Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2018 m. vasario 19 d., pirmadienis

Olivier Truc Paskutinis lapis

   Vienas sakinys. Šaltis kaip ir naktis, atima protą, pažadina siaubingas šmėklas (71 p.)
  Oficialus pristatymas. Olivier Truc Paskutinis lapis (Le dernier Lapon), leidykla Briedis, 2017 m., 440 p. Olivier Truc'as gimė 1964 m. Dax mieste, Prancūzijoje. Nuo 1986 metų dirba žurnalistu. Nuo 1994 metų gyvena Stokholme – yra dienraščio „Le Monde“ korespondentas Šiaurės ir Baltijos šalims. Taip pat kuria dokumentinius filmus. Literatūriniai keliai į Laplandiją jį nuvedė dėka darbo.  „Atvykau čia kaip žurnalistas, nes rengiau reportažą apie elnių augintojų ir vietos valstiečių konfliktą“, – pasakojo autorius. Konfliktas virto teisminiu procesu, ginčo priežastis – teisės į žemę. "Ši byla buvo ypatinga, nes supriešino švedus su suomiais. Ji buvo apipinta ir diskriminacija. Byla gali pasirodyti banali, tačiau klausimai buvo keliami rimti", – sakė O.Truc'as. Apie šį konfliktą rašytojas ir rengė reportažą. Taip literatūrinė Laplandija buvo atrasta. Išsamesnis interviu su rašytojų 15 min.   „Paskutinis lapis“ yra debiutinis autoriaus detektyvas, už kurį jis pelnė daugybę Prancūzijos ir tarptautinių apdovanojimų.
    Siužetas. Keturiasdešimt dienų Laplandiją gaubia poliarinė naktis. Prieš pat patekant saulei pavagiamas po ilgo laiko pirmą kartą j lapių žemes grąžintas tradicinis šamano būgnas. Jo vertė vietos gyventojams neįkainojama – lapių protėviai, pasitelkę būgno galias, galėjo kalbėti su mirusiaisiais ir gydyti. 
 Netrukus elnių augintojai praranda vieną iš saviškių. Nužudytas atsiskyrėlis Matisas, jo ausys nupjautos ir pažymėtos įkarpomis – taip, kaip regione tradiciškai žymimi elniai. Matisas vienintelis žinojo būgno istoriją... Atoki ir rami Laplandija tampa konfliktų, pykčio ir paslapčių žeme. Šią sudėtingą bylą imasi tirti ir Elnių policijos pareigūnai lapis Klemetas Nangas ir jaunoji jo porininkė Nina Nansen. Lapiai sunerimę – gal tai protėvių prakeiksmas? Kokias elnių augintojų ir jų priešų paslaptis sužinos Klemetas ir Nina?
Neįtikėtinas gamtos grožis ir įtaigūs veikėjai atskleidžia prieštaravimų kupiną pasaulį – beribes šiuolaikinio gyvenimo galimybes ir tradicinę tautą, kovojančią už savo kultūros išsaugojimą. Tai kvapą gniaužiantis trileris, kurio autorius - žmogus, puikiai pažįstantis tuos kraštus.
Mano nuomonė. Skandinaviškas detektyvas, tai žodžių junginys, kuris kuris patraukia mano dėmesį. Šiuokart buvo keista, kad skandinavišką detektyvą pristato prancūzas. Tik peržvelgus rašytojo biografiją, tampa aišku, kodėl jis ėmėsi skandinaviškos tematikos. Apie lapių (samių) gyvenimą žinau labai mažai: Laplandija, daug sniego, šalta, Joulupukki, elniai, šiaurės pašvaistė. Čia žinios ir baigiasi.  Olivier Truc knyga leido plačiau pažvelgti į mažos šiaurės tautelės, besiverčiančios elnių auginimu, gyvenimą. Sausio mėnuo, diena Laplandijoje tetrunka kelias valandas. Visa kita - tamsa ir stingdantis šaltis. Tokioje aplinkoje dirba Elnių policija, sprendžianti ginčus, kylančius tarp elnių augintojų (nustebau, kad yra tokia policija). Tačiau vieną dieną pavagiamas labai retas lapių būgnas, o kitą dieną keistomis aplinkybėmis nužudomas lapis. Palengva įvykiai įsisiūbuoja, siužetas apipinamas legendomis ir joikų dainavimu. O kiekviena legenda ar daina, perduodama iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą, visada turi realų pagrindą...
   Įdomi, įtraukianti ir informatyvi istorija. Man patiko. Nesakau, kad būtina perskaityti, tačiau tokio pobūdžio detektyvo dar nesu skaičiusi.
 Įvertinimas. 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti)

2018 m. vasario 18 d., sekmadienis

Šildanti čili sriuba














Įpusėjus žiemai, kai lauke spaudžia šaltukas ir sniegas balta paklode dengia žemę, taip ir norisi lėkti laukais, daryti sniego angelus, paslidinėti nuo kalniuko ar pastatyti sniego senį (arba bobą, o gal net abu). O po tokių pramogų, išalkusiam ir kiek sušlapusiam, gera grįžti namo, kur ant stalo garuoja puodas karštos, aštrios sriubos.
Tokią šildančią ir gerą nuotaiką suteikiančią sriubytę aš gaminu jau ne pirma žiema, tik iki šiol nesidalinau jos receptu. Tradiciškai vadinu ją čili sriuba, nors, nemanau, kad tai būtent ta, visiems gerai žinoma, čili sriuba. Sakykime, tai improvizacija čili sriubos tema.
Šiai čili improvizacijai reikės:

0,5 kg maltos mėsos (jautienos ar neriebios kiaulienos);
1 svogūno;
5-6 skiltelių česnako (gali būti ir daugiau, jei mėgstate);
1 pusės litro stiklainio konservuotų pupelių pomidorų padaže;
1 nedidelės skardinės (420 g)
konservuotų smulkintų pomidorų savo sultyse;
čili pipiriuko (šviežio arba džiovinto);
druskos, malto pipiro;
stiklinės sultinio (aš naudoju daržovių sultinio kubelius);
saujelės tarkuoto kieto sūrios (parmezano, Džiugo ar pan.).
Džiugina ir tai, kad šią sriubą išsivirti itin paprasta. Maltą mėsą reikia apkepti. Labai smarkiai apkepti, gal, sakyčiau, net šiek tiek sukepinti. Baigiant kepti padruskinti ir papipirinti.
 Tada palikti atšalti.
Susmulkintą svogūną taip pat reikia apkepti šlakelyje aliejaus.
Atvėsusią mėsą reikia permalti mėsmale. Aišku, galima ir nemalti, tačiau tada sriuba nebus vientisos konsistencijos, bus su mėsos gumuliukais.
Permaltą mėsą, keptus svogūnus, konservuotas pupeles ir pomidorus sukrėsti į puodą.
Viską išmaišyti ir užkaisti. Užvirus sudėti išspaustas česnako skilteles ir čili pipirą. Supilti sultinį ir nuolat maišant pavirti kokias 10 min. Paragauti ir pagardinti druska, pipirais
ar kitais prieskoniais, jei manote, kad skonis nėra toks išraiškingas, kokio jūs norėjote. Jei jums atrodo, kad sriuba per tiršta, galite ją atskiesti dar šlakeliu sultinio arba pomidorų sulčių. Tačiau atkreipiu dėmesį, jog ši sriuba ir turi būti tiršta, neatskieskite itin smarkiai.
Išpilsčius karštą sriubą į lėkštes, ant viršaus užberkite saujelę tarkuoto sūrio. Patiekite su skrudinto batono riekele.