Peter May Juodasis namas

Oficialus pristatymas. Peter May  Juodasis namas ( The Black house), leidykla Alma littera, 2016 m. , iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė, 336 p.

  Luiso saloje įvykdyta žiauri žmogžudystė, panaši į tą, kurią tyrė Edinburge dirbantis Finlis Makleodas. Kadangi Finlis gimė ir užaugo Luiso saloje, jam tenka keliauti į gimtinę ir įsitikinti, ar tai nėra to paties žudiko darbas.

 Netoli Škotijos krantų esanti Luiso sala yra nepaprastai graži, tačiau atšiauri, niūrių žmonių gyvenama žemė. F. Makleodas ją paliko beveik prieš du dešimtmečius ir nesitikėjo sugrįžti. Tačiau pabėgti nuo skausmingų praeities šešėlių nėra taip paprasta. Pradėjęs bylos tyrimą, jis susitinka su senais pažįstamais ir, iš smulkių detalių dėliodamas nusikaltimo paveikslą, suvokia, kad tyrimas veda prie neišvengiamos akistatos su visą jo gyvenimą apnuodijusiomis didžiausiomis baimėmis.

 Škotų rašytojas Peteris May įtraukia skaitytojus į pasakojimą apie žmogžudystę ir ilgai slėptą neapykantą. Tačiau tai daug daugiau nei detektyvas. Ši meistriška istorija atskleidžia, į kokią tamsią gilumą žmogų gali nustumti beprotiška aistra ir pavydas. Peter May (gimęs 1951 m. gruodžio 20 d.) Glazge.  Dabar gyvena Prancūzijoje, vedęs Janice Hally. 

  Mano nuomonė. Knygą pradėjau skaityti su nuostata, kad skaitysiu detektyvinę istoriją. Tačiau nuo pirmų puslapių supratau, kad detektyvu čia tik ,,kvepia", nes pagrindinis veikėjas yra policininkas, o istorija pasakoja apie mažos bendruomenės gyvenimą, apie meilę ir neapykantą, apie prisiminimus, kurie sugriauna žmonių likimus. Didelę dalį pasakojimo užima gamtos vaizdų, atšiaurios salos, kurioje vyksta veiksmas, grožio perteikimas. Kaip kontrastas  gamtos grožiui parodoma toje saloje gyvenančių žmonių kova už būvį, jų požiūris į supančią aplinką ir įsišaknijusių tradicijų, kurios kažkada buvo reikalingos tam, kad išgyventum, gyvavimas. Žiaurių tradicijų, dabar jau tapusių tik pramoga.

  Rašymo stilius rūstus, jei taip galima sakyti, vyriškas, be jokių sentimentų. Knygą perskaičiau gana greitai. Istorija labai įdomi, gal kiek nuvylė pabaiga, tiksliau, visų įvykių, kurie aprašomi romane, priežastis. Nesitikėjau tokios, ji man neįsikomponavo į pasakojimo manierą.

 Įvertinimas. 2  (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti).

Avinžirnių ir batatų paplotėliai

   Atėjo vasarojimo gamtoje laikas. Ežerų ir upių pakrantės, miškai ir pievos laukia manęs, mano draugų. O važiuojant poilsiauti reikia įsimesti kažką valgomo. Siūlau variantą - avinžirnių ir batatų paplotėliai, kuriuos galima išsikepti vakare, o kitą dieną pasiimti juos į pikniką ar darbą.

Norit išsikepti paplotėlius, reikia:

skardinės avinžirnių;

vienos didelės saldžios bulvės; 
a/š čili pipirų miltelių;

3  skiltelių česnako;

ryšulėlio petražolių;

 druskos.

Padažiukui reikia
2 v/š pomidorų padažo;
2 v/š vandens;
2v/š klevų sirupo;
1 v/š obuolių acto;
1 a/š čili pipirų miltelių;
2 česnako skiltelių;
druskos.

   Bulvę perpjauname per pusę ir dedame į įkaitintą orkaitę kepti, supilame avinžirnius į koštuvą ir paliekame nusivarvėti. Kol vyksta veiksmas, pasidarome padažiuką, t. y., sumaišome visus padažui skirtus ingredientus.  Iškepusią bulvę, avinžirnius, čili miltelius, trintas česnako skilteles ir supjaustytas petražoles sudedame į blenderį ir sutriname. Įpilame 1-2 v/š padažo ir dar sumaišom. Formuojame vienodo dydžio rutuliukus. Sudedame juos į popieriumi išklotą kepimo skardą ir suspaudžiam, kad gautųsi vienodi paplotėliai. Kepame iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 15-20 min. Iškepusius paplotėlius galime valgyti su padažu ar daržovių salotomis. Galime pasigaminti sumuštinius iškylai: paskrudinta bandelė+padažas+salotos lapas+paplotėlis+padažas+salotos lapas+pomidoras. Galima ir be bandelės arba pagardinti sūriu - čia jau skonio ir fantazijos reikalas :)

Anthony Doerr Neregimoji šviesa

Vienas sakinys. ,,Laikas - slidus daiktas: tik pamesk jo pėdsaką vieną kartą, ir jo gija gali visam laikui išslysti  tau iš rankų.''  388 p.

Oficialus pristatymas. Anthony Doerr Neregimoji šviesa (All the light we cannot see), leidykla  Alma littera, 2015 m., iš anglų kalbos vertė Zita Marienė,  544 p.

 Anthony Doerr gimė 1973 m. spalio 27 d. Klivlande,  Ohajo, JAV. Mokėsi Bowdoin Kolegijoje, baigė Bowling Green State Universitetą. Susituokęs su Shauna Eastman.
 Romanas Neregimoji šviesa 2015 m. apdovanotas prestižine Pulitzerio premija.

Amerikiečių rašytojas Anthony Doerri pasaulį mato kaip mokslininkas, bet jaučia jį kaip poetas. Jis išmano viską: radiją, deimantus, moliuskus, paukščius, gėles, spynas, ginklus, bet rašo taip gražiai, veikėjų paveikslus ir veiksmo scenas kuria taip įtaigiai, jog visai kitaip imi žvelgti į tokius svarbius dalykus kaip meilė, baimė, žiaurumas, gerumas, suvoki, kokia daugiabriaunė yra žmogaus širdis. Romanas pašėlusiai įtemptas, drąsiai sukomponuotas, pilnas ryškių detalių. (Rašytojas J. R. Moehringeris).

   Jaunutė prancūzaitė Mari Lora gyvena Paryžiuje, tėvo jai sukurtame jaukiame pasaulyje. Tačiau baigiantis Antrajam pasauliniam karui naciai okupuoja Paryžių, ir ji su tėvu pabėga į senovinį Sen Malo miestą Prancūzijos šiaurėje. Vokietijoje, šachtininkų miestelyje, našlaitis Verneris su jaunesne sesute auga sužavėti primityvaus radijo imtuvo, kurį rado šiukšlyne. Bėgant laikui Verneris tampa puikiu šių naujoviškų aparatų meistru ir šis talentas jam atveria kelią į Hitlerjugendo mokyklą, paskui – į specialųjį dalinį vokiečių armijoje. Atsidūręs pačiame karo sūkuryje, Verneris vis aiškiau suvokia, kiek žmonių gyvybių kainuoja jo tarnyba. Kol galiausiai atsiduria Sen Malo – mieste, kur susikirs jo ir priešų stovyklai priklausančios Mari Loros keliai.

   Nors Mari Loros ir Vernerio istorija vyksta karo metais ir istorinę aplinką rašytojas atkuria labai tiksliai, ši knyga – ne apie patį karą, o apie žmones kare, kaip karas keičia juos ir likimus, moko mylėti ir atrasti šviesą ten, kur jos mažiausiai tikiesi. Šioje skausmingoje, bet ir labai šviesioje istorijoje gėris turi nedaug šansų laimėti, tačiau knygos veikėjai bet kokiomis aplinkybėmis stengiasi daryti gera vieni kitiems. Tai svarbiau ir už pergales, ir už pralaimėjimus.

  Mano nuomonė. Labai paprastai, labai jautriai ir vizualiai papasakota viena iš daugelio karo meto istorijų: kokį pažeminimą, kokias kančias turėjo iškęsti paprasti žmonės, palikę savo namus, karo klystkeliuose pametę savo šeimas, kaip pamažu ateina supratimas apie karo beprasmybę, kokios reikia valios stiprybės ir drąsos visa tai išgyventi ir neprarasti tikėjimo gėriu. 

   Lėtas pasakojimo tempas dar labiau užaštrina situaciją, kelia įtampą, įtaigiai parodo vieno iš herojų - Vernerio - pabudimo iš masinės psichozės procesą, suvokimą, kad šis karas, tai žudynės dėl abstrakčios idėjos. Knygoje nėra mūšių scenų, nėra koncentracijos stovyklose ar kankinimų kambariuose atsidūrusių žmonių tiesioginių išgyvenimų, brutalių kankinimo scenų aprašymų, tačiau visi karo baisumai  perteikiami netiesiogiai, per pagrindinių herojų matymus, pojūčius, emocijas. Ir toks perteikimo būdas labiau jaudina, labiau paliečia širdį, nei tiesiogiai aprašyti fiziniai veiksmai. 

   Istorijos gijos tęsiasi per Prancūziją ir Vokietiją. Veikėjus skiria ne tik valstybių sienos, bet ir socialinė padėtis, skirtingas pasaulio matymas. Su kiekvienu perskaitytu lapu knygos autorius mus veda prie neišvengiamo herojų susitikimo, kurio aplinkybių nuspėti neįmanoma.

  Dar viena knygos tema yra brangakmenio, jo turėtojui suteiksiančio amžiną gyvenimą, paieška. Autorius, ko gera, norėjo įtikti nuotykinių romanų mėgėjams, tačiau, labai subjektyvia mano nuomone, ši siužetinė linija nesuteikia knygai didesnio svorio. Man ji pasirodė visiškai bevertė. 

  Knyga suskirstyta į skyrius, kurie dar padalinti į trumpesnius skyrelius, todėl skaitymas neprailgta. Lengvai autoriaus valdomas žodis sukuria labai gyvus vaizdus, leidžiančius tarsi apčiuopti,  užuosti ar prisiliesti prie aprašomo dalyko. Manau, tai vienas esminių knygos pliusų.

Įvertinimas. 3  (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti).