PALĖVENĖS (KOMARŲ) DVARAS

 

  Atostogos kaime yra gerai: vartaisi prie upės arba uogas nuo krūmo raškai, o kai pabosta, sėdi už automobilio vairo ir leki kokio netoliese esančio dvaro apžiūrėti. Taip atsidūriau Palėvenės dvare, esančiame šalia kelio Daugailiškis-Kupiškis-Panevėžys, Stirniškių kaime, dešiniajame Lėvens krante. Pavadinimas kilęs nuo šalimais esančio Palėvenės miestelio.

  Dvaro teritorija aptverta tvora, ant kurios kabo užrašas: ,,Privati valda, važiuoti draudžiama". Tačiau šalia stovi stendas, kuriame rašoma: ,,Dėkojame visiems čia apsilankiusiems. Pabūkite, paklausykite, kaip nepakartojamą melodiją ošia šimtamečiai medžiai. Čia nuo aušros lyg sutemos suokia lakštingala, be atodūsio dirba sanitarai geniai, Lėvens užutekyje įsikūrę pilkosios gervės, naktimis budi ūkaujantys apuokai, o nuo rūmų bokšto Jus stebi gandrai. Savo darbštumu dūzgiančios bitės tebus Jums įkvėpėjos geriems darbams, kuriant gražią, turtingą Tėvynę. Maloniai prašome – te  niekada nepakyla ranka blogiui."

   Perskaitę tokį gražų kvietimą, automobilį paliekame už tvoros ir drąsiai žengiame į dvaro teritoriją. 

Dešiniajame rūmų sparne buvo įrengta aukšta oranžerija ir du jos pločio bokštai

  Palėvėnės vietovardis minimas nuo 1520 m. XVI a. pab. Palėvenės dvaras kartu su Pelyšų ir Kraštų dvarais priklausė Jonui ir Mikalojui Grigoraičiams Trakoplėšoms, kurie pasidalino šias valdas. Palėvenė atiteko Mikalojaus dukteriai Elžbietai ir jos vyrui Mikalojui Tamošaičiui Rimkevičiui. 1654 m. Palėvenės dvare įsikūrė Mykolas Komaras. Nuo tada Palėvenės dvaras tapo svarbiausia Komarų giminės valda. Iki XIX a. II p. čia nebuvo didesnės rezidencijos, stovėjo vieno aukšto klasicistinis rūmas. 

Senasis pastatas XIX a. II p. buvo perstatytas į didžiulius neoklasicistinius rūmus

 Apie 1870-1880 m. senasis pastatas buvo perstatytas į modernesnius neoklasicistinius rūmus. Perstatymo metu prailgintas dešinysis rūmų sparnas, nuo įvažiavimo pusės pastatyta aukšta oranžerija ir du jos pločio bokštai. Rūmuose buvo 26 įvairios paskirties, formos ir dydžio patalpos. Paskutiniu Palėvenės dvaro savininku tapo Bogdanas Komaras. 1940 m. sovietų valdžia dvarą nusavino. 1941 m. vokiečiams bombarduojant viename dvaro ūkiniame pastate įrengtą aerodromo šaudmenų sandėlį nukentėjo dvaro rūmai, oficina ir svirnas. Sovietmečiu buvusio dvaro pastatai naudoti gamybinei paskirčiai: rūmuose įsteigtas musgaudžių cechas, spirito gamyklos patalpose - „Anykščių vyno“ filialas. Dalį pastatų naudojo Kupiškio miškų ūkis. 1992 m. dvaras su 113 ha žemės grąžinti Bogdano Komaro vaikaitės Nijolės Marijos Žiukaitės-Milaknienės šeimai.

Oficina

  Iki mūsų dienų išlikę dvaro rūmai, oficina, pieninė, bravoras, sandėlis. Rūmus supa angliško stiliaus parkas su vienu iš dviejų augančių Lietuvoje kurilinių maumedžių, su šimtametėmis liepomis, beržais, kanadiniais klevais, eglėmis ir baltosiomis tuopomis. Smagu vaikščioti po dvaro sodybą, kuri Nijolės Milaknienės šeimos pastangomis atgavo savo buvusią dvasią. O labiausia džiugina tai, kad dvaras neuždarytas, o lieka atviras visiems, norintiems pasidžiaugti Lietuvos dvarų grožiu. Be to, dvarą galima išsinuomoti vestuvėms, krikštynoms ar jubiliejams, o dvaro parko teritorija puikiai tinka įvairiems meno plenerams, moksleivių ar kolektyvų sąskrydžiams rengti.

Per dvaro teritoriją teka Lėvuo

Šaltiniai:
KVR
Wikipedia
Palevene.lt
infokupiškis
kmintys 

Rytis Sabas Gaono kodas

 

Viršelis. Rytis Sabas Gaono kodas, Alma littera leidykla, 2019 m., 208 psl.

Apie knygą. Pradėjęs skaityti „Gaono kodą“, negali nuo jo atsiplėšti tol, kol rašytojo ranka neatveda iki paskutinės eilutės. Tai – ne vienintelis romano privalumas. Kvapą gniaužiantis trileris, kuriame emigranto Pauliaus Meko – Polo Vilemseno – ir jo artimųjų gyvenimas pinasi su „Mosado“, FSB ir GRU bei Lietuvos žvalgybų ir kelių valstybių mafijozų kova dėl Vilniaus žydų išminčiaus Gaono palikto raštelio su neįtikėtinos galios kodu, turi dar ir neįtikėtiną istorinį foną.

  „Gaono kodo“ pasakojimo epicentras – Ukmergės rajono Želvos miestelis, iš kurio kilęs Nobelio premijos laureatas Aaronas Klugas, jame gyveno ir Gaono brolis. Nė sekundei neišleisdamas iš akių romano veiksmo, pakeliui autorius skaitytoją supažindina su Lietuvoje menkai žinomais ar net nežinomais, bet pasaulyje išgarsėjusiais mūsų tėvynainiais.

  Antras knygos planas daugybei lietuvių rašytojų vis dar pakiša koją. Rytis Sabas, priešingai, veiksmo foną tapo meistriškai.

  Mano nuomonė. ,,Stogą raunantis nuotykių romanas" – tokią nuostatą suformuoja R. Valatkos parašytas knygos anonsas. Deja, stogas liko vietoje. Siužetas gana lėkštas ir nuspėjamas, veikėjai taip pat nepasižymi išskirtinėmis savybėmis, tai gi, kaip romanas šis kūrinys yra gana silpnas. Tačiau knygą gelbsti istoriniai faktai, kurių fone vyksta veiksmas: apie litvakus, apie jų įtaką Lietuvos vystymuisi, apie Šiaurės Jeruzale vadinto Vilniaus bei Želvos miestelio žydus, tame tarpe ir Vilniaus Gaoną. Daugelį istorinių faktų jau žinojau, bet visada smagu praplėsti žinias, tad ši knyga paskatino daugiau pasidomėti apie Želvos žydų bendruomenę, teko net apsilankyti Želvoje. Štai kokia literatūros galia!