Viršelis. Fiona Davis Centrinė stotis (The Masterpiece), 2019 m., leidykla Tyto alba, iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis, 375 psl.
Apie autorę. Fiona Davis – amerikiečių rašytoja, bestseleriais tapusių romanų autorė, jos knygos išverstos į 12 kalbų. Ji geba ikoninių Niujorko pastatų istoriją paversti žmonių istorija. Ji teigia, kad jai patinka kurti tokias istorijas, kurioje moterys aktyviai ir atkakliai kuria savo likimą. Jos kovoja už tiesą, o kartu ir pačios atranda save. Per savo karjerą Fiona Davis išbandė aktorės ir žurnalistės profesijas, tačiau galiausiai visą laiką skiria istorinių romanų kūrybai.
Apie knygą. Niujorko Centrinė stotis – tai ne šiaip sau pastatas, tai – architektūros ir dizaino šedevras. Tuo dabar įsitikinę daugelis niujorkiečių. Tačiau Klarai Darden ir Virginijai Klėj šis pastatas reiškė visai ką kita. Klarai tai buvo tramplinas į šlovę. 1928-aisiais ji dėstė iliustraciją Centrinės stoties meno mokykloje. Gabi ir ambicinga mergina siekia pripažinimo, tačiau įveikti išankstines nuomones, kad moterys nėra tokios talentingos, ir kad iliustracija yra žemesnės rūšies menas, labai nelengva. Bet Klara nepasiduoda, ir greitai įžūlumas ir pastangos ne tik iškelia ją į karjeros aukštumas, bet ir sujaukia širdį. Ji blaškosi tarp turtingo poeto, galinčio užtikrinti jai ateitį, ir talentingo, tačiau atžaraus beturčio tapytojo. Tačiau greitai visos bohemos meilės rūpesčius ir svaiginančią karjerą sugriaus didžioji depresija. Ir Klara nė nenutuokia, ką ji jai atneš...
1974-aisiais Centrinė stotis suvargusi ir apleista – beveik kaip Virginija Klėj. Čia ilgiau užsibūti nesaugu. Tačiau Virginijai stotis – paskutinis prieglobstis. Neseniai išsiskyrusi, ji turi išlaikyti paauglę dukrą, taigi darbas stoties informacijos kioske jai tikras išsigelbėjimas. Beklaidžiodama po stotį, ji aptinka apleistą meno mokyklą, o joje – akvarelę, kuri įsuka Virginiją į praeities verpetus. Kam priklauso šis kūrinys? Virginija vis giliau grimzta į prieškario bohemos gyvenimo labirintus, net neįtardama, kad šis radinys pakeis jos pačios gyvenimą visiems laikams.
Mano nuomonė. Pirmiausia mano dėmesį patraukė viršelis, nukeliantis į XX a. 3-4 dešimtmetį. Tai tas laikotarpis, kuris mane ypač intriguoja, vilioja, domina. Todėl stačia galva puoliau į knygą. Deja, nusivyliau. Ta romano dalis, kur veiksmas vyksta XX a. pradžioje kiek įdomesnė, tačiau paveikslo paieškos šiandienos Niujorke visiškai neįdomios, tokia banalybių banalybė. Skaityti galima, jei neturite geresnių užsiėmimų ar geresnių knygų.
Įvertinimas: 1 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).
