Christina Baker Kline Našlaičių traukinys

Vienas sakinys. ,,Žinok, laikas traukiasi ir plečiasi. Jo svoris nėra paskirstytas tolygiai. Vienos akimirkos įstringa atmintyje, kitos išnyksta."185 p.

Viršelis. Christina Baker Kline Našlaičių traukinys (The Orphan Train), leidykla Alma Littera, Vilnius, 2014 m., iš anglų kalbos vertė Zita Marienė, 296 p.

 Apie rašytoją. Amerikiečių rašytoja Christina Baker Kline (1964 m.) gimė ir augo Anglijoje, Kembridže, tačiau vėlesni jos metai prabėgo Amerikos pietuose ir Meino valstijoje. Autorė yra baigusi du prestižinius Jeilio ir Kembridžo universitetus. Juose įgijo anglų kalbos bakalauro ir literatūros magistro laipsnius. Vėliau mokslus tęsė Virdžinijos universitete, kurį baigusi gavo vizualiųjų menų magistro laipsnį. Besimokydama šiame universitete aktyviai lankė kūrybinio rašymo kursus. Jos trumpi apsakymai, esė ir straipsniai buvo spausdinami laikraščiuose bei žurnaluose. Nuo 2007-ųjų iki 2011-ųjų metų rašytoja dėstė literatūrą bei kūrybinį raštingumą įvairių universitetų  bei koledžų studentams. Christina Baker Kline yra parašiusi penkis romanus. 2013 metais pasirodęs romanas „Našlaičių traukinys“ pabuvojo visuose JAV nacionalinių bestselerių sąrašuose ir daugiau nei metus karaliavo dienraščio „New York Times“ populiariausių kūrinių sąrašo viršūnėje.
Apie knygą. Dviejų skirtingų moterų kelias iš vienatvės į šeimą. Sudėtingų išbandymų ir dramatiškų likimo posūkių kupina istorija, sujungianti mūsų dienų Ameriką ir devyniasdešimties metų senumo įvykius – laikus, kai per Ameriką kursuojantys našlaičių traukiniai pakeliui išdalijo šimtus tūkstančių našlaičių juos paimti panorusioms šeimoms. Kas gali būti bendra tarp turtingos devyniasdešimtmetės našlės, gyvenančios ištaiginguose rūmuose, ir dygios, uždaros septyniolikmetės našlaitės, keliaujančios iš vienos globėjų šeimos į kitą? Pasirodo, labai daug, nors tai paaiškėja ne iš karto…
Mano nuomonė. Ši knyga atskleidė dar vieną man nežinomą JAV istorijos puslapį. Niekada neteko girdėti apie našlaičių traukinius, 1854-1929 m. kursavusius  iš Niujorko į pietines JAV valstijas. Į traukinius buvo renkami  benamiai vaikai iš Niujorko  ir Bostono gatvių bei prieglaudų ir gabenami į šalies vidurio vakarus, kur juos išsirinkdavo šeimos ,,globoti ar įsivaikinti". Ta aplinkybė, kad kai kuriems našlaičių traukinių ,,keleiviams" kartais pasisekdavo ir vaikai pakliūdavo į bevaikes šeimas, kurios nuoširdžiai troško vaikų, ir ateityje šie vaikai užėmė aukštus valstybinius postus, davė pagrindą sklisti kalboms, kad našlaičių traukiniai yra pavykusi labdaros akcija. Bet tokios šeimos, dažniau buvo išimtis, o ne taisyklė.  Dažniausiai ,,globa" baigdavosi vergišku vaikų darbu ūkyje. Apie tokio ,,našlaičių traukinio" keleivę ir pasakojama Christina Baker Kline knygoje. Tai graudi ir labai graži istorija, pilna meilės ir užuojautos benamiams vaikams. Džiaugiuosi, kad ši knyga pakliuvo man į rankas. Turėjau tikrai puikius pora vakarų.  
Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).   

Michel Bussi Juodosios lelijos

Viršelis.  Michel Bussi Juodosios lelijos (Nympheas Noirs), leidykla Alma littera, 2017 m., iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė, 367 p.

Apie autorių. Michel Bussi (Mišelis Biusi)  gimė1965 m. balandžio 29 d. Louviers, Prancūzija. Rašyti pradėjo 1990 m., dar dėstytojaudamas Ruano (Rouen) universitete, tačiau populiarumo susilaukė tik 2006 m., išleidęs romaną    Code Lupin.  Šiandien Michelis Bussi savo šalyje yra vienas populiariausių detektyvų autorių. Jo knygos išverstos į dvidešimt dvi kalbas. Rašytojas garsėja meistriškai, iki pat paskutinio puslapio audžiama itin gerai suregzta intriga. 2011 m. pradžioje dienos šviesą išvydę „Juodosios lelijos“ iš karto tapo geriausiai perkamu tų metų prancūzų detektyviniu romanu ir buvo įvertintos net penkiais literatūriniais prizais.  

Apie knygą. Žymaus prancūzų tapytojo impresionisto Klodo Monė dėka turistų traukos centru tapusį Živerni kaimelį sukrėtė žmogžudystė. Vieną rytą upelyje buvo rastas Žeromo Morvalio, pasiturinčio chirurgo okulisto, kūnas. Nusikaltimą tiriančius pareigūnus suglumina nužudytojo švarko kišenėje aptiktas Monė nutapytų vandens lelijų atvirukas su prierašu: „Vienuolika metų. Su gimtadieniu“ ir Lui Aragono eilėraščio eilute.

  Inspektorius Loransas Serenakas stengiasi išnarplioti painią bylą. Jos centrine ašimi tampa trys moterys: vienuolikmetė talentinga tapytoja, patraukli miestelio mokytoja ir sena našlė, kuri viską stebi iš malūno prie upelio. Visos jos turi paslaptį. Ką jos žino apie Žeromo mirtį ir kaip visa tai susiję su paslaptingai dingusiu Klodo Monė paveikslu „Juodosios lelijos“?

  Mano nuomonė. Knyga nutapyta tarsi paveikslas, tarsi Monė peizažas. Siužetas kaip teptuko potėpiai per molbertą – vienas brūkštelėjimas ir siužetas pasisuka kita vaga. Dailininkai impresionistai šiame pasakojime tikrai griežia ne paskutiniu smuiku. 

   Koks žanras? Meilės, pavydo ir žmogžudystės istorija, besitęsianti keletą dešimtmečių. Sužlugdyto talento, supančiotos laisvės istorija. ,,Kaimelyje gyveno trys moterys." – taip prasideda knyga. Visas pasakojimas sukasi apie šias moteris ir tik viena jų užskleis ,,šios istorijos skliaustelius. Ir jūs neliksite nusivylę, neabejokit!" (161 p.) Tikra tiesa, herojė nemelavo, istorija sudėliota taip išmaniai, kad nuobodžiauti nėra kada, o visos pasakojimo gijos susiveja į kamuolį, kaip ir priklauso, tik paskutiniuose puslapiuose. Nesmalsaukite ir neskaitinėkite paskutinių puslapių, paklaidžiokite impresionistiniame rūke, kad finale būtumėte apdovanoti netikėta istorijos atomazga.  

 Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).