Salotos su neskaldytais kviečiais

    Labai sveikos ir gardžios salotos, kurių receptą savo reklaminiame lankstinuke patalpino Rimi. Nežinau, kodėl būtent jas nutariau gaminti, gal pavadinimas patiko: ,,Sveikuolių salotos". O kas gi nenori būti sveikas ir gražus? Jei tam pakanka tik salotų - pirmyn, gaminame!

Reikia:

150 g neskaldytų kviečių (tinka ir parduotuvėse parduodami daiginti kviečiai);

8 vynuoginių pomidorų (apie 200 g);

80 g mozzarella sūrio;

60 g poro;

30 g konservuotų kaparėlių;

2 mažų cukinijų (apie 300 g);

1 v. š. alyvuogių aliejaus;

druskos, maltų juodųjų pipirų.

Gaminame:

Kviečius nuplauname, užpilame vandeniu ir paliekame 12 valandų. Išbrinkę kviečiai turi būti minkšti, nes jų nevirsime (kaip minėjau, galima pirkti daigintus kviečius - nereiks vargti). Pomidorus perpjauname į keturias dalis, mozzarella sūrį ir cukiniją supjaustome kubeliais. Susmulkiname porą. Visą gėrį suberiame į dubenį, įmetame kaparėlius, supilame aliejų, pagardiname druska bei pipirais ir viską gerai išmaišome. Ragaujame. Man buvo labai skanu!

   Svarbu. viso gaunasi apie 840 g salotų, kurių kaloringumas sudaro 1000 kcal, tad 100 g salotų yra apie 120 kcal. Manau, jas drąsiai gali skanauti ir besirūpinantys savo kūno linijomis :)

Brendyje marinuotos vynuogės

   Kažkas įdomaus, kažkas nauja, arba, labai sena. Kolegė atsinešė į darbą receptų knygą. Pavarčiau ir įsidėmėjau paprastą receptuką, kuris vadinosi ,,Vynuogės su konjaku (lenkiškai)". Konjako, žinoma, neturėjau, tačiau brendžio namuose tikrai radau. Tad nutariau pabandyti, ar skanios tos vynuogės lenkiškai.

Reikia:

1 kg žalių vynuogių be kauliukų;

400 g cukraus;

0,5 l brendžio;

kelių lazdelių cinamono ir kelių kalendros grūdelių.

 

  Vynuoges nuplauname ir nuplikome verdančiu vandeniu, kad sutrūkinėtų. Peiliu atsargiai nulupame luobelę. Vynuoges dedame į stiklainius sluoksniuodami su cukrumi ir prieskoniais. Užpilame brendžiu. Stiklainius sandariai užsukame ir paliekame ne mažiau kaip mėnesiui marinuotis. Kartas nuo karto stiklainius pakratome, kad ištirptų cukrus. Taip paruoštas vynuoges galima dėti ant ledų, grietinėlės ar gardinti kitus desertus.

Avižinių dribsnių košė

    Pusryčiai... 3 priežastys rinktis būtent avižinių dribsnių košę: sveika, skanu ir greita. Skaniausią košę verda mano mama. Tikrai, tikrai, aš tokios skanios neišverdu. Paprašiau jos išduoti receptą. Ji tik nusijuokė ir pasakė, kad nėra nieko paprasčiau.

  Į prikaistuvį pilame vieną stiklinę pieno, vieną stiklinę vandens ir  vieną stiklinę avižinių dribsnių. Nereikia dėti nei cukraus, nei druskos. Verdame ant silpnos ugnies, nuolat maišydami, kol kruopos išverda ir prikaistuvyje nebelieka skysčio. Košę krečiame į lėkštes, paskaniname mėgstama uogiene ir pusryčiaujame.

Užkandžių tortas

  Paskutinis mano šių metų gaminys - užkandžių tortas.  Jo receptą aptikau 2016 metų žurnale ,,Iš varškės ir sūrio". Spėkite, kodėl užsimaniau pasigaminti ir juo papuošti  Kalėdų stalą? Ogi labai jau spalvotas šis tortas man pasirodė. Ir neapsirikau, švietė kaip rožė ant stalo ir ,be to, skanus ir sotus buvo.  Darbo nėra daug, o visus produktus šio torto gamybai nesunkiai rasite parduotuvėse. Pradedame.

Reikės:

1 sluoksnis:

350 g juodos duonos (pirkau ,,Vilniaus" duoną), 100 g sviesto;

2 sluoksnis:

250 g ,,Fetos" sūrio, 250 g brinzos, 250 g varškės (9 proc.), 150 ml grietinėlės (13 proc.);

3 sluoksnis:

1 avokado, 150 g šaldytų žirnelių, 100 g grietinės;

4 sluoksnis:

1 keptas vidutinio dydžio burokėlis,  2 v. š. ,,Džiugo", 50 ml baltojo vyno acto, 3 v. š. natūralaus jogurto;

    Prieskoniai: 20 g želatinos, druska, malti pipirai, raudonėlis, paprikos milteliai, svogūnų milteliai, kalendros milteliai, kuminas.

 Gaminame:

1 sluoksnis. Nupjauname plutą, minkštimą sutrupiname ir apipilame ištirpintu sviestu. Gerai išmaišome. 23 cm torto formą išklojame maistine plėvele ir tolygiu sluoksniu suberiame duonos trupinius. Suspaudžiame. Dedame į šaldytuvą, kad sustingtų.

 Prieš gamindami kitus sluoksnius pasiruošiame želatiną: ją ištirpiname nedideliame kiekyje vandens (aš ėmiau apie 200 ml vandens) ir padaliname į 3 dalis. Ją naudosime sutvirtinti torto sluoksnius. Taip pat išverdame žirnelius ir paliekame atvėsti.

2 sluoksnis. Visus ingredientus sutriname iki vientisos masės. Įpilame 1 dalį želatinos ir gerai sumaišome. Pagardiname raudonėliais, pipirais, paprikų ir svogūnų milteliais. Gautą sūrių masę sukrečiame ant duonos pagrindo ir vėl padedame į šaldytuvą, kol gaminsime  3 sluoksnį.

3 sluoksnis. Avokadą, atvėsusius virtus žirnelius ir grietinę sutriname iki vientisos masės, pagardiname druska. Supilame 2 dalį želatinos ir gerai išmaišome. Suformuojame trečią torto sluoksnį ir paliekame 15 min. šaldytuve.

4 sluoksnis. Burokėlio skilteles apšlakstome actu ir trintuve sutriname iki vientisos masės, įberiame ,,Džiugą" ir sudedame jogurtą, paskaniname kalendra ir kuminu. Supilame 3 dalį želatinos ir gerai išmaišome. Burokėlių masę sukrečiame ant avokado sluoksnio, išlyginame ir paliekame keletui valandų (dar geriau - visai nakčiai) šaldytuve sustingti.

Viskas. Ragaujame. Tiesa, prieš ragaudami galite tortą papuošti, bet nebūtina, nes tortas labai spalvotas ir gražus.

Kiaulienos sprandinės kepsnys, įdarytas slyvomis

   

   Norite kokio nors paprasto, natūralaus, be jokių įmantrybių ir lengvai pagaminamo patiekalo - išsikepkite sprandinės kepsnį. Paprasčiau ir skaniau nebūna.
    Imame 1 kg sprandinės, nuplauname, nudžioviname. Padaliname į du gabalus (greičiau iškepa) ir juos įtriname druskos bei prieskonių kiaulienai mišiniu. Galų gale mėsytę aptepame garstyčiomis bei suvyniojame į maistinę plėvelę ir paliekame mažiausiai parai marinuotis.
    Prieš kepdami, kepsnį įdarome džiovintomis slyvomis: įpjauname mėsoje kišenę ir įdedame slyvą. Taip abu kepsnius prismaigstome slyvų (150-200 g), įvyniojame į foliją - kiekvieną gabalą atskirai - ir pašauname į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame apie 30 min., tada nuimame foliją ir kepame dar pusvalandį. Paragaujame ir, jei reikia, kepame dar, o jei kepsnys iškepė - pjaustome ir valgome karštą su daržovėmis ar bulvėmis. Jei kepsnio nesuvalgėte, puiku, galėsite pasidaryti skaniausią sumuštinį iš šalto kepsnio rytdienos pietums.

Kukurūzų dribsnių florentinai

      Sugalvojau greitai išsikepti seniai beskanautų netikrų florentinų, kurių receptą kažkada buvau radusi Beatos tinklalapyje. Kaip nustebau, jog tiek kartų kepti ir ragauti tinginio florentinai neegzistuoja mano blog'e! Kažkoks apsileidimas. Tuoj pat ištaisau šią nevykusią klaidą.

    Reikia 250 g kukurūzų dribsnių (taip vadinamų sausais pusryčiais arba cornflakes) ir skardinės kondensuoto (sutirštinto) pieno su cukrumi. Saujos aguonų ar sezamo sėklų - nebūtina.

    Gaminame. Kukurūzus suberiame į didelį dubenį, apipilame kondensuotu pienu ir gerai išmaišome, jei norime pagražinti kepinį - įberiame saują aguonų ar sezamo sėklų. Bet, kaip minėjau, tikrai nebūtina.

   Kepimo skardą išklojame kepimo popieriumi, ant kurio dedame po šaukštą dribsnių. Juos paspaudžiame, kad taptų panašūs į mažus blynelius. Kepame apie 10 min iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Kai florentinai gražiai paruduoja (nesudeginkite!) ištraukiame skardą. Florentinus paliekame atvėsti ant kepimo popieriaus ir tik tuomet atsargiai nuimame.
   Iš nurodyto kiekio galima iškepti apie 50 florentinų. Labai labai skanus, o svarbiausia,  nereikalaujantis nei laiko, nei ypatingų pastangų, nei išskirtinių produktų kepinys.

Khaled Hosseini Ir aidėjo kalnai

Viršelis Khaled Hosseini Ir aidėjo kalnai (And the Mountains Echoed), leidykla Jotema, 2013 m., iš anglų kalbos vertė  Jonas Čeponis, 400 psl.
   Khaled Hosseini gimė Kabule, Afganistane, 1965 m. Jo tėvas buvo Afganistano užsienio reikalų ministerijos diplomatas, motina - persų kalbos ir istorijos mokytoja. 1976 m. Khaled tėvą išsiuntė diplomatiniam darbui į Paryžių. Drauge išvyko visa šeima. 1980 m. jie buvo pasiruošę grįžti į Kabulą, tačiau Afganistane įvyko perversmas  ir prasidėjo sovietų armijos invazija. Hosseini šeimai buvo suteiktas politinis prieglobstis JAV. Jie apsigyveno San Chosė, Kalifornijoje. 1984 m. Khaled Hosseini baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Santa Clara universitetą, kur 1988 m. įgijo biologijos bakalauro laipsnį, o 1993 m. Kalifornijos universitete įgijo medicinos magistro laipsnį. Vėliau Khaled baigė rezidentūrą Cedars-Sinai medicinos centre Los Andžele ir dirbo praktikuojančių terapeutu nuo 1996 iki 2004 metų.
  Savo pirmąjį romaną  ,,Bėgantis paskui aitvarą" (The Kite Runner) Khaled Hosseini pradėjo rašyti dar dirbdamas terapeutu.  2003 metais šią knygą publikavo Riverhead Books. Niekas nesitikėjo, kad debiutas bus toks sėkmingas ir knyga taps tarptautiniu bestseleriu. Po tokios sėkmės Khaled Hosseini  metė mediko praktiką ir atsidėjo vien rašymui. Tais pačiais metais jis, po 38 metų pertraukos, vėl apsilankė Afganistane, kur rinko medžiagą savo antrai knygai.  2007 metų gegužę pasirodė romanas ,,Tūkstantis saulių skaisčių" (A Thousand Splendid Suns), taip pat visus metus išsilaikęs bestselerių sąrašuose. 2013 m. išleidžiamas trečiasis šio autoriaus romanas ,,Ir aidėjo kalnai" (And The Mountains Echoed).

   Šiuo metu  Khaled Hosseini su žmona Roya ir dviem vaikais gyvena  Šiaurės Kalifornijoje.
  Knygos turinys. Romanas prasideda širdį veriančiu ryšiu tarp dviejų motiną praradusių vaikų Afganistano kaime. Trejų metukų Pari vyresnysis brolis Abdula – labiau motina nei brolis, o dešimtmečiui Abdulai sesutė Pari yra tai viskas, ką jis turi. Daugelį žmonių kartų aprėpiančiame romane, pasakojančiame ne tik apie tėvus ir vaikus, bet ir apie brolius bei seseris, gimines ir globėjus, Hosseinis visokeriopai tyrinėja, kaip šeimos nariai myli, žeidžia, išduoda, gerbia ir aukojasi vienas dėl kito, ir kaip dažnai mus nustebina artimiausių žmonių poelgiai.
  Mano nuomonė. Antra K. Hosseini knyga, ir antras mano pagyrimas šiam rašytojui -  puikiam žodžio meistrui ir nuostabiam istorijų pasakotojui. Tai ne tik brolio ir sesers, išskirtų dar vaikystėje, istorija, tai visos afganų tautos istorija. Knyga susideda iš daugelio skyrių, kurių kiekvienas lyg atskira novelė apie žmones, vienaip ar kitaip susijusius su pagrindiniais herojais ir paveikusiais jų likimus. Istorija paremta tikrais faktais, kuomet didelės afganų šeimos parduodavo vieną savo vaikų, kad galėtų išmaitinti likusius. Šioje knygoje karas ir vidiniai šalies konfliktai lieka kažkur fone, čia karaliauja emocijos, meilė bei atmintis, verčianti ieškoti savo šaknų. 
   Įvertinimas. 3  (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti). 

Dina Rubina Baltoji Kordobos balandė

 Viršelis Dina Rubina ,,Baltoji Kordobos balandė"
(Дина Рубина  Белая голубка Кордовы), leidykla Nordina, Vilnius, leidimo metai 2015, iš rusų kalbos vertė Irena Aleksaitė, 456 p.
 Knygos turinys. Tikriausiai nei vienas žmogus nepajėgtų pasakyti, kas jis yra iš tiesų.
Tapybą įsimylėjęs klastotojas, tikro menininko sielą turintis falsifikuotojas, garbingas avantiūristas, galima sakyti, meno Robinas Hudas, tikras intelektualas ir žavus apgavikas – literatūroje naujas ir be galo patrauklus šio romano pagrindinio veikėjo įvaizdis.
Tragiškas ir avantiūristinis Zacharo Kordobino likimas jo gyvenimo siužetą dėlioja kvapą gniaužiančio trilerio stiliumi. Įvykiai keičia vienas kitą, neleisdami atsikvėpti nei herojui, nei skaitytojui. Veiksmas rutuliojasi Vinicoje ir Piteryje, Jeruzalėje ir Romoje, Tolede, Kordoboje ir Vatikane – šiuos miestus autorė piešia užburiamai tiksliai, skambiai ir vaizdingai.
Romanas atveria naują, nepaprastai įdomų Dinos Rubinos kūrybos etapą.
 Mano nuomonė. Po ,,Petruškos sindromo" šį Dinos Rubinos romaną griebiau lyg išprotėjusi ir puoliau skaityti. Maniau, vienu prisėdimu įveiksiu, bet... Zacharą Kordobiną ne taip lengvai prisiviliojau, kaip Piotrą Uksusovą ir Lizą. Paskaitydavau po kelis lapus, ar kelis skyrius ir padėdavau  kitam vakarui. O ryte jau laukdavau vakaro, lyg paskirto pasimatymo su Zacharu Kordobinu - taip kelias savaites. Ir tik užvertusi paskutinį knygos lapą, supratau, kad ir vėl buvau įkliuvusi į Dinos Rubinos užburiančias žodžių pinkles. Sodria kalba parašyta, plati, kelias kartas aprėpianti giminės istorija: nuo Ispanijos piratų iki dailininko-falsifikuotojo keisto likimo. Daugybė veikėjų, tarp kurių ne kartą buvau pasimetusi, begalė miestų, kurių gatvėmis teko pasivaikščioti, o daugiausia romane ryškių spalvų - tiesiogine ir perkeltine prasme - tiek drobėse, tiek herojų gyvenime. Tačiau galiu pastebėti, kad drobės spalvos mane kartais trikdė, nes jų gausa ir techninis detalizavimas man buvo nesuprantamas, sunkiai įveikiamas, reikalaujantis specialaus išsilavinimo. Kai kuriuos knygos skyrius galima drąsiai siūlyti dailės studentams, kaip įvadą į meno istorijos ar dailėtyros kursą. Taip pat šioje knygoje pasigedau vientisumo, išbaigtumo, kurį sujaukia siužetiniai nukrypimai, įvedami vis nauji veikėjai, kurie per kelis lapus vėl kažkur pasimesdavo. Manau, knyga būtų lengvesnė, žavingesnė atsisakius papildomų, apsunkinančių detalių. Taip, ji kiek nusileidžia ,,Pertuškos sindromo" užburiančiai jėgai, tačiau tikrai ryškiai išsiskiria iš pastaraisiais metais leidžiamų begalinio knygų srauto.

 Įvertinimas. 3  (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti). 

Tess Gerritsen Chirurgas

Vienas sakinys. ,,Blogis neišnyksta. Niekada nedingsta. Tiesiog įgyja kitą veidą, kitą vardą." 54 p.

Viršelis Tess Gerritsen Chirurgas (The Surgeon), Kaunas, leidykla Jotema, 2008 m., iš anglų kalbos vertė Paulina Kruglinskienė, 336 p.

Tess Gerritsen gimė 1953 m. San Diego mieste, išeivių iš Kinijos šeimoje. Jos tikrasis vardas yra Terry, tačiau mes ją pažįstame literatūriniu slapyvardžiu - Tess Gerritsen. 1975 m. Terry Stanfordo universitete baigė antropologijos bakalauro studijas ir išvyko toliau studijuoti mediciną Kalifornijos San Francisko universitete. 1979 m. įgijo medicinos daktaro laipsnį, ištekėjo už Jacob Gerritsen, taip pat gydytojo, ir  persikėlė gyventi į Honolulu (Havajai), kur gimė  du jų sūnūs.

 T. Gerritsen toliau rašė, kūrybą derindama su gydytojos darbu. sulaukė išskirtinio skaitytojų dėmesio. Pagaliau įsitikinusi, kad jos pašaukimas yra literatūra, autorė atsidėjo vien tik kūrybai.

 Šiuo metu rašytoja gyvena  Camden, Meinas

  Knygos turinys. Šiandien atras jos kūną. Aš žinau, kaip tai atsitiks. Galiu gana ryškiai nupiešti visą įvykių seką... Bostone laisvėje siautėja žudikas, kurio taikinys – vienišos moterys. Kai detektyvas Tomas Muras ir jo partnerė Džeinė Ricoli pradeda tyrimą, jie sužino pritrenkiantį faktą. Su šiomis žmogžudystėmis glaudžiai susijusi Katerina Kordel, graži medikė su paslaptinga praeitimi. Prieš dvejus metus ją išžagino ir kėsinosi nužudyti, tačiau ji nušovė savo užpuoliką. Dabar į Kateriną nusitaiko šis naujasis žudikas, kuris, atrodo, žino visą jos praeitį, jos darbą Piligrimų medicinos centre ir kur ji gyvena. Tas vyras, kurį ji manė nužudžiusi, regis, vėl jos tyko, ir šį kartą jis tiksliai žino, kur ją rasti...  

Mano nuomonė. Skaitytojų išliaupsintas ir geriausiu pripažintas Tess Gerritsen detektyvas man nebuvo toks jau VAU! Gal todėl, kad labai daug tikėjausi. Detektyvas kaip detektyvas, kai kuriose vietose net nuobodokas, nes nuklystama į medicinines detales, kas man ne itin įdomu. Nelabai man patinka ir tas moterų ,,mėsinėjimas". Suprantu, iš to sukurptas siužetas, bet...tikėjausi daugiau psichologijos, o ne anatomijos. Iš esmės, tai nėra blogas detektyvas, tiesiog ne laiku man pakliuvęs į rankas. Tad ,,Chirurgo" nuotykių tęsinio romane ,,Pameistrys" kol kas neskaitysiu.

 Įvertinimas. 2  (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti). 

Kopūstų pyragas pietums

    Sėdžiu namie ir nerimstu, noriu ką nors nuveikti, tačiau ,,susukta" nugara neleidžia smarkiai judėti. Naršau po šaldytuvą: pusė galvos kopūsto (0,5 kg), didelė morka, svogūnas, kelios voveraitės, užsilikusios nuo paskutinio grybavimo. Valio, niekur nejudėdama iš namų galiu  šeimą palepinti kopūstų pyragu. Prie jau minėtų produktų pridedu 4 kiaušinius, 150 g miltų, 170 g grietinės, 20 g sviesto, šlakelį aliejaus, žiupsnelį druskos, maltų pipirų ir kepimo miltelių. 

   Susmulkinu svogūną ir pakepinu aliejuje. Morką sutarkuoju burokine tarka ir suberiu prie svogūnų. Kepu, kol suminkštėja. Sumetu apkeptas voveraites (galima keisti kitais grybais, o galima ir be jų :). Smulkiai supjaustau kopūstą. Į keptuvę prie morkų įmetu gabaliuką sviesto ir, jam ištirpus, suberiu kopūstus. Užberiu druskos ir pipirų. Kepu, kol kopūstai suminkštėja, tuomet nukeliu nuo ugnies ir palieku ataušti.

   Kol įdaras aušta, išplaku kiaušinius. Plakant sukrečiu grietinę. Į masę, palengva maišydama, suberiu miltus sumaišytus su kepimo milteliais, padruskinu. Tešla gaunasi kiek tirštesnė, nei blynams.  

    Kepimo formą ištepu riebalais ir supilu  1/2 tešlos, tolygiai paskleidžiu. Ant tešlos suberiu įdarą, išlyginu ir visą paviršių užpilu likusia tešla. Pyragą pašaunu į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepu 40 min. Štai ir viskas, pyragas gražiai apskrudęs ir gardžiai kvepia - prašom pietų!

Marinuoti agurkai žiemai (2 receptai - saldžiarūgščiai ir aštrūs)

   Mano kolegė jau kuri diena mus vaišina skaniausiais agurkėliais, kurių šiemet prigamino visą galybę. Sakau, ir aš noriu tokio gėrio žiemai turėti, kur receptuką gauti? O ji negailikė, prašom, tik gaminkite. Aš antro raginimo nelaukiu, gaminu ir su jumis receptu dalinuosi.   

  Agurkai saldžiarūgščiame marinate

Reikia:

1 kg agurkų;
1 v. š. rupios druskos;
 150 gr. cukraus;
5 v. š. aliejaus;
4 didelių skiltelių česnako;
100 ml 9 proc. acto. 

 

 Agurkus nuplauname ir supjaustome griežinėliais. Užberiame druską ir paliekame pastovėti 2 val.

   Sutarkuojame arba smulkiai sukapojame česnaką ir sumaišome su agurkais. Cukrų, aliejų ir actą taip pat užpilame ant agurkų. Paliekame pastovėti dar 2 val. (per tą laiką iškaitiname stiklainius).

   Agurkus sudedame į stiklainius, užpilame susidariusiu skysčiu. Laikome šaldytuve arba šaltai. Pasterizuoti nereikia.

   Greita, paprasta ir labai skanu ;)

  Agurkai aštriame marinate

 

2,5 kg agurkų;
4 v. š. rupios druskos;
1 kg. cukraus (taip, taip!!!);
8 v. š. aliejaus;
2 galvučių česnako (ne skiltelių, galvučių!);
3 a. š. aitriosios paprikos miltelių;
500 ml acto.

  Agurkus nuplauname ir supjaustome į keturias dalis, ne per smulkiai. Aš pjausčiau su figūriniu peiliu, skirtu fri bulvytėms, tad agurkų forma dailiai banguota gavosi. Todėl juos krokodiliukais vadiname. Tačiau forma nelemia skonio, tai tik fantazijos reikalas.
  Ant supjaustytų agurkų užpilame 4 valgomuosius šaukštus rupios druskos ir paliekame pastovėti 6 valandas.
  Po 6 valandų nupilame susidariusį skystį, jo nebeprireiks. Nulupame 2 česnako galvutes, smulkiai supjaustome arba sutarkuojame per burokinę tarką ir dedame į agurkus. Suberiame aitriosios paprikos miltelius ir viską išmaišome. 

 Užvirinam marinatą iš 500 ml 9 % acto ir 1 kg cukraus, užpilame ant agurkų. Pati buvau nustebusi, kad tiek daug cukraus, tačiau toks receptas – nemažinkite.
  Pridedame 8 valgomuosius šaukštus karšto aliejaus ir paliekame 24 val. kambario temperatūroje.
   Agurkus standžiai sudedame į švarius stiklainiukus, užpilame susidariusiu skysčiu. Pasterizuoti nereikia.   Laikome šaldytuve arba šaltame rūsyje.

  

Trupininis pyragas

   Greitas ir skanus pyragas, kuriam ingredientų visuomet namuose suras bet kuri šeimininkė. Man šiandien kilo noras kažko saldaus prie kavos, įlindau į virtuvės spinteles, šaldytuvą ir nutariau, kepsiu trupininį pyragą, nes turiu:

200g sviesto;

200 g cukraus;

2 kiaušinius;

500 g miltų;

1 a. š. kepimo miltelių;

apie 360 g (2 pakeliai) varškės;

stiklinę pačios virtos obuolienės (žr. https://sniegena.blogspot.com/2018/09/obuoliene-su-apelsinais.html).

 

   Įjungiu orkaitę, kad įkaistų iki 200 laipsnių ir imuosi darbo. Miltus išsijoju tiesiai ant stalo, suberiu kepimo miltelius,150 g cukraus, burokine tarka sutarkuoju sviestą, įmušu 1-ą kiaušinį. Visa tai trupinu tarp pirštų, kol gaunu vienalyčius trupinius. Į pyrago formą suberiu 2/3 trupinių ir juos suspaudžiu, padarydama tvirtą pagrindą. Į varškę įmušu kiaušinį, suberiu 50 g cukraus ir viską sutrinu iki vientisos masės. Tuomet varškės mase tolygiai apkloju pagrindą, o ant varškės sukrečiu obuolienę. Paskutinis akordas - pyragą aptrupinu likusiais tešlos trupiniais ir kepu apie 40 min., arba kol viršutinis trupinių sluoksnis gražiai paruduoja.

  Kaip minėjau, šio pyrago įdarą galima varijuoti: vietoj obuolienės dėti bet kokią kitą uogienę, varškės galima nedėti, tik uogienę, arba uogienę keisti smulkiai pjaustytais obuoliais, arba vietoj uogienės dėti paruoštą aguonų masę - visi ingredientai čia tinka, tad fantazuokite ir mėgaukitės.

Ruta Šepetys Druska jūrai

 Viršelis. Ruta Šepetys Druska jūrai(Salt to the see),  leidykla Alma littera, Vilnius, 2016 m., iš anglų kalbos vertė Zita Marienė, 320 p.  

 Turinys. 1945 m. pradžioje puolant sovietų kariuomenei vokiečių karinės pajėgos chaotiškai traukiasi į Vokietiją. O kartu su jais nuo smurto bėga gyventojai iš Rytprūsių ir Baltijos šalių. Praradę gimtuosius namus, netekę artimų ir mylimų žmonių, baimės ir nevilties kaustomi pabėgėliai skuba į Gotenhafeno ir Pilau uostus, kur laukia evakuacijai parengti laivai. Tačiau vietos juose užteks ne visiems. Paliktieji pasmerkti neišvengiamai lemčiai. Tačiau ir Baltijos jūroje tyko pražūtis nuo rusų povandeninio laivo torpedų.

  Šioje tragiškoje kelionėje susipina keturių jaunų žmonių istorijos. Pabėgėlių sraute likimas suveda lietuvę Joaną, lenkę Emiliją, Florianą iš Rytų Prūsijos ir vokietį jūreivį Alfredą. Karas jų širdyse paliko negyjančius randus, juos nuodija ir giliai slepiamos skaudžios paslaptys.

Karo girnose negailestingai sumalti tūkstančių paprastų žmonių, ypač vaikų, likimai, daugiausiai gyvybių laivybos istorijoje pasiglemžusi katastrofa ir net pražuvęs Gintaro kambarys – visa tai R. Sepetys meistriškai įaudė į sukrečiantį ir realistinį istorinio romano audinį.

  Ruta Sepetys gimė ir užaugo Jungtinėse Amerikos Valstijose, Mičigane. Gimusi lietuvio ir amerikietės šeimoje R. Šepetys kūrybinio įkvėpimo sėmėsi Lietuvos istorijoje. Pirmame jos romane „Tarp pilkų debesų“ pasakojama apie lietuvių tremtinių kančių kelią Sibire, o „Druska jūrai“ skirta Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių, tarp kurių buvo ir tūkstančiai lietuvių, nutylėtoms ir užmirštoms istorijoms atskleisti.

   Mano nuomonė. Tai antroji mano skaityta Ruta Šepetys knyga. Antrojo Pasaulinio karo pabaiga, paprastų žmonių bėgimas iš sovietų okupuojamų ir vokiečių vis dar niokojamų kraštų. Autorė suveda kelių tautybių žmones, stebi jų elgseną, mąstymą, ideologiją. Įdomi pati istorija, nes iki šios knygos neteko girdėti apie paskendusį laivą su pabėgėliais. Tad Rutos Šepetys knyga -  dar viena istorijos pamoka, kurią reikia išmokti.
  Knygoje tekstas suskirstytas į skyrius, kuriuose savo istorijas ir jausmus atskleidžia kiekvienas veikėjas. Tai suteikia individualumo, intymumo. Knyga, kaip ir pirmoji, sakyčiau, orientuota į jaunesnio amžiaus skaitytoją. Nors gvildenama tema skaudi, tačiau perteikta grakščiai, neperkrauta nereikalingomis detalėmis. Sakiniai aiškūs, trumpi, lengvai suprantami. Todėl, jaunajam skaitytojui, net šiame kompiuterių ir neskaitymo amžiuje, šis Rutos Šepetys romanas bus nesunkiai įveikiamas. 

  Įvertinimas. 2  (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti).

David Michie Dalailamos katė

Vienas sakinys: "Gyventi tikrą gyvenimą reikia  atviromis akimis ir kalbant atviru balsu." 204 p.

 Viršelis. David Michie Dalailamos katė (The Dalai Lama's Cat), Vilnius, leidykla Alma littera, 2017 m. iš anglų kalbos vertė Zita Marienė, 230 p.
   Turinys. David Michie gimė 1962 m. vasario 13 d. Hararė, Zimbabvėje. Šis rašytojas yra populiarus visame pasaulyje, o prie jo šlovės prisidėjo ne tik puikios knygos, bet ir paskaitos apie meditaciją, susitelkimą, savęs tobulinimą. 2015-aisiais jis įkūrė organizaciją, kuri rengia keliones į Afriką - organizacijos tikslas yra skatinti žmones keliauti po dar neištirtas, naujas vietas, kuriose nėra buvę. Nors pačiam vyrui naujoves ir nauji iššūkiai yra labai svarbu, dar svarbesnis dalykas jam yra atsisukimas į senas, tvirtas tradicijas ir žmogiškas vertybes. Atsižvelgdamas į dabartinę situaciją, kuomet žmonės dažnai vaikšto pikti, paniurę, nemato gerų dalykų aplink save, David Michie nusprendė parašyti šį tą labai gražaus ir motyvuojančio bei priminti žmonėms, kas jiems iš tikrųjų turėtų rūpėti.
  Knygoje ,,Dalailamos katė" pasakojama istorija apie stebuklingai išgelbėtą nepaprasto likimo benamę Himalajų katę, kuri atsidūrė garsiausiame Tibeto budistų vienuolyne ir tapo Jo Šventenybės Kate. Gera, drąsi ir išmintinga katė, turinti ne vieną vardą, įdėmiai stebi savo žydromis akimis Dalai Lamos svečius – Holivudo žvaigždes, garsius filantropus ir rašytojus, kartu su jais mokosi iš jo šventenybės ir kitų iškilių lamų gyventi šia akimirka, jausti kasdienybės turtingumą ir įvairovę.
  Mano nuomonė. Jaukus, šiltas pasakojimas apie budizmo pradmenis, pateiktas iš katės, kuri viską stebi ir bando praktiškai pritaikyti savo katiniškame gyvenime, pozicijų. David Michie su švelniu humoru, lengva plunksna, visiems suprantama kalba gvildena sudėtingas problemas.  Autoriaus dėka rytų filosofijos nuostatos tampa prieinamos ir suprantamos kiekvienam skaitytojui. Jei tikitės rimto  filosofinio veikalo, tai net nesiartinkite prie šios knygos, čia to tikrai nerasite, o jei norite smagaus pasakojimo ir šiek tiek išminties - tai bus jūsų knyga. Aš, tiesą sakant, nelabai domiuosi tokio pobūdžio knygomis, tačiau ši tapo malonia išimtimi. Net priešingai, norėjau, kad istorija nesibaigtų, nes katės pasakojimas mane tiesiog užbūrė. Skaitydama aš įvardinau tokius dalykus apie save, kuriuos gal nujaučiau, tačiau niekada nesusimąsčiau, neapgalvojau. Štai, kad ir toks sakinys, kuris man nuskambėjo labai asmeniškai: ,,Mes lyg paukštis atidarytame narvelyje: galime laisvai skristi ir ieškoti laimės, bet baimė mus verčia ieškoti visokių dingsčių to nedaryti." (177 p.). Žinau, kad autorius yra parašęs dar tris Dalai Lamos katės serijos knygas ir mielai jas perskaityčiau, tik, deja, jos neišverstos į lietuvių kalbą.
  Įvertinimas. 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti).  

Biskvitinis obuolių pyragas

 Daug metų kepamas ir niekad neatsibostantis rudeninis obuolių pyragas. Paprastas kaip du kart du :) Net neabejoju, kad ir jums teko jį kepti, na, bent jau ragauti - tai tikrai. Skaniausia, žinoma, karštas ir pagardintas ledų kamuoliuku.

Pyragui reikės:

5 rūgščių obuolių;

saujos džiovintų spanguolių;

3 kiaušinių;

pusės stiklinės cukraus (jei mėgstate saldžiau, galite imti pilną stiklinę);

stiklinė su kaupu miltų;

cinamono miltelių;

1/2 a. š. kepimo miltelių;

cukraus pudros apibarstymui.

Obuolius nulupame, išimame sėklas ir supjaustome riekelėmis. Apibarstome cinamonu.

   Kiaušinius išplakame mikseriu, plakant pamažu supilame cukrų, vėliau - miltus sumaišytus su soda. Gauname blynų tirštumo tešlą.  

   Supjaustytus obuolius suberiame į sviestu arba aliejumi suteptą formą, užberiame džiovintas spanguoles. Ant obuolių tolygiai pilame tešlą. Tešla turi apdengti visus obuolius. Pyragą pašauname į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie 40 min. Ištraukę apibarstome cukraus pudra. Valgome šiltą su ledais ar šaltą prie kavos ar arbatos puodelio.

Virtų bulvių apkepas su voveraitėmis

Ruduo - grybų ir bulvių metas. Kelios valandos malonaus pasivaikščiojimo miške ir krepšys pilnas voveraičių. Na, o bulvių visada galima nusipirkti turguje. Tai šios dienos patiekalo pagrindiniai ingredientai -klasikinis derinys, todėl labai tikiuosi, kad apkepas bus įvertintas teigiamai.
Reikės:
6-7 virtų bulvių;
300 g voveraičių (galima ir daugiau);
1 stiklinė miltų;
50 g sviesto;
3 nemaži svogūnai;
1 kiaušinis;
50 g smulkiai tarkuoto fermentinio sūrio;
4-5 v. š. jogurto (be priedų);
žiupsnelis druskos;
1/2 a. š. maltų pipirų;
aliejaus kepti.

  Virtas bulves sumaliau mėsmale, supyliau ištirpintą sviestą, padruskinau ir, pamažu berdama miltus, užminkiau tešlą. Iškočiojau ir įklojau į kepimo formą, padarydama šiek tiek aukštesnius kraštelius.
   Supjausčiau svogūną ir subėriau į keptuvę su įkaitintu aliejumi. Voveraites nuploviau, nusausinau, stambesnes supjausčiau ir sumečiau į kepančius svogūnus. Padruskinau ir užbėriau pipirų. Grybus kepiau apie 20 minučių (turi išgaruoti visa sunka, kurią išleidžia voveraitės). Nuėmiau nuo ugnies ir palikau aušti.

   Išplakiau kiaušinį su jogurtu ir sūriu.

   Pravėsusias voveraites sukrėčiau ant bulvių pagrindo, užpyliau plakiniu ir pašoviau į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepiau  apie 40 min.

Kas ragavo, tas gyrė, tikiuosi, nepataikavo :), nes man tai tikrai buvo skanu.

Burokėlių salotos su slyvomis ir riešutais

  Lietuviškas burokėlis visada rasdavo vietą ant stalo - ar tai salotos, ar sriuba, ar silkutė... Šiuo metu burokėlis vėl ,,įėjo į madą", tik patiekalai su šia daržove įgavo įmantresnį pavidalą ir skonį. Vieną tokių receptų radau LaMaistas svetainėje. Burokėliai su slyvomis ir graikiniais riešutais. Paprasta ir , atrodo, skanu. Gaminu.
Pasiruošiame:
3 vidutinio dydžio virti burokėliai;
15 džiovintų slyvų;
1 sauja graikinių riešutų;
pusė citrinos;
žiupsnelis druskos;
pora šaukštų aliejaus.

   Slyvas užpilame vandeniu ir paliekame 10 min. brinkti. Burokėlius sutarkuojame smulkesne nei burokinį tarka. Įspaudžiame citrinos sultis ir pabarstome druska. Gerai išmaišome. Slyvas nusausiname ir supjaustome, riešutus stambiai sukapojame. Viską sumetame į burokėlių masę, užpilame aliejumi ir gerai išmaišome. sudedame į norimą indelį, paspaudžiame ir išverčiame ant lėkštės. Papuošiame. Štai jums prabangiai paprastos ir labai skanios bei sveikos salotos. 

Obuolienė su apelsinais

 Obuolių košė. Obuolienė. Močiutė kiekvieną rudenį privirdavo jos begalę stiklainių Obuolienės pakakdavo  visą žiemą ant duonos tepti ar prie arbatos ragauti. Dabar jau retai kas beverda obuolienę - nebemadinga, daug cukraus, yra skanesnių, mandresnių uogienių. O štai aš, prisiminusi šią it gintaras skaidrią geltoną obuolių košę, nutariau šiek tiek paeksperimentuoti bei atgaivinti obuolienės virimo meną. O ir obuolių šias metais soduose tikrai netrūksta. Raitojamės rankoves ir į darbą.

  Reikia:
2 kg antaninių obuolių (nuluptų, be sėklų);
2 apelsinų su žievele;
0,5 kg cukraus (galima varijuoti tarp 500-400 g);
5-6 gvazdikėlių;
1-2 lazdelių cinamono;
3 žvaigždučių anyžiaus.

  Obuolius nulupame, išimame sėklas, supjaustome skiltelėmis, suverčiame į puodą ir užberiame cukrumi. Paliekame 15 min.

    Apelsinus nuplauname su soda ir kempinėle po tekančiu vandeniu. Supjaustome į 4-6 dalis. Nulupame žievelę ir išpjauname baltą dalį (galima to ir nedaryti, tuomet obuolienė bus kiek kartesnė). Apelsinus su visomis žievelėmis sumalame mėsmale.

     Obuolius paverdame, kol ištirps cukrus, tuomet suberiame permaltus apelsinus, sumetame prieskonius ir vedame ant lėtos ugnies 20-30 min. Nepamirškite maišyti!

      Išvirtą obuolienę sukrečiame į išplautus ir iškaitintus stiklainius. Dedame šaltai, bet nebūtinai į šaldytuvą. Laukiame žiemos arba ragaujame tuojau pat :)

Daniel Cole Skudurinė lėlė

  Vienas sakinys. ,,Ar jausti baimę ir grėsmę - geriau, nei išvis nieko nejausti?" 252 p.

  Viršelis. Daniel Cole  Skudurinė lėlė (Regdoll), leidykla „Baltos lankos“, Vilnius, 2017 m., iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė, 432 p. 

  Turinys. Daniel Cole (Danielis Koulas) – britų rašytojas, tituluojamas naujuoju kriminalinių romanų genijumi. Anksčiau jis dirbo paramediku ir yra įsitikinęs, kad šis ypač sudėtingas darbas padėjo sukurti itin tikroviškas žmogžudysčių scenas, o personažus apdovanoti išskirtiniu juodojo humoro jausmu. „Skudurinė lėlė" yra debiutinis D. Cole'o romanas.

   Detektyvas Viljamas Fokas, kolegų vadinamas Vilku, prieš ketverius metus brutaliai užpuolė ką tik išteisintą įtariamąjį, tvirtai įsitikinęs, kad jis ir yra serijinis žudikas. Vilkas kalėjimo išvengė, bet ne psichiatrų dėmesio. Šie nenuleidžia akių nuo jo net tada, kai detektyvas grįžta į tarnybą.
Iškviestas į naujo nusikaltimo vietą Vilkas nė nesusidomi – dar vienas kūnas ir tiek. Tačiau jo kolegė Emilė Bakster įspėja: tai neeilinė byla, iš tų, kurios pasitaiko tik kartą per karjerą. Netrukus Vilkas tuo įsitikina pats: negyvėlis vienas, tačiau sudurstytas iš šešių skirtingų aukų kūnų dalių. Žiniasklaida jį pramins „Skudurine lėle".
Įtampa ima kilti, kai buvusi Vilko žmona, televizijos žurnalistė Andrėja gauna siuntinį: sąrašą su dar šešių aukų pavardėmis ir būsimų jų mirčių datomis. Paskutinė pavardė sąraše – paties Viljamo Foko.
Žudikui žengiant vienu žingsniu greičiau nei policija, prasideda nuožmios lenktynės su laiku, o Vilkas vis giliau grimzta į tamsius praeities prisiminimus ir vis aštriau ima suvokti, kad ši byla jam gali būti lemtinga. 
  Mano nuomonė. Knygos viršelis skelbia: ,,Žudantis siužetas. Žudantis tempas. Žudantys posūkiai ir genialiai suktas žudikas!" Sakyčiau, kad toks šauksmas kiek hiperbolizuotas. Nebuvo taip gerai, kaip tikėjausi. Tempas tikrai nėra labai greitas, kartais net nuobodoka buvo skaityti, norėjosi peršokti per kelis puslapius. Autorius bando aiškintis, ar teisingumas visada yra teisingas. Tema sena, kaip pasaulis, o tai, kad ji pateikta detektyvo forma - nieko čia žudančio. Pagrindinis personažas Viljamas Fokas taip pat nekelia susižavėjimo. Nenustebinsiu pasakius, kad jis panašus į daugelį dabartiniuose detektyviniuose romanuose veikiančių komisarų - depresuotas vienišius, - tačiau tokio žavesio, kokį skleidžia Haris Hūlė, deja, Viljamas Fokas neturi.  Gerokai įdomesnis ir gyvesnis yra antraplanis veikėjas, jaunas stažuotojas Edmundsas.
  Žodžiu, neblogas detektyvas, tačiau teigti, kad esu besąlygiškai sužavėta šia knyga, negaliu.

  Įvertinimas. 2  (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti).

Paula Hawkins Tamsus vanduo

Viršelis. Paula Hawkins Tamsus vanduo (Into The Water), leidykla Baltos lankos, Vilnius, 2017 m.,  iš anglų kalbos vertė Aistė Kvedaraitė-Nichols, 384 p

Tarptautinio fenomeno „Mergina traukiny“ autorė!

Niekada nepasitikėk ramiu vandens paviršiumi 

Turinys. Paskutinėmis gyvenimo dienomis Danielė Ebot bandė prisiskambinti seseriai Džulei, tačiau į pagalbos šauksmą ši neatsakė. Po kelių dienų Danielė randama negyva Skenduolių užutėkyje – mįslingame upės vingyje, kuriame per šimtmečius menančią seserų gimtojo miestelio istoriją nuskendo ne viena moteris.

Džiulei tenka grįžti į vietą, kuri jai vis dar kelia baimę, ir seniai palaidoti vaikystės prisiminimai ima kilti lyg drumzlės iš vandens gelmių. Ji bando išsiaiškinti, kas nutiko seseriai ir kaip jos mirtis susijusi su vos prieš porą mėnesių ten pat nusižudžiusios jaunos merginos mirtimi. Netrukus pradeda aiškėti miestelio gyventojų praeities nuodėmės ir tai, kad kiekvienas jų yra vienaip ar kitaip susijęs su velione Daniele Ebot. Visa apgaubia klampus paslapčių rūkas. 

„...Kaip ir A. Hitchcockas, P. Hawkins turi kinematografišką akį ir talentą sukurti bauginamai įtraukiančią istoriją. Nerkite į naujo jos trilerio vandenis. Atpildas bus stulbinamas. Šis noir atmosfera pulsuojantis kūrinys jus privers dukart pagalvoti prieš brendant į tamsų ir žvarbų vandenį.“

USA Today

    Mano nuomonė. Mistikos migla apgaubta miestelio prie upės istorija, į kurią įsipina dviejų seserų gyvenimai. Pirmas siužetas  pretenduoja į detektyvą: kodėl nuskendo moterys - ar nusiskandino, ar buvo nustumtos? Kita siužetinė linija - šeimos istorija, pasakojanti kaip pavydas, vaikystės nuoskaudos, nesusipratimas, nesusišnekėjimas ar visiškas nesišnekėjimas išskiria pačius artimiausius žmones. Knygoje iki pat galo išlaikyta intriga, pasakojimas vingiuoja taip, jog sunku numatyti įvykius, o tuo labiau nustatyti kaltuosius. 

    Daug kas šią knygą lygina su pirmąja rašytojos knyga ,,Mergina traukiny". Aš negaliu lyginti, nežinau, kuri geresnė, o kuri prastesnė. Skaitykite ir patys spręskite.

    Įvertinimas. 2  (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti). 

Dina Rubina Petruškos sindromas

Oficialiai. Dina Rubina Petruškos sindromas (Дина Рубина Синдром Петрушки), 2013 m., leidykla Nordina, Vilnius, 336 p.

Turinys.  Garsiosios Dinos Rubinos kūrinys - įstabus romanas, kuriame susipina trys žanrai: kvapą gniaužiantis ir tuo pat metu beveik gotikinis romanas apie lėles ir lėlininkus, šeimos dedektyvas ir psihologinė drama. Kūrinyje kunkulioja aistros, autorė įvairiais aspektais subtiliai analizuoja žmogaus kaip lėlės Kūrėjo rankose metaforą, asmenybės ir Likimo santykį, žmogaus pastangas įveikti savo giminę persekiojantį prakeismą. Žavi ir orginali, sodri, vaizdinga kūrinio kalba. Dėl kalbos D. Rubiną kritikai dažnai tituluoja rašytoja-tapytoja.

  Dina Rubina gimė 1953 m. Taškente dailininko ir istorijos mokytojos šeimoje. 1977 m. baigė Taškento konservatoriją, dėstė Taškento kultūros institute. Autorę išgarsino 1977 m. išspausdinta apysaka „Kada pagaliau snigs?..“ Pagal ją buvo sukurtas kino filmas, pastatytas televizijos ir radijo spektaklis, parašyta pjesė. Vėliau D. Rubina gyveno ir kūrė Maskvoje, o 1990-ųjų pabaigoje išvyko gyventi į Izraelį, kur gyvena ir kuria iki šiol. D. Rubina yra parašiusi keliolika romanų, išleidusi per 20 apsakymų ir apysakų rinkinių. Rašytoja yra pelniusi kelias literatūros premijas, jos kūriniai išversti į 18 kalbų, o jų tiražas jau perkopė 3 milijonus egzempliorių.

  „Petruškos sindromas“ – tai kritikų vadinamos dvigubos realybės arba susidvejinimo trilogijos knyga. (Kiti du romanai – „Leonardo braižas“ ir „Baltoji Kordobos balandė“).

Mano nuomonė. Seniai turėjau tokį malonumą skaitydama knygą. Jaučiausi, tarsi valgydama daugiasluoksnį pyragaitį, kurio niekaip negali atsivalgyti. Siužetas čia lieka antrame plane (nor jis taip pat įdomus, įtraukiantis, užburiantis), nes viską užgožia kalba ir jos sukuriami vaizdai. Kiekvienas žodis, kiekviena frazė sukuria vaizdinį, nuotaiką. Tarsi tapomoje drobėje prieš akis iškyla Lvovo, Samaros, Jeruzalės ar Prahos vaizdai. Negana to, atrodo, kad užuodi miesto kvapus, girdi į grindinį kaukšinčius arklio pasagų garsus, jauti pro šalį praeinančios Lizos raudonų plaukų brūkštelėjimą, ar neatitraukdama akių stebi marionečių spektaklį ant Karlo tilto. Viskas šioje knygoje  gyva, tikra, apčiuopiama. Trumpai tariant, imkite ir skaitykite, ypač, jei jums patiko M. Stepnovos ,,Lazario moterys", nes būtent šios abi knygos pavergia kalbos grakštumu, kiekvieno sakinio išbaigtumu, kiekvienos frazės tikslumu. Aš būtinai skaitysiu, tik jau kitas, D. Rubinos knygas. 

    Įvertinimas. 3  (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti). 

Victoria Hislop Gija

 Oficialiai. Victoria Hislop Gija (The Thread), leidykla Jotema, 2012 m., iš anglų kalbos vertė Indrė Žakevičienė, 416 p.

Turinys. 1917-ųjų Salonikai. Gimus Dimitriui Komninui, klestintį daugiakultūrį miestą, kur draugiškai gyvena krikščionys, žydai ir musulmonai, nuniokoja gaisras. Tai tik pirmoji iš daugelio katastrofų, amžiams pakeisiančių šį miestą; čia gyvenančius žmones ima priešinti karas, baimė ir persekiojimai. Po penkerių metų į Graikiją atvyksta Katerina, nes jos namus Mažojoje Azijoje sugriauna turkų kariai. Įsisiautėjusiame chaose pametusi motiną ji atsiduria nežinia kur plaukiančiame laive. Nuo tos dienos Dimitrio ir Katerinos gyvenimai susipina, tačiau tarp jų įsiterpia ir miesto istorija.

 2007-ųjų Salonikai. Jaunas vaikinas, pusiau anglas, pusiau graikas, pirmą kartą išgirsta senelių istoriją ir supranta, kad turi apsispręsti. Daugelį dešimtmečių jo seneliai saugojo jėga iš numylėto miesto ištremtų bičiulių prisiminimus ir jų lobius. Gal dabar jis turėtų tapti tų lobių sergėtoju? Ar jam likti, ar išvykti?

Mano nuomonė. Tai trečioji mano skaityta šios autorės knyga. Visi jos romanai yra įdomūs, informatyvūs, bendražmogiški. Victoria Hislop, būdama žurnaliste, daug dėmesio skiria istoriniams faktams, būtent ant jų ir dėlioja knygos siužetą. Vienas ar keli istoriniai įvykiai nulemia veikėjų likimus, jų poelgius, išryškina charakterio savybes. Šioje knygoje pasakojimo gija eina per kelis Salonikų dešimtmečius bei apima trijų kartų gyvenimą. Tiek knygoje ,,Saulėtekis", tiek šioje knygoje autorė paliečiama vieną skaudžiausių temų - tai rasinė ir religinė neapykanta. Tačiau kaip priešpriešą  istorinei neteisybei autorė iškelia tokias pagrindinių herojų savybes, kaip meilė, ištikimybė, atjauta. Net beviltiškiausiomis gyvenimo akimirkomis autorė tiki gera žmogaus valia bei sveiku protu. Todėl visada malonu skaityti šios autorės knygas, nes jos tiesiog spinduliuoja pozityvą.   

  Įvertinimas. 2  (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti).