Viršelis. Undinė Radzevičiūtė Žuvys ir drakonai, leidykla Baltos lankos, 2013 m., 408 p.
Apie knygą. Kiniško stiliaus daiktą ar interjerą Europoje rasti nesunku, taip pat nesunku rasti knygų apie Kiniją, o tikras literatūrinis chinoiserie pasitaiko labai retai. Naujas Undinės Radzevičiūtės romanas „Žuvys ir drakonai“ – apie daugelį dalykų.
Apie XVIII amžiaus europiečio svajonę pakeisti „tvarką“ visame pasaulyje, net ir Kinijoje.
Apie XVIII amžiaus prancūzų meilę kiniškiems dalykams ir viso „Senojo Pasaulio“ neapykantą prancūzams.
Apie didėjančią Rytų ir Vakarų „difuziją“.
Apie šiuolaikinį žmogų, norintį pabėgti į nebeegzistuojančią Kiniją. Ir apie Rytus, kurie visada su mumis, nesvarbu, į kurią pusę žiūrėtume.
Undinė Radzevičiūtė (g. 1967 m. birželio 16 d., Vilniuje) – Lietuvos rašytoja, Europos sąjungos literatūros premijos laureatė. Baigė meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Doktorantūros studijos liko nebaigtos. Dešimtį metų dirbo tarptautinių reklamos agentūrų – „Saatchi&Saatchi“ (Vilnius), „Leo Burnett Vilnius“ ir kt. – kūrybos direktore. U. Radzevičiūtės kūriniai versti į anglų, vokiečių, italų, ispanų, vengrų, bulgarų, estų, latvių, rusų kalbas. Knyga „Žuvys ir drakonai“, kaip ir kiti Radzevičiūtės kūriniai – visiškai nutolusi nuo lietuvių literatūros tradicijos. Tai tarsi atskira kategorija, kurioje intelektinis iššūkis jungiamas su rafinuotu ir nerafinuotu humoru, o herojai kalbasi taip, lyg kapotųsi kardais.
Mano nuomonė. Negaliu atsidžiaugti atradusi labai originalią lietuvių rašytoją ir kiekvieną kartą imdama jos knygas į rankas žinau, kad nenusivilsiu, kad atrasiu kažką nauja, kažką įdomaus. Taip buvo ir šiuokart. Pirmiausia patraukė spalvingas knygos viršelis: drakonai ir imperatoriški karpiai nekėlė abejonių dėl knygos turinio, na bent dėl veiksmo vietos. Pirmi puslapiai mus nukelia į XVIII a. Kiniją. Rankraščio šriftu (Courier New?) surašyta istorija pasakoja apie jėzuitų vienuolį Kastiljonę, atvykusį į viduramžių Kiniją skleisti krikščionybės, ištapyti bažnyčių lubas, t. y., ,,teptuku atverti kinams dangaus. Bažnyčių lubose." (29 p.), o gyvenimą leidžiantį imperatoriaus porceliano dirbtuvėse, dekoruodamas porceliano puodus. Kita siužetinė linija dėstoma tradiciniu (New Roman?) šriftu ir pasakoja apie šiuolaikinę šeimą, kurią sudaro 4 moterys – senelė Amigorena, mama Nora ir dvi dukros: Šašą ir Miki. Jų uždara buitis lemia jų susipriešinimą, nesusišnekėjimą, norą kažkur pabėgti, kad ir į XVIII a. Kiniją. Kodėl būtent į Kiniją? Tiesiog pro jų buto langus matosi Kinijos ambasada, kurios darbuotojai nuolat vaikšto po langais. Be to, tame pačiame name įsikūręs ir kinų restoranas. Todėl nuolatinis kaimynų stebėjimas yra nepamainoma moterų pramoga. Žinoma, ,,būtų galima ir nežiūrėti, bet labai įdomu" (76 p.).
Uždara veiksmo erdvė (imperatoriaus rūmai ar kambarys daugiabutyje), lėtai tekantis laikas, kalbų nuotrupos ir žvilgsniai pro langą bei visiškai netikėta knygos pabaiga – taip U. Radzevičiūtė kuria knygos nuotaiką. Trumpi, tarsi kirviu nukirsti sakiniai ir ironiškos užuominos puikiai atspindi autorės rašymo stilių. Šią rašytoją galima mėgti arba ne, vidurio, manau, nėra. Man jos rašymo stilius tinka.
