Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2015 m. gruodžio 30 d., trečiadienis

Marija Metlickaja Anytos dienoraštis

Žanras. Jumoristinė apysaka. 
Viršelis.  Marija Metlickaja Anytos dienoraštis (Мария Метлицкая Дневник свекрови), leidykla Alma Littera, 2013 m., iš rusų kalbos vertė Danguolė Žalytė, 240 p., elektroninė.
Apie autorę. Marija Metlickaja (Мария Метлицкая), tikroji pavardė Marija Kolesnikova (Мария Колесникова) gimė 1959 m. Maskvoje, mokslo darbuotojų šeimoje.  Įgijo mediko išsilavinimą, tačiau pagal specialybę dirbto nedaug – ištekėjo, pagimdė sūnų.  Kol augino sūnų rašinėjo apsakymus, kaip pati tvirtina, savo malonumui. Sūnui paaugus kilo noras save realizuoti – su medicina buvo baigta, per ilgas laiko tarpas be praktikos, su kitais darbais buvo taip pat ne kažkas. Tiesa, metus dirbo antikvariate, patiko, bet tai netapo jos profesija. Kartą, kaip sako pati rašytoja, savo apsakymą perskaitė vyrui. Jis klausė labai įdėmiai ir kai kuriose vietose net apsiverkė. Tai ir paskatino autorę ieškoti būdų kaip savo kūrybą pateikti plačiajai visuomenei. Pradžiai ji nuvyko į knygų mugę, kur ėjo per knygynų stendus ir siūlė savo apsakymus, kurių viso labo tuo metu buvo tik trys. Pavyko. Jai paskambino viena leidykla ir pasisiūlė išleisti jos apsakymų knygą. Tokia buvo pradžia. Dabar Marija Metlickaja viena populiariausių rašytojų Rusijoje
Apie knygą. Leną Sergejevą nemalonumai ištinka kaip perkūnas iš giedro dangaus – gerai išauklėtas ir paklusnus vienturtis sūnelis vieną dieną staiga ima elgtis keistai: kažkam siuntinėja žinutes, valandų valandas kalba telefonu, o į užduodamus klausimus atsako nei šį, nei tą. Diagnozė aiški: jis įsimylėjo. Negana to, netrukus pareiškia, kad nusprendė vesti... Šį smagų ir išmintingą naujai iškeptos anytos dienoraštį tiesiog būtina perskaityti visoms, kurios ką tik tapo anytomis, toms, kurios jau seniai neša šį jungą, ir toms, kurios su siaubu laukia pasikeitimų savo gyvenime. O galbūt jūs – ta mergina, dėl kurios šeimos pažiba pavirto įsimylėjusiu idiotu? Jei taip, ši knyga ir jums – juk kiekviena anyta kitados buvo marti. O kiekviena marti – dėmesio! – kada nors gali tapti anyta.
Mano nuomonė. Knyga apie nieką. Jei ši knyga būtų buvusi ne elektroninė, kurią patogu skaityti troleibuse pakeliui į darbą ar namus, ko gero, būčiau taip ir neperskaičiusi. Tiesa, labai peikti negaliu, nes rašymo stilius, kalba, vertimas - viskas lyg ir gerai (dėl tos priežasties ir vertinu 2), tačiau skaityti apie nieką jau nuo 50 puslapio pabosta. Pradžioje bandžiau kikenti, bet vėliau ir situacijos pasidarė nebejuokingos, tiesiog atsibodo. Žodžiu, nie-ka-las.
Įvertinimas. 2/5

2015 m. gruodžio 29 d., antradienis

Žuvies blynai su padažu

   Net pati nustebau, kad buvau pamiršusi tokį gerą receptą. Seniau gana dažnai kepdavau šiuos blynus ir visada nuo stalo jie dingdavo pirmiausia. Tačiau per laiką šį patiekalą keitė kiti, mandresni. O prieš šias Kalėdas, vartydama savo seną receptų knygelę, labai nudžiugau vėl atradusi juos.
  

Blynams reikės:
1 kg baltos žuvies filė (aš turėjau grenadieriaus filė);
2 morkų;
2 svogūnų;
300 ml majonezo;
4 kiaušinių;
5 v. š. krakmolo;
prieskonių žuviai, ,,Vegeta" prieskonių;
aliejaus kepti.
Padažui:
po lygiai majonezo, krienų ir natūralaus jogurto.

Gaminame:
   Žuvį nuplauname, nusausiname, supjaustome gabaliukais.  Morkas sutarkuojame burokine tarka. Svogūnus smulkiai supjaustome. Visus produktus sudedame į didelį dubenį, įmušame kiaušinius, įberiame prieskonius,  supilame majonezą ir viską gerai išmaišome. Pabaigai įberiame krakmolą ir dar kartą išmaišome. Keptuvėje įkaitiname aliejų, šaukštu kabiname tešlą ir kepame blynus.
   Visus padažui skirtus produktus sumaišome ir pateikiame indelyje šalia garuojančių žuvies blynų.
   Šiuos blynus galima kepti ir iš vištienos arba grybų. 
   Jie ne mažiau skanūs ir šalti. 

2015 m. gruodžio 28 d., pirmadienis

Pikantiški šokoladiniai triufeliai su pelėsiniu sūriu

   Šių metų Kalėdų dovanėlės draugams buvo saldžiai pikantiškos. Viename žurnalo ,,Virtuvė" numeryje radau lengvai pagaminamų, bet labai neprastų saldainių receptą. Šiuo gėriu dalinuosi su jumis. Gaminkite, ragaukite, džiaukitės!
Produktai:
100 g mėlynojo pelėsio sūrio ,,Memel blue" (ar kokio kito šios rūšies sūrio);
100 g juodojo šokolado (naudojau 72 proc. kakavos turintį šokoladą ,,Pergalė");
2 v. š. kakavos.
Gaminame:
Sūrį ištraukiame iš šaldytuvo ir palaikome ne mažiau kaip 30 min. kambario temperatūroje. Smulkiai sutrupiname ir iš trupinių suvoliojame rutuliukus - man gavosi 18 vienetų. Šokoladą sulaužome gabalėliais. Užkaičiame puode vandenį, įstatome dubenį su šokoladu ir tirpdome atsargiai maišydami. Kai šokoladas ištirpsta, puodą nukeliame nuo viryklės. Sūrio rutuliukus dedame į karštą šokoladą ir voliojame, kol visas rutuliukas pasidengia šokoladu. Ištraukiame, dedame ant kepimo popieriaus ir laukiame, kol atšals. Tuomet apibarstome kakava ir dar porai valandų kišame į šaldytuvą.
   Procedūros baigtos, triufeliai laukia jūsų įvertinimo ;)
 
 
 



 

2015 m. gruodžio 27 d., sekmadienis

Baltojo šokolado kamuoliukai padengti kokoso sniegu

   Žiema jau seniai ant kiemo, o sniego kaip nėra, taip nėra. Sakau, reikia paburti virtuvėje, gal pasnigs :)
     Ant virtuvinio stalo išrikiavau:
  200 g baltojo šokolado;

  60 ml grietinėlės (35 proc.);
 10 g sviesto;
 1 citriną;
 100 g kokoso drožlių;
 25 lazdyno riešutus.
 
   Ir pradėjau burti. Pirmiausia į dubenėlį subėriau šokoladą (žinote, yra toks baltas šokoladas mažais gabaliukais ,,Schogetten") ir supyliau grietinėlę, puode užkaičiau vandenį, įstačiau dubenėlį su šokoladu ir palengva maišydama laukiau, kol šokoladas ištirpo. Tuomet sudėjau sviestą ir maišiau, kol šis ištirpo. Dubenį ištraukiau iš vandens. Subėriau apie 40 g kokoso drožlių, 2 a. š. nutarkuotos citrinos žievelės, įlašinau kelis lašus citrinos sulčių. Šokolado masę dar kartą gerai išmaišiau ir padėjau į šaldytuvą 2 val. sustingti.
   Tuo metu lazdyno riešutų branduolius kelias minutes pakepinau  ant silpnos ugnies. Dar šiltiems riešutams, trindama juos tarp rankų, nurengiau rudus kailinukus (luobeles).
   Iš sušalusios šokolado masės formavau rutuliukus, į kiekvieną įsprausdama po riešutą. Apvoliojau juos kokoso drožlėse. Gavosi 25 balti ir purūs sniego kamuoliukai. Kad būtų tvirtesni, kuriam laikui vėl juos įkišau į šaldytuvą.
   Sustingusius kamuoliukus įdėjau į spalvotus popierėlius, supakavau į dėžutes, ir, prašau, štai jums snieguotos dovanos. Skanaus!    
    
 
P.S. Stebuklas, už lango pasirodė pirmosios snaigės. Burtai veikia!