 |
| Atsisveikinimo kava Vilniaus oro uoste |
Šią kelionę planuoti pradėjau prieš pusę metų. Dukra kažkaip užsiminė, kad būtų smagu aplankyti kokią nors egzotišką šalį, pvz., Šri Lanką. Jos gimtadienio dieną aš pažadėjau padovanoti tokią kelionę. Prasidėjo paieškos. Pati tokios kelionės organizuoti nenorėjau - pirmas kartas į Pietryčių Aziją nesuteikė tiek drąsos. Peržvelgiau kelionių agentūrų pasiūlymus, kainos ir kokybės atžvilgiu pirmavo Makaliaus. Taip ir apsisprendėme - KELIAUSIME SU MAKALIUMI!
Ir štai jau kovo 2 d. po darbo valandų kviečiame taksi ir lekiame į Vilniaus oro uostą, kur mus pasitinka besišypsanti Makaliaus atstovė Ievutė. Lipame į Turkish Airlines lėktuvą ir po trijų valandų skrydžio leidžiamės Stambule - nuostabaus grožio mieste (labai apgailestavau, kad negalėjome pasilakstyti po Stambulą - ateityje būtinai čia dar atskrisiu).
 |
| Stambulas pro lėktuvo langą |
Perlipame į kitą tos pačios kompanijos lėktuvą. Numatomas 9 valandų skrydis šiek tiek gąsdino, tačiau individualūs televizoriai su šimtais filmų, šlepetės bei pledai, sudėti ant kėdžių, praskaidrino nuotaiką. Sėdamės, jungiame televizorius, patogiai įsitaisome ir laukiame vakarienės. Maždaug po septynių valandų skrydžio leidžiamės Malėje, Maldyvuose. Tarpinis nusileidimas, keleivių pasikeitimas, pietūs, dar vienas filmas ir jau leidžiamės Bandaranaike tarptautiniame oro uoste (Colombo). Laikas nuo Lietuvos skiriasi +3 val. 30 min. Oro temperatūra siekia 28 laipsnius šilumos - tikras pabėgimas iš lietuviškos žiemos (-15) - tačiau drėgmė tokia didelė, kad ištinka pojūtis lyg kas pirtelę būtų užkūręs :)
 |
| Maldyvai - lyg ir būta, lyg ir ne |
Oro uoste susimokame po 35 JAV dolerius ir pareigūnas uždeda spaudukus mūsų pasuose su Šri Lankos viza. Išsikeičiame pinigus. Gauname krūvą rupijų, oho, milijonierės!
 |
| Šri Lankos milijonai |
Už oro uosto vartų mūsų grupės jau laukia autobusas ir vietinis gidas Hašanas iš Aitken Spence Travels agentūros, kuris mus lydėjo visas kelionės po Šri Lanką dienas. Susėdame į autobusą ir pakeliui į pirmą nakvynės vietą Beacon Beach Hotel Negombe Hašanas supažindina mus su Šri Lankos istorija.
Šri Lanka (Sri Lanka) yra sala Indijos vandenyne, pietų Azijoje, Indijos pietuose. Salos plotas 65 610 kv. km. (beveik kaip Lietuva), joje gyvena apie 21 tūkst. gyventojų. Lanka (tviskanti žemė) – jau buvo minima Indijos epuose Mahabharatoje ir Ramajanoje. Kitos tautos šią salą vadino įvairiai. Graikai ją vadino Taprobane, arabai – Serendib, portugalai – Ceilão, o šį vardą perėmė anglai, kurie salą vadino Ceylon.
Sala nuo seno buvo apgyvendinta vedoidų tautų, tačiau I tūkst. pr. m. e. pietinėse pakrantėse įsikūrė išeiviai iš šiaurės Indijos, kurie suformavo sinhalų tautybę. Į šiaurines salos pakrantes iš Tamilando kėlėsi tamilai. Šios dvi etninės grupės yra vyraujančios iki dabar. Vedoidai buvo išstumti iš derlingų žemių ir apsigyveno kalnuose.
Per visą salos istoriją vyko nuolatinės kovos tarpusavyje ir su išorės priešais. Iki pat XI a. valstybės sostine buvo Anuradhapura, kuri 1017 m. buvo sugriauta Čola imperijos invazijos metu. Sostinė persikėlė į Polonaruvą. Valdant Parakrama Bachu I (1164–1197) valstybė sustiprėjo, tačiau po jo mirties perėmus valdžią įpėdiniams vėl įsivyravo senoji netvarka. Maža to, nuo XIII a. sala susiskaldė į pietus, valdomus sinhalų, ir šiaurę, valdomą tamilų.
1505 m. į salą atplaukę portugalai rado septynias tarpusavyje kovojančias karalystes, kurios nesugebėjo pasipriešinti atvykėliams. Portugalai salą vadino Ceilão, pristatė katalikiškų bažnyčių, tvirtovių, ir bandė vietinius atversti į krikščionybę. Dėl tos priežasties dauguma salos gyventojų nemėgo portugalų, tad kai 1602 m. į krantą išlipo olandų kapitonas Joris Spilberg, sinhalų karalius Kandyje kreipėsi į jį pagalbos.
1658 m. saloje įsitvirtino olandai, kurie čia pastatė vandentiekį, nusausino žemumas. Nuo 1802 m. Ceilonas tapo britų kolonija. Anglai pasodino arbatos plantacijas, nutiesė geležinkelį, pastatė ligonines ir mokyklas. 1948 m. Didžioji Britanija suteikė Ceilonui nepriklausomybę. 1972 m. Ceilonas buvo pervadintas į Šri Lanką. Neilgai trukus, 1976 m įsiliepsnojo pilietinis karas, sukeltas separatistinės tamilų sukilėlių organizacijos „Tamilų tigrai“ siekė įkurti nepriklausomą Tamil Elamo valstybę. Šis karas nusinešė apie 100 tūkst. žmonių gyvybių. Pergalę prieš „Tamilų tigrus“ 2009 m. gegužę deklaravo Šri Lankos prezidentas Mahinda Rajapaksa. Šiuo metu Šri Lankoje palyginti ramu, tik kur ne kur kyla konfliktai tarp religinių ar etninių bendruomenių. Ir nenuostabu, kai šalyje tokia etninė įvairovė - sinhalai, vedai, Indijos tamilai, Šri Lankos tamilai bei kitos tautos. Vyraujanti religija yra budizmas, tačiau nemažai šrilankiečių yra hinduistai, apie 7,6 proc. - musulmonai ir dar apie 7 proc. išpažįsta krikščionybę. Statistiškai saloje gyvena 51 proc. moterų ir 49 proc. vyrų, 73 proc. žmonių gyvena kaimo vietovėse ir tik 27 proc. miestuose.
 |
| Bandaranaike tarptautiniame oro uoste |
Sala nuo seno buvo apgyvendinta vedoidų tautų, tačiau I tūkst. pr. m. e. pietinėse pakrantėse įsikūrė išeiviai iš šiaurės Indijos, kurie suformavo sinhalų tautybę. Į šiaurines salos pakrantes iš Tamilando kėlėsi tamilai. Šios dvi etninės grupės yra vyraujančios iki dabar. Vedoidai buvo išstumti iš derlingų žemių ir apsigyveno kalnuose.
Per visą salos istoriją vyko nuolatinės kovos tarpusavyje ir su išorės priešais. Iki pat XI a. valstybės sostine buvo Anuradhapura, kuri 1017 m. buvo sugriauta Čola imperijos invazijos metu. Sostinė persikėlė į Polonaruvą. Valdant Parakrama Bachu I (1164–1197) valstybė sustiprėjo, tačiau po jo mirties perėmus valdžią įpėdiniams vėl įsivyravo senoji netvarka. Maža to, nuo XIII a. sala susiskaldė į pietus, valdomus sinhalų, ir šiaurę, valdomą tamilų.
1505 m. į salą atplaukę portugalai rado septynias tarpusavyje kovojančias karalystes, kurios nesugebėjo pasipriešinti atvykėliams. Portugalai salą vadino Ceilão, pristatė katalikiškų bažnyčių, tvirtovių, ir bandė vietinius atversti į krikščionybę. Dėl tos priežasties dauguma salos gyventojų nemėgo portugalų, tad kai 1602 m. į krantą išlipo olandų kapitonas Joris Spilberg, sinhalų karalius Kandyje kreipėsi į jį pagalbos.
1658 m. saloje įsitvirtino olandai, kurie čia pastatė vandentiekį, nusausino žemumas. Nuo 1802 m. Ceilonas tapo britų kolonija. Anglai pasodino arbatos plantacijas, nutiesė geležinkelį, pastatė ligonines ir mokyklas. 1948 m. Didžioji Britanija suteikė Ceilonui nepriklausomybę. 1972 m. Ceilonas buvo pervadintas į Šri Lanką. Neilgai trukus, 1976 m įsiliepsnojo pilietinis karas, sukeltas separatistinės tamilų sukilėlių organizacijos „Tamilų tigrai“ siekė įkurti nepriklausomą Tamil Elamo valstybę. Šis karas nusinešė apie 100 tūkst. žmonių gyvybių. Pergalę prieš „Tamilų tigrus“ 2009 m. gegužę deklaravo Šri Lankos prezidentas Mahinda Rajapaksa. Šiuo metu Šri Lankoje palyginti ramu, tik kur ne kur kyla konfliktai tarp religinių ar etninių bendruomenių. Ir nenuostabu, kai šalyje tokia etninė įvairovė - sinhalai, vedai, Indijos tamilai, Šri Lankos tamilai bei kitos tautos. Vyraujanti religija yra budizmas, tačiau nemažai šrilankiečių yra hinduistai, apie 7,6 proc. - musulmonai ir dar apie 7 proc. išpažįsta krikščionybę. Statistiškai saloje gyvena 51 proc. moterų ir 49 proc. vyrų, 73 proc. žmonių gyvena kaimo vietovėse ir tik 27 proc. miestuose.
 |
| Mokinukai |
Tai va, per kelionę iki viešbučio Hašanas mums išpasakojo visą Šri Lankos istoriją ir pagrindines šiandienos aktualijas. Į viešbutį atvykome jau prieš saulelei žengiant vakarop. Draugiškai besišypsantys viešbučio tarnautojai pasitiko mus tradiciniu pasisveikinimu “ajubovan” ir ištiesė pilnas stiklines šaltų sulčių. Buvo labai malonu. Iškrovė lagaminus ir viešbučio darbuotojai nunešė juos į kambarius. Nepamiršome - už paslaugas reikia atsilyginti - davėme 100 rupijų. Greitai nusimetėme kelionės drabužius ir, pasičiupusios rankšluosčius, kol nesutemo nulėkėme prie vandenyno. Vanduo buvo tiesiog nuostabiai šiltas (kas mane pažįsta, žino, jog vanduo turi būti tikrai šiltas, kad pulčiau maudytis). Net nesitiki, kad tik vakar buvome šaltos žiemos gniaužtuose, o šiandien štai - Indijos vandenyne bangas gaudome. Turškėmės iki pat vakarienės.
Mokslas Šri Lankos valstybinėse mokyklose yra nemokamas. Jis trunka 13 metų. Valstybė net skiria mokiniams nemokamas uniformas. Pusiau privačiose mokyklose (daugiausia prie budistų vienuolynų) už mokslą reikia mokėti, tačiau nedideles sumas, nes juos didžiąja dalimi finansuoja valstybė. Trečia mokyklų rūšis yra privačios mokyklos, kuriose mokslas mokamas. Jose pamokos vyksta anglų kalba, o jas baigę mokiniai daugiausia vyksta studijuoti į užsienio universitetus. Raštingumas šioje šalyje siekia net 90 proc.
Prestižiškiausių profesijų sąrašo viršuje yra energetikos specialistai, gydytojai. Gydytojai dirba valdiškose ligoninėse ir turi privačius kabinetus. Dar viena privilegija - kas keli metai gydytojai gauna mokesčių nuolaidas automobiliui. Reikia pabrėžti, kad valstybės uždėti mokesčiai net iki 200 proc. daugelį atbaido pirktis prabangesnę transporto priemonę. Atitinkamai iki 150 proc. mokesčiais apmokestinti ir buitiniai elektros prietaisai (skalbimo mašinos, šaldytuvai ir pan.), todėl oro uoste, neapmuitintoje zonoje įsikūrusi ne viena parduotuvė prekiaujanti šiomis prekėmis.
 |
| Beacon Beach Hotel įsikūręs ant vandenyno kranto |
 |
| Einu maudytis |
Viešbučio restoranas įsikūręs pastato 7 aukšte. Pro langus atsiveria puikus vaizdas į vandenyną. Patiekalų pasirinkimas tikrai gausus: šalti užkandžiai, salotos, šilti patiekalai ir vaisiai bei desertai. O, vaisiai nuostabūs, ypač skanūs ananasai. Niekur dar tokių skanių nebuvau ragavusi. Tiesa, gėrimus teko pirkti papildomai, bet tai ne bėda - nuotaika puiki, atostogos prasidėjo! Ievutė perspėjo: nepersivalgykite, po vakarienės eisime degustuoti jūros gėrybių. Labai stengėmės atsižvelgti į prašymą, bet...nepavyko :)
 |
| Degustacija |
 |
| Pusryčiai su vaizdu |
Rytas prasideda apie 7 val. Kambaryje yra arbatinukas, keli pakeliai arbatos ir tirpios Nescafe. Pasidžiaugiau savimi, kad sugalvojau pasiimti kavos - Šri Lankoje kava labai labai prasta. Užsikaičiau vandens, užsiplikiau puoduką Lavazza, išėjau į rytinės saulės nušviestą balkoną ir meditavau žiūrėdama į palmes ir vandenyną. 15 min. tobulos rytinės ramybės ir... skubam pusryčiauti.
Po pusryčių atsisveikiname su viešbučio personalu ir važiuojame link Dambulla šventyklos. Atstumas iki jos apie 150 km. Kelias puikus, eina per kaimus, laukus, pro akis lekia žalios palmės, ryžių laukai, miesteliai ir kaimo lūšnos.
 |
| Miesto gatvės pro autobuso langą |
Pakelėse prekeiviai parduoda vaisius, daržoves. Prie vieno tokio autobusas sustoja. Išlipame. Ragausime kokosų sultis. Kokosai ne tie rudi su plaušeliais, kuriuos mes pažįstame. Čia jie geltoni, kieti, kurių viršūnėles pardavėjas nukerta su mačete, išskobia skylutę, įdeda šiaudelį - vaišinkitės. Kokoso kaina tik 50 rupijų, t. y. maždaug 27 centai. Mėgaujamės sultimis ir žvalgomės aplinkui: skurdūs namai, apleistos pakelės, šiukšlynai. Tačiau visa tai pamiršti, kai sutinki šiltas šrilankiečių šypsenas.
 |
| Kokosų pardavėjas |
 |
| ...ir kokosų pardavėjo padėjėjas |
Pusvalandis kojų pamankštinimui ir vėl į autobusą. Kad kelias neprailgtų Hašanas mus linksmina įvairiomis istorijomis. Kadangi vykstame į budistų šventyklą, tai šiuokart pasakoja apie budistų šeimos tradicijas. Kai šeimoje gimsta vaikas, tėveliai pirmiausia eina pas astrologą (Šri Lankoje yra net valstybiniai astrologai!), kuris pagal gimimo laiką išrenka jam tinkančias raides ir tik iš tų raidžių tėvai gali sudėlioti vardą. Vėliau vėl eina pas astrologą, kad šis sudarytų vaiko horoskopą. Jau pilnamečiai jaunuoliai sau antrą pusę gali išsirinkti patys, tačiau prieš vestuves privalo apsilankyti pas astrologą, kad šis pasakytų, ar sutampa jų karma. Jei astrologas pasako, kad jie netinka vienas kitam, vestuvės dažniausiai neįvyksta. Astrologas taip pat paskiria ir vestuvių datą - net valandos tikslumu. Klausiame Hašano, ar jo vardas sudarytas iš astrologo pasiūlytų raidžių. Taip, - sako Hašanas - nors aš esu krikščionis, mano vardo raides parinko astrologas.
 |
| Laiptukais aukštyn į šventyklą |
Taip įdomiai besišnekučiuojant neprailgsta net 3 valandos kelio. Mes jau prie Dambulla šventyklos, vadinamos Jumbukola Vihara (Dambulla uolos šventykla). Priešais mus į kalną vedantys laiptai, šventyklos nesimato - ji viršukalnėje. Nusiperkame bilietus. Kaina užsieniečiams 1500 rupijų (apie 8 Eur), taip ir parašyta ant bilieto Entrance Ticket for Foreigners, mat jie galvoja, jei jau užsienietis, tai pinigais aptekęs. Su tokiu požiūriu Šri Lankoje susidūrėme ne kartą.
Ką gi, susitaikome su ,,išnaudojimu" ir laiptukais kopiame į kalną. Vaizdas kuo aukštyn kylame, tuo gražesnis. Žiedus skleidžia mažosios magnolijos. Pamatome pirmą varaną - kadangi dar neturime su kuo palyginti, jis mums pasirodo didelis :) Ir beždžionės jau ima aplink šmirinėti. Nepasakyčiau, kad draugiškos, jei bandai ranką tiesti, jos ima aštrius dantukus rodyti: suprask, nelįsk, gali duoti bananą, bet nelįsk per arti.
 |
| Varanas |
Kalno viršuje - balta troba su vartais - įėjimas į Dambulla šventyklą. Tačiau prieš patenkant į šį kompleksą reikia nubėgti prie kito namuko, nusiauti batus ir grįžti - tik basi galite pakliūti į šventyklą. Turistams net takelis nutiestas, kad padukų nenusviltų, nes žengus žingsnį į šalį, pasijunti lyg ant įkaitintos keptuvės užlipęs būtum. Ir dar - į šventyklą įeiti leidžiama tik pridengus pečius ir kojas, tad pravartu su savimi turėti skaras.
 |
| Takelis link šventyklos |
Dambulla, tai karaliaus Vattagamani Abhaya budistų vienuoliams dar I a. pr. Kr. kalno uoloje įrengta šventykla. Vėliau buvo įrengtos dar kelios šventyklos. Viso dabartiniame komplekse yra penki svarbiausi kambariai, nors iš viso jų priskaičiuojama net 80. Nuostabiausia, kad šioje šventykloje išlikusios unikalios ant sienų ir lubų tapybos freskos, iki šių dienų išlaikiusios autentiškas spalvas. Šventykloje priskaičiuojama daugiau nei 150 Budos skulptūrų. Tai didžiausias pasaulyje tokių skulptūrų kiekis vienoje vietoje.
 |
| Dambulla šventykla įrengta uoloje |
Pirmasis kambarys pavadintas Dievų karaliaus (Deva Raja Viharaya ) vardu. Čia ilsisi didelis (15 m) gulintis Buda. Ola gana ankšta, o gulintis Buda užima didžiąją jos dalį, tad nusilenkti Budai vienu metu gali vos keli žmonės.
 |
| Įėjimas į Deva Raja Viharaya olą |
Mums paaiškino, kad yra dvi gulinčio Budos pozos. Jei abiejų kojų nykščiai sudėti lygiai, akys atmerktos, tai vaizduojamas besiilsintis Buda, tačiau jei abiejų kojų nykščiai nelygiai sudėti, o akys pusiau užmerktos - tuomet matome mirusį Budą.
Apsišarvoję naujomis žiniomis nuėjome apžiūrėti antrojo - Didžiųjų Karalių (Maha Raja Viharaya) - kambario. Jis buvo gerokai didesnis už pirmą. Skliautinės šventyklos lubos, puoštos freskomis, nuo kurių teka švento šaltinio versmė. Vanduo suteka į puodynę, pastatytą olos viduryje. Šaltinis ir puodynė aptverti apsaugine tvorele. Čia patyriau tikrą ,,stebuklą": fotografavau puodynę, kurią aiškiai mačiau pastatytą ant žemės. Pasižiūrėjau į nuotrauką ir, mano nuostabai, nuotraukoje nebuvo jokios puodynės, tik grotelės. Tikiu ir netikiu savo akimis. Dar kartelį bandau - tas pats. Tik vėliau supratau, kad fotografuojant su blyksle, apsauginės grotelės kažkokiu būdu atspindi šviesą ir puodynė pradingsta. Išjungiau blykslę ir nuotrauka pavyko. Štai ir atskleidžiau vieną ,,stebuklą". Be tos ,,stebuklingos" puodynės oloje buvo pristatyta, priguldyta, prisodinta daugybė Budų, keli hinduistų dievai ir Šri Lankos karaliai, tačiau didžiausią įspūdį man padarė lubų ir sienų tapyba. Freskos puikiai atlaikiusios amžių išbandymus ir iki šiol stebina savo spalvomis. Jos puikios ne tik šioje oloje, bet ir kituose kambariuose. Tuo įsitikinome perėję trečią Puikaus naujojo vienuolyno (Maha Alut Viharaya) ir ketvirtąjį Vakarų urvo (Paschima Viharaya) kambarius. O štai penktasis kambarys įrengtas jau XX a., sako, neturi jokios išliekamosios vertės, tačiau vis viena įdomus pažiūrėti. Plačiau apie šventyklą galite pasiskaityti https://lanka.com/about/attractions/dambulla-cave-temple/.
Apėję visus kambarius vėl atgavome savo batus ir kitu keliu leidomės link Auksinio Budos, kuris saulės spinduliuose švietė lyg elektros lemputė. Besileidžiant laiptukais nuo kalno atsivėrė platus horizontas, tolyje buvo galima įžiūrėti net Sigirijos uolą. Tako šonuose augo, žydėjo ir kvepėjo magnolijos, o pakelėje nuolat zujo beždžionės - mažos ir suaugę, tačiau bendrauti su jomis nekilo noras.
 |
| Beždžionių šeimynėlė |
 |
| Smulkiažiedės magnolijos |
Kalno papėdėje, ant 3 aukštų pastato, iškelta 30 m. aukščio Auksinio Budos skulptūra. Aišku, jokios istorinės ar meninės vertės ji neturi, tačiau yra puikus masalas turistams - tai pagrindinis įėjimas į Dambulla šventyklą. Norėjosi man dar čia pasisukioti: tolyje matėsi eilė budistų vienuolių statulėlių, ,,nešančių" dovanas Auksiniam Budai bei kelių dramblių statulos. Smalsu buvo prieiti prie jų, tačiau mūsų gidas Hašanas vis ragino: greičiau eime, greičiau. Lyg į lėktuvą vėluotumėme. Štai čia ir yra grupinės ekskursijos bėda, kad negali reguliuoti savo laiko, o turi visur lėkti lyg akis išdegęs. Dar kelios nuotraukėlės ir į autobusą. Važiuojame link Sigirijos uolos.
 |
| Auksinio Budos šventykla |
Pakeliui dar užsukame į restoranėlį. Nedidelis, jaukus, Maistas vietinis, daugiausia daržovių, žuvies, vištienos kariai, ryžių makaronai (String hoppers) bei ryžių traškučiai (pappadams). Restoranas vadinasi Rythu Restaurant. Gana jauki užeigėlė, stogas dengtas palmių lapais, viduje mediniai stalai ir kėdės. Viskas tvarkinga ir švaru. Susimokėjome po 8 Eur ir prisikrovėme pilnas lėkštes maisto. Tiesa, už alų ir gaiviuosius gėrimus reikėjo mokėti atskirai, o kava (kaip sakiau, labai brrr) ir arbata gali vaišintis kiek tik nori.
 |
| Restoranas siūlo vaišintis kava ir arbata, bet man skaniausias ananasas |
 |
| Pietūs Rythu restorane |
 |
| Restorano siena skirta klientų autografams ir palinkėjimams |
Po sočių pietų apsunkusiu skrandžiu vėl įsiropštėme į autobusą ir dar gerą pusvalandį važiavome, kol pasiekėme Sigirijos uolą. Sigirija tai gigantiška monolitinė uola iškilusi į beveik 200 metrų aukštį, todėl tik išlipus iš autobuso ji lyg kelrodė žvaigždė rodė mums kryptį. Uolos pavadinimas išvertus iš sinhalų kalbos reiškia Liūto nasrai („sinha“ − liūtas, „giriya“ − nasrai). Sigirija buvo taip pavadinta, kadangi vienintelis kelias, vedantis į miestą uolos viršūnėje buvo pro iškaltus liūto nasrus.
Įėjimas į Sigirijos uolos tvirtovę užsieniečiams kainuoja 30 USD. Susimokame ir įeiname į parką Sigirijos uolos papėdėje. Seniau čia buvo Sigirijos įkūrėjo karaliaus Kashyapo rezidencija su atvirais baseinais, kuriuose maudydavosi karaliaus sugulovės. Sustojęs prie vieno iš baseinų, mūsų gidas Hašanas papasakojo štai tokią istoriją.
 |
| Prie karališko baseino |
Senų senovėje Šri Lankos karaliai turėjo kelias žmonas. Pagrindinė žmona būdavo Indijos karaliaus dukra, kurios sūnus ir paveldėdavo tėvo sostą. Kitų žmonų vaikai į sostą neturėjo teisės. V a. Šri Lanką valdė karalius Dhatusenas, kuris turėjo kelis sūnus. Vyresnysis sūnus, Mogallana po tėvo mirties turėjo paveldėti sostą. Tačiau jaunesnis sūnus Kashyapa's, įkalbėtas motinos ir dėdės - tu esi tikrasis šrilankietis, tavo motina ir tėvas, abu yra šrilankiečiai, tad kodėl indės vaikas turi paveldėti Šri Lankos karaliaus sostą - nužudė savo tėvą karalių Dhatuseną bei, pasinaudojęs proga, kol jo vyresnysis brolis Mogallana tarnavo armijoje, užgrobė Anuradhapuros (buvusi sostinė) karaliaus sostą. Tačiau toks poelgis nepatiko gyventojams, tad karalius Kashyapa's pabėgo iš Anuradhapuro ir pasislėpė Sigirijos kalno papėdėje esančiose džiunglėse. Čia, kalno viršūnėje, apie 477 - 480 m., jis pasistatė sau rūmus, į kuriuos pakilti galima buvo tik specialiai uoloje iškirstais laiptais, o kalno papėdėje sau ir savo ištikimiems tarnams pastatė miestą su trykštančiais fontanais, baseinais ir sodais. Tačiau Kashyapa brolis Mogallana nepasidavė: jis surado Kashyapa ir nužudė jį bei atsiėmė užgrobtą sostą. 495 m. Mogallana buvo karūnuotas karaliumi ir grąžino sostinę į Anuradhapurą, kur karaliavo dar 18 metų. Tačiau Sigirijos istorija tuo nesibaigė. Po Kashyapa mirties čia apsigyveno vienuoliai budistai, kurie kalną apleido tik XIV amžiuje.
Tokia tai istorija. Pasiklausome jos ir takeliu kulniuojame link uolos. Norint pakilti į jos viršūnę teks numinti daugiau nei tūkstantį laiptelių. Tiesa, jei jums kyla abejonių dėl to, ar sugebėsite užlipti, visuomet atsiras jaunuolis, kuris už kelis šimtus rupijų užstums jus ant kalno. Tikra tiesa, patikėkite, yra ir toks - stūmiko- darbas:)
Iki uolos vidurio laiptai gana platūs ir įmantrūs, menantys senus laikus, vėliau tenka lipti siaurais spiraliniais laiptukais, kurie nuveda prie 1500 metų senumo freskų, žinomų ,,Dangaus mergelių” pavadinimu. Šios freskos yra nupieštos natūraliais pigmentiniais dažais uolos nišose ir yra vieninteliai išlikę senovės Sigirijos karalystės pasaulietinio meno kūriniai. Jose pavaizduotos pusiau apsinuoginusios moterys − karaliaus žmonos ar sugulovės. Fotografuoti neleidžiama, tad grožį fiksuojame tik akimis.
 |
| Sigirijos uola iškilusi į beveik 200 m aukštį |
Iki uolos vidurio laiptai gana platūs ir įmantrūs, menantys senus laikus, vėliau tenka lipti siaurais spiraliniais laiptukais, kurie nuveda prie 1500 metų senumo freskų, žinomų ,,Dangaus mergelių” pavadinimu. Šios freskos yra nupieštos natūraliais pigmentiniais dažais uolos nišose ir yra vieninteliai išlikę senovės Sigirijos karalystės pasaulietinio meno kūriniai. Jose pavaizduotos pusiau apsinuoginusios moterys − karaliaus žmonos ar sugulovės. Fotografuoti neleidžiama, tad grožį fiksuojame tik akimis.
 |
| Metaliniai laiptukai veda į uolos viršūnę |
Išėjus iš freskų olos, kelias link uolos viršūnės veda pro Veidrodžio sieną, kuri buvo pagaminta iš porceliano, ir būdavo nušveista taip, kad eidamas pro ją karalius Kashyapa ryškiai matydavo savo atvaizdą. Siena senaisiais laikais buvo aprašinėta čia besilankiusių svečių. Sakoma, kad tai poemos, parašytos žmonių, susižavėjusių Sigirijos miestu. Dabar rašyti ant sienos griežtai draudžiama.
Paliekame Veidrodžių sieną ir dar įveikę keliasdešimt laiptelių atsiduriame apžvalgos aikštelėje iš kurios kyla dar vieni laiptai. Būtent čia žiojėjo liūto nasrai, pro kuriuos buvo galima patekti į kalno viršuje įsikūrusį karaliaus miestą. Deja, iki šių dienų išliko tik liūto letenos.
 |
| Liūto, saugojusio įėjimą į Sigirijos rūmus, letena |
Aš prie tų letenų ir pasilikau, o mano Gabrielė ir kiti grupės nariai kopė metaliniais laiptukais į karališkus sodus. Prisėdu pailsėti ant išlikusių tvirtovės akmenų ir grožiuosi nuo uolos atsiveriančiais vaizdais. Aplink zuja benamiai šunys. Jų Šri Lankoje daug ir visi labai baisūs - valkataujantys, murzini, besikasantys, šašuoti. Gaila jų, bet maitinti ir glostyti nekyla rankos.
 |
| Vaizdas nuo kalno į kalną |
 |
| Šri Lankos šunys |
Vikipedija rašo, kad olos viršūnėje įrengta 12 terasų, kurios pastatytos iš akmenų bei pritaikytos prie nelygios uolos viršūnės ir sudaro laiptuotą paviršių. Iki šiol nežinoma, kokiu būdu tiek daug akmenų buvo sunešta į tokį aukštį. Viena iš terasų pritaikyta baseinui, kuris lietingo sezono metu prisipildo lietaus vandeniu. Sigirija dėl savo įspūdingumo, nepriekaištingo išplanavimo bei sudėtingų tuo metu naudojamų technologijų vertinama kaip vienas iš Antikinio pasaulio stebuklų. Nuo kalno viršūnės atsiveria vaizdas į tankias džiungles ir tvenkinius bei terasų sodus, atskirtus vandens grioviais.
Vikipedijos teiginius patvirtino nuo kalno viršūnės nusileidusi dukra: vaizdai nuo viršukalnės atsiveria nuostabūs, o baseinuose tvyro vanduo, tik dabar Sigirijos rūmuose karaliauja ne žmonės, o beždžionės.
 |
| Dabar Sigirijos rūmuose karaliauja beždžionės |
Nusileidžiame žemyn, į uolos papėdę. Pakeliui prekeiviai pardavinėja suvenyrus ir įvairius užkandžius. Nusiperku suvenyrinį raudonmedžio drambliuką - bus prisiminimas iš Šri Lankos. Dar pasivaišiname ledais. Kupini gražių įspūdžių sulipame į autobusą ir riedame į nakvynės vietą - Wewa Addara viešbutį.
 |
| Iš autobuso buvom susodinti į džipus |
Tačiau iki pat viešbučio autobusas nevažiuoja. Išlaipina aikštelėje, kurioje mūsų laukia džipai. Sako, viešbutis džiunglėse, kelias blogas, autobusas nepravažiuos, sėskite į džipus. Mums kas, smagumas, dar vienas nuotykis :)
Wewa Addara viešbutyje mus pasitinka su šlapiais rankšluostukais rankoms nusivalyti ir vaišina sultimis. Laukiame kol padalins raktus ir nuneš lagaminus į kambarius. Aplinka jauki. Kažkur toliau, už viešbučio teritorijos, girdisi paukščių (gal ir ne paukščių - mes džiunglių garsų neskiriame) ūbavimas. O, čia niekai - sako Ievutė - rytoj rytą išgirsite visą koncertą.
 |
| ,,Dvivietis" mūsų kambarys |
Susitvarkome, pasipustome padurkus ir leidžiamės vakarienės į viešbučio restoraną. Jau žinome ką skanaus ragauti, nes maistas labai panašus visuose viešbučiuose. Po vakarienės Ievutė nustebina pavaišindama visą grupę vietiniu romu. Romas tikrai skanus. Švelnus, jaučiasi vanilės prieskonis. Geriamas vienas, arba užsigeriant arbata, arba, klasika, su coca cola ir ledu. Paragavome, įvertinome ir nusprendėme nusipirkti lauktuvėms (kaina 2400 rupijų, t.y, apie 13 Eur).
 |
| Calypso - švelnus, puikaus skonio vietinis romas |
Rytą mus pažadina saulės spinduliai ir įvairiabalsis paukščių klegesys - visiškai nesunku keltis net 6 val.! Apsiplauname nosis ir leidžiamės pusryčiauti, o po pusryčių mūsų jau laukia džipai, nuvešiantys iki autobuso.
 |
| Iki autobuso - džipuku |
Vos pradėję šios dienos kelionę, pro autobuso langą pamatome upėje prausiamą dramblį. Stokit! - visi vienu balsu sustabdome autobusą ir išlekiame filmuoti, fotografuoti, glostyti, maitinti. Tai buvo kažkas, pats netikėčiausias potyris. Kadangi nenuvažiavome į Pinnawala (dramblių prieglaudą, kurioje, kaip sakė Ievutė, drambliai vaikšto surakinti, o pamaitinti gali susimokėjęs atitinkamai pinigėlių, žodžiu, turistams skirta pramoga). Tad šis dramblio prausimas buvo pats natūraliausias procesas. Aišku, Gabrielė prie dramblio, į upę: ar galiu padėti? Prašom, bele tik noras yra - atsako vyrukai.
 |
| Dramblio prausimas |
Dramblio oda stora ir šiurkšti, norėdami jį nuprausti, vyrukai gyvūno šonus trina aštriu kokoso riešutu, nuolat nupjaudami riešuto dalį, kad šio šeriai neatšiptų. Po maudynių drambliukas (ir Gabrielė) buvo toks patenkintas, tiesiog šypsojosi mums - ir kaip nepavaišinti tokio mielo gyvūnėlio bananu. Tačiau, kaip sakė Hašanas, nuo tų mielų gyvūnėlių kasmet žūsta nuo 50 iki 100 žmonių. Problema ta, kad žmonės, įsirengdami sau būstus, iškerta džiungles, nepagalvodami, kad drambliai grįžta į tas pačias vietas. Neberadę pažįstamų plotų, pasimeta, ima blaškytis, žmonės juos gąsdina, todėl lėkdami, būna, ir sutrypia vieną kitą naujakurį, ir namą išgriauna.
 |
| Pietums skirtais bananais buvo pasidalinta su drambliuku |
Tačiau mums tai buvo pati taikiausia dramblio maudymo procedūra. Ir, galiu pastebėti, ne paskutinė pažintis šiandien su šiais didingais gyvūnais. Gal norite pajodinėti drambliais? - paklausė Ievutė, jau atsisėdus autobuse. Žinoma, norime!
Važiuojame prie Habarana ežero, kur įsikūrusi firmelė, išlaikanti 2 dramblius ir įdarbinusi juos turistų linksmintojais. Susimokame po 2500 rupijų ir užsiropščiame ant drambliuko nugarėlės - tuo metu jis ramiai rupšnoja bananinės palmės lapus. Susėdame penkiese ir palengva linguojame kokį kilometrą ežero pakrante. Tikrai, ne itin greita transporto priemonė (dramblys per valandą nueina apie 9 km). Tačiau linguojančios kelionės gale mūsų transporto priemonė įsibrenda į ežerą ir mes jau maudomės fontano pursluose - to nesugebėtų nei vienas taksi :)
Klausiame Hašano, kiek kainuoja išlaikyti dramblį? Daug, sako. Pirmiausia dramblys kainuoja labai brangiai ir nieks neparduos jo žmogui, kuris neįrodys, kad sugebės išmaitinti ir tinkamai prižiūrėti gyvūną. O suėda jis per dieną iki 300 kg maisto ir išgeria apie 80 l vandens.
 |
| Maudynės |
Nuo ežero autobusas mus nuveža į Hiriwadunna. Šiandien lankysime Šri Lankos etnografinį kaimą (suprask, kaip mūsų Rumšiškės), kuriame pamatysime, kaip gaminamas tradicinis maistas, kokiomis sąlygomis auga vietinės kultūros, išbandysime net kelias vietinio transporto rūšis - intrigavo Ievutė.
Pirma staigmena buvo baltais kuprotais jaučiais traukiami vežimai, į kuriuos sulipome po keturis ir barškėdami didžiuliais ratais leidomės duobėtu kaimo keliu.
 |
| Gražuoliai balti jautukai |
Vežimai, dengti pintais palmių lapais, nuo sunkių jaučių žingsnių lingavo tai į vieną, tai į kitą pusę. Jaučiausi tarsi būčiau nusikėlusi į XIX a. pabaigą, kuomet baltai apsirėdžiusios arbatos plantatorių žmonos tokiais vežimais riedėdavo lankyti draugės kitoje plantacijoje. Tačiau tokiais vežimais buvo vežiojamos ne tik damos, jais keliavo visi, jais buvo vežamos prekės. Jei kelias būdavo tolimas, vežimaičiai dažniausiai linguodavo naktį (kad ,,transporto priemonė "neperkaistų), o naktį nuobodu, į miegelį traukia, tad važnyčiotojai kurdavo eilėraštukus ar dainas dainuodavo. Iš tokių kelionių atsirado poezijos žanras, vadinamas karattha kavi - vežimėlio eilėraščiai.
 |
| Palmių lapais dengti vežimai |
Na, mūsų kelionė nebuvo ilga, eilėraščio ar dainos sukurti nespėjome, tačiau smagių emocijų tikrai gavome į valias. Toliau kelionę tęsėme katamaranais per Hiriwadunna ežerą.
Ežeras nemažas ir visas užžėlęs didžiuliais lapais, iš kurių mūsų valtininkas ,,pasiuvo'' kepures, o Hašanas jas papuošė gėlėmis. Vandenėlis šiltas, kojos už valties, saulytė šviečia, gėlytės ant kepurėlių linksi - kuo ne rojus!
 |
| Hašanas |
 |
| Skrybėliuotos damos |
Išlipę kitame ežero krante takeliu leidžiamės per džiungles, kur įsikūręs etnografinis kaimas, ką ten kaimas - viena troba. Praeiname pasėlių laukus, prie kurių medžiuose įrengtos pašiūrės, skirtos naktiniam budėjimui. Šeimos vyrai įsitaiso šiose pašiūrėse ir saugo pasėlius nuo laukinių gyvūnų, kurie ateina iš džiunglių paskanauti kukurūzų, ryžių ar kitų gėrybių.
 |
| Sargo namelis medyje |
Kiek toliau, už pasėlių lauko glaudžiasi molinė trobelė, dengta palmių lapais. Viduje šeimininkė kūria ugnį ir, susodinusi mus ant molinių suolų, pasakoja, kaip Šri Lankoje gaminami tradiciniai patiekalai. Iš ryžių, iš kokoso, iš įvairių daržovių.
 |
| Molinė trobelė |
Pamatėme, kaip seniau buvo grūdami ryžiai (gaminami ryžių miltai). Mes turime labai panašias piestas. O štai kaip tarkuojamas kokoso riešutas iki šiol neteko regėti. Hiramane - tai medinis žemas suoliukas, prie kurio pritvirtintas geležinis strypas, viršuje išlenktas lyg gulbės kaklas. Strypo gale išgraviruoti aštrūs danteliai. Atsisėdi ant suoliuko šonu ir pusiau perpjautą kokosą grakščiu rankų judesiu droži į tuos dantelius :) Kokosas sutarkuojamas labai smulkiai. Vėliau iš jo gamina karį, pol sambol, rotti.
 |
| Kokoso drožėja |
 |
| Hiramane |
Dar vienas virtuvės įrankis, su kuriuo mus supažindino, buvo miris gala - tai vienas iš seniausių Šri Lankos virtuvės rakandų, kurį sudaro sunki stačiakampio granito plokštė ir ritinio formos akmuo. Jis naudojamas čili pipirų, svogūnų, druskos, prieskoninių žolelių susmulkinimui, sutrynimui. Tai įprastas prieskonių ruošimo būdas Azijoje,
Daugelis tradicinių patiekalų ruošiama ant atviros ugnies. Kasdienis šrilankiečių stalas neapsieina be ryžių paplotėlių (Rotti) bei kitų patiekalų iš ryžių, kokoso ir, žinoma, kario.
Maisto gaminimui dažnai naudojami moliniai indai, nes molis išlaiko gaminamo patiekalo aromatą ir išlieka ilgiau šiltas. Patiekiami ant palmių lapų ir valgomi rankomis.
Maisto gaminimui dažnai naudojami moliniai indai, nes molis išlaiko gaminamo patiekalo aromatą ir išlieka ilgiau šiltas. Patiekiami ant palmių lapų ir valgomi rankomis.
 |
| Ryžių paplotėlis rotti kepamas ant atviros ugnies |
 |
| Beveik visi Šri Lankos patiekalai valgomi rankomis |
 |
| Desertui - žolelių arbata su palmių cukrumi |
Paragavę rotti ir atsigėrę žolelių arbatos einame apžiūrėti daržo, kur auga daugelis Šri Lankoje vartojamų prieskonių: ciberžolė, imbieras, cinamonas ir kt. Apėję ūkį, pėstute vėl grįžome prie ežero, iš kur spalvoti tuk tuk'ai mus nuveža į kaimo restoraną.
 |
| Tuk tuk'ai - žaismingiausia transporto priemonė |
Restorane, kaip geruose namuose, stalas nukrautas tradiciniais valgiais, o šalia kiekvieno patiekalo padėtas pagrindinis ingredientas. Prie stalo sukasi trys darbuotojai, kurie maloniai paaiškina, ką ketiname dėtis į burną.
 |
| Aptarnaujantis personalas |
Kai kurie patiekalai jau buvo ragauti, o kai kas buvo dar nematyta. Pvz., banano žiedų salotos arba duonmedžio troškinys. Aplamai, duonmedis - unikalus vaisius, apie ji plačiau dar pakalbėsiu. Šrilankiečiai jį valgo žalią, naudoja vietoje bulvių, o mes ragavome duonmedžio troškinį. Jei būčiau nežinojus, manyčiau, kad valgau tuną ar kažką panašaus.
 |
| Pirmas patiekalas iš banano žiedų, kiek toliau - duonmedžio troškinys |
Pietavome kieme, po palme. Gavome vienkartinius įrankius, tačiau tradiciškai bandėme valgyti pirštukais. Taip daug skaniau.
Po pietų sulipome į džipus. Kelionė tęsėsi link Minerijos (Minneriya) nacionalinio parko, kuriame susitelkusi didelė dramblių bendruomenė. Mus tikino - neabejokite, tikrai pamatysite daugiau nei 200 dramblių. Diena persirito į antrą pusę, nors buvo karšta, tačiau tiesioginės saulės spinduliai nebekaitino mūsų pakaušių. Pravažiavome erelių gūžtą, susuktą aukštai medyje, kabantį laukinių bičių avilį, matėme ne vieną beždžionę, besikarstančią po medžius. Pagaliau džipai įvažiavo į didelę laukymę. Tikra savana. Kažkur tolyje ganosi dramblių banda. Duobėtais, nepravažiuotais kelias vingiujame link jų. Filmuoti praktiškai neįmanoma, o štai vieną kitą nuotrauką pavyko padaryti. Tačiau didžiausias malonumas buvo žiūrėti!
 |
| Safaris |
Privažiuojame arčiau. Drambliai ramiai rupšnojo žolę, visai nekreipdami dėmesio į aplink juos strikinėjančias baltas gerves ir mūsų burzgiančius visureigius. Imame skaičiuoti - pirmą šimtą pavyko suskaičiuoti, toliau skaičių pametėme. Iš kur tiek dramblių? Pasirodo tarp Minerijos nacionalinio parko ir šalia esančio Kaudulos nacionalinio parko eina vadinamasis dramblių koridorius, kuriuo, sausuoju periodu, drambliai, ieškodami vandens, keliauja iš vieno parko į kitą. Kartais jie susirenka į masyvias – net iki šešių šimtų - kaimenes. Ir vietos tikrai visiems užtenka, juk vien Minerijos parko teritorija siekia 8 900 ha.
 |
| Pirmą šimtą drambliukų pavyko suskaičiuoti nesunkiai, toliau skaičių pametėme |
Iš tolo drambliai atrodo tokie meilučiai, bet artintis prie jų per arti tikrai pavojinga. Ar galime pavaišinti juos bananu? - pajuokaujame. Ne, ne, ne !!! - net iš vietos pašoko Hašanas. - Čia juk laukiniai drambliai!
Dramblių šeimas sudaro tiktai moteriškos lyties gyvūnai. Dramblių kaimenėje gali būti nuo penkių iki tūkstančio gyvūnų, o jai vadovauja sena patelė. Jauni patinai pašalinami iš bandos vos tik subręsta. Jie formuoja atskiras kaimenes, o subrendę patinai laisvai migruoja iš vienos bandos į kitą. Ryšiai tarp kaimenės narių tokie artimi, kad drambliai, kaip ir žmonės, gedi netekę vieno iš savųjų.
 |
| Nedidelė įvairaus amžiaus dramblių banda |
 |
| Šeimos moterys su mažyliais |
 |
| Šri Lankos dramblys |
Šri Lankos drambliai yra mažesni nei Afrikos. Ypač proporcingai mažos jų ausys. Be to, labai retas dramblys Šri Lankoje turi iltis, na o afrikiniai drambliai yra gerokai didesni, turi itin dideles ausis ir ilgas iltis, jų oda gerokai tamsesnė. Afrikos dramblių Šri Lankoje yra tik 5 procentai. Mums pasisekė, mes pamatėme vieną iš tų 5 procentų.
 |
| Afrikos dramblys |
Besidžiaugiant drambliukų draugija kelios valandos pralėkė kaip sekundė. Tik žiū, jau temsta. Metas vakarienės ir poilsio. Paskutinė šios dienos džiaugsmo akimirka - lėkimas atvirais džipais su vėjeliu! Šiandienai apibūdinti tinka tik viena frazė: turėjome tikrai gerą laiką!
 |
| Lėkimas atvirais džipais su vėjeliu! |
Kitą dieną po pusryčių susikrovėme lagaminus ir palikome Wewa Addara viešbutį. Kelionės kryptis - arbatžolių plantacijos Nuwara Eliya. Tačiau tai dar ateityje, o dabar autobusas sustoja Ranweli prieskonių sode šalia Matalės, kuriame auginami tradiciniai salos prieskoniai. Juos visus tikrai naudoju savo virtuvėje, tačiau natūraliai augančių nesu mačiusi. Šri Lanka savo prieskoniais garsėjo jau nuo senų senovės, kuomet pirkliai iš Graikijos, Romos ar Arabijos keliavo į šią salą, ieškodami geriausių ir aromatingiausių prieskonių. Nenuostabu, kad tradicinėje Šri Lankos virtuvėje prieskoniai vartojami itin gausiai. Ir ne tik virtuvėje. Daugelis jų yra sudedamoji ajurvedinių vaistų dalis. Tačiau šia tema nesiplėsiu, geriau parodysiu, kokius augalus pamatėme, pačiupinėjome ir, kai kuriuos, paragavome.
1. Vanilė - ant šio augalėlio užauga mums puikiai žinomos ir kiekvienos šeimininkės naudojamos kvapnios vanilės ankštys. Kvapiosios vanilės žiedai yra žalsvai gelsvi ir žydi tik vieną dieną. Tokiomis sąlygomis labai maža tikimybė, kad žiedai bus apdulkinti, todėl vanilės žiedai apdulkinami rankiniu būdu, norint kad išsivystytų ankštys. Ankščių ilgis 15-23 cm. Jos subręsta per 5 mėn., tada yra renkamos ir konservuojamos. Deja, nei žiedų nei ankščių mums neteko išvysti, bet bent turėsime supratimą, kaip atrodo augalas.
 |
| Vanilė |
2. Kakavmedis - tai 4-8 m visžalis medis. Žiedai nedideli, balti, auga tiesiai ant augalo kamieno. Kakavmedžio vaisius – regbio kamuolio formos sėklų dėžutė. Sunokęs vaisius yra oranžinės spalvos, sveria apie 500 g. Viduje yra 20-60 rudų sėklų, vadinamų kakavos pupelėmis. Tikrasis kakavmedis kilo iš Amazonijos tropinių miškų, XV a. apie kakavmedžius sužinojo europiečiai, jie imti auginti įvairiuose tropiniuose pasaulio regionuose, tame tarpe ir Šri Lankoje. Tikrojo kakavmedžio sėklos yra pagrindinis kakavos, iš kurios gaminamas šokoladas, kakavos gėrimas bei kakavos sviestas, ingredientas.
 |
| Kakavmedžio vaisius panašus į beisbolo kamuolį |
 |
| Kakavmedžio vaisiaus viduje yra 20-60 rudų sėklų, vadinamų kavos pupelėmis |
 |
| Kakavos gėrimo degustacija |
3. Imbieras - puikiai mums žinomas stambus mėsingas šakniastiebis, dar vadinamas imbiero šaknimi, nors iš tiesų tai nėra šaknis. Spėjama, kad lotyniškasis jo pavadinimas „Zingiber“ iš sanskrito kalbos reikštų „raguota šaknis“. Manoma, kad imbiero tėvynė – Vakarų Indija ir Pietryčių Azija. Gamtoje savaime neauga. Imbieras šiandien yra vienas iš svarbiausių ir labiausiai vertinamų prieskonių pasaulyje. Šri Lankoje auginamo imbiero šakniastiebis yra smulkesnis, nei kiniško, tačiau vaistinėmis ir skonio savybėmis niekuo nenusileidžia kiniškam.
 |
| Šri Lankos imbiero šakniastiebis smulkesnis nei kiniško |
4. Pipiras kilęs iš Pietų Indijos, bet dabar auginamas daugelyje Pietryčių Azijos šalių. Kadaise šie pipirai buvo tokie brangūs, kad buvo vadinami „juoduoju auksu“ ir net naudoti vietoj pinigų, o maistą jais skanino tik labai turtingi žmonės. Dabar juodojo pipiro kaulavaisius naudoja visi ir gausiai. Nuostabiausia, kad iš šio augalo gaminami baltieji, juodieji ir žalieji pipirai.
Nuo beveik prinokusių (tamsiai žalių) kaulavaisių nuėmus luobelę ir likusį baltai kreminės spalvos branduolį tinkamai išdžiovinus gaunami baltieji pipirai. Jei kaulavaisiai nuskinami dar neprinokę, apdorojami aukštesnėje temperatūroje ir išdžiovinami, gaunami juodieji pipirai. Žaliesiems pipirams renkami visai žali kaulavaisiai, kelis kartus apdorojami (kartais fermentuojami) ir tuomet išdžiovinami. Mums žinomi ir rausvieji pipirai, tačiau tai nėra to paties augalo vaisiai. Tai net ne pipirai, o braziliško arba perujietiško pirulio medžių uogos.
 |
| Pipiras |
5. Ananasas - augalas kilęs iš Pietų Amerikos, kaip manoma, Brazilijos, Paragvajaus ir Urugvajaus regiono. 1493 m. Kristupas Kolumbas ananasus pamatė Gvadelupoje ir atgabeno į Europą (tai buvo pirmasis bromelijinis augalas, išvežtas iš Amerikos). Vėliau ananasai pradėti auginti Havajuose, Filipinuose, o nuo XIX a. – daugelyje tropinių šalių.
 |
| Ananasas - žolė su dygliuotais lapais |
6. Cinamonas - prieskonis, gaunamas iš kai kurių Cinnamomum genties medžių žievės. Tikrasis cinamonas vadinamas cinnamomum verum ir daugiausia jo užauginama Šri Lankoje ir Indijoje. Dar yra kininis cinamonas, vadinamas cinnamomum cassia. Kininis cinamonas išgaunamas iš visžalio lauramedinių šeimos augalo kasija žievės ir turi nuodingos medžiagos kumarino, tad jį vartoti reikia labai atsargiai. Kaip atskirti šiuos du prieskonius? Tikrojo cinnamomum verum skerspjūvis primena cigarą – keli ploni žievės sluoksniai susukti į lazdelę, o kininio cinamono palyginti storas žievelės sluoksnis, labiau panašus į medžio žievę, nei į plonus cigaro lapus. Ceilono cinamono spalva yra šviesesnė, o jei pakramtysime mažą gabaliuką - burnoje jausime cukraus saldumą.
Tikrasis cinamonas už cinnamomum cassia brangesnis apie penkis kartus. Šri Lanka kasmet eksportuoja apie 16 000 tonų cinamono, tai 75 procentai viso pasaulio cinamono. Šis skaičius galėtų būti ženkliai didesnis, jei būtų daugiau profesionalių žievelių pjaustytojų. Šiuo metu yra apie 30 000 pjaustytojų, o šalies vyriausybė pradėjo mokymų programą, kurios metu bus paruošti apie 25 000 pjaustytojų. Be to, Šri Lankoje buvo įsteigta Cinamono eksporto plėtros agentūra, siekiant įveikti vadinamąją kiniško cinamono grėsmę. Per pastaruosius 10 metų dėl cinnamomum cassia šalis prarado apie 50 proc. tikrojo cinamono rinkos, daugiausia todėl, kad pirkėjai nežino skirtumų (informacija paimta iš Delfi.lt svetainės).
Tikrasis cinamonas už cinnamomum cassia brangesnis apie penkis kartus. Šri Lanka kasmet eksportuoja apie 16 000 tonų cinamono, tai 75 procentai viso pasaulio cinamono. Šis skaičius galėtų būti ženkliai didesnis, jei būtų daugiau profesionalių žievelių pjaustytojų. Šiuo metu yra apie 30 000 pjaustytojų, o šalies vyriausybė pradėjo mokymų programą, kurios metu bus paruošti apie 25 000 pjaustytojų. Be to, Šri Lankoje buvo įsteigta Cinamono eksporto plėtros agentūra, siekiant įveikti vadinamąją kiniško cinamono grėsmę. Per pastaruosius 10 metų dėl cinnamomum cassia šalis prarado apie 50 proc. tikrojo cinamono rinkos, daugiausia todėl, kad pirkėjai nežino skirtumų (informacija paimta iš Delfi.lt svetainės).
 |
| Cinamonas |
 |
| Cinnamomum verum yra šviesios spalvos ir saldus, kaip cukrus |
7. Kardamonas - nendrinio imbierinių šeimos augalo pluoštinės ankštys ir jose esančios sėklos. Kardamono sėklos bręsta ankštyse ištisus metus, bet skirtingu laiku, dėl to gali būti renkamos tik rankiniu būdu po vieną atrenkant sunokusias, kol šios nesprogo ir neišbarstė brangių sėklų. Po šafrano ir vanilės tai brangiausias ir populiariausias prieskonis. Šviesiai žaliais aštraus ir saldaus skonio jo vaisiais aromatizuojami gėrimai ir saldieji patiekalai. Idealiai tinka vegetarinėms sriuboms, dedamas į padažus, bulvių mišraines, ryžius, troškintus vaisius bei kavą. Europoje kardamonas tradiciškai naudojamas sausainiams ir meduoliams gardinti. Šri Lankoje kardamonu ir cinamonu gardinami aštrūs jautienos ar vištienos troškiniai (kariai), jis plačiai naudojamas ajurvedoje.
 |
| Deja, kardamono anksčių neteko pamatyti, tik lapai lapeliai |
8. Muskato riešutas – tai kvapiojo muskatmedžio Myristica fragrans sėkla. Kvapusis muskatmedis, tai 10-15 m aukščio visžalis medis, lapai panašūs į vyšnios, tik didesni. Riešutas panašus į kaštoną, o jo viduje esantis branduolys ir yra tas muskatas, kurį mes pažįstame.
Iki XIX a. muskatmedžiai augo vienintelėje pasaulio vietoje - Molukų salyne Indonezijoje. Pirklių atgabenti riešutai Europoje būdavo bematant išgraibstomi, nors, savo kaina prieskonis lenkė daugelį kitų prekių: svaras muskato riešuto kainavo kaip penkios-šešios karvės.
Nenuostabu, kad Molukų salų kolonistai, siekdami išsaugoti prekybos monopolį, siųsdavo prievaizdus su lazdomis saugoti, kad kur nors netyčia neišaugtų koks nors „neplanuotas“ medis. Jei kas be leidimo pasodindavo muskatmedį, jam grėsdavo mirties bausmė. Tačiau net šios apsaugos priemonės nepadėjo, nes muskatmedžio sėklas pernešdavo paukščiai ir jie dygdavo neprižiūrimose vietose. Be to, XVIII a. antroje pusėje prancūzai nusprendė padaryti galą aukštoms muskato riešuto kainoms: jie surengė karinę jūrų ekspediciją. Jos dalyviams pavyko slapta išsivežti jaunų medelių ir sudaigintų sėklų iš olandų kolonizuotų vietovių. Taip muskato riešutas sėkmingai paplito visame pasaulyje. Renesansinės epochos Žygimanto Augusto dvaras taip pat neatsiliko prieskonių srityje – 1545 metų sąskaitų knygose įrašyta, kad kas mėnesį jo virtuvėje būdavo sunaudojama po svarą muskatų. Dabar muskatai auginami Vakarų Indijoje, Indonezijoje, Malaizijoje ir Šri Lankoje.
 |
| Muskato riešutai |
9. Didysis kavamedis (Coffea canephora arba Coffea robusta), arba robusta. Tai visžalio krūmo tipo augalas su keletu stiebų. Pupelės apvalainos, spalva nuo šviesiai rudos iki pilkšvai žalios. Kavamedžio žiedai yra balti ir primena jazminus (ir kvepia kaip jazminai). Žydi apie pusantros paros, o vaisius brandina 7-9 mėnesius. Ši kavamedžių rūšis išsiskiria aukštu atsparumu, rečiau pasiduoda ligoms ir kenkėjams. Be to, robusta palyginti greitai auga. Deja, skoniu ji ryškiai nusileidžia arabikai. Taip, skanios kavos mes neturime, - pripažįsta mus po sodą vedžiojantis gidas, - istorija susidėliojo taip, kad Šri Lanką kolonizavę olandai čia pradėjo auginti kavą, tačiau sala šiuo produktu garsi netapo – XIX a. pabaigoje kavamedžių plantacijas suniokojo grybelio epidemija. Šiuo metu Šri Lanka yra tik 42 pasaulyje pagal kavos eksportą.
 |
| Kavos robusta pupelė |
 |
| Kavamedžio žiedas panašus į jazmino žiedą ir labai skaniai kvepia |
10. Kvapioji murėja (angl.- Curry leaves, ind. - Kari patti) - tai tropikų medis, priklausantis citrinmedžių šeimai ir kildinamas iš Indijos, Malaizijos bei Šri Lankos. Šiose šalyse beveik kiekviena šeima savo kieme augina kvapiosios murėjos medį ir jo lapus deda kone į visus patiekalus. Nežiūrint į sutampantį pavadinimą, kvapioji murėja nėra tokio paties skonio, kaip garsieji „curry", tačiau jų yra dedama į to paties pavadinimo garsų geltonos spalvos prieskonių mišinį „curry". Kvapiosios murėjos lapeliai yra švelnaus ir subtilaus skonio, šilto, šviežio ir medienos aromato. Švieži lapai daug aromatingesni, nei džiovinti. Jie naudojami troškiniams ir kitiems virimo reikalaujantiems patiekalams, sriuboms pagardinti.
 |
| Kvapioji murėja |
11. Stambusis duonmedis (angl. Jackfruit) – šilkmedinių šeimos visžalis medis, kurio aukštis siekia iki 20 m. Vaisiai stambūs, būna net iki 90 cm ilgio ir gali sverti iki 34 kg. Šri Lankoje neprisirpę vaisiai verdami kaip daržovės (bulvės) arba gaminami troškiniai (čia duonmedžio vaisius pakeičia mėsą), prisirpę valgomi švieži, o džiovinti patiekiami kaip saldi užkanda. Jei duonmedžio troškinys buvo gero skonio, tai švieži duonmedžio vaisiai tuo skoniu nepasižymėjo (mano nuomone). Paragavus dar ilgam burnoje liko pagedusio svogūno skonis :)
 |
| Duonmedis |
 |
| Šviežias duonmedžio vaisius |
Susipažinę su Šri Lankoje auginamais prieskoniais, buvome pakviesti į salę, kurioje mums pristatė ajurverdinių kremų. Paklausyti apie jų gamybą bei naudojimą buvo vaisai įdomu, o norintys galėjo jų įsigyti parduotuvėlėje. Galėjo, bet neprivalėjo - niekas primygtinai nereikalavo pirkti - šis faktas sustiprino ir šiaip jau teigiamą įspūdį apie Ranweli prieskonių sodus.
Sulipę į autobusą vėl prilipome prie langų - įvažiuojame į Matalės miestą. Miestas vienas didesnių Šri Lankoje, tačiau, žiūrint mūsų akimis, jis daugiau primena didelį kaimą: netvarkingi namai, beskonės reklamos, dulkės, spalvingos gatvės pardavėjų parduotuvėlės ir chaotiškos transportas, kurio nereguliuoja šviesoforai.
 |
| Gatvės prekyba |
 |
| Matalės gatvės |
Tačiau tarp to chaoso, kur ne kur, ryškiomis spalvomis nušvisdavo šventyklos, akį džiugino spalvingais sariais apsirengusios moterys bei džiaugsmingai mums mojuojantys vaikai. Iš visų pastatų Matalėje išsiskyrė didžiulė induistų Muthumariamman šventykla. Šventyklai daugiau nei 200 metų. Autobusas stabteli kelias sekundes prie šventyklos, kad akys spėtų peržvelgti šventyklos išorines sienas puošiančias dievų skulptūras, kurių čia daugiau nei tūkstantis. Pastebime ne tik šventyklą, bet ir kariškius, įsimaišiusios tarp turistų ir vietos gyventojų - vėliau sužinojome, kodėl. O kol kas buvo gaila, kad Matalė mums pralėkė tik pro autobuso langą.
 |
| Apsupta kareivių Muthumariamman šventykla Matalėje |
Kitas sustojimas - Kandis. Važiuojame maždaug 70 km/h greičiu - toks greitis leistinas užmiestyje (automagistralėse, kurių Šri Lankoje yra dvi, leidžiama iki 100 km/h). Pakelėse stovi policijos automobiliai. Vienas jų sustabdo mūsų autobusą. Vairuotojas išlipa, kažką aiškina policininkui, paskui įlipa į autobusą. ,,Viskas gerai. Aš nepažeidžiau jokių eismo taisyklių. Policininkai dažnai stabdo turistinius autobusus, tikisi susirinkti pinigų, nes jų atlyginimai labai maži" - šypsosi vairuotojas. Kaip minėjau anksčiau - į turistus čia žiūrima kaip į pinigų maišus.
 |
| Kandis pro autobuso langą - įėjimas į šventyklą. Sigirijos uolos liūto kopiją? |
Pasiekiame Kāndy (Kandis). Nors šis miestas žinomas kaip paskutinė Šri Lankos karalių sostinė ir yra įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą, mums jame pasivaikščioti netenka. Važiuojame tiesiai į geležinkelio stotį - dabar keliausime vietiniu traukinuku iki Nuwara Eliya (Nuvara Ilaja) miesto. Pirmasis geležinkelis buvo atidarytas britų kolonizacijos laikais - 1867 m balandžio mėn. - sujungdamas Colombo ir Kāndy miestus. Priežastis, kodėl būtent čia buvo nutiestas pirmasis geležinkelis, labai paprasta: Nuwara Eliya regiono kavos ir arbatos plantacijose gaunamą derlių britai siekė kuo greičiau nuvežti į Colombo ir iš ten jau išgabenti į Europą bei gauti pajamas. Beveik per pusantro šimto metų geležinkelio tinklas gerokai prasiplėtė ir dabar traukinuku galima pasiekti beveik visus salos miestus.
 |
| Kāndy geležinkelio stotis buvo restauruota 1980 m., tačiau išlaikė kolonijinių laikų stilių |
Nusiperkame bilietus, kurie, mūsų nuostabai, turistams kainuoja tiek pat kiek ir vietiniams - 150 rupijų už beveik 100 km kelią. Mus perspėja, kad važiuoti teks ne mažiau kaip 3 valandas, nes traukinys juda itin lėtai ir sustoja daugelyje kaimo vietovių.
Mūsų traukinys atpūškuos po gero pusvalandžio, tad turime gražaus laiko pasidairyti po kolonijinius laikus menančią stotį. Aišku, po 1980 m. vykusios renovacijos, perone sudėtas naujas grindinys, atnaujintas stogas, tačiau išlikę Viktorijos laikų papuošimai. Čia pat, geležinkelio bėgių sankirtoje, pamatome ir Budos šventyklą, prie kurios keleiviai deda gėles ir meldžiasi.
 |
| Stoties viršininkas patikrina traukinio techninius dokumentus |
Pasirodžius traukiniui visi susispiečiame įlaipinimo aikštelėje. Reikia būti pasiruošusiam ir tik sustojus traukiniui pulti į vagoną, kitaip negausite vietos atsisėsti - klausome Hašano pamokymų ir puolame strimgalviais į vidų. Sėsti gauname visi, tiesa, ne viename vagone. Tačiau taip dar įdomiau.
Įsitaisome tarp vietinių, stebime veiksmą, bendraujame. Žmonės labai draugiški, visi šypsosi, šnekina. Šimtaprocentinis pozityvas. O grupelė jaunimo (gal mokinukai, o gal jau ir studentai) muša būgnelius ir smagias dainas traukia. Vagonas visiškas senukas: sienų dažai atsilupinėję, lubose pritvirtinti staliniai ventiliatoriai, visi langai atviri, durys taip pat neužsidaro.
Gali iškišti galvą, ranką ar koją (saugumas priklauso nuo tavo reakcijos), gali atsisėsti ant laiptukų tarp durų ir stebėti pro šalį lekiančius laukus ir miestelius, pamojuoti traukinį besivejantiems vaikams ar pervažoje stovintiems šrilankiečiams. Jausmas nepakartojamаs, lyg laiko mašina būtų tave nukėlusi į XX a. pradžią.
Kartais tenka pasitraukti nuo stebėjimo punkto ant laiptelių - įleisti įlipančius arba pyragėlių pardavėjus, kurie zuja po traukinio vagonus ir kviečia pirkti jų kepinius. Susigundome. Pardavėjas žnyplėmis paima du pyragėlius ir įdeda į popierinį maišelį. Viskas labai gražu, bet... vagono tambūre vietiniai vaikinukai taip pat nori pyragėlių, tačiau renkasi patys, savo pirštukais traukdami bandeles iš krepšio :) Kam tos žnyplės, kam tie maišeliai:) Tačiau mūsų tai neatbaido ir pyragėlius sulapnojame net negalvodamos apie kažkokias neigiamas pasekmes. Jei kas - turime coca cola (tačiau nieko nenutiko, o pyragėliai buvo tikrai skanūs).
Artėjant prie Nuwara Eliya keičiasi landšaftas bei klimatas. Pasimato kalnai ir kloniai, pakelėse rečiau kokosinių palmių ir bananų, juos keičia žali kaip smaragdas arbatžolių krūmai. Oras čia kiek vėsesnis ir gaivesnis. Gyvenvietės turtingesnės, daugelio namų stilius primena kažkada čia gyvenusius anglų plantatorius.
Traukinys sustoja Nanu Oya geležinkelio stotyje. Po ilgos kelionės bandome susirasti WC. Tačiau į vieną mūsų neįleidžia. Čia ne užsieniečiams, sako. Lekiame į kitą. WC kaip WC. Nieko ypatinga. Kyla klausimas, koks tas vietiniams žmonėms skirtas kambarėlis, jei mums net nerodo?
Autobusas mūsų jau laukia. Neilgas kelias ir mes įvažiuojame į Nuwara Eliya. Miesto architektūroje dominuoja tradicinis „angliškas“ stilius – raudonų plytų namai su ažūriniais papuošimais. Sustojame prie gražaus raudonų plytų Viktorijos laikų pašto ir lekiame pasižvalgyti po vietinį turgų.
Pirmą įspūdį ne pamatome, o užuodžiame - jaučiamas kiek pašvinkusių žuvų kvapas susimaišęs su smilkalų kvapu. Užspaudžiame nosis ir neriame toliau, link vaisių ir daržovių. Čia jau geriau. Ir kvapai kiti ir spalvos ryškios. Nusiperkame cinamono ir anoną (toks vaisius, kurio taip ir neparagavome, pamiršome :)
Kitas sustojimas buvo prie Gregory ežero. Tai nėra natūralus vandens telkinys, jis iškastas gubernatoriaus William Gregory iniciatyva 1873 m. Ežeras užima net 91 ha plotą. Šiandien aplink jį nutiesti takai, sutvarkyta aplinka, veikia įvairios vandens pramogos. Pasivaikščiojome krantine, pasigrožėjome tolyje stūksančiu aukščiausiu Šri Lankos kalnu Pidurutalagala, pasišnekėjome su moksleiviais iš budistų mokyklos, pasižiūrėjome į ežere plaukiojančius laivelius - tai tiek tos pramogos. Nežinia, ar vertėjo čia sustoti, manau, būtų buvę smagiau pora valandų pasivaikščioti po Nuwara Eliya centrą. Bet yra kaip yra.
 |
| Senukas traukinio vagonas |
 |
| Smagi kelionė traukinuku |
 |
| Patogiausia vieta vagone - ant laiptukų |
 |
| Pakelės miesteliai |
 |
| Pyragėlis |
 |
| Palmes keičia arbatžolių krūmai |
 |
| WC užsieniečiams |
Autobusas mūsų jau laukia. Neilgas kelias ir mes įvažiuojame į Nuwara Eliya. Miesto architektūroje dominuoja tradicinis „angliškas“ stilius – raudonų plytų namai su ažūriniais papuošimais. Sustojame prie gražaus raudonų plytų Viktorijos laikų pašto ir lekiame pasižvalgyti po vietinį turgų.
 |
| Turguje |
 |
| Žuvis ir smilkalai |
 |
| Perkame anoną? |
 |
| Mudvi prie Gregory ežero |
 |
| Šri Lankos vėliavoje auksinis liūtas simbolizuoja drąsą ir išmintį, kardas jo letenoje - valstybės nepriklausomybę. Kiekviename vėliavos kampe yra maldyklinio fikuso, po kuriuo Buda patyrė nušvitimą, lapai, kurie simbolizuoja keturias budizmo koncepcijas. Žalios spalvos juosta simbolizuoja islamą, oranžinės-induizmą, o bordinė - budizmą |
 |
| Budistų mokyklos mokiniais |
Vakarėja, todėl skubame į Avian Breeze Hotel Nuwara Eliya. Iš esmės negaliu nieko išskirtinai blogo pasakyti apie šį viešbutį, tačiau, lyginant su kitais viešbučiais, kuriuose nakvojome, šis gal prasčiausias. Maistas pateikiamas porcijomis ir pasirinkimas nėra didelis, aptarnavimas prie stalo labai lėtas, o serviravimas gan juokingas.
 |
| Serviravimo įmantrybės |
Išaušęs giedras kitos dienos rytas prasidėjo nuo saulėtekio stebėjimo balkone ir tas vaizdas suteikė energijos bei optimizmo visai dienai. Po pusryčių išvykome į arbatžolių plantacijas. Tad tiek to viešbučio ir tematėme:)
 |
| Saulės pasitiktuvės balkone |
Nors laikrodis rodė tik aštuonias ryto, moterys jau skynė arbatžolių lapelius. Sodriai žaliuose laukuose lyg spalvoti gėlių žiedai švietė geltoni, mėlyni, raudoni maišai, pritvirtinti ant jų nugarų. Darbas nėra lengvas. Skinami tik jauni, šviesiai žalios spalvos arbatžolių lapeliai. Per dieną jų moterys priskina apie 20 kg ir už šį kiekį gauna iki 4 dolerių uždarbio.
 |
| Skinami tik šviesiai žalios spalvos arbatžolių lapeliai |
Arbatžolių krūmai nėra aukšti, jie genėjami kas penkeri metai, kad arbatos skynėjoms būtų patogu rinkti lapelius. Nenuskinti seni lapeliai nukrinta ir tampa natūralia trąša. Šri Lankoje arbata auginama 3 lygiais. Aukščiausiai, aukštikalnėse auganti arbata yra kartesnė, nei auganti vidukalnėse, tačiau pati skaniausia arbata išauginama slėniuose. Statistiškai apie 70 proc. arbatos eksportuojama į Arabų Emyratus. Likusią dalį arbatos dalinasi Anglija ir Rusija.
Tiek apie arbatą sužinojome iš Hašano, o štai arbatos rinkėjos mums nieko negalėjo papasakoti, tik šypsojosi į objektyvus ir tikėjosi už tai gauti rupijų. Žinodami, kiek mažai jos uždirba, mes nepagailėjome pinigėlių už jų šypsenas. Kaip supratome, arbatų rinkėjos daugumoje yra anglų plantatorių atsivežtų žemiausios kastos indų darbininkų palikuonės. Jos ir toliau gyvena iš to peties darbo, kokį dirbo jų proseneliai.
 |
| Moterys mielai pozavo nuotraukoms |
Mūsų autobusas jau leidosi žemyn nuo kalno, kai prie jo pripuolė jaunuolis su didžiule gėlių puokšte: pirkite, ponai, tik 2000 rupijų (apie 10 Eur). Tačiau kam mums tos gėlės? Neperkam. Autobusas serpantinu leidžiasi nuo kalno, o jaunuolis po tiesiąja ir vėl prie mūsų: pirkite, visai nebrangu. Neperkam. Tačiau kai jau trečią kartą mus aplenkia ir gražiai besišypsodamas vėl pasiūlo pirkti - neatsilaikome, susimetame po 100 rupijų (50 centų) ir nusipirkome puokštę. Tik kur ją dėti? :)
 |
| Gėlių pardavėjas |
Taip smagiai atvykstame į Blue Field Tea arbatos fabriką. Čia mus pasitinka žavi mergina, kuri šeimininkės teisėmis vedžioja mus po fabriką bei aiškina, kaip ką tik nuskintos arbatžolės fermentuojamos, džiovinamos, skirstomos ir pan., kol patenka ant mūsų stalo.
 |
| Čia prasideda arbatos kelionė į mūsų namus |
Visi žinome, kad yra trys pagrindinės arbatos rūšys: juodoji, žalioji ir baltoji - aiškino mergina. Tai to paties krūmo lapeliai, tik skiriasi jų apdorojimo būdai. Štai baltajai arbatai gaminti renkami tik pumpurėliai su dviem pirmaisiais lapeliais, padengtais švelniu pūkeliu. Ji nėra kaip nors apdirbama, išskyrus tai, kad džiovinant vėdinama. Dėl to baltoji arbata išsaugo tik ką nuskinto arbatos lapelio, turinčio didelį kiekį vitaminų ir mineralų, savybes. Juodajai ir žaliajai arbatai renkami jauni lapeliai, bet ne viršūnėlės. Žaliajai arbatai skirtų lapelių nefermentuoja, o jie paliekami džiūti. O štai juodosios arbatos fermentacija tęsiasi net 8 val., tik tuomet džiovinama. Galiausiai arbata išrūšiuojama pagal spalvą. Kuo arbata tamsesnė, tuo ji geresnė. Taip arbata surūšiuojama: BOPF – pati geriausia arbata, patartina ją gerti su pienu; BOP – aukštos kokybės juodoji arbata; BO – gera juodoji arbata. Tuomet arbata pakuojama ir parduodama Dilmach bei Lypton kompanijoms, kurios deda savo prekinį ženklą ir eksportuoja į kitas pasaulio šalis.
 |
| Prie arbatos daugiausia dirba moterys |
 |
| Čia fermentuojama arbata |
 |
| Krosnis kūrenama tik malkomis |
 |
| Puodelis arbatos iš Blue Field |
 |
| Ramboda krioklys |
Toliau planuose Kandy miestas ir Budos danties šventykla. Deja, privažiavus miestą, gauname informaciją, kad miestas uždarytas dėl čia kilusių neramumų tarp vietinių musulmonų ir sinhalų bendruomenių. Į miestą neįvažiuojame - ką jau kalbėti apie šventyklą - paskelbtos komendanto valandos. Tenka važiuoti aplinkeliais. Prieš dieną dar šurmuliavęs gyvybe, šiandien miestas visiškai tuščias: parduotuvės ir mokyklos uždarytos, žmonės slepiasi savo namuose, automobilių kur ne kur, prie svarbesnių pastatų patruliuoja kareiviai...
 |
| Ištuštėjusios Kandy gatvės |
Toliau mūsų kelias driekiasi link vandenyno, kur apsistosime kelioms dienoms. Pakeliui stabtelime prie nedidelės induistų šventyklos. Šventyklą prižiūrinti moteris uždeda raudonus taškus ant mūsų kaktų.
 |
| Nedidelė induistų šventovė |
Dar vienas sustojimas prie vaisių pardavėjų - vėl atsigaiviname kokoso sultimis. Tačiau mūsų smalsumas šiuokart nukreiptas į didžiulius duonmedžio vaisius, pūpsančius ant prekystalio. Tokį vidutinio dydžio, gal apie 10 kg, bandau ir aš pakelti. Niekaip negaliu suvokti, kad jie užauga dar dvigubai didesni, nei šis.
 |
| Šis duonmedžio vaisius sveria apie 10 kg |
Toliau jau be jokių sustojimų važiuojame link Turyaa Kalutara viešbučio. Kad kelias neprailgtų, mes, ir vėl!, vaišinami šrilankietiškais saldumynais. Atrakcija labai smagi, tačiau saldumynai didelio susižavėjimo nesuklia. Dauguma jų gaminti iš ryžių ar kokosų miltų bei virti aliejuje, tad rieboki. Skaniausias buvo kokis, panašus į mūsuose verdamas voveraites ar roželes.
 |
| Konda Kevum - spurgos iš ryžių ir kvietinių miltų |
 |
| Aluwa gaminama iš ryžių miltų, vandens ir cukraus |
 |
| Kokis gaminami iš ryžių miltų, kiaušinio ir kokosų pieno |
Viešbutį pasiekiame visai prieš vakarienę. Įsikuriame. Kambarys erdvus, turi atskirą poilsio erdvę su minkštasuoliu, šalia pastatytu staliuku ir, žinoma, televizoriumi. Pro balkoną matosi vandenynas ir viešbučio baseinas. Išsikraustome daiktus - šiame viešbutyje gyvensime net 4 paras. Einame vakarieniauti, po vakarienės - pasisėdėjimas su grupe po palmėmis ir į loveles.
 |
| Vaizdelis iš balkono. Už medžių - Indijos vandenynas |
 |
| Prie baseino |
Rytas prasideda balkone su puodeliu kavos, kurios atsargos senka neįtikėtinai greitai. Tačiau kol kas kava skaidrina mano rytus (džiaugiuosi, kad Gabrielė jos negeria:). Dar kelios minutėlės palaimingos ramybės ir - pusryčiauti.
 |
| Rytas balkone |
Per pusryčius atradau ,,egg hopper". Tai dubenėlio formos keptuvėje keptas ryžių miltų ir kokoso pieno vaflis, į kurį įmuštas kiaušinis. Žinoma, hopper galima valgyti vieną, galima įdaryti saldžiais ingredientais, bet man labai skanu buvo su kiaušiniu.
 |
| Egg hopper |
 |
| Mano pusryčiai |
Gabrielės pusryčiai šiek tiek skyrėsi nuo manųjų: blyneliai, aplieti šokoladu, bandelė, vaisiai, sultys. Žodžiu, kiekvienai savi pusryčiai, tačiau ką bepasirinkome, viskas buvo labai skanu.
 |
| Gabrielės pusryčiai |
Po pusryčių nutarėme negulinėti, o prasieiti vandenyno pakrante iki Kalutara miesto, apie 6 km. Nusimaudome ir pirmyn. Paplūdimius nuo kaimų, išsidėsčiusių vandenyno pakrantėje, skiria palmių juosta. Ant smėlio ilsisi spalvotos žvejų valtys. Tarp basų mūsų kojų bėgioja mažuliukai, peršviečiami tarsi saulės zuikučiai, krabai. Toliau nuo viešbučių linijos pramogauja vietiniai - maudosi, žvejoja. Žinoma, esame šnekinamos, klausinėjamos, lydimos tam tikrą kelio atkarpą. Tačiau nėra jokio pinigų prašinėjimo ar kabinėjimosi, tiesiog žmogiškas smalsumas ir galimybė pabendrauti ir pasidžiaugti savo šalies pasiekimais.
 |
| Indijos vandenyno pakrantė |
 |
| Kaimo kelias |
 |
| Vandenyno vaizdas nuo kaimo kelio |
Tiesa, pasiekus kaimo teritoriją, vandenyno pakrantėje pasimato šiukšlių. Pakrantė nebe tokia išpuoselėta, kaip viešbučių zonoje. Ant kelio laisvai vaikštinėja jautukai ir ožkos, laksto laukiniai šunys, o prie namų įrengtos Budos šventyklos.
 |
| Neįprasta ganykla |
Pakeliui randame sūpynes, padarytas iš medžių kamienų ir paprasčiausios virvės, Ar begali būti romantiškiau, kaip suptis po plačialapėmis palmėmis Indijos vandenyno pakrantėje. Pamiršti visą civilizaciją ir džiaugiesi, kad esi dabar ir čia.
 |
| Romantiška pakrantės pramoga |
 |
| Į vandenį nuvirtusi palmė puikiai tinka fotosesijai |
 |
| Kitame Kalu Ganga upės krante pamatėme šventyklos bokštą |
 |
| Pakelės šventyklos |
Kalu Ganga (išvertus Juodoji upė) išteka nuo Adomo viršukalnės. Jos ilgis 129 km, baseino plotas - 2 766 km². Tai 10-a pagal ilgį upė Šri Lankoje. Upė įteka į Indijos vandenyną ties Kalutara.
Miestas pastatytas XI a. kaip vieno iš Pietinės Indijos princo laikinoji sostinė. Miesto pavadinimas kildinamas nuo upės pavadinimo - žodis Kalutara arba Kalutota reiškia "gulėti prie Kalu upės krantų". Miestas kažkada buvo svarbiu prieskonių prekybos uostu. O šiandien – tai šiuolaikiškas kurortinis miestas, siūlantis kokybišką poilsį paplūdimiuose bei įvairias vandens sporto pramogas (vandens slidės, burlentės, jėgos aitvarai, buriavimas, povandeninė žūklė).
Miestas pastatytas XI a. kaip vieno iš Pietinės Indijos princo laikinoji sostinė. Miesto pavadinimas kildinamas nuo upės pavadinimo - žodis Kalutara arba Kalutota reiškia "gulėti prie Kalu upės krantų". Miestas kažkada buvo svarbiu prieskonių prekybos uostu. O šiandien – tai šiuolaikiškas kurortinis miestas, siūlantis kokybišką poilsį paplūdimiuose bei įvairias vandens sporto pramogas (vandens slidės, burlentės, jėgos aitvarai, buriavimas, povandeninė žūklė).
Per Kalu Ganga žiotis 1900 m. buvo nutiestas 38 metrų ilgio geležinkelio tiltas, kuris sujungė šalies vakarines ir pietines provincijas. Sakoma, kad vaiskų vasaros rytą nuo šio tilto galima pamatyti Šri Pada (Adomo viršukalnę). Tai vienintelė upė Šri Lankoje, kur tuo pačiu metu galima pamatyti jos ištakas ir žiotis. Šalia senojo geležinkelio tilto, nutiestas dar vienas tiltas, kuris skirtas kelių transportui ir pėstiesiems. Tiltas tokia pat puiki vieta stebėti ne tik saulėtekį, bet ir saulėlydį, patikėkite.
Kitoje tilto pusėje, kairėje Kalu Ganga krantinėje, iš toli savo baltu kupolu šviečia Kalutara Vihara, budistų šventykla, pastatyta 1960-aisiais. Šventykla pastatyta 3 pakopomis ir turi ne vieną maldos vietą, kiemelį ar šventą relikviją, tačiau įspūdingiausia baltoji stūpa (pasak Vikipedijos, stūpa – piramidiškas budistinės architektūros statinys. Jos simetrinė forma paprastai būna užpildyta įvairiomis relikvijomis, mantromis. Stūpa simbolizuoja nušvitusį Budos protą – visų jausenų ir dalelių kilsmą į penkias nušvitusiais išmintis ir penkias Budos šeimas).
Ši stūpa išsiskiria iš kitų tuo, kad tai vienintelė stūpa pasaulyje, kuri yra tuščiavidurė. Jos viduje galima apžiūrėti 72 Budos gyvenimą vaizduojančius paveikslus ir keletą Budos statulų. Akustika stūpoje pasakiška. Mums besilankant, stūpoje dar buvo šeimyna su mažu vaiku, kuris gugavo (aš jų nemačiau, nes juos užstojo skulptūros). Pradžioje pagalvojau, kad tai per garsiakalbį transliuojamas garsas, siekiant sustiprinti dieviškumo jausmą - aidėjo visa stūpa, garsas, atrodo, sklido kažkur iš dangaus ir išsisklaidė visame pastate. Buvo įspūdinga, ir tik kai pamačiau šeimyną, supratau, kad tai akustinis pastato efektas. Man tai paliko įspūdį.
Išėję į gatvę, prie šventyklos pastebėjome eilę metalinių dėžių (atvirai, pradžioje pagalvojau, kad šiukšliadėžės). Pasirodo, tai aukų dėžutės. Matėme, kaip autobusas prie šventyklos sulėtino greitį, iš jo iššoko vyrukas, įmetė pinigėlį, nusilenkė ir vėl įšoko į autobusą. Tokį nusilenkimą ir aukojimą vėliau matėme ne kartą. Budistai tiki, kad šioje šventoje vietoje paaukojus ir pasimeldus, jų maldos bus išgirstos ir išpildytos.
Kitoje kelio pusėje, priešais Kalutara Vihara, stovi kita šventykla - Kalutara Bodhiya. Joje auga senas Bodhi medis (Maldyklinis fikusas – šventasis medis, atbudimo medis).
 |
| Kalu Ganga žiotys |
 |
| Nuo Kalutaros tilto puikiai matosi Kalutara Vihara stūpa |
 |
| Lentelė su informacija |
 |
| Stūpos vidus |
 |
| Aukų dėžutės |
 |
| Kalutara Bodhiya ir šventasis Bodhi medis |
Ši vieta tapo šventa po to, kai Pandijos princas Wickrema Pandya XI a. pasodino Bodhi sodinuką, išaugusį iš šventojo Bodhi medžio sėklos. XVI a. Portugalijai kolonizavus Šri Lanką, ši šventa vieta, buvo paversta fortu. Olandai ir anglai Kalutara Bodhi šventyklos patalpas taip pat naudojo administraciniais ir kariniais tikslais. XIX a., kai Didžiosios Britanijos vyriausybė pradėjo statyti geležinkelius Šri Lankoje, buvo nuspręsta pašalinti budistams šventą Bodhi medį, nes jis trukdė Kalutaros tilto statybai. Tačiau pasipylus budistinės visuomenės protestams, šios užmačios buvo atsisakyta. Po to, kai Ceilonas 1948 m. įgijo nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos, naujai paskirta vyriausybė, ėmėsi priemonių, kad iš šios šventos vietos būtų pašalinti visi administraciniai ir kariniai daliniai, o Kalutara Bodhiya vėl taptų budistine šventove.
 |
| Papuoštas šventasis Bodhi medis |
Dabar į šventyklą gali patekti visi norintys, tik reikia nusiauti batus ir prisidengti nuo saulės nudegusias kojas ir pečius kokia nors skara. Žinoma, vaikščioti po aptrupėjusiomis plytelėmis grįstą kiemą basomis ne itin malonu, tačiau noras pamatyti šventyklą yra didesnis, nei nusistatytos higienos normos. Nusiauname ir pirmyn.
Bodhi medžio, augančio viduryje kiemo, šakos nukabinėtos gėlių girliandomis, popierėliais ir skudurėliais, kuriuose surašyti prašymai, norai, bėdos ir džiaugsmai. Pagrindinėje šventykloje į maldininkus žiūri besišypsantis Buda. Po jo kojomis klojami gėlių žiedai. Kieme moterėlės prisiskynę gėlių, kurias dalina (parduoda?) ateinantiems maldininkams. Siūlė ir mums - atsisakėme. Užteks, kad ramiai pastovėsime prie galingojo Budos kojų.
 |
| Kalutara Bodhiya šventyklos Buda |
Be šventyklos ir Bodhi medžio, čia dar yra kelios stūpos - nepalyginamai mažesnės nei Kalutara Vihara. Apžiūrėjome jas, tačiau aplinkui tvyrantis nemalonus kvapas - nesupratome, nuo ko - mus greit išvijo iš šios šventyklos. Apsiavėme savo batelius ir išėjome pasižvalgyti po miestą.
 |
| Kalutara Bodhiya stūpa |
Šalikelėje, prie betoninės sienos, moterėlės pardavinėja gėlių žiedus, tai lyg koks Savanorių gėlių turgelis :) Priešais, gražiame aptvertame tvora kiemelyje, stovi katalikiška Šv. Jono bažnyčia (St. John's). kelių sankryža, už kurios prasideda tikroji miesto teritorija: intensyvus judėjimas, šurmulys, juokingos parduotuvių vitrinos ir gražios, pasipuošusios sariais moterys.
 |
| Gėlių turgelis |
Dairomės į vitrinas ir ieškome iškabos su pašto simboliu - noriu išsiųsti atvirlaiškį kolegoms į darbą. Taip bežioplinėjančias mus užkalbina vyriškis: gal pagalbos reikia? Ne, ačiū, sakome, tačiau jis primygtinai siūlosi padėti ir eina drauge. Pasakoja apie save, apie savo draugus Vokietijoje, apie tai, kad turi parduotuvę. Klausiame, kas dabar dirba parduotuvėje, jei jis mus lydi? Ai, vienas jaunuolis, susitvarko, nėra bėdos - suprantame, kad lydės ir toliau :)
Priveda prie sporto prekių parduotuvės, kurios vitrinose išdėstytos beisbolo lazdos. Eime čia, sako, ir laviruoja tarp prekystalių, o mes iš paskos sekame. Pardavėjai spokso, o mūsų vedlys kažką jiems aiškina. Pereiname visą parduotuvę, o jos gale - paštas. Normalus, valstybinis paštas. Ačiū vedliui, be jo niekaip nebūtume radę :)
 |
| Po miesto gatves vaikštinėjo gražios, sariais pasipuošusios moterys |
Išsiunčiame atvirlaiškius, padėkojame vyriškiui, kad parodė paštą, tačiau jis pasiryžęs ir toliau mus po miestą lydėti. Pasukame į šalutinę gatvelę, kuria pasiekiame budistų mokyklą. Vartai uždaryti. Šiuo metu yra ramybės valandos, budistai meldžiasi ir jų trukdyti nevalia.
Einame toliau, iki induistų šventyklos. Štai čia mus gidas ir palieka. Šventykloje gido funkcijas perima kitas vyrukas, gal šventikas. Sako, aš jums parodysiu šventyklą, papasakosiu, o jūs atsidėkodamos nupirkite pieno vaikų namams. Klausiu, kiek tas pienas kainuoja? Apie 1800 rupijų. Gerai, negi gaila vaikams.
 |
| Šalutinė Kalutara gatvelė |
 |
| Už vartų - budistų mokykla |
 |
| Kalutara induistų šventykla |
 |
| Šventyklos viduje |
Viduje įrengti keli altoriai su įvairiaspalvėmis dievų statulėlėmis. Kiekvienas altorius skirtas vis kitam dievui - jų tokia galybė, kad aš netrukus susipainioju, o Gabrielė atidžiai klausosi ir domisi. Šventykloje praleidžiame visą valandą. Tada vyrukas veda mus į vaistinę pirkti pieno miltelių kūdikiams. Paimame vieną, o jis reikalauja, kad nupirktume dar, sako, atvažiuojate, gyvenate prabangiuose viešbučiuose, o vaikų mišinėliams negalite daugiau paaukoti. Taip dar kartą susiduriame su požiūriu į turistus iš Europos - visi milijonieriai!
 |
| Ekskursija po šventyklą |
Tuo mūsų pažintis su Kalutara ir baigiai. Vėl grįžtame į pagrindinę gatvę. Vienoje iš daugelio čia išsidėsčiusių parduotuvėlių nusiperkame geriamo vandens. Butelis vandens kainuoja nuo 70 iki 90 rupijų. Kaina visada yra užrašyta ant butelio - pasitikrinkite, nes perkant kioskeliuose daugelis pardavėjų pasako didesnę kainą, nei iš tiesų yra. Kai parodai kainą ant butelio, kraipo galvas ir sako: „Hari, hari“ (gerai, gerai).
 |
| Prie Kalutara autobusų stoties |
Bandome pasigauti tuk-tuk'ą. Stovintys prie stoties vairuotojai už nuvežimą iki viešbučio (apie 6 km) prašo 500 rupijų. Tai labai brangu. Pereisime į kitą Kalu Ganga upės krantą, ten rasime pigiau. Nusprendėme labai gerai, nes eidamos per tiltą dar turėjome galimybę pasigrožėti nuostabiu saulėlydžiu. O kitame krante iš tiesų pasigavome tuk-tuk'ą už 300 rupijų (ir tai, kaip vėliau sužinojome, gana brangiai sumokėjome) ir su vėjeliu pasiekėme savo nakvynės vietą.
 |
| Saulėlydis nuo Kalutara tilto |
Kitą rytą kėlėmės 4 valandą. Dar snūduriuodamos sulipome į autobusą ir išvažiavome į Sinharadžos (Sinharaja) miško draustinį. Apie 8 val. atvykome į Deniyaya miestelį, kur mūsų jau laukė jaunuolis, pasiryžęs atskleisti visas Sinharaja miško paslaptis. Visa kelionės ir ekskursijos į Sinharaja miško draustinį kaina siekė 7000 rupijų (apie 40 Eur) žmogui.
Pradžiai susėdome už plataus stalo, išsitraukėme viešbutyje mums įduotus lauknešėlius ir papusryčiavome. Panašius lauknešėlius gavome ir pietums. Pasivaikščiojimas nusimatė gan ilgas, apie 10 km., tad apsiavėme patogiais batais ir iškurnėjome. Iki miško kelis kilometrus teko paėjėti kaimo keliuku, kur pakelėse driekiasi ryžių laukai, auga taip gerai mums pažystamų avokadų ar anakardžių medžiai. Tenka pripažinti, jei ne mus lydintis jaunuolis, daugelio roplių ir šliužų net nebūtume pastebėję - taip jie prisitaikę prie aplinkos, kad net pirštu parodžius ne iš karto pamatydavom.
Pradžiai susėdome už plataus stalo, išsitraukėme viešbutyje mums įduotus lauknešėlius ir papusryčiavome. Panašius lauknešėlius gavome ir pietums. Pasivaikščiojimas nusimatė gan ilgas, apie 10 km., tad apsiavėme patogiais batais ir iškurnėjome. Iki miško kelis kilometrus teko paėjėti kaimo keliuku, kur pakelėse driekiasi ryžių laukai, auga taip gerai mums pažystamų avokadų ar anakardžių medžiai. Tenka pripažinti, jei ne mus lydintis jaunuolis, daugelio roplių ir šliužų net nebūtume pastebėję - taip jie prisitaikę prie aplinkos, kad net pirštu parodžius ne iš karto pamatydavom.
 |
| Žalias chameleonas žolėse buvo vos įžiūrimas |
 |
| Štai ant tokio medžio auga avokadai |
 |
| Miško pakraštyje stovėjo trobelė, o aplinkui - ryžių laukai |
Apie ryžius. Šri Lankoje jų auginama gana daug. Jie - viena pagrindinių kultūrų, iš kurių gaminami šrilankietiški patiekalai. Sakoma, kad įvairiose pasaulio dalyse auginama per 40 tūkstančių įvairių ryžių rūšių, iš jų net 289 rūšys auginamos Šri Lankoje! Tuo nesunkiai galima įsitikinti užėjus į maisto prekių parduotuvę ar turgų - palei sienas stovi aibė maišų su skirtingais ryžių grūdeliais. Ryžių derlius čia nuimamas du kartus. Nežinau, kuris derlius buvo mums viešint Šri Lankoje, tačiau ne viename pakelės lauke matėme žmones su pjautuvais nuiminėjančius ryžius. Beja, jie savo išvaizda primena avižų šluoteles. Nuskyniau vieną, norėjau pasivežti, deja, rankinėje grūdai ,,išsikūlė" ir šluotelė virto rąžu :)
 |
| Ryžiai savo išvaizda primena avižų šluoteles |
 |
| Mimoza, kurios karpyti lapeliai bematant susiglaudžia, vos juos prilieti |
 |
| Ak, pūkuotas, švelnus šimtakoji, kur per vasarą sveikas bėgioji? |
 |
| Anakardžių medis |
Apie kramtomąjį tabaką. Kaimo keliuku priėjome privačią parduotuvėlę, na tokią lūšnelę, kurioje buvo galima įsigyti šio bei to ir dar į kažkokius lapus susuktų paketėlių. Tokius paketėlius jau buvome matę kitose vietose. Vis kildavo mintis - kas gi juose susukta? Pasirodo, kramtomojo tabako rinkinukas, į kurio sudėtį įeina betelinio pipiro lapai, katekinės arekos sėklos ir tabakas (ne visada). Šis rinkinukas kramtomas ne šiaip sau, jis turi stimuliuojamųjų ir psichoaktyvių efektų. Tiesa, juos kramtantys vyrai (o ir moterys) atrodo ne itin estetiškai - žiaumojant susidaro raudonos seilės, atrodo, kad burna kraujuoja. O sukramčius, ta raudona masė tiesiog išspjaunama ant gatvės. Dėl sveikatos ir taršos šiandien tokie rinkinukai yra uždrausti, tačiau, nepaisant draudimo, jie vis dar parduodami privačiose parduotuvėlėse.
 |
| Kramtomasis rinkinukas |
Pagaliau pasiekėme miško pakraštį, kur puikavosi stendas, skelbiantis, kad įžengiame į Sinharaja miško draustinį. Perkame bilietus - duoklė medžiams, paukščiams ir žmonėms. Mūsų vedlys su bilietais atsineša ir porą pakelių druskos. Sako, susikiškite kelnes į kojines, susiriškite megztinius ir kojas apsibarstykite druska. Kam? - kyla natūralus klausimas. Miške pilna siurbėlių, tokių nemalonių mažų, panašių į sliekus, padarėlių, kurie ištroškę turistautojų kraujo. Šias siurbėlytes, kaip ir vampyrus, druska atbaido ;) Klausome ir gausiai pilame druską ant kojų.
 |
| Pasidruskiname kojas, kad nepultų siurbėlės-vampyrės |
Žengiame į Sinharaja miško draustinį. Pavadinimas, išvertus iš sinhalų kalbos reiškia lietaus miškas. Tai nuo 1988 m. UNESCO saugomas apie 11 250 ha ploto atogrąžų miškas. Lietaus mišku jis vadinamas ne šiaip, sako, čia nebūna dienos, kad nelytų. Net ir mums žadėjo, kad galime gauti lietučio, tačiau Šri Lankos dievai mus apsaugojo nuo lietaus.
Sinharaja miško draustinyje gyvena 48 laukinių paukščių rūšys, iš kurių 12 yra endeminės. Daugiau nei 60 % medžių laikomi retais. Miške galima sutikti 3 dramblius ir 15 leopardų. Nors Sinharaja džiunglėse praleidome net 6 valandas, šių gyvūnų neteko sutikti. Tačiau smulkesnės gyvūnijos apsčiai pamatėme.
 |
| Paparčių medžiai |
 |
| Ūksmingas miško takas |
 |
| Žalia gyvatėlė, susirangiusi at žalio stiebo. Sako, nuodinga. |
 |
| Kažkada ši liana buvo apsivijusi medį. Medis nudžiūvo, o liana sumedėjo ir liko pati sau stovėti |
Įveikę gabalą kelio priėjome upę, per kurią lingavo beždžionių tiltas. Tikra atrakcija visiems buvo pereiti šį tiltą: supomės, juokėmės, šokinėjome ir pan. Kitoje upės pusėje įsikūręs Sinharaja draustinio apsaugos centras, kuriame šiek tiek pailsėjome. Atstatę jėgas (sugraužę po bananą) toliau keliavome tyrinėti džiunglių.
 |
| Beždžionių tiltas |
 |
| Grybas paprastasis raudonasis. Įtariu, dar ir nuodingasis :) |
 |
| Iš Sinharaja miško išteka net dvi didžiausios Šri Lankos upės - Kalu Ganga ir Gin Ganga |
Prasibrovę pro medžių tankumyną, pasiekėme vieną iš 8 Sinharaja esančių krioklių - Kekuna Ella. Jo vanduo krinta iš 11 m aukščio į natūraliai susiformavusį baseiną. Vanduo čia ne toks šaltas, kaip kalnų kriokliuose, tad mielai lindome po kriokliu atsigaivinti ir nuplauti kelionės dulkes. Po maudynių, susėdę ant akmenų, išsitraukėme mums įduotus lauknešėlius ir papietavome. Prie šio krioklio galima atlikti ir grožio procedūrą: įkiši kojas į vandenį ir kantriai lauki, kol čia plaukiojančios nedidelės žuvelės atliks tau kojų pilingą. Aš tiek kantrybės neturėjau, tad teko pasitenkinti tik maudynėmis ir pietumis :)
 |
| Prie Kakuna Ella |
 |
| Lauknešėlis |
Po pietų traukiame atgalios į kaimą. Kelias tas pats, tačiau pakeliui pastebime dar nematytos gyvūnijos: rusvų tarantulų, pasislėpusių tarp medžio žievės bei nuostabiai gražių drugelių porą.
 |
| Jei neatidžiai stebėsite aplinką, galite netyčia ir tarantulus paglostyti |
 |
| Tarp žalių augalų plasnojantys mėlynasparniai drugeliai savo dydžiu priminė paukščius |
Diena krypsta į pavakarę, mūsų autobusas jau laukia - grįžtame į viešbutį. Vakarienė ir pasisėdėjimas su grupės žmonėmis po palmėmis. Kiekvienas turi savo dienos įspūdžių, tik spėk klausytis ir džiaugtis. Sėdime iki vėlumos.
 |
| Spurgų pasirinkimas |
Priešpaskutinė poilsio diena. Pusryčiai su tradiciniu Egg Hopper (man) ir begale spurgų (Gabrielei). Po pusryčių kyla klausimas: ką šiandien nuveikti? Mūsų vadovė Ieva ir jai kompaniją palaikantis Auktumas pasiūlo važiuoti į Bentota. Daugiau niekas prie mūsų neprisijungia, tad mes keturiese susistabdome vietinį autobusą. Tai kažkas tokio! Už kelionę (18 km) susimokame po 50 rupijų. Autobusas pilnas snūduriuojančių vietinių žmonių, muzika skamba visu garsu, virš priekinio autobuso lango įtaisytos kelios Budos statulėlės, kurios, kaip diskotekoje, priklausomai nuo muzikos ritmo žybsi visa spalvų palete.
 |
| Virš priekinio autobuso lango įtaisytos Budos statulėlės visą kelią šoko pagal muzikos ritmą |
 |
| Kelionė autobusu tik už 50 rupijų |
Autobusas važiuoja laviruodamas tarp gatvėje belenktyniaujančių tuk tuk'ų, apie savo manevrus informuodamas garsiniu signalu. Kaip ir traukinyje, čia taip pat pardavinėjami pyragėliai ir vaisiai. Maždaug po valandos pasilingavimo pasiekiame Bentota. Išlipame miesto pradžioje ir drožiame į paplūdimį. Čia siūlomos ekskursijos Bentota Ganga upe arba kitos vandens pramogos. Susiderame dėl 2 valandų pasiplaukiojimo upe - 3500 rupijų (apie 20 Eur) 4 žmonėms. Sulipame į tuk tuk'ą ir važiuojame į prieplauką. Čia perlipame į motorinį laivą ir išplaukiame. Apsukame ratą pro Budos skulptūrą ant upės kranto, dar kiek paplaukiame ir įlendame į šoninį intaką, kur karaliauja mangrovės.
 |
| Buda ant Bentota Ganga upės kranto |
 |
| Upės pakrantėje įsikūrę gyventojai |
Mangrovės – tankūs medžių ir krūmų sąžalynai atogrąžų jūrų įlankų ir upių deltų seklumose. Dauguma mangrovių augalų turi raizgytas orines ir pridėtines šaknis. Potvynių metu mangrovių sąžalynai būna užliejami. Mangrovės stabdo krantų eroziją ir saugo nuo potvynių. Be šių savybių mangrovių sąžalynai yra fantastiškai gražūs, pasijunti tarsi pakliuvęs į kitą, mistišką pasaulį.
Išplaukę iš mangrovių karalystės susipažinome su Bentota Ganga pakrantės gyventojais. Plaukdamos upe vis nerimome: kur krokodilai? Taip, krokodilai čia gyvena, tačiau juos pamatyti galima tik ankstyvą rytą. Mūsų pasiplaukiojimas vyko apie 14 val. - pramiegojome krokodilus. Vietoje krokodilų buvome atplukdyti į sodybą, kur mus maloniai priėmė vietinė šeima, aprodė savo namus ir ūkį.
 |
| ,,Mažulis" varanas |
 |
| Vėžliukas |
 |
| Dygliakiaulės |
 |
| Rudoji karčiuotė (Tacca chantrieri), dar vadinama gėle šikšnosparniu |
Po pasiplaukiojimo buvome nuvežti atgal į Bentota paplūdimį. Smagus tuk tuk'o vairuotojas mielai sutiko nusifotografuoti.
 |
| Tuk tukas ir jo vairuotojas |
Dabar atėjo laikas banglentei. Čia valandos pamoka su instruktoriumi kainuoja 1500 rupijų (apie 8 Eur), tad nepabandyti užlipti ant banglentės būtų nuodėmė. Žinoma, kalbu ne apie save, o apie Gabrielę.
 |
| Instruktorius ir banglentininkė |
 |
| Banglenčių sporto pamokos |
 |
| Žvejybinė kanoja Bentota paplūdimyje |
Po aktyvių pramogų Bentota į viešbutį grįžome, kaip ir atvykome, vietiniu autobusu, kurį susistabdėme pakelėje. Į autobusą vos tilpome, toks pilnas jis buvo. Linguodami autobuso ritmu bandėme nustatyti vietą, kur išlipti ir beveik pataikėme :) Gal tik kokį puskilometrį teko paėjėti tamsoje palei geležinkelį.
Kita diena - paskutinė mūsų viešnagės diena Šri Lankoje. Nusprendėme, kad šiandien niekur nevyksime, ilsėsimės, maudysimės, kaitinsimės, vėl maudysimės. Deja, ne viskas vyksta taip, kaip suplanuoji - tądien saulytė buvo pasislėpusi už debesų, o vandenynas labai banguotas ir piktas. Pasivartėme ant gultų, paskaitinėjome knygą, net į vandenyną kojas įkišome - labai atsargiai, nesistengdamos bristi per giliai, žodžiu, niekoneveikiadienis :)
 |
| Tądien viešbučio paplūdimyje karaliavo paukščiai |
 |
| Tądien viešbučio paplūdimyje karaliavo paukščiai |
Tačiau, kad ir kaip stengėmės, kantrybės visą dieną prasivolioti gultuose neužteko. Nusisamdėme tuk tuk'ą už 300 rupijų, kuris mus nuvežė į supermarketą ir palaukė, kol nusipirkome kokis sausainių lauktuvėms. Tada sugalvojome, gal dar reikėtų nusipirkti romo. Paprašėme, kad nuvežtų į alkoholio parduotuvę (supermarketuose alkoholis neparduodamas). Pasirodo, ne taip ir arti ta gėrimų parduotuvė. Pravažiavome Kalutaros tiltą, nusukome nuo centro, pasiekėme lūšnynus (jau ir nebejauku patapo) ir tik tuomet sustojome prie grotomis užtverto kioskelio. Deja, kelionė buvo bevaisė, nes romas (tas, kurį pirkome už 13 Eur), čia kainavo dvigubai brangiau. Na, ne, užteks tiek, kiek jau turime - grįžtame į viešbutį.
 |
| Pravažiavome lūšnynus |
 |
| Alkoholio parduotuvė. Kai kuriose jų moterims aplamai net neparduoda alkoholio |
Grįžome kaip tik vakarienei. Po vakarienės susirinkome visa grupė viešbučio kieme, po palmėmis, atokiau nuo triukšmingų barų. Sustojome pusračiu, išsikėlėme vėliavą ir sugiedojome himną. Šiandien kovo 11 d, mūsų Valstybės šventė!
 |
| Maistas patiekiamas štai tokiuose puoduose |
 |
| Gimtadienio tortas |
 |
| Neišvaizdus Snapper fasadas slepia visai jaukų vidinį kiemelį |
 |
| Krevetės |
 |
| Kalmaras |
Besidžiaugiant smagia kompanija už stalo ir skaniais pietumis dangų staiga aptraukia debesys ir pasipila toks smarkus lietus, jog į viešbutį grįžti sausi nebesitikime. Tačiau, mūsų nuostabai, kaip lietus netikėtai prasidėjo, taip netikėtai ir baigėsi. Štai kaip atrodo tropinės liūtys! Grįžtame sotūs ir sausutėliai, sulipame į jau laukiantį autobusą ir riedame link oro uosto. Sudie, Šri Lanka!
 |
| Sudie, Šri Lanka |
Mano subjektyvūs patarimai, ką reikėtų pamatyti, pajusti, paragauti Šri Lankoje:
1. Apie pinigų keitimą - pinigus keiskite oro uoste. Būtinai saugokite keitimo kvitą. Jei norėsite po kelionės išsikeisti likusias rupijas į eurus, gali paprašyti kvito. Mokėjimo kortele atsiskaityti praktiškai negalima.
2. Privalomų skiepų nėra. Patariama skiepytis nuo hepatitų A ir B, vartoti vaistus nuo maliarijos. Mes nesiskiepijome ir nenaudojome vaistų. Paskutinių metų informacija tokia, kad maliarija Šri Lankoje išnaikinta.
3. Negerkite vandentiekio vandens. Gėrimui pirkite mineralinį vandenį parduotuvėse, dantis valykite taip pat su pirktiniu vandeniu. Turguje ar gatvėje pirktus vaisius plaukite mineraliniu vandeniu, neleiskite vaisių pjaustyti ir nepirkite gatvėje pjaustytų vaisių. Taip pat nepirkite sulčių su ledukais – jie gali būti pagaminti iš vandentiekio vandens.
4. Restoranuose, kavinėse, viešbučiuose palikite kišenpinigių nuo 50 iki 100 rupijų.
5. Pinigus, dokumentus turėkite su savimi arba laikykite viešbučio seife.
6. Būtinai pasivažinėkite traukiniu, autobusu ir tuk tuk'u.
7. Aplankykite bent porą šventyklų.
8. Nuprauskite ir pamaitinkite dramblį.
9. Aplankykite bent vieną nacionalinį parką, Sigirijos uolą ir Adomo kalną.
10. Aplankykite arbatos plantacijas.
11. Prakalbinkite vienuolį.
12. Pabendraukite su vietos gyventojais.
13. Pasimaudykite vandenyne.
14. Apsilankykite prieskonių sode.
14. Apsilankykite prieskonių sode.
15. Ir galiausiai - paragaukite vietinės virtuvės skanėstų:
Rotti - ryžių paplotėlių;
Arrack- degtinės, pagamintos iš fermentuotų kokoso gėlių, cukranendrių, grūdų ar vaisių sulčių;
Calypso rum - vanilės skonio romo;
Lion beer - vietinio alaus;
Lassi - gėrimo iš buivolės pieno;
Kokoso sulčių;
Lassi - gėrimo iš buivolės pieno;
Kokoso sulčių;
String hoppers - patiekalų su ryžių makaronais;
Pappadams - ryžių traškučių;
Patti - ryžių su kokosu.
Egg hopper - kiaušinio, pateikto ryžių-kokoso miltų dubenėlyje;
Jackfruit - duonmedžio vaisiaus;
Pol sambol - kokoso drožlių kario;
Gatvėje, autobuse ar traukinyje parduodamų pyragėlių;
Įvairių vaisių ir, būtinai, jūros gėrybių.
Ir nepamirškite padėkoti už viską, ką jums suteiks ši sala ir jos žmonės - STUTI! AČIŪ!
Ir dar, prieš važiuodami į Šri Lanką paskaitykite: Dinah Jefferies „Arbatos plantatoriaus žmona“.
Ir dar, prieš važiuodami į Šri Lanką paskaitykite: Dinah Jefferies „Arbatos plantatoriaus žmona“.
