Neringa Jonušaitė ,,Neringos" kavinė: sigrįžimas į legendą

 Vienas sakinys. ,,Neringoje'' buvo bohemos, bet ji buvo ,,amžiaus pabaigos" stiliaus - žaisminga, savaip elegantiška." (Bronys Savukynas, 81 puslapis).

  ,,Visiems tai buvo pabėgimas iš beveidžio gyvenimo į Europą. Ateini į ,,Neringą" ir lyg pasibaigia tarybų valdžia." (Feliksas Kaplanas, 171 puslapis). 

    Žanras. Publicistika. 

 Viršelis. Neringa Jonušaitė ,,Neringos" kavinė: sugrįžimas į legendą, Mažoji leidykla, 2014 m., 215 puslapių.

   Apie autorių.  Neringa Jonušaitė gimė 1949 metais Plungės rajone, Šateikių kaime. 1972 m. baigė Vilniaus universitetą. Dirbo laikraščio ,,Savaitės ekranas" korespondente, žurnalo ,,Kinas" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja, savaitraščio ,,Dienovidis" skyriaus redaktore, dienraščio ,,Lietuvos rytas" apžvalgininke, nuo 1979 m. šio dienraščio leidžiamo  žurnalo ,,TV antena" redaktore.  1977 m. - Lietuvos kinematografininkų sąjungos laureatė. Žurnalistė mirė 2014 m. rugsėjį - prieš pat savo knygos išleidimą.

   Neringa Jonušaitė apibūdinama kaip plačių kultūros interesų, didelės erudicijos asmenybė, viena iš tų, kurių talentas ir darbai teikia žurnalisto profesijai aukštą ir didelę prasmę. Auksiniai ,,Neringos" kavinės laikai sutapo su studentiška autorės jaunyste, kai ji buvo viena iš šio neformalaus meno ir kultūros žvaigždžių klubo lankytojų ir diskusijų dalyvių. Atkurti, atskleisti šį unikalų kultūros reiškinį buvo viena iš Neringos Jonušaitės profesinių svajonių. Ji įkūnyta šioje knygoje.

   Apie knygą.  Žurnalistės Neringos Jonušaitės knyga apie istorinę „Neringos“ kavinę Vilniuje. Laikus, kurie vadinami auksiniais šios menininkų kavinės klestėjimo metais – tai praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečiai. 1959 m. atidaryta kavinė tapo sovietinio miesto fenomenu – čia eita ne tik valgyti ar išgerti, bet ir diskutuoti apie meną, kultūrą, mokslą, politikuota netiesiogiai – Ezopo kalba. Būtent čia skambėjo SSRS draudžiama ir nesuprantama muzika – džiazas. Dėl to kavinė buvo budriai ir nuolat sekama KGB. Tuometę atmosferą, čia vykdavusias kultūrines diskusijas, bohemišką nuotaiką autorei padeda atskleisti jos kalbinti kavinės kūrėjai, personalas bei ištikimiausi kavinės lankytojai.

   Mano nuomonė. Perskaičiau vienu atsikvėpimu. Puikiai interviu forma parašyta knyga apie legendinės ,,Neringos" legendinius laikus. Nors tie ,,Neringos" laikai buvo tuomet, kai aš dar po stalu šliaužiojau ar mokslus vidurinėje krimtau, tačiau iš vėlesnių apsilankymų ,,Neringoje" pamenu kai kuriuos iškilius kultūros žmones - P. Širvį ar J. Mačiukevičių. Taip pat ne kartą esu girdėjusi anekdotais tapusias situacijas apie pasibraidžiojimus fontanėlyje, apie prispjautą konjako taurę ar apie P. Širvio sukurtą ketureilį B. Gorbulskiui. Visa tai sudėta šioje nedidelėje, tačiau šiltais prisiminimais ir nostalgija jaunystei dvelkiančioje knygoje. Manau, knyga bus įdomi bet kurio amžiaus skaitytojui, nors kiek besidominčiam Lietuvos kultūriniu gyvenimu. Man asmeniškai buvo žiauriai įdomi.

   Įvertinimas. 5/5

Mikkel Birkegaard Šešėlių biblioteka

Vienas sakinys.

"Literatūra šiais laikais įgijo per daug romantišką atspalvį. Skaitymas tapo išskirtiniu intelektualų laiko leidimo būdu. Tačiau iš tiesų tai tik informacijos platinimo būdas, kartais net tam tikra pramoga, bet pirmiausia - žinių, nuomonių ir pažiūrų platinimo priemonė." (227 psl.)
 

 Žanras. Mistinis detektyvas.

 

Viršelis. Mikkel Birkegaard  Šešėlių biblioteka (Libri di Luca), leidykla Metodika, 2011 m., iš danų kalbos vertė Aurelija Bivainytė, 359 puslapiai. 

 

Apie autorių. Danų rašytojas Mikkel Birkegaard gimė 1968 m. Jo specialybė - IT programuotojas. Savo pirmąją knygą ,,Šešėlių biblioteka" rašė penkerius metus. 2007 m. išleista knyga buvo pripažinta sėkmingiausiu debiutu Danijoje. 2009 m. autorius išleido antrąją knygą ,,Mirties nuosprendis" (Death Sentence). Naujausia rašytojo knyga ,,Svajonių knyga" (Book of Dreams) pasirodė 2012 m. Šiuo metu Mikkel Birkegaard gyvena Kopenchagoje.

 

Apie knygą.  Advokatas Jonas po mįslingos tėvo mirties paveldi Libri di Luca – antikvarinį knygyną Kopenhagoje. Jonas išsiaiškina, kad Libri di Luca nuo senų laikų buvo knygų mėgėjų susibūrimo vieta. Čia naujasis savininkas susipažįsta su paslaptingaisiais skaitovais, kurie, telepatiškai veikdami kitų mintis, kiekvieną mūsų gali priversti elgtis drastiškai – paklusti, išduoti, žudyti ir net nusižudyti. Tik dabar Jonas suvokia, kokias dideles šeimos paslaptis metų metus slėpė storos Libri di Luca sienos...

Mano nuomonė. Šią knygą pamačiau bibliotekoje ir pavarčiusi nusprendžiau, kad bus įdomu paskaityti. Nedaug yra knygų apie knygas. O dar detektyvinis siužetas su mistikos elementais!  Deja, pradėjusi skaityti, nusivyliau. Labai jau daug tos mistikos, labai daug galių demonstravimo, beveik Hogvartso burtininkų mokykla, labai ryškus skirstymas geriečiai-blogiečiai ir happyend'as - nugali geriečiai! Jau nuo pirmų puslapių supratau, kad tai ne mano knyga, bet tikėjausi - gal suintriguos, sudomins...  Visada yra viltis, kad pabaigoje gal bus tas BUM!!!, dėl kurio vertėjo skaityti visą knygą.  Perskaičiau, bet to BUM !!! taip ir nebuvo.  Gaila, tema įdomi :(

Įvertinimas. 2/5

Sojos kepsneliai įdaryti sūriu ir slyvomis

    Kaip išsiversti, kai norisi mėsos, o esi vegetaras? Išeitis yra - sojų kepsneliai! Taip džiugiai nusiteikusi gaminau šį patiekalą šeštadienio pietums. Norėjau pamaloninti vegetarus dukrą ir jos draugą bei nustebinti į svečius atėjusią mamą. 

     

    Šiam patiekalui reikia:

     sojų kepsnelių;

     sultinio;

     6-8 džiovintų slyvų;

     50 g fermentinio sūrio;

     2 kiaušinių;

     džiuvėsėlių;

     druskos, pipirų;

     aliejaus kepimui.

  Sojos kepsnelius išverdame sultinyje ir nusunkę atvėsiname. Tuomet juose įpjauname kišenę ir ją užpildome smulkiai supjaustytomis slyvomis ir tarkuotu sūriu. Išplakame kiaušinius su druska ir pipirais. Suformuotus kepsnelius mirkome plakinyje ir apvoliojame džiuvėsėliuose. Kepsnelius dedame į keptuvėje įkaitintą aliejų ir apkepame iš abiejų pusių. 

      Garnyrui - daržovės ar daržovių salotos (aisbergo salotų lapai, pomidoras, paprika užpilti pagardu iš aliejaus ir citrinos sulčių, užberti druska ir pipirais) bei bulvių košė. 

   Labai paprastas ir skanus patiekalas :) Subalansuotas vegetarams, bet patiks ir mėsėdžiams :)

Donna Woolfolk Cross Popiežė Joana

Vienas sakinys. ,,Keistas dalykas ta mūsų širdis.Gali praeiti kažin kiek metų, tu susigyveni su netektimis, susitaikai su jomis, bet staiga praskrieja neatsargi mintis, ir skausmas atsinaujina, gelia taip aštriai it ką tik atsivėrusi kraujuojanti žaizda." (311 p.)

Žanras. Istorinis romanas.

Viršelis. Donna Woolfolk Cross  ,,Popiežė Joana" (,,Pope Joan"), leidykla Alma littera, 2011 m., iš anglų kalbos vertė Julija Lapienytė, 462 puslapiai.

Apie autorių. Amerikiečių  rašytoja Donna Woolfolk Cross gimė 1947 m. Jos mama Dorothy Woolfolk buvo viena pirmųjų moterų amerikos komiksų industrijoje, tėvas William Woolfolk - žinomas novelistas. Baigusi mokyklą, būsimoji rašytoja studijavo Pensilvanijos universitete, kur 1969 m. įgijo anglų kalbos bakalauro laipsnį. Ji įsidarbino redaktorės pavaduotoja leidybos kompanijoje ,,W.H. Allen and Company" Londone. Kiek vėliau grįžo į JAV ir dirbo Niujorko reklamos agentūroje. Tačiau vien darbas jos netenkino, todėl ji  nusprendė tęsti mokslus ir 1972 m. gavo magistro laipsnį literatūros ir rašybos srityje. baigusi magistrantūrą ištekėjo ir pradėjo dirbti rašybos mokytoja. Galiausiai nusprendė atsidėti vien rašymui. Išleido keturias pažintines knygas ir vieną romaną, išgarsinusį ją visame pasaulyje.

   
Apie knygą. ,,Popiežė Joana" - visų pirma tai pribloškianti istorija apie nepaprastą moterį, aistringai mylinčią, kovojančią ir drąsiai žengiančią per gyvenimą nepaisant Viduramžių prietarų ir visuomenės tamsumo... Istorija apie moterį, kuri galėjo pakilti iki aukščiausio Katalikų bažnyčios hierarchijos posto ir tapti popieže. Ar tikrai buvo metas, kai Romos Katalikų Bažnyčią valdė moteris? Atėjus moterų erai šis klausimas tampa vis aktualesnis. Pirmąsyk legenda apie popiežę Joaną pasirodė XIII a.ir per Martino iš Opavos (Lenkija) kroniką paplito Europoje. Vienuolis domininkonas Martinas iš Opavos greičiausiai rėmėsi kito tos pačios vienuolijos brolio kronika, kurioje kalbama apie neįvardintą popiežę, kurią 1099 m. žiauriai nužudė kardinolai. Martino iš Opavos ,,Chronicon Pontificum et Imperatorum" (1278) rašoma, kad Joana valdžiusi ne apie 1099 m., o kur kas anksčiau - IX a. Šia versija remiasi ir romano ,,Popiežė Joana" autorė, pateikianti ,,Svarbesnių romano įvykių chronologinę lentelę", pagal kurią Joana gyveno  814-855 metais.

Mano nuomonė. Suintrigavo: ar iš tiesų buvo popiežė Joana ar ne? Vieni šaltiniai teigia, kad galėjo būti, kiti (daugiausia bažnytiniai), kad tai neįmanoma. Tačiau knygoje pasakojama istorija yra tokia įtaigi, kad visiškai nesvarbu, ar tai istorinis faktas, ar tai legenda. Puiki, gražiai parašyta ir be priekaištų išversta knyga. Kaip teigia pati knygos autorė, kai kurie istoriniai įvykiai paankstinti, kai kurie - pavėlinti: juk čia literatūrinis kūrinys, ne istorijos vadovėlis. Tačiau pati IX a. atmosfera, tragiška moterų padėtis, jų niekinimas ir nužeminimas iki gyvulio ar net daikto būvio, krikščionybės įsigalėjimas (tiksliau, krikščionybės platinimas kardu ir kalaviju), intrigos tarp karalių ir karai tarp karalysčių, kova dėl šventojo sosto - visa tai knygoje nupiešta sodriomis spalvomis ir labai žadina vaizduotę. Skaityti tokį kūrinį vienas malonumas.  

Knygos įvertinimas. 5/5

Ekranizacija. ,,Popiežė Joana" (Die Päpstin), 2009, Vokietija, režisierius Sönke Wortmann, vaidina: Johanna Wokalek (Popiežė Joana), David Wenham (Geraldas) ir kiti.