Sofija Tyzenhauzaitė Lenkas Santo Dominge arba jaunoji kreolė

  Viršelis. Sofija Tyzenhauzaitė Lenkas Santo Dominge arba jaunoji kreolė (La Polonois ą St. Domingue, ou La jeune Creole), Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2021 m., iš prancūzų kalbos vertė V. Baranauskas, 105 psl.

  Apie knygą. Sofija Tyzenhauzaitė (1790–1878) – viena pirmųjų istorinės Lietuvos rašytojų moterų.

  Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel Gufjė gimė 1790 m. Žaludko dvare, netoli Lydos (dab. Baltarusijos teritorijoje). Ji buvo viena pirmųjų moterų rašytojų istorinėje Lietuvoje. • Knygas rašė ir leido prancūzų kalba. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Lietuvoje (Rokiškyje, Kairėnuose, Vilniuje, Taujėnuose, Plateliuose), dažnai keliaudavo po Europą, gyvendavo Florencijoje, Venecijoje, savo vyrui Oktavijui ir jo giminei priklausiusiuose dvaruose Prancūzijoje. Mirė 1878 m. gegužės 28 d. Nicoje (Prancūzija), Alpes-Maritimes, Provence. Alpes-Côte d'Azur, būdama 88 -erių metų amžiaus. Palaidota Paryžiuje, grafų Šuazelių šeimos kapavietėje.

  Sofija Tyzenhauzaitė knygas rašė ir leido prancūzų kalba. Savo pirmąją knygą ji išleido jau būdama 28 -erių metų amžiaus – 1818 -aisiais (tais metais, kai susituokė su savo vyru Oktavijumi). Tai istoriniais įvykiais paremtas romanas „Lenkas Santo Dominge, arba jaunoji kreolė“. Žinoma, kad iš viso ji parašė 8 knygas. Į lietuvių kalbą išverstos ir išleistos dar dvi S. Tyzenhauzaitės knygos – „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje“ ir plačiausiai žinomos jos „Reminiscencijos“.

   ,,Jūs sakote, kad didvyris pažadėjo sugrąžinti jums tėvynę. Deja! Bijau, kad tapote savo entuziazmo aukomis ir visi galite žūti nesulaukę, kol išsipildys jūsų viltys. Argi dėl laisvės susiradote sau šeimininką? Nors esu nemokyta ir paprasta, puikiai suprantu, jog jūsų padėtis buvo tokia, kad neturėjote galimybės rinktis, ir vienintelė jūsų viltis buvo sekti tą šviesulį, sakyčiau, liepsną, kurios spindesys apakino Europą, bet neapsaugojo nuo jūsų šalies padalijimo. Savo garbingais žygiais jūs įgijote šventą teisę į globėjo pagarbą ir dėkingumą [...]".

  „Netrukus mūsų namai prisipildė abiejų kariaujančių pusių ligonių, sužeistų ir mirštančių karių. Mes nepajėgėme jų visų tinkamai prižiūrėti. Vienas liūdnas netikėtas įvykis pažadino ankstesnį skausmą, laiko nuramintą, ir atvėrė širdies žaizdas. Vieną dieną, kai atvykau į ligoninę padėti seserims, tarp tįsančių ligos patale nelaimingųjų pamačiau ką tik atgabentą ligonį. Jis buvo pasigavęs drugį, kurį, kaip buvo tikima, mes sugebėjome gydyti. Atsargiai priėjau prie to vyro. Nors jo veido bruožai buvo kančios iškreipti, bet man pasirodė pažįstami. Išgirdau jį dejuojant, kažką nesuprantamai murmant. Atpažinau jo balsą... O Dangau, tai ponas de Liunji, mirštantis savo dukters, kurios nepripažino ir kurią apleido, rankose..?"

  Mano nuomonė. Knyga pirmiausia įdomi tuo, kad ją parašė grafaitė Sofija Tyzenhauzaitė. Būtent tai ir sužadino mano smalsumą bei privertė mane paimti knygelę į rankas. Nelaimingos meilės istorija apie lenkų karininką, tolimoje Santo Domingo saloje. Istorija girdėta iki begalybės: jaunuolis įsimyli gražuolę vietinę merginą, tačiau, susiklosčius aplinkybėms, palieka ją ir išvyksta namo, prižadėjęs grįžti. Eina laikas, mergina laukia, bet jis negrįžta. Na o toliau, turbūt, patys suprantate, nieko gero būti jau nebegali... 

  Istorija labai romantizuota, tačiau aprašomi istoriniai įvykiai bei atsiskleidžiantis autorės požiūris į moters padėtį tuometinėje visuomenėje šią mažą knygelę paverčia įdomia pažintine istorija. Man tikrai buvo įdomu, o perskaityti pakako gerų kelių valandų.

Hiro Arikawa Keliaujančio katino kronikos

   Viršelis. Hiro Arikawa Keliaujančio katino kronikos ( Tabineko Ripôto), 2021 m., leidykla Baltos lankos, iš japonų kalbos vertė Marijus Kriaučiūnas, 256 psl.

 Apie knygą. Hiro Arikawa (g. 1972) – japonų rašytoja, gyvenanti ir kurianti Tokijuje. Jos knyga „Keliaujančio katino kronikos" tapo bestseleriu ne tik Japonijoje, bet ir kitose šalyse – pasaulyje jau parduota daugiau nei 1 milijonas egzempliorių. 2018 m., kuriant filmą pagal šią H. Arikawos istoriją, buvo suburtas kone visas Japonijos kino žvaigždynas.

  Nana išsiruošė į kelią. Kadaise laukinis katinas, dabar jis patogiai tupi ant priekinės sidabrinio furgono sėdynės greta savo šeimininko Satoru ir žvelgia pro langą į besikeičiančius pribloškiamo grožio Japonijos vaizdus. Satoru jam nepaaiškino, kodėl reikėjo leistis į šią kelionę, bet Nanai nelabai ir rūpi: kad ir kiek ilgai, kad ir kaip toli keliautų, jam svarbiausia – kad šį nuotykį patirs kartu su savo žmogumi. Tačiau, įpusėjus kelionei ir aplankius tris senus Satoru draugus, Nana ima nuvokti, koks tikrasis jų kelionės tikslas ir kaip stipriai tai galų gale pakeis jųdviejų gyvenimus.

   „Kad ir kokie kartais nepaveikiami tariamės esą, tikiu, kad mažai kas baigs skaityti šią knygą nenubraukę vienos kitos nuoširdžios ašaros."
     NPR

   „Keliaujančio katino kronikos" eina tradicinių japonų pasakojimų keliu, knygoje išaukštinamos tokios esminės vertybės kaip pasiaukojimas ir draugystė. Džiaugsmas skaityti."

     Financial Times

   Mano vertinimas. Be galo jautri ir šilta knyga apie žmogaus ir katino draugystę, patraukianti dėmesiu šalia esantiems, tiek žmonėms, tiek gyvūnams. Sukelianti pačias geriausias emocijas. Primenanti, kad didžiausia vertybė yra draugai, kurie, nepriklausomai nuo atstumo ar nesimatymo metų, yra tavo gyvenimo dalis. Istorija kiek nostalgiška, kiek liūdnoka, tačiau skleidžianti begalinę šviesą. Labai tinkanti rudeniniams skaitymams. Perskaityti būtina, laiko daug neatims, tačiau turėsite tikrai didelį malonumą.

Karamelinis maskarponės kremo tortas su obuoliais

   Kai sode obelų šakos svyra nuo vaisių, nori-nenori tenka kepti pyragus, virti uogienes ar kitais būdais doroti obuolių derlių. Juk gaila - pražus. Šiandien kepu karamelinį tortą su obuolių gabaliukais, pagal wavykitchen (svetainėje La maistas) pasiūlytą receptą (na, šiek tiek mano pakoreguotą). 

Biskvitas

Reikės:

4 kiaušinių

150 gramų cukraus

250 g 30% riebumo grietinės

1 skardinės karamelizuoto saldinto sutirštinto pieno (pvz. Rududu)

270 g miltų

2 a. š. kepimo miltelių

1 a. š. druskos

130 g kepintų graikinių riešutų (nebūtina, bet skanu)

Visi produktai turi būti vienodos (kambario) temperatūros. 

   Pirmiausia išsikepame biskvitą. Į dubenį įmušame kiaušinius ir suberiame cukrų. Elektriniu plaktuvu plakame tol, kol masė tampa gelsva, puri, o jos tūris patrigubėja. Tada į plakinį sudedame grietinę ir karamelizuotą saldintą sutirštintą pieną (aš dėjau Rududu). Produktus dar kartą gerai išplakame iki vientisos masės.  

   Kitame dubenyje sumaišome persijotus miltus, kepimo miltelius ir druską.

 Miltų mišinį, palengva maišydami, beriame į tešlą. Subėrus visus miltus tešlą maišome dar kelias minutes, kol gausi vientisa masė ir nebeliks sausų miltų. 

  Pakepiname riešutus ir smulkiai sukapojame. Riešutus suberiame į tešlą ir gerai išmaišome mentele.

  22-24 cm skersmens kepimo formą su išimamu dugnu išklojame kepimo popieriumi (aš klojau tik dugną).  Tešlos viršų nulyginame konditerine mentele.

    Orkaitę įkaitiname iki 180-200 laipsnių (priklausomai nuo jūsų orkaitės savybių), dedame paruoštą biskvitą ir kepame apie 30-40 min. Ar biskvitas iškepė, patikriname mediniu pagaliuku - ištrauktas iš kepinio centro jis turėtų būti sausas, neaplipęs tešla. Paliekame biskvitą pravėsti  ir imamės kitų darbų.

Karamelizuoti obuoliai

Reikės:

2-3 didelių rūgščių obuolių

40 g sviesto

75 g cukraus

¼ a. š druskos

cinamono (pagal skonį)

1 v. š. citrinos sulčių

 

 Nulupame obuolius, išimame sėklas ir supjaustome nedideliais kubeliais. Keptuvėje ištirpinkite sviestą ir sudedame obuolius, cukrų, cinamoną, druską, supilame citrinos sultis. Nuolat maišydami ant vidutinė kaitros kepiname obuolius, kol šie tampa minkšti ir karamelizuojasi. Tai užtrunka apie 8 minutes. Obuolius, kartu su visu išsiskyrusiu skysčiu, sudedame į dubenėlį ir paliekame atvėsti. Tuo metu ruošiame maskarponės kremą. 

Maskarponės kremas

Reikės:

600 g maskarponės (šaltos)

500 g 35% riebumo grietinėlės (šaltos)

140 g cukraus pudros

2 v. š. karamelės padažo (aš dėjau tą patį Rududu)

    Traukiame iš šaldytuvo maskarponę ir grietinėlę. Maskarponę, cukraus pudrą ir karamelę trumpai paplakame, kol susimaišys. Toliau plakdami, pamažu pilame grietinėlę. Padidiname plakimo greitį ir plakame, kol gauname purų, tvirtą kremą. Neperplakite, nes kremas sušoks į gumuliukus. Iki naudojimo kremą laikome šaldytuve.

  Pabaigai iš 1/3 stiklinės (85 ml) vandens ir 1 v. š. cukraus pasigaminame sirupą, skirtą biskvitų sulaistymui.

   

  Visos torto dalys paruoštos, belieka  surinkti tortą. 

 Atšalusį biskvitą aštriu peiliu supjaustome išilgai į 5-6 dalis – kuo plonesni biskvito lakštai, tuo drėgnesnis, skanesnis bus tortas. Jei kepant biskvitą, jo viršuje iškilo kauburėlis, jį, prieš pjaustydami biskvitą, nupjauname (galėsite sutrupinti ir puošti tortą arba tiesiog pasigardžiuoti prie arbatos puodelio).

     Ant didelės, lygios lėkštės padedame pirmąjį biskvito sluoksnį ir jį sulaistome sirupu (aš tiesiog konditeriniu šepetėliu biskvitą aptepiau sirupu). Tuomet biskvitą aptepame maskarponės kremu, ant kurio dedame sluoksnį karamelizuotų obuolių.  Uždedame antrąjį biskvito lakštą ir lengvai prispaudžiame. Visus biskvito lakštus susluoksniuojame ta pačia tvarka, tik ant paskutiniojo nebededame obuolių. Torto viršų nulyginame konditerine mentele. 

    Taip paruoštą tortą dedame į šaldytuvą bent kelioms valandoms, dar geriau visai nak2iai. Likusį kremą (jei liko) taip pat įdedame į šaldytuvą. 

    Po kelių valandų, ar kitos dienos ryte, traukiame tortą iš šaldytuvo ir likusiu kremu aptepame torto šonus bei viršų. Nulyginame ir puošiame. Galima obuolių skiltelėmis ir cinamono lazdelėmis, riešutais, galima aplieti karamele ar šokoladu, galima apibarstyti to paties biskvito trupiniais, arba, kaip aš, tiesiog užberti pabarstukų :)  Pasipuošusį tortą dar pora valandų pašaldome ir tada jau ragaujame. Tortas bet kuriuo puošybos atveju bus tobulas – minkštutis, gaivus ir labai greit dingstantis nuo stalo.