E. O. Chirovici Veidrodžių knyga

  Viršelis. E. O. Chirovici Veidrodžių knyga (The Book of Mirrors), leidykla Alma littera, 2017 m., iš anglų kalbos vertė Akvilina Cicėnaitė, 247 psl.

  Apie knygą. Vieną dieną Niujorke dirbančio literatūros agento Piterio Kaco rankose atsiduria rankraščio, pavadinto „Veidrodžių knyga“, ištrauka. Rankraštyje autorius Ričardas Flynas dėsto savo prisiminimus iš studijų laikų, pasakoja apie meilę studentei Lorai Beins ir pažintį su garsiu Prinstono universiteto psichologijos profesoriumi Džozefu Videriu. Vieną 1987 m. gruodžio naktį profesorius žiauriai nužudomas savo namuose. Nusikaltimą tyrusiems policininkams taip ir nepavyko aptikti žudiko, byla iki šiol neišaiškinta. Tačiau Ričardas savo rankraštyje užsimena, kad yra pasirengęs įvardyti tikruosius nusikaltėlius.

   Piteris Kacas nekantriai laukia žadėto knygos tęsinio, bet... taip ir nesulaukia. Galiausiai paaiškėja, kad Ričardas mirė, o jo rankraštis mįslingai dingo. Vis dėlto Piteris nepasiduoda. Pasitelkęs į pagalbą žurnalistą Džoną Kelerį, jis mėgina surasti knygoje minimus asmenis ir jų padedamas išsiaiškinti tiesą. Tačiau netrukus paaiškėja, kad šioje istorijoje nėra vienos tiesos, nes liudininkų prisiminimai yra subjektyvūs ir nepatikimi. Pasiklydę prieštaringos informacijos sraute tyrėjai nuleidžia rankas.

   Galbūt kai kurioms istorijoms tiesiog lemta likti neparašytoms? Tačiau įsibėgėjęs prisiminimų kamuolys nebegali sustoti, tad meilės, neapykantos ir mirties veidrodžiuose ryškėja nauji atspindžiai.

   Gimtojoje Rumunijoje Eugen Ovidiu Chirovici buvo pripažintas detektyvų meistras, tačiau „Veidrodžių knygą“ jis parašė anglų kalba jau persikėlęs į Angliją. Knyga tapo tikra pasaulinio masto literatūros sensacija. Teises publikuoti šį kūrinį įsigijo 36 šalys, taip pat – ir Lietuva. Autorius sukūrė daugialypę detektyvinę mįslę, kurios veikėjai klaidžioja tarp atminties labirintuose skendinčių prisiminimų, nedrįsdami pažvelgti tiesai į akis.

   Mano nuomonė. Labai smagiai ir greitai susiskaitė. Tiesiog nepaleidau iš rankų kol neužverčiau paskutinio puslapio. Viena žmogžudystė ir kelios skirtingos istorijos, herojus siejančios su nužudytuoju. Autorius puikiai atskleidžia žmogaus atminties žaidimus. Ar viskas, ką prisimename, esame tikrai patyrę, o gal tai tik mūsų atmintyje išlikę girdėti pasakojimai per laiką tapę mūsų pačių patirtimi? O gal atvirkščiai – netenkame atminties ir savo gyvenimą susikuriame iš kitų pasakojimų? O jei atmintis grįžta ir susikurta tiesa pasirodo visiškai ne tokia, kokią tau įteigė? 

    Neįpareigojanti knyga savaitgaliui, kai niekur nereikia eiti. Tuomet susisupi į pledą, šalia pasistatai puodelį kavos/arbatos ir skaitai, skaitai, skaitai...

Greitas kondensuoto pieno pyragas

    Laukiu netikėtų svečių, o šaldytuvas tuščias,  tik keli kiaušiniai kamputyje kiurkso ir pusė pakelio sviesto užsilikę. Imu knistis po spinteles, gal ką geriau rasiu? Ir tikrai, randu kondensuoto pieno skardinę ir saują lazdyno riešutų. Valio! Bus pyragas prie kavos!

Tai gi, pyragui reikia:

1 skardinės (400 g) kondensuoto pieno;
200 g miltų;
100 g sviesto (ištirpinto);
3 kiaušinių;
1/2 šaukštelio kepimo miltelių;
100 g susmulkintų riešutų (aš turėjau lazdyno, tačiau pyragą galima gardinti ir razinomis, džiovintomis spanguolėmis ar kitais priedais, o galima ir visai negardinti).

Kepame:

Į dubenį supyliau kondensuotą pieną, įmušiau kiaušinius ir viską suplakiau mikseriu. Miltus sumaišiau su kepimo milteliais ir smulkiai kapotais riešutais ir toliau plakdama mišinį supyliau į kondensuoto pieno ir kiaušinių plakinį. Viską išmaišiau iki vientisos masės. Kepimo formą išklojau kepimo popieriumi, ištepiau lašeliu aliejaus ir supyliau paruoštą tešlą. Ant tešlos užbėriau šaukštą kapotų riešutų – grožiui –  ir pašoviau kepti į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę.  Maždaug po 45 min. pyragą ištraukiau iš orkaitės ir palikau šiek tiek atvėsti. O sulaukusi svečių visiems atriekiau po riekę. Skanaus!

Nils Sakss, Jurģis Liepnieks Mirtis - tai ne pabaiga

   Viršelis. Nils Sakss, Jurģis Liepnieks  Mirtis – tai ne pabaiga (Nāve - tās nav beigas), leidybos namai Balto, 2021 m., iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius, 463 psl.

   Apie knygą. Įtakingos Šapirų šeimos bute Rygoje įvykdoma žmogžudystė – pro atvirą langą profesionalaus snaiperio paleista kulka atima gyvybę jaunai fortepijono mokytojai. Pulkininkas, tyrimui vadovaujantis policijos pareigūnas, neabejoja, kad ieškoti žudiko reikia kur nors netoliese. Tačiau logiškos nusikaltimo versijos viena po kitos veda į aklavietę.

   Mažame Anglijos miestelyje kalbos terapeutės kabinete nuo karjerą sugriovusio skandalo slepiasi vaikų psichiatrė Sara Redstoun. Dabar didžiausias jos iššūkis – mokyti mažamečius taisyklingai ištarti „r“. Tačiau naujo paciento, nekalbančio berniuko iš disfunkcinės šeimos, akyse ji vėl išvysta tai, kas beveik sugriovė jos gyvenimą.

   Kas sieja kuklios fortepijono mokytojos mirtį su britų logopedės skandalu? Kodėl nekalbantis vaikas vis prisimena tai, ko niekuomet nepatyrė? Ir kas bando tampyti nepalenkiamą pulkininką už nematomų virvučių? Tariamai buitinės žmogžudystės mįslė pamažu auga ir bręsta, į sceną žengia praeities vaiduokliai ir užsienio specialiosios tarnybos, mistiniai sutapimai veda į žmogaus pasąmonės labirintus.

   Bendraautoriai Nilas Saksas ir Jurgis Liepniekas į neatrišamą mazgą pina skirtingas siužeto linijas, piešia itin spalvingą kontroversiško pagrindinio veikėjo paveikslą ir skaitytojui dovanoja tirštą, įtampos kupiną skaitymo malonumą. „Mirtis – tai ne pabaiga“ Latvijoje iškart tapo bestseleriu, pateko į perkamiausių metų knygų dešimtuką, o literatūros kritikai kūrinį įvardijo kaip „solidų, pasaulinio lygio kriminalinį trilerį“.

    Mano nuomonė. Pirmas pastebėjimas, nepykit, braliukai, bet iki Jo Nesbo tai dar tolokai. Antra, tik praėjusi skaityti nesupratau, ką skaitau, ar detektyvą, ar penkiasdešimt pilkų atspalvių? Ar tokios gausybės intymių scenų reikėjo Pulkininko charakteriui atsklesti? Abejoju, tai daugiau autorių noras įžūliomis erotinėmis scenomis pritraukti skaitytoją. 

  Knygoje paraleliai vystomos dvi siužetinės linijos: nusikaltimo tyrimas ir reinkarnacija.

    Kalbant apie kriminalinę liniją, tai pagrindinis nusikaltimo tyrėjas, o tuo pačiu ir pagrindinis knygos personažas Pulkininkas, viso kūrinio metu taip ir neįgauna vardo, yra lyg anonimas. Gal dėl to  Pulkininko prisiminimai, jo praeitis, jo santykiai su moterimis užima didesnę dalį knygos, nei nusikaltimo tyrimas, kuris, atrodo, vyksta pats savaime, be niekieno pastangų.

    Man įdomesnė antroji siužetinė linija, kuriai atstovauja  vaikų psichiatrė Sara Redstoun, tirianti  sielų persikūnijimą. Darbas atveda ją ir jos pacientą į Rygą bei įsuka į šnipinėjimo skandalą. 

    Mistika, gyvenimas po mirties, seksas, žmogžudystės,  šnipinėjimas...visko šioje knygoje apstu, tačiau  viskas kažkaip paviršutiniška, mažai kabina. Didžiausias įdomumas tai, kad knygą parašė kaimynai latviai ir veiksmas vyksta neseniai lankytoje Rygoje.