Foršmakas

     Kas nėra girdėjęs pavadinimo ,,foršmakas"? Ir aš girdėjau ne kartą, žinau, kad tai žydiškos virtuvės patiekalas. Tačiau plačiau apie tai nesidomėjau, kol nekilo mintis pačiai pasigaminti foršmaką. O jei jau gaminsiu, manau, ir istorija pasidomėti neprošal. Štai ką apie foršmaką rašo žinomas keliautojas ir kulinaras Vytaras Radzevičius:

  ,,Ar vartotinas žodis „foršmakas“? Kalbininkai siūlo šį patiekalą vadinti prakandu ar kapota silke, nes neva „foršmakas“ kilęs iš rusiškojo форшмак. Bet iš tikrųjų žodis kilo iš senosios vokiečių kalbos – vorschmack ir reiškia užkandį prieš pagrindinį valgį. Sunku įsivaizduoti, kad litvakai ir mūsų seneliai bei proseneliai vadino šį silkių užkandį kitaip. Dabar gi interneto platybėse „foršmakas“ dažnai pristatomas kaip rusiškos virtuvės patiekalas, nors tai yra bene dažniausias kitų tautų virtuvėse prigijęs žydų patiekalas. Tarpukaryje silkė sudarė beveik šimtą procentų į Lietuvą importuojamos žuvies, o vienam šalies gyventojui per metus tekdavo beveik po 5 kilogramus silkės. Po Lietuvą silkę paskirstydavo žydų pirkliai, tad nenuostabu, kad ir silkių receptai dažnai siejami su litvakų palikimu."
    Na ką, žinių įgavome, einame prie skonių.
      Foršmakui reikia:
riebių silkių filė (3 puselės);
1 rūgštus obuolys;
2 kietai virti kiaušiniai;
1 svogūnas;
2 riekelės batono;
1/3 stiklinės graikinių riešutų;
4 v. š. aliejaus;
1 v. š citrinos sulčių (jei obuolys nepakankamai rūgštus);
1 a. š. cukraus;
maltų pipirų.

      Gaminame:
1. Silkę smulkiai sukapojame peiliu.
2. Susmulkiname svogūną ir graikinius riešutus;
3. Obuolį ir virtus kiaušinius sutarkuojame burokine tarka;
4. Visus ingredientus sudedame į vieną dubenį;
5. Batono minkštimą užpilame vandeniu (galima ir pienu). Po minutės gerai nuspaudžiame ir sudedame į dubenį su silke;
6. Produktus išmaišome, pagardiname cukrumi ir pipirais, jei trūksta rūgšties - įpilame citrinos sulčių ir viską gerai išmaišome.
7. Tepame ant paskrudinto batono ir ragaujame.
   Negaliu pasakyti, ar tai tikrasis foršmako receptas, tačiau, kaip žinia, kiekviena šeimininkė turi savo receptą. Šis man patiko, gaminsiu dar ne kartą :)

Traškus lazdyno riešutų tortas

  Tortas interneto platybėse vadinamas Ferrero Rocher. Neapsirikite. Man jis nebuvo panašus į žymiuosius saldainius, išskyrus pačius saldainius, kurie puošė torto viršų :) Tačiau, nepriklausomai nuo apgaulingo pavadinimo, tortas labai skanus – traškus pagrindas, daug riešutų ir šokoladas o visa tai viename gaminyje, jėga! Mano namuose valgytojų yra keturi, tad pasilepinti mums užtenka nedidelio, 16 cm skersmens, torto.
Jo gamybai reikės:

135 g kukurūzų dribsnių (naudojau Kellogg's kukurūzų dribsnius su riešutais ir medumi)

50 g sviesto
2 šaukšteliai kakavos miltelių
150 g lazdyno riešutų
250 g maskarponės sūrio
200 g plakamosios grietinėlės (ne mažiau kaip 35 proc. riebumo)
30 g cukraus
100 g juodojo šokolado
Papuošimui – Ferrero Rocher saldainių, jei nesugalvojote kitaip

Gaminame:

1. Sviestą ištirpiname ant nedidelės ugnies. Kukurūzų dribsnius susmulkiname. (aš tiesiog kiek padaužiau kočėlu). Pilame į juos sviestą, beriame kakavą ir viską gerai išmaišome.
2. Formuojame torto pagrindą: kukurūzų dribsnių trupinius beriame į torto formą atsegamais kraštais, paskirstome tolygiai ir paspaudžiame ir paliekame stingti šaldytuve, kol gaminame antrą sluoksnį.
3. Lazdyno riešutus 10 min. pakepiname orkaitėje – 180 laipsnių temperatūroje. Pašaliname odelę ir dar šiltus riešutus beriame į smulkintuvą (virtuvės kombainą) ir susmulkiname iki trupinių. Į juos dedame maskarponės sūrį, beriame cukrų išsukame iki vientisos masės.
4. 100 g grietinėlės išplakame iki standumo. Įmaišome į riešutų ir maskarponės mišinį. Torto pagrindą traukiame iš šaldytuvo ir gautą kremą tolygiai paskirstome ant torto pagrindo. Tortą statome į šaldytuvą 30 minučių, kad sutvirtėtų.
5. Puode ant nedidelės ugnies, kartas nuo karto pamaišydami, ištirpiname gabalėliais sulaužytą šokoladą, supilame likusią grietinėlę. Nukeliame nuo ugnies, atvėsiname (tačiau neatšaldome) ir gautą šokolado masę užpilame ant torto viršaus. Puošiame Ferrero Rocher saldainiais, arba riešutais, arba kaip jums patinka. Tortą vėl dedame į šaldytuvą. Svarbiausia, kantriai išlaukti tas 30-40 min, kol tortas sustings ir jau galima skanauti. Patikėkite, be galo gardu! O pastangų, kaip patys matote, tikrai daug nereikia.

Stefan Ahnhem 9 kapas

Viršelis. Stefan Ahnhem 9 kapas (Den Nionde Graven), leidykla Baltos lankos, 2019 m., iš švedų kalbos vertė Eglė Voidogienė, 588 p.
Apie autorių. Stefan Ahnhem (Stefanas Ahnhemas, g. 1966) – vienas svarbiausių Skandinavijos šalių detektyvų kūrėjų. Intriguojantys, tarsi filmams kurti jo romanų siužetai persmelkti Šiaurės šalių prieblanda ir šalčiu. „Beveidės aukos“ – debiutinis romanas, kuriuo skaitytojams pristatomas nepailstantis, kartais karštligiškas ir netikėtų sprendimų ieškantis detektyvas Fabianas Riskas. ,,9 kapas" – antroji detektyvo Fabiano Risko serijos dalis, pasakojanti, kas nutiko likus pusei metų iki romano „Beveidės aukos“ įvykių.
Apie knygą. Žvarbią žiemos naktį po darbo eidamas į netoliese stovintį automobilį tarsi į vandenį dingsta Švedijos teisingumo ministras. Saugumo darbuotojai griežtai uždraudžia viešinti bet kokias žinias, susijusias su įvykiu. Tik bėda, kad detektyvas Fabianas Riskas niekada nebuvo linkęs paklusti taisyklėms. Kad sužinotų tiesą, jis pasiryžęs bet kam. Net jei tai keltų pavojų gyvybei.
 Tuo pat metu Kopenhagoje randamas žiauriai sudarkytas garsaus TV laidų vedėjo žmonos kūnas. Moters vidaus organai – tarsi perleisti per mėsmalę, o po ja – lipnaus, jau krešėti pradėjusio kraujo jūra. Tik tyrėja Dunja Hougard netiki, kad tai pavydaus sutuoktinio darbas: juk čia įsivėlęs ir trečias asmuo, kurio pėdsakai veda tiesiai į Švediją, į Fabiano Risko valdas.
 Dunja ir Fabianas stačia galva pasineria į tyrimus. Žingsnis po žingsnio jie įsitraukia į makabrišką žudikų žaidimą, kur nuo kraujo, pavienių kūno dalių ir amžinai siaučiančios pūgos šiurpsta oda, o galvose nepaliaujamai skamba vienas klausimas: kas pirmas užbaigs šią kraupią dėlionę?
 Mano nuomonė. Antrasis lietuvių kalba išleistas Stefan Ahnhem detektyvinis romanas dar stipresnis už ,,Beveidės aukos". Knyga, kurią skaitant kūnu bėgioja šiurpuliukai, tačiau padėti jos į šoną negali, nes istorija tiesiog įtraukia ir nebepaleidžia. Kas bus toliau? Mano naujai atrastas autorius (nenuostabu, nes Lietuvos skaitytojams jis pristatytas tik 2018 m.), kurio knygas mielai skaitysiu ir ateityje.
  Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Daiva Ulbinaitė Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė

  Viršelis. Daiva Ulbinaitė  Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, leidykla Tyto alba, 2019 m., 247 psl.

 Apie autorę. Dešimt metų kartu su Prezidente dirbusi knygos autorė – žurnalistė, Prezidentės Spaudos tarnybos vadovė ir vyriausioji patarėja viešųjų ryšių ir komunikacijos klausimais D. Ulbinaitė knygoje „Nustokim krūpčiot" ne tik atveria politinio gyvenimo užkulisius, bet ir atskleidžia, kokia D. Grybauskaitė buvo kasdieniame gyvenime.

 Apie knygą. Knygoje „Nustokim krūpčiot" autorė atskleidžia, kas šiuo istoriniu 2009-2019 m. tarpsniu vyko mūsų valstybėje, kas yra grybauskaitiška politinė kultūra, kokios baimės kankino teisėsaugą ir ko neapskaičiavo energetikos oligarchai. Knygoje paaiškėja, už ką Plieninę magnoliją keikė V. Putinas ir gyrė D. Trumpas, kodėl nebuvo gerta šampano su B. Obama, kokių patarimų reikėjo A. Merkel, dėl ko Lietuvos Prezidentei skambindavo NATO generalinis sekretorius ir kokios asmeninės vertybės ir nuostatos suteikė Lietuvai svorio daugiau, nei leidžia mūsų šalies dydis. Įvairiomis aplinkybėmis knygoje atsiskleidžia ir kokia D.Grybauskaitė buvo kasdieniame gyvenime, kas ją graudino iki ašarų, kam skyrė žibuokles ir kodėl taip pamėgo karališkąją mėlyną spalvą.

   Gyvenimas prie Grybauskaitės: netipiški sprendimai, nepaaiškintos aplinkybės, netikėtos atomazgos ir charakterio ypatumai, kitoks vadovavimo stilius ir retorika. Kas ir kaip vyko mūsų valstybėje, kokia Prezidentė buvo politikoje, kaip įgijo pasaulio galingųjų pagarbą ir kas padėjo atsilaikyti prieš korumpuotos oligarchinės sistemos kerštavimą.

    Knygos pavadinimu tapo garsusis Prezidentės posakis „Nustokit krūpčiot". Ši frazė virto gyvenimo filosofija, vertybių pamatu, paskatinusiu daugelį politinių ir žmogiškųjų sprendimų, ne vieną įkvėpė pasitikėti savimi ir netgi imtis to, kas, regis, neįmanoma. Ant knygos viršelio Prezidentės ranka užrašytas „Nustokim krūpčiot" yra kvietimas išdrįsti patiems imtis atsakomybės už save ir savo šalį.

 Mano nuomonė. Knyga apie neįtikėtinai stiprią moterį, valstybės vadovę. Gal kiek patosiška, tačiau sunku rašyti apie tokį stiprų žmogų, kaip mūsų Prezidentė, be susižavėjimo, be pakylėtų gaidų. Aš skaitydama jaučiau pasididžiavimą Lietuva, pasididžiavimą Prezidente, kaip lygiai tarp lygių atstovaujančiai mūsų šalį tarptautiniuose renginiuose. Ir niekad nebuvo gėda už jos priimtus sprendimus ar išsakytus žodžius. 
   Knygoje gana išsamiai dėstoma, dėl kokių priežasčių buvo priimti vienokie ar kitokie politiniai sprendimai, tačiau  aš pasigedau daugiau asmeninio gyvenimo detalių, atskleidžiančių Prezidentės kitą, silpnesniąją, žmogiškąją pusę. 
   Knyga labai glaudžiai siejasi su Donato Ulvydo filmu apie Prezidentę, kai kurios citatos visiškai identiškos, tačiau tiek žiūrėti filmą, tiek skaityti knygą buvo be galo įdomu, juk nežinia, kada vėl turėsime tokį lyderį Lietuvoje, kuris drąsiai pareikš: ,,Nustokime krūpčiot" ir ragins drąsiai reikšti savo nuomonę bei eiti į priekį aukštai iškelta galva.

 Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Marguerite Duras Hirosima, mano meilė. Moderato Cantabile

Vienas sakinys. ,,Meilė padeda patogiau numirti". 107 p.
Viršelis. Margerita Diuras Hirosima, mano meilė. Moderato Cantabile (Hiroshima Mon Amour. Moderato Contabile) leidykla Vaga, 1972 m., iš prancūzų kalbos vertė Laima Rapšytė, 232 p,
Apie autorę. Margerita Diuras (Marguerite Duras, tikr. Marguerite Donnadieu) – prancūzų rašytoja, „naujojo romano" krypties atstovė, dramaturgė, scenaristė ir filmų režisierė. Garsiausi jos sukurti filmai: Hirosima, mano meile (režisierė Alain Resnais) ir Indijos daina.
  Pradžioje M. Diuras kūryba apsiribojo tradicinėmis novelėmis ir istorijomis, tačiau 1958 metais pasirodė romanas Moderato Cantabile, kuriame pirmą kartą rašytoja sulieja aistrą, meilę, mirtį ir prisiminimus. Paskutinė jos knyga Parašytas (1995), trumpai apibendrina rašytojos gyvenimą ir kūrybos bruožus.
  Apie knygą. „Hirosima, mano meile“. Prancūzė aktorė, baigusi vaidinti bendrame prancūzų ir japonų filme apie taiką, prieš išskrisdama į Paryžių, sutinka gražų, rimtą, europietiškos išvaizdos japoną.
  Jis geba pažadinti užmirštin nugrimzdusius jos prisiminimus apie pirmąją meilę. Tik jam vienam ji nejučia pasipasakoja, kad prieš keturiolika metų buvo išprotėjusi iš meilės.
  Pagal šią knygą buvo sukurtas to paties pavadinimo filmas.
  „Moderato Cantabile“. Ana gyvena turtingoje viloje bulvaro gale, prie jūros. Po jos langu sode vėjuotomis naktimis rauda ligustrai ir gedulingai kvepia magnolijos. Per pobūvius ji mėgsta prie juodos suknelės gilia iškirpte prisisegti magnolijos žiedą.
   Sykį uosto krantinėje, jos vaikui skambinant Diabelio sonatiną, pasigirsta šūvis. Kavinėje kažkoks vyras nušauna savo mylimąją. Aną sukrečia vaizdas, kad net mirusi moteris šypsosi iš džiaugsmo.
  Ji kasdien pradeda lankytis toje kavinėje, geria vyną, susipažįsta su vienu vyriškiu. Istorija lyg ir kartojasi...
   Mano nuomonė. Į šią nedidelės apimties knygelę sudėti du M. Duras kūriniai – scenarijus filmui ir romanas, kuriuos tarpusavyje sieja meilės išgyvenimas dabarties akimirką. Viskas vyksta dabar, šią minutę, ir tai, kas buvo praeityje, ir tai, kas bus ateityje susipina ir paskęsta dabarties akimirkoje.
  ,,Hirosima, mano meile" skaityti buvo gana sunku, gal dėl to, jog tai ne ištisas tekstas, o dialogai, per kuriuos atsiskleidžia herojų jausmai, jų išgyvenimai, prisiminimai, kurie įtakoja dabarties akimirką. Veiksmas vyksta 6-me XX a. dešimtmetyje, kai dar gyvi prisiminimai apie atominį sprogimą, o herojė mintimis ir žodžiais vis grįžta į karo pabaigos laikus, į Prancūzijos provincijos Nevero miestelį, kur išgyveno pirmąją meilę. Ar prisiminimai, išpasakoti pašaliniam žmogui, virsta nusiraminimu ar išdavyste?
  ,,Moderato Cantabile" romanas, parašytas ištisinio teksto forma, todėl skaityti ir sudėlioti mintis yra paprasčiau. Tema kartojasi – meilė be tęsinio, išgyvenama dabar, šią akimirką kaip aidas, atkartoja, o tiksliau, tęsia, ,,Hirosims, mano meile" temą. Abu kūriniai glaudžiai susiję tarpusavyje, abiejuose girdimos nusivylimo, žlugusių svajonių ir vilčių natos, jokios ateities vizijos, yra tik šiandien.
 Įvertinimas. 2/3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Håkan Nesser Lūžio taškas

  Viršelis. Håkan Nesser Lūžio taškas (Borkmanns Punkt), Obuolio leidykla, 2016 m. iš švedų kalbos vertė Helga Gavėnaitė, 368 psl.

  Apie autorių. Håkan Nesser (Hakanas Nesseris) gimė 1950 vasario 21 d., Kumla, Švedija) – yra vienas
skaitomiausių švedų kriminalinių istorijų autorių.
Nors gimė Kumla mieste, didžiąją gyvenimo dalį praleido Upsaloje. Dirbo mokytoju iki 1988 metų. Tais metais buvo išleistas pirmasis jo romanas ir nuo to laiko autorius atsidėjo tik rašymui. 2006 metais su žmona persikėlė į Niujorką. Vėliau po kelių metų išsikėlė į Londoną. Kai grįžta į Švediją gyvena Gotlando saloje.
Håkan Nesser yra sukūręs seriją detektyvų apie inspektorių Van Vėtereną. Jos netgi virto mini serialu, kuriame Svenas Wollteris atlieka pagrindinį vaidmenį. O knygos išverstos į daugiau nei dvidešimt kalbų.
  Apie knygą. Kalbringene, tykiame pajūrio miestelyje, kirviu žiauriai užkapojami du žmonės, ir netoliese per atostogas nuobodžiaujantis vyriausiasis inspektorius Van Vėterenas siunčiamas padėti kompetentingiems vietos specialistams. Policijos viršininkas, kuriam iki išėjimo į pensiją liko vos kelios dienos, tikisi, kad suspės greitai baigti bylą.

  Vis dėlto aiškių sąsajų tarp abiejų aukų nematyti. Tada pradingsta Van Vėtereno bendradarbė, puiki jauna detektyvė. Galimas daiktas, kad inspektorė anksčiau už kitus bus prisikasusi iki lūžio taško… Ar šachmatais žaisti mėgstantis inspektorius Van Vėterenas nepavėluos mėgindamas įminti dar vieną mįslę?…
  Mano nuomonė. Nors autorius yra pripažintas detektyvų rašytojas, man jo kūryba nepaliko įspūdžio. Nors paslaptis išlaikoma iki pat pabaigos, knyga nuobodoka, kažkokia ištempta, atrodo, kad net patiems bylos tyrėjams yra nuobodu, todėl tyrimas einasi vangiai. Pagrindinis knygos veikėjas inspektorius Van Vėterenas blankus, be charakterio, be spalvos. Laimei, byloje dalyvauja detektyvė Beatė Miork, kurios paveikslas bent šiek tiek ryškesnis. Džiaugiuosi, kad ne visi skandinaviški detektyvai tokie, kaip šis, nes būtų labai liūdna.
  Įvertinimas. 1 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).