Viršelis. Kazuo Ishiguro Dienos likučiai (The Remains of the Day), leidykla Baltos lankos, 2017 m., iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė, 267 psl.
Apie autorių. Prozininkas gimė 1954-tais metais Nagasakyje, Japonijoje. Kai Kazuo buvo vos penkerių, jo tėtis gavo pasiūlymą vykti dirbti į Europą ir šeima persikėlė gyventi į Didžiąją Britaniją, Guildfordą. Kazuo lankė Stautono pagrindinę, o vėliau – Vokingo vidurinę mokyklą. Pabaigęs mokyklą jis pasiėmė laisvus metus ir nusprendė pakeliauti po JAV ir Kanadą. 1974-tais metais Kazuo įstojo į Kento universiteto Literatūros ir filosofijos fakultetą. Įgavęs bakalauro laipsnį persikėlė gyventi į Londoną. Nuo pat vaikystės, Kazuo norėjo tapti muzikantu. Būdamas universitete jis savo hobio neapleido. Jis dažnai grodavo įvairiuose baruose, kavinėse, o tam, kad turėtų iš ko gyventi, dirbo Notting Hill benamių prieglaudoje. Pastebėjęs, kad jo muzikos karjera neįsibėgėja, Kazuo nusprendė išbandyti ką nors naujo, todėl parašė trumpą radijo šou scenarijų, kurį nusiuntė BBC kanalui. Jo tekstas buvo atmestas. Tačiau Kazuo nenusiminė ir pateikė paraišką studijuoti kūrybinį rašymą Rytų Anglijos universitete ir kaip savo darbo pavyzdį prisegė tą patį scenarijų, kurį siuntė BBC radijui. Didžiai savo nuostabai, jis buvo priimtas mokytis. 1982-tais metais buvo išleista pirmoji Kazuo Ishiguro novelė „Išblyškęs kalvų vaizdas“. Tuo metu jam buvo vos dvidešimt septyneri metai. Dirbdamas benamių prieglaudoje, Kazuo susipažino su Lorna McDougall. Pora susituokė 1986-tais metais, vėliau jiems gimė duktė Naomi.
Kazuo Ishiguro parašė septynis romanus, už tris jų nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai, o 1989 m. šia premija apdovanotas už bene labiausiai vertinamą savo romaną „Dienos likučiai“. 1995 m. už nuopelnus literatūrai Ishigurai suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.
Apie knygą. „Pagaliau laikrodžio juk dabar atgal nebepasuksi. Negali žmogus be paliovos svarstyti, kaip kas būtų galėję būti. Privalai suprasti, kad teko tau dalia ne blogesnė nei daugeliui, o gal dar ir geresnė, ir jausti už tai dėkingumą.“
Nepriekaištingos reputacijos senų didingų angliškų namų vyresnysis liokajus ponas Stivensas, gavęs buvusios namų ekonomės panelės Kenton laišką, 1956-ųjų vasarą išsiruošia ją aplankyti ir pakeliauti po Anglijos apylinkes. Šešių dienų atostogos nejučia tampa kelione į Stivenso ir sykiu Anglijos bei Europos praeitį: du pasaulinius karus, fašizmo suklestėjimą, blėstantį vakarykštį pasaulį.
„Dienos likučiai“ – savita meditacija apie XX a. pirmąją pusę, žmogaus pasirinkimų prigimtį, teisingumo regimybę, prarastas galimybes, užgniaužtus jausmus ir skaudžiai parbloškiantį gailestį supratus, kad tai, kas buvo pasiekiama ranka, negrįžtamai nutolo.
„Subtilus, tylios nevilties persmelktas šedevras... Skaitant šį romaną įvyksta nuostabiausia, ką geba literatūra: pasijunti tarytum rankose laikytum visą žmogaus gyvenimą, o užvertęs paskutinį puslapį – lyg praradęs geriausią draugą.“ (Guardian)
„Gražus ir sykiu žiaurus pasakojimas... Apie žmogų, sužlugdytą idėjų, kuriomis jis grindė visą savo gyvenimą.“ (Salman Rushdie)
„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“(Švedijos akademija)
„Jeigu sumaišytumėt Jane Austen ir Franzą Kafką, <...> truputį Marcelio Prousto <...> - gautumėt Kazuo Ishiguro. Kita vertus, jis yra nesižvalgantis į šonus rašytojas, sukūręs visiškai savitą estetinį pasaulį.“ (Sara Danius, Švedijos akademijos sekretorė)
Kazuo Ishiguro parašė septynis romanus, už tris jų nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai, o 1989 m. šia premija apdovanotas už bene labiausiai vertinamą savo romaną „Dienos likučiai“. 1995 m. už nuopelnus literatūrai Ishigurai suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.
Apie knygą. „Pagaliau laikrodžio juk dabar atgal nebepasuksi. Negali žmogus be paliovos svarstyti, kaip kas būtų galėję būti. Privalai suprasti, kad teko tau dalia ne blogesnė nei daugeliui, o gal dar ir geresnė, ir jausti už tai dėkingumą.“
Nepriekaištingos reputacijos senų didingų angliškų namų vyresnysis liokajus ponas Stivensas, gavęs buvusios namų ekonomės panelės Kenton laišką, 1956-ųjų vasarą išsiruošia ją aplankyti ir pakeliauti po Anglijos apylinkes. Šešių dienų atostogos nejučia tampa kelione į Stivenso ir sykiu Anglijos bei Europos praeitį: du pasaulinius karus, fašizmo suklestėjimą, blėstantį vakarykštį pasaulį.
„Dienos likučiai“ – savita meditacija apie XX a. pirmąją pusę, žmogaus pasirinkimų prigimtį, teisingumo regimybę, prarastas galimybes, užgniaužtus jausmus ir skaudžiai parbloškiantį gailestį supratus, kad tai, kas buvo pasiekiama ranka, negrįžtamai nutolo.
„Subtilus, tylios nevilties persmelktas šedevras... Skaitant šį romaną įvyksta nuostabiausia, ką geba literatūra: pasijunti tarytum rankose laikytum visą žmogaus gyvenimą, o užvertęs paskutinį puslapį – lyg praradęs geriausią draugą.“ (Guardian)
„Gražus ir sykiu žiaurus pasakojimas... Apie žmogų, sužlugdytą idėjų, kuriomis jis grindė visą savo gyvenimą.“ (Salman Rushdie)
„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“(Švedijos akademija)
„Jeigu sumaišytumėt Jane Austen ir Franzą Kafką, <...> truputį Marcelio Prousto <...> - gautumėt Kazuo Ishiguro. Kita vertus, jis yra nesižvalgantis į šonus rašytojas, sukūręs visiškai savitą estetinį pasaulį.“ (Sara Danius, Švedijos akademijos sekretorė)
Mano nuomonė. Švelniai skausmingas pasakojimas apie žmogų, negalintį prisitaikyti prie besikeičiančio gyvenimo ir likusias dienas bevelijantį praleisti prisiminimuose: o buvo taip. Perdėm detalus pasakojimas ir įmantri sakinių struktūra ypač pabrėžia senosios, jau nykstančios Anglijos gyvenimo būdą. Apmąstymai apie liokajaus ,,orumą", nekalbėjimas apie buvusį šeimininką, įmantrių, jam nepritinkančių, žodžių, tokių kaip ,,kontempliuoti", vartojimas kalboje tobulai atspindi herojaus socialinę padėtį, jo nuolankumą šeimininkui, jo norą prisitaikyti. Mums sunku suvokti, kad žmogus, dažnai buvęs šeimininko svečių pajuokos objektu, net nesuvokia savo žeminančios padėties, netgi priešingai, siekia visas savo jėgas ir visą gyvenimą paaukoti šeimininko gerovei kurti bei ginti jį visomis išgalėmis. Herojaus siekiamybė tapti ,,geriausiu savo profesijoje" atriboja jį nuo išorinio pasaulio, jis gyvena tarsi kiaute į kurį nenori nieko įsileisti. Pasaulis keičiasi, ir visa tai, ką herojus laikė gyvenimo nepajudinamu pamatu, nebetenka prasmės, o kurti naują gyvenimą nebėra laiko ir galimybių, belieka tenkintis tik gyvenimo dienos likučiais. Liūdna...
Įvertinimas. 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti).
