Mieliniai pyragėliai su kopūstais

   Esu iš tų šeimininkių, kurios nedraugauja su mieline tešla. Tačiau paskutinėmis metų dienom mečiau sau iššūkį – kepsiu mielinius pyragėlius su raugintų kopūstų įdaru pagal sau adaptuotą Nidos Degutienės receptą. Parduotuvėje nusipirkusi šviežių mielių ir raugintų kopūstų, ėmiausi darbo.

    Raugintų kopūstų įdarui reikia:

1. 0,7 kg raugintų kopūstų
   
2. aliejaus
3. 1-2 svogūno
4. 1/2 stiklinės sultinio
5. Saujos džiovintų ir išmirkytų miško grybų, pvz. baravykų
   
6. Druskos, cukraus, juodųjų pipirų, lauro lapelių

Tešlai reikia:

1. 35 g šviežių mielių
2. 1 šaukšto cukraus
3. 250 ml drungno pieno
4. 3 kiaušinių trynių
5. 350 g miltų
6. 3/4 šaukštelio druskos
7. 100 g  minkšto sviesto

Patepimui reikia:

1 kiaušinio trynio
sezamų pabarstymui 

 

    Pirmiausia raugintus kopūstus suverčiame į kiaurasamtį ir nuplauname po šaltu vandeniu. Paliekame nusivarvėti. 

    Tuo metu keptuvėje įkaitiname aliejų ir jame apkepiname susmulkintus svogūnus. Ant iškepusių svogūnų suverčiame kopūstus ir susmulkintus džiovintus grybus toliau kepiname, kol šie pradeda skrusti. Supilame sultinį ir sunką, kurioje mirko grybai, uždengiame ir troškiname apie 10 minučių. Tada atidengiame, paskaniname druska, cukrumi, pipirais bei lauro lapais ir, retkarčiais pamaišydami, kepiname kol visas skystis išgaruos, o kopūstėliai taps minkštučiai. Paliekame atvėsti. Kopūstus galima ištroškinti ir dieną prieš kepant bandeles.

   

      O dabar pereiname prie tešlos :)

    Mieles sumaišome su cukrumi, 1/2 stikline šilto (bet ne karšto) pieno ir 2 šaukštais miltų. Šį mišinį paliekame šiltoje vietoje 10 minučių, kad suputotų.

     Į didelį dubenį suberiame likusius miltus, druską, tada supilame mielių mišinį, likusį pieną, kiaušinių trynius ir sukame, minkome, kol ingredientai susimaišo. Pabaigoje sudedame minkštą sviestą ir toliau minkome tešlą, kol ji tampa elastinga, minkšta ir žvilganti (! net jei tešla limpa, nepridėkite daugiau miltų, antraip pyragėliai bus kieti). Išminkytą tešlą pabarstome miltais, užklojame švariu virtuviniu rankšluosčiu ir padedame 1-2 valandom šiltai. Tešlos tūris turi padvigubėti. 

    O tada jau formuojame pyragėlius :)

    Kepimo skardą išklojame pergamentiniu popieriumi.

    Tešlą išimame iš dubens ir iškočiojame ant gausiai miltais pabarstyto darbastalio. Supjaustome į 4 pailgas 8-10 cm pločio juostas ir per jų vidurį išilgai dedame kopūstų įdarą. Iš abiejų pusių kraštus užspaudžiame ir šias ilgas tešlos su įdaru dešras suklijuota puse į apačią perkeliame į pergamentiniu popieriumi išklotą skardą.

    Perkeltas tešlos dešras uždengiame virtuviniu rankšluosčiu ir paliekame šiltai dar maždaug valandai, kad pakiltų.

    Orkaitę įkaitiname iki 180-200 C (priklausomai nuo orkaitės).

    Pakilusias tešlos dešras patepame kiaušinio trynio plakiniu ir pabarstome sezamais. Tada  kiekvieną kepimo skardoje esančią dešrą aštriu peiliu supjaustome atskirais pyragaičiais ir pašauname į orkaitę. Kepame apie 25-30 min. arba kol viršus gražiai paruduoja. Išėmę iš orkaitės šiek tiek atvėsiname, ir, jei pyragėliai sulipę, peiliu dar kartą supjaustome juos pagal likusius rėžius. 

    Ką galiu pasakyti, pavyko! Тaip, procesas ilgas, bet vertas dėmesio. Kepsiu dar, gal net su įvairiais įdarais. O dabar, SKANAUS!

Maurice Leblanc Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas

  Viršelis. Maurice Leblanc Arsenas Liupenas vagis džentelmenas (Arsène Lupin Gentleman-Cambrioleur), leidykla Obuolys, 2021 m. iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė, 238 psl.

  Apie knygą. Autoriaus Maurice Leblanc vardas rašomas greta Aghatos Christie ar Arthur Conan Doyle. Juk jo knygos „Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas“ pagrindinis veikėjas Arsenas žavesiu nenusileidžia nei Erkiuliui Puaro, nei Šerlokui Holmsui. Tiesa, jis ne seklys, o vagis!

   „Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas“ – pirmasis pasakojimas. Vėliau sekė dar apie dvidešimt istorijų ir įvairių tęsinių. Knyga pirmą kartą publikuota 1907-tais metais, anksčiau istorijos apie Arseną buvo spausdinamos prancūzų žurnale. Pažintis su vagimi prasideda nuo to, kad jis sugeba pasprukti iš areštinės.

   Arsenas Liupenas – žavus, inteligentiškas, mandagus. Jis tikras persirenginėjimo meistras. Šis personažas pasirodė ne tik Maurice Leblanc kūriniuose, bet ir kitų autorių knygose bei įvairiuose filmuose, taip pat žaidimuose.

   Garsusis vagis veikia prieš įstatymus, tačiau labai primena Robiną Hudą: savo grobiu dalijasi su vargšais ir nuskriaustaisiais, o jo nugalėti priešai yra tikrieji blogiukai. Arsenas nežudo, nes pagrindinis jo ginklas – aštrus protas ir gebėjimas išsisukti iš įvairių situacijų. Galantiškas, ironijos nestokojantis veikėjas greitai pelnė skaitytojų meilę ir išgarsėjo visame pasaulyje.

  Beje, knygos „Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas“ tęstiniuose Arsenas susiduria su savo literatūriniu priešininku Šerloku Holmsu. Tiesa pastarojo autoriui nepatiko, kad garsusis seklys pajuokiamas, tad Maurice Leblanc vagies džentelmeno priešininką pervadino Herloku Šolmsu.

    Maurice Marie Émile Leblanc (1864-1941) – prancūzų rašytojas išgarsėjęs Arseno Liupeno serija. Anksčiau jis rašė trumpas istorijas periodiniams leidiniams. Autoriaus namas Prancūzijoje, šiandien yra muziejus, atviras lankytojams. Atsiliepimai apie detektyvinio žanro knygas buvo tokie geri, kad Maurice Leblanc visą tolesnį gyvenimą skyrė Liupeno istorijoms. 

   Mano nuomonė. Esu ne kartą girdėjusi minint Arseno Liupeno vardą, bet  tiesiogiai susipažinti su jo nuotykiais dar neteko, todėl, vos pamačiusi Maurice  Leblanc knygą bibliotekos lentynoje, net nesuabejojau, kad noriu ją perskaityti.

  Smagi, ironiška, nuotykių pilna knyga, ryškiai atspindinti XX a. pradžios aristokratiškosios Prancūzijos gyvenimą. Naivūs policininkai ir žavingas, apsukrus vagis - klasika. Knygoje sudėtos kelios istorijos, kuriose Arsenas Liupenas atsiskleidžia kaip žmogus, savais būdais kovojantis prieš neteisybę, todėl neįmanoma juo nesižavėti. Lengva ir elegantiška - taip galėčiau apibūdinti Arseno Liupeno nuotykius.  Vienareikšmiškai, šią knygą privalo perskaityti visi klasikinių detektyvų gerbėjai. O ir šiuolaikinių detektyvų skaitytojams taip pat pravartu susipažinti su  žanro klasika. 

   Dabar džiaugiuosi Netfliks platformoje atradusi serialą Lupen, kurio siužetas tampriai susijęs su Maurice  Leblanc knyga. Ir tai ne vienitelis  filmas, kurio kūrėjus įkvėpė Arsenas Liupenas, vienas jų - jau klasika tapęs ,,Oušeno vienuoliktukas''.

Daniela Raimondi Pirmasis rudens rūkas

Viršelis. Daniela Raimondi Pirmasis rudens rūkas (La Cassa Sull"Argine), leidykla Alma littera, 2021 m. , iš italų kalbos vertė Gintautė Norkūnaitė, 416 psl.

Apie knygą. Du šimtmečius apimanti vienos italų giminės istorija G. G. Márquezo ir I. Allende gerbėjams

  „Korta patvirtino jos baimes: ištekėdama už jo, ji pradėjo svajotojų, melancholiškų ir pasmerktų kentėti žmonių, koks buvo ir jos vyras, giminės šaką.“

   Kazadijų šeima nuo senovės gyveno Po pakrantėje įsikūrusiame Stelatos kaimelyje. XIX a. pradžioje šių darbščių paprastų žmonių ramią būtį sudrumsčia netikėta meilė: Džakomas Kazadijas įsimyli tamsiaakę čigonę Violką Toską ir ją veda.

   Nuo tada šeimos palikuonys arba mėlynakiai svajotojai šviesiais plaukais – atsidavę į Džakomą, arba neįprastų galių turintys, tvirtai ant žemės stovintys tamsiaakiai ir tamsiaplaukiai – kaip regėtoja Violka. Vienas jų, Akilas, buvo pasiryžęs apskaičiuoti iškvepiamo oro svorį, jo dukra Edvidžė lošdavo kortomis su proseneliu, mirusiu prieš du šimtmečius, viena jos dukterėčia, Adelė, laimės ieškoti iškeliavo net į Braziliją, o kita, Sniegė, būdama laiminga, skleisdavo maloniai saldų kvapą.

    Ištisos Kazadijų šeimos kartos neatsispirdavo nenumaldomam norui mesti iššūkį likimui ir vytis savo svajonę. Ir eidavo jie iki galo – vedami meilės, maišto, teisingumo troškulio, noro pakeisti pasaulį, nepaisydami baisios pranašystės, kurią vieną audringą naktį taro kortose kadaise perskaitė Violka...

    Prasidėjusi bauginančia pranašyste, ši saga trunka du šimtmečius, kol galiausiai viena iš šeimos palikuonių nusprendžia nebesigręžioti į praeitį ir tiesiog gyventi. Romane prisiliečiama ir prie istorinių Italijos įvykių, jos iškilių asmenybių. Aistringi personažų gyvenimai neabejotinai įkvėps skaitytoją nepasiduoti, regis, jau nulemtam likimui.

   Mano nuomonė. Oi, kaip man patinka tokios knygos! Su šiek tiek paslapties, su šiek tiek magijos.  Giminės istorija, besitęsianti per du šimtmečius. Ilgas laiko tarpas, per kurį nutikti gali visko, o ir nutinka. Skaitydama tiesog panyru į herojų pasaulį, gyvenu su jais, liūdžiu ir džiaugiuosi. Gyvenimo ratas sukasi nesustodamas, keičiasi pasaulis, karta iš kartos stengiasi nekartoti tėvų klaidų, tačiau neišengiamai daro savas. Ir vėl viskas nuo pradžių...

  Knygos apimtis nėra didelė, tačiau veikėjų ratas labai platus (knygos gale pateiktas giminės medis leidžia susigaudyti jų tarpusavio ryšiuose), nors ne visi jų dalyvauja romano veiksme. O tie, kuriuos autorė išskira, yra labai ryškūs, paliekantys žymę kitų veikėjų  gyvenimuose, taip pat ir skaitytojų atmintyje. 

   Rami, plaukianti pasakojimo maniera labai tinka tokio žanro knygai. Viso skaitymo metu jaučiausi tarsi apgaubta švelnaus rudens rūko, užliūliuota magiškų žodžių burtų. Net nepajutau, kaip įpuoliau į šį magišką pasaulį ir visai nenorėjau iš jo ištrūkti. Šioje knygoje aiškiai išsakoma nuomonė, kad visų mūsų gyvenmai yra tampriai susiję su mūsų protėvų gyenimais (,,Mūsų kūne esti nepčiuopiama dalelė, visada gyvenanti anapus laiko."377 psl.), o didžiausia magija pasaulyje yra meilė ir atmintis.