WM.Paul Young Trobelė

Vienas sakinys. ,,Gyvenimui reikia laiko ir daug meilės.“ (105 p.)

Žanras. Teologinis romanas

Viršelis. WM. Paul Young Trobelė (Williams P. Yojung The Shack), leidykla Alma Littera, 2010, iš anglų kalbos vertė Loreta Gema Baltaduonė, 296 puslapiai.
 

Apie autorių.  William Paul Young gimė 1955 m. Grande Prairie, Alberta, Canada, misionieriaus šeimoje. Buvo vyriausias iš keturių vaikų. Augo vakarinėje Naujosios Gvinėjos dalyje (šiuolaikinė Indonezija), kur tėvas visą savo laiką skirdavo misionieriavimui, pasiaukojančiai dirbdamas su akmens amžiaus kanibalų gentimi. Jau ankstyvoje vaikystėje, būdamas vos ketverių metų, jis patyrė seksualinį išnaudojimą, kuris buvo genties gyvenimo ir praktikos dalis. Kiek vėliau ši skriauda pasikartojo, bet jau krikščionių internatinėje mokykloje, iš vyresnių moksleivių. Vėliau Young studijavo teologiją ir dirbo įvairų darbą. Vedė Kim Warren ir kartu susilaukė šešių vaikų bei dviejų anūkų. Būdamas 38 m. santykiuose su žmona išgyveno gilią krizę, knygoje vadinamą "Mako Didžiuoju liūdesiu", iš kurio vadavosi 11 metų, ieškodamas autentiškos bendrystės su Dievu savo sunkumų trobelėje. Šiuo metu rašytojas su žmona gyvena Happy Valley, Oregono valstijoje.

   WM. P. Young "Trobelę" parašė savo vaikams ir keliems draugams kaip kalėdinę dovaną. Susižavėję pasakojimu, draugai ragino ją būtinai publikuoti. Kai 26 leidyklos atsisakė knygą spausdinti, trys Youngo draugai, minimi knygos padėkoje, – W. Jacobsenas, B. Cummingas ir B. Downesas, – įsteigę naują leidyklą Windblown Media, galiausiai išspausdino knygą ir ėmė ją platinti. Pirmieji 15 šios knygos egzempliorių pasirodė 2005 m., o jau 2008 m. ,,Trobelė“ pateko į New York Times bestselerių sąrašą. 2012 m. pasirodė nauja rašytojo knyga ,, Cross Roads“.

Apie knygą. Per šeimos atostogas pagrobiama jauniausia Makenzio Aleno Filipso duktė Misė. Apleistoje trobelėje Oregono laukinių miškų glūdumoje aptikti įkalčiai rodo, kad mergaitę galėjo žiauriai nužudyti. Praėjus ketveriems metams, slegiamas Didžiojo Liūdesio Makenzis gauna keistą laišką neva nuo Dievo, kuris kviečia jį savaitgaliui atvažiuoti į tą trobelę.

Nepaisydamas proto balso, vieną žiemos popietę Makenzis atvyksta į trobelę, kuri jam primena išgyventą košmarą. Tačiau tai, ką ten randa, visiems laikams pakeičia jo gyvenimą.
 

Mano nuomonė. Apie šią knygą girdėjau daug atsiliepimų - teigiamų ir nelabai. Oho, kiek mano pažįstamų, pasirodo, buvo ją skaitę ir stebėjosi: neskaitei, juk tai  unikali, nestandartinė knyga, būtinai perskaityk, įdomu, ar patiks tau?  Ir štai - perskaičiau.

   Knygos pradžia nuteikė detektyvui -  iškyloje dingsta (pagrobiama) jauniausia Makenzio dukra Misė. Detektyvai neturi vilties ją rasti gyvą, nes taip dingo jau ne viena mergaitė. Vėliau knyga įgauna psichologinio romano bruožų: dingus dukrai Makenzį užklumpa Didysis Liūdesys: užslėptas klatės jausmas, juodos nevilties pojūtis. Tačiau vieną dieną Makenzis gauna raštelį, kuriame kviečiamas susitikti su Tėte (taip Makenzio žmona vadina Dievą). Susitikimas ir polemika su Dievu prasideda panašiai nuo 100 -ojo puslapio ir sudaro knygos pagrindą. Knygoje Dievas tai Šventoji Trejybė: Dievas Tėvas (Tėtė) - jaukiai stambi  nuolat besišypsanti juodaodė moteris, Dievas Sūnus (Jėzus) - judėjų giminės atstovas, apsirengęs džinsais ir marškinėliais, ir Dievas Šventoji Dvasia (Saraju) - trapi azijietiškų bruožų moteris. Suprantu, kad daug kam toks nestandartinis Dievo įvaizdžio formavimas nėra priimtinas, susiformavę standartai daro savo. Man tai buvo visiškai priimtina, gal net konkretizavo mano požiūrį į Dievą, kaip visumą trijuose asmenyse.
   Pokalbiai ir polemikos teologiniais klausimais kai kuriose knygos vietose man buvo nesuprantami, labai supainioti ir nuklydę kažkur anapus. Nepriimtina man ir visiško savęs atsisakymo, nusižeminimo bei aklo atleidimo teorija. Tik meilė valdo viską! Puiku, mylėkime ir atleiskime žmogžudžiui, prievartautojui, teroristui, neteiskime jų, nes jie visi mylimi Dievo vaikai.
   Dar įdomiai aiškinama, kodėl Dievas leidžia visoms blogybėms klestėti Žemėje. Anot autoriaus, žmonės panoro būti nepriklausomi, Dievas suteikė tą galimybę ir dabar, kas bebūtų, jis nesikiša. Atseit, ko norėjot, tą ir turite, esate laisvi savo apsisprendimuose, tačiau žinokite, kad ir ką bedarytumėte, aš jus myliu. Kas toliau? Kur mes nueisime su tokia nebaudžiamumo teorija?
   Kai kurios knygos vietos kėlė šypseną, pvz. Makenzio pasimatymas su tėvu. Saraju parodo Makenziui sodą, kuriame žaižaruoja, persipina įvairiaspalviai žmonių pavidalai. Makenzis čia pamato savo tėvo dvasią (?), apsikabina, pasigraudena, paverkia, atleidžia vienas kitam visas skriaudas. Tuomet pasirodo Jėzus, visos dvasios puola ant kelių, meldžiasi, garbina jį. Taip prieš mano akis ir iškilo vaizdas: didžiulė palapinė prie ,,Litexpo" rūmų ir joje vykstančios masinės vienos netradicinės bažnyčios pamaldos.
   Manau, knyga, kaip literatūrinis kūrinys, yra visiškai nebloga, gražiai parašyta, skaityti lengva, sukelia daug minčių, suteikia peno pokalbiams. Nors knygos anotacijose daug kartų paminėta, kad ji iš esmės pakeitė skaičiusių požiūrį į gyvenimą, paliko neišdildomą įspūdį, kone atvedė į nušvitimą - man tokio įspūdžio nepaliko. Aš atsilaikiau jos kerams, vilionėms ir skambinti ar rašyti knygoje nurodytu el. adresu nepuoliau, tačiau nuoširdžiai galiu parekomenduoti perskaityti, išties įdomu.

Įvertinimas. 4/5