Tinginio šiupininė

   Šiupininė, tai unikali sriuba, į kurią galima dėti viską, ką randate namuose. Ji yra tiršta ir soti, tad nebereikia antro patiekalo gaminti. Neapsiriksiu sakydama, kad beveik visos tautos turi savo šiupininės atitikmenį: rusai - solianka, gruzinai - charčo, tunisiečiai - kabkabu, vokiečiai - eintopf ir pan. O aš savo šiupininę sugalvojau išsivirti. Ir pavadinau ją tinginio šiupinine, nes praktiškai jokių pastangų jai išsivirti nereikia.

Ingredientai:
300 g perlinių kruopų;

didelė 

(800 g) skardinė pomidorų savo sultyse;

maža skardinė pupelių;

maža skardinė avinžirnių;

5-6 parūkytos ,,Medžiotojų" dešrelės (galima nedėti, jei esate vegetaras);

2 kubeliai daržovių sultinio;

2 morkytės;

sauja susmulkintų petražolių;

maltų pipirų.

 Gaminame.  Iš vakaro pamerkiame perlines kruopas, o kitą dieną jas išverdame šiek tiek pasūdytame vandenyje drauge su supjaustytomis morkytėmis. Baigiant virti sukrečiame avinžirnius ir pupeles (be skysčio), supilame pomidorų sultis ir pomidorus (jei pomidorai dideli, juos pasmulkiname), pagardiname sultinio kubeliais. Jei nebeliko skysčio, kuriame virė perlinės kruopos ir sriuba labai tiršta – įpilame virinto vandens. Įpjaustome dešreles. Viską gerai išmaišome ir nuo užvirimo dar 2-3 minutes paverdame. Baigiant virti pagardiname petražolėmis ir pipiras. Skanaus!

  P.S. iš nurodyto produktų kiekio sriubos išsivirsite tiek, kad sočiai pamaitinsite net 4–6 žmonių šeimyną :)

Itališkos ricotta spurgytės Zeppole

   Itališkos spurgos Zeppole: purios, švelnios ir, žinoma, beprotiškai skanios. Kažkur skaičiau, kad italai tradiciškai jas verda per la Festa di San Giuseppe (šv. Juozapo dieną). Reikia pasipraktikuoti, kad kovo 19 d. jas išvirusi galėčiau drąsiai pasakyti: prašome paragauti puikių itališkų spurgyčių. Išsirinkti receptą padėjo Cheftini.com tinklaraštis.

 Reikia:

130 g miltų;
2 kiaušinių;
250 g ricotta varškės;
1 a. š. kepimo miltelių;
3 v. š. cukraus;

cukraus pudros;
žiupsnelio druskos;
1 v. š. vanilinio cukraus;
aliejaus virti.

   Gaminame:

  Į dubenį įmušame kiaušinius. Šiek tiek paplakame. Plakant supilame cukrų. Miltus sumaišome su kepimo milteliais bei druska ir maišant suberiame miltus ir vanilinį cukrų. Sudedame ricotta ir gerai išmaišome. Visas procesas užtrunka apie 10 min. Gauname skystoką masę, iš kurios tikrai negalime formuoti spurgų rankomis, tad imame šaukštą ir mažus tešlos gabalėlius krečiame į verdantį aliejų. Jei turite ledų šaukštą, spurgytės bus dailesnės, tačiau man dar smagiau, kai kiekviena jų turi savitą formą. Vieną partiją verdame apie 3-5 min. ant lėtos ugnies, kol spurgytės gražiai paruduoja iš visų šonų. Išgriebiame su kiaurasamčiu ir dedame ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų taukai. Kiek atšalusias apibarstome cukraus pudra. Iš rekomenduojamo tešlos kiekio gaunasi 20 spurgyčių, o virimo procedūra  užtrunka taip pat apie 20 min.  

 Štai ir viskas. Ragaujame. Skanu beprotiškai. Visi klausia, kur dėti likusį aliejų. Aš žinau - ryt vėl virsiu spurgytes, nes šiandien virtų jau nebeliko... ir taip iki Juozinių:)

 

Mari Jungstedt Nežinomas

   Viršelis. Mari Jungstedt  Nežinomas (švedų kalba Den inre kretsen, anglų kalba Unknown),  leidykla  Obuolys, 2016 m., iš anglų kalbos vertė Simonas Vaitkus, Gytautė Gružauskaitė, 368 psl.  
  Apie knygą. Mari Jungstedt (g. 1962 m.) – garsi švedų žurnalistė, dažna televizijos pokalbių laidų viešnia ir kriminalinių romanų autorė, pati vasaras leidžianti Gotlande su vyru, kilusiu iš Visbio. Iš trylikos Mari detektyvų su vyriausiuoju inspektoriumi Andersu Knutu du  virto televizijos filmais.
   Paprastu pasakojimu meistriškai kurianti atmosferą ir įtampą M. Jungstedt laikosi geriausių H. Mankellio, H. Nesserio ir K. Fossum detektyvų tradicijos. „Nežinomas“ – naujas rašytojos romanas vykstantis Švedijos Gotlando saloje.  Į Gotlandą atėjo vasara, o su ja į salą sugužėjo tarptautinė archeologijos studentų grupė, kuri imasi kasinėti senovės vikingų gyvenvietę. Nerūpestinga atostogų dvasia ir tvirta bendrystė išgaruoja it laužo dūmas, kai staiga pradingsta 21-ų metų studentė Martina, atkakusi iš Nyderlandų. Netrukus pasklinda kalbos, kad mergina neva slapta susitikinėjo su vienu iš salos gyventojų. Ar tikrai Martinos dingimas yra vasariškos meilės intrigos pasekmė? Vargu... mat netrukus vietos ūkininko lauke aptinkamas sumaitotas arklio kūnas. Tada plūsteli nauja gandų banga, kurią sukelia viena įdomi šio įvykio aplinkybė: arklys rastas be galvos, o ši kažkur pradingusi.

  Kai galiausiai tyrimo imasi inspektorius Andersas Knutas, jis net neįtaria, kad teks akis į akį susidurti su Gotlando vikingų praeitimi. Atsiranda ir dingusi mergina, o tiksliau, medyje kabantis jos lavonas. Paaiškėjus, kad merginos oda išmarginta keistais ritualiniais ženklais, nebelieka jokių abejonių, jog kažkas šaukiasi senųjų Gotlando dievų. Martina nužudyta pagal senovinį vikingų ritualą, skelbiantį, kad bus ir daugiau mirčių... Ar inspektorius suspės įminti šiurpią vasaros paslaptį?

   Mano nuomonė. Bibliotekoje paskaitinėjusi knygos anotaciją, nutariau – reikia perskaityti, turėtų būti įdomu. Net nepagalvojau, kad detektyvo Anderso Knuto ir žurnalisto Johano Bergo tyrimai prasidėjo knygose ,,Nematytas" ir ,,Nutylėtas", o ši jau trečioji. Žodžiu, ėmiausi iš kito galo, bet nieko, turinys ir kokybė nuo to, tikiuosi, nenukentėjo. Neskubriai dėstomas siužetas, veikėjai labai aiškiai pasiskirstę grupėmis: studentai archeologai, dėstytojai, detektyvai ir žurnalistai bei jų šeimos nariai, todėl nesunku susigaudyti ir įsiminti vardus. Nėra ryškiai išreikštų pagrindinio herojaus (detektyvo Anderso Knuto) neurastenijos ir alkoholizmo požymių, kas ypač populiaru pastarojo meto skandinavų detektyvuose :). Daug dėmesio skirta tiek detektyvo Knuto, tiek žurnalisto  Bergo asmeniniam gyvenimui, tačiau tai visiškai neiškrinta iš konteksto, sakyčiau, net plačiau atskleidžia pagrindinių veikėjų charakterius. Nusikaltimai, žinoma šiurpūs, tačiau autorė moka taip perteikti įvykius, jog juoda realybė neatrodo tokia juoda. Knygą perskaičiau per savaitgalį, tad galiu drąsiai teigti, kad skaitosi lengvai, greitai, siužetas įtraukia savo įvairove, intriga išlaikoma iki galo, nors, teisybės dėlei, turiu pasakyti, kad žudiką įtariau jau nuo knygos vidurio.  

   Įvertinimas. 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti). 

Ingar Johnsrud Vienos brolija

Vienas sakinys. ,,Gyvenime ko nors pasiekia tik tie, kurie daro tai, ką reikia, pakankamai ilgai ir pakankamai atkakliai, kad darbas būtų padarytas." 362 p.
Viršelis. Ingar Johnsrud Vienos brolija (Wienerbrorskapet), leidykla  Alma littera, Vilnius, 2017, iš norvegų kalbos vertė  Saulė Ilgiūtė, 440 psl.

Apie autorių.  Ingar'as Johnsrud'as gimė 1974 m. Osle. Yra žinomas Norvegijos žurnalistas, o 2015 m. pasirodęs įtempto siužeto detektyvas „Vienos brolija“ pavertė jį ir literatūros pasaulio sensacija.

 Apie knygą. Intriguojantys siužeto vingiai  trileryje Vienos brolija verčia persvarstyti gėrio ir blogio kovos prasmę. Ribos tarp šių dviejų priešingų polių nusitrina, o vieno atsakymo, kas yra tiesa, nebelieka.

 Oslo policijos skyriaus vyresnysis inspektorius Fredrikas Beieris imasi tirti žymios Norvegijos politikės Kari Lizės Vetrės dukters ir anūko dingimo bylą. Netrukus paaiškėja, kad pradingusi moteris su vaiku kelerius pastaruosius metus priklauso religinės sektos „Dievo šviesa“ bendruomenei, kuri skelbia apie neišvengiamą degradavusio pasaulio pabaigą. Vos pradėjus paiešką Oslo priemiestyje įsikūrusios sektos nariai ir vadovas nužudomi, o moterys ir vaikai pranyksta be pėdsakų, tačiau rūsyje policijos aptikta moderni laboratorija rodo, kad šioje byloje primygtinai peršamais atsakymais tikėti negalima.

 Sekdami žudiko pėdsakais policijos tyrėjas F. Beieris su naująja partnere Kafa atskleidžia vis daugiau nerimą keliančių detalių. Kieno įsakymus vykdo religinės sektos vadovus negailestingai medžiojantis žudikas? Kokie yra tikrieji „Dievo šviesos“ tikslai ir užmojai? Kas sieja Antrojo pasaulinio karo metais koncentracijos stovykloje nežmoniškus bandymus atlikusius mokslininkus ir šių dienų Norvegijos politikus? 
Mano nuomonė.  Labai dviprasmiškas jausmas apima perskaičius šią knygą. Lyg ir įdomu skaityti, yra viskas, ko reikia detektyvui. Iš kitos pusės, skaitosi labai lėtai, sunkiai verčiasi puslapiai, daug sunkiai įsimenamų vardų, vietovių, autorius stengiasi pasakoti labai pačiai, užkabinant kelias temas iš karto (imant jas atskirai, kiekvienai temai po atskirą knygą galima būtų parašyti). Pagrindinė tema – rasių evoliucijos teorijos pritaikymas realybėje, siekiantis nacių laikus ir tęsiamas šiomis dienomis – yra nauja, dar negvildenta detektyvinėje literatūroje, arba man neteko skaityti tokia tema parašytos knygos.
Įvertinimas. 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti).