau primityvokų barbarų kraštas, alinąs ir naikinąs kūną bei dvasią. Krioklyje nuskendus tyrinėtojui Mesindžeriui, karštlige susirgusį Tonį Lastą priglaudžia keistuolis misteris Todas, kuris jo nebepaleidžia, reikalaudamas, kad šis jam skaitytų Dickensą.
MANO VERTINIMAS. Knyga, kurią verta perskaityti ir turėti. Ji tikrai liks mano namų bibliotekoje. 5/5 - ir ne mažiau.
