Purus varškės apkepas

    Tingus rudens šeštadienio rytas. Už lango negausius spindulius žeria  saulytė, apšviesdama geltonas klevų viršūnes. Tokia katiniška nuotaika apėmusi - norisi rąžytis ir murkti prie radiatoriaus bei kramsnoti kažką skanaus, puraus, tirpstančio burnoje.  Paskaitinėju blogus ir, voilà!, randu purų varškės apkepą, kuriuo dalinasi www.saulėtavirtuvė.lt. Kaip tik tai, kas tiktų šios dienos rytui. Puolu gaminti, kol šeimyna dar miega ir virtuvė priklauso tik man :)
 

 Produktai:

 500 g varškės (pertrintos per sietelį arba el. trintuvėje iki vientisos masės);

6 v. š. manų kruopų;

1 stiklinė pieno;

3 kiaušiniai;

5 šaukštai cukraus;

pakelis vanilinio cukraus;

sauja džiovintų spanguolių.

 

Gaminimas:

   Manų kruopas užpyliau pienu ir pastačiau kelioms minutėms išbrinkti. Tuo metu kiaušinių trynius, cukrų ir vanilinį cukrų ištryniau iki vientisos baltos masės. Į pertrintą varškės masę supyliau trynius ir manų kruopas su visu nesusigėrusiu pienu. Viską tobulai išmaišiau. Tada atskirame dubenyje išplakiau baltymus ir atsargiai įmaišiau į varškės masę. Džiovintas spanguoles, apvoliotas miltuose, taip pat įmaišiau į varškės masę. Kepimo indą (25 cm skersmens) ištepiau sviestu ir suverčiau varškės masę. Kepiau iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie valandą, kol viršus gražiai paskrudo. 

   Kol išdėliojau lėkštes ant stalo ir užkaičiau arbatą, apkepas praaušo. Kiekvienam atpjoviau po gabalą, užpyliau aviečių-imbiero uogiene ir kviečiau namiškius pusryčių.
   Saulėta virtuvė, šeimyna prie stalo, garuojanti arbata  ir purus varškės apkepas - toks yra tobulo  šeštadienio ryto receptas. Išbandykite! 

Lucinda Riley Orchidėjų namai

Vienas sakinys. ,,Žmogus sukurtas pagal sudėtingą receptą..." 495 p.
Žanras. Meilės romanas.

Viršelis. Lucinda Riley Orchidėjų namai (Hothouse Flower), leidykla Tyto alba, 2012 m., iš anglų kalbos vertė Aušra Karsokienė, 584 p.

Apie autorę. Lucinda gimė 1968 m. Airijoje, aktorės ir tekstilės bendrovės Courtaulds direktoriaus šeimoje. Tėvas darbo reikalais dažnai išvykdavo į Tolimuosius Rytus, kur jį lankydavo mama su Lucinda. Mergaitė nuo mažens pamilo šiuos kraštus.  Kai būsimai rašytojai sukako penkeri, šeima persikėlė gyventi į Angliją. Keturiolikos ji įstojo į Italia Conti teatro akademiją Londone. Ją baigusi Liucinda siekė aktorės, TV laidų vedėjos karjeros. Būdama 23 metų ištekėjo už aktoriaus Owenas Whittaker. Jie už paskolą nusipirko mažą namelį, tačiau netrukus abu pradaro darbus. Kad išgyventų ir išmokėtų paskolą jie ėmėsi įvairių atsitiktinių darbų. Po dvejų  alinančio darbo metų Lucinda susirgo. Liga privertė apmastyti savo gyvenimą ir ji nusprendė, kad taip toliau tęstis nebegali. Pardavė vestuvinę suknelę, nusipirko spausdinimo mašinėlę ir pradėjo rašyti savo pirmą romaną Lovers and Players. Knyga pasirodė 1992 m. Lucinda Edmonds slapyvardžiu. Romanas tiek kritikų, tiek  skaitytojų buvo įvertintas labai gerai. Šeima nutarė išmokėti paskolą ir persikelti gyventi į West Cork Airijoje. Gimė du vaikai, Lucinda sėkmingai skynėsi kelią literatūriniame pasaulyje, tuo tarpu Owenas Whittaker vis nerado darbo, todėl jam teko rūpintis dviem mažais vaikais. Šeimoje tvyrojo įtampa. Po ketverių metų šeima vėl grįžo gyventi į Angliją, Rutland, tačiau vietos pakeitimas santuokos jau nebeišgelbėjo.
   Antrąjį vyrą Lucinda susirado per pažinčių skelbimą.  Tai buvo Stephan Riley. Po šešių mėnesių pažinties jie susituokė. Iš pasiturinčio verslininko Stephan tapo Lucindos agentu.  2010 m. Lucindos literatūrinėje karjeroje įvyko pokyčių - knygą ,,Orchidėjų namai" ji išleido savo tikra pavarde ir buvo maloniai nustebinta, jog knyga buvo taip pat gerai įvertinta, kaip ir jau žinomos rašytojos Lucindos Edmonds (Lucindos literatūrinis slapyvardis) kūriniai.
   Šiuo metu Lucinda su vyru ir  4  vaikais gyvena  tarp Prancūzijos ir Norfolko - čia jie turi nusipirkę namus.  Taip pat turi namą Koh Chang saloje (Tailandas), kur Lucindos tėvas prieš daug metų nusipirko žemės sklypą.

Apie knygą. Dvi visai nepanašios seserys, Džulija ir Alisija. Neatraizgomai susipynę giminystės ryšiai. Dvarų Anglija ir egzotiškasis Tailandas. Ir fatališka meilės istorija.
   Žymi pianistė Džulija Forester po jos šeimą ištikusios katastrofos bando atgauti ramybę savo gimtajame Norfolke, sename Vorton Parko dvare, kur ji praleido vaikystę, kur tebegyvi idiliški prisiminimai apie senelį, aistringą orchidėjų mylėtoją. Tačiau Vorton Parką ką tik paveldėjo Kitas Krofordas – žavus vyriškis, kurio praeityje taip pat būta skaudžių smūgių. Renovuojant dvaro pastatus, į dienos šviesą iškyla kažkieno seniai rašytas dienoraštis, kurį skaitydama Džulijos močiutė ima pasakoti seną meilės istoriją, nuo kurios prasidėjo Vorton Parko nuosmukis. Džulija pasineria į praeitį, į Olivijos ir Hario Krofordų gyvenimą. Šios jaunos poros istorija perkelia mus į Antrojo pasaulinio karo laikus, nubloškia į Tailandą, ir pasirodo, kad netvirta jų santuoka nulėmė būsimų kartų, tarp jų ir Džulijos, likimą ir laimę...
„Orchidėjų namai“ – aistringas ir romantiškas pasakojimas apie kelių giminės kartų istoriją, apie visa nugalinčią meilę, visą amžių trunkančią nuoskaudą, kaltę ir atleidimą.

Mano nuomonė. Knygą pradėjau skaityti su entuziazmu, deja, pirmas šimtas puslapių pasirodė nuobodoki, kažkokie padriki. Kai knygoje pasakojimas nusikėlė į prieškarį ir karo metus, į Vorton Parko dvarą bei Tailandą, atsirado intriga, pasakojimas pagyvėjo, skaityti pasidarė įdomiau. Meilė, pareiga šeimai, karas - viskas persipynę Vorton Parko dvaro gyventojų likimuose.  Kas mes? Kur mūsų šaknys? Trečia giminės karta vėl susiduria su šeimos istorija, su užmarštin nuskandintomis šeimos paslaptimis.  Knygos siužeto vingiai vingiuoja atvirai, paslaptys atsiveria jau knygos viduryje,  todėl toks ilgas epilogas, kaip ir įžanga, pradeda varginti ir norisi greičiau versti puslapius. Žodžiu, būtų viskas puiku, jei knyga būtų kiek plonesnė ;)

Įvertinimas. 3,5/5