Tracy Chevalier. Skaistusis mėlis

 

   Vienas sakinys. Jos vardas buvo Izabelė, ir kadaise, kai ji dar buvo visai maža mergaitė, jos plaukai staiga pakeitė spalvą - greičiau, nei paukštis spėtų pašvilpauti giesmelę savo pačiai.

   Viršelis. Tracy Chevalier ,,Skaistusi mėlis" (The Virgin Blue), leidykla Versus Aureus, 2007 m., 352 puslapiai, iš anglų kalbos vertė Lina Būgienė.

   Autorė. Daugelio istorinių romanų autorė Tracy Chevalier (Treisė Ševalje) gimė 1962 m. ir užaugo Vašingtone. Jos tėvas Dauglas Chevalier buvo The Washington Post fotografas. Mama Helen Chevalier mirė kai Tracy buvo aštuoneri. Tracy turi vyresnius seserį ir brolį. 

   1984 m. Tracy persikėlė gyventi į Angliją ir ten keletą metų dirbo žinynų redaktore. 1994 m. baigė humanitarinių mokslų studijas Rytų Anglijos universitete ir gavo magistro laipsnį.  Jos, kaip rašytojos, karjera prasidėjo išleidus romaną ,,Skaistusis mėlis" (1997), tačiau didžiausio populiarumo rašytoja susilaukė pasirodžius romanui ,,Mergina su perlo auskaru" apie garsų Olandijos menininką Janą Varmerą.

   Šiuo metu rašytoja gyvena Londone su vyru Jonathan, sūnumi Jacob ir kate Treacle.

   Trumpai. Šioje knygoje pasakojama istorija apie dvi tos pačios giminės moteris, kurių gyvenimus skiria keli šimtmečiai, tačiau abiejų likimai susiję.

Ela Turner, amerikietė, likimo ir vyro darbo grąžinta į Prancūziją-beveik į gimtuosius kraštus. Ji nuoširdžiai bando pritapti prie mažo miestelio gyvenimo, mokosi prancūzų kalbos, bet susiduria tik su priešiškumu ir nepasitikėjimu. Nusivylusi ir vieniša, ji imasi ieškoti savo šeimos šaknų.

 Rezultatai ir stulbina, ir skaudina. Mat iš amžių glūdumos ataidi kitos giminės moters, Izabelės diu Mulen, rauda ir likimas. Ši irgi atstumtoji, nes Raudonplaukė, lyg ta mėlynoje bažnyčios nišoje stovinti Mergelė Marija, kurią priverčia sudaužyti Kalvino Tiesą įtikėję kaimiečiai. Patekusi į išdiduolių Turnjė šeimą, Izabelė tampa kankine, o jos gyvenimas virsta kraupia tragedija.

Mano nuomonė.  Jau nuo pirmų knygos puslapių galvoje sukosi mintis - kažką panašaus jau skaičiau. Dvi moterys - viena praeityje, kita šiandien. Abi jas sieja raudoni plaukai, mėlyna Mergelės Marijos mantijos spalva ir pranašingi sapnai... Kathleen McGowan ,,Meilės knyga".  
   Gerokai seniau esu skaičiusi Tracy Chevalier ,,Mergina su perlo auskaru". Kiek pamenu, man pribloškiančio įspūdžio ta knyga nepaliko, todėl abejodama ėmiausi ir šios. Perskaičiau ir pati savimi nusistebėjau, kas man neįtiko ,,Merginoje...", nes ,,Skaistusis mėlis"  visai nebloga. Malonu skaityti (nepaisant, kaip minėjau, dejavu jausmo :), vaizdai piešiami gyvai, įtaigiai, lyg pats dalyvautum veiksme. Praeities moterų, Izabelės ir Hanos, charakteriai stiprūs ir labai ryškūs, dabarties herojė Ela šiek tiek besiblaškanti,  pasimetusi aplinkoje ir savyje. Visa istorija pasakojama žiaurių religinių karų tarp katalikų ir kalvinistų fone, šiek tiek pagardinimui įpinant pagonybės elementų, pvz. židinio akmuo, saugantis namus nuo blogio. Bet nesileisiu į smulkmenas, nes vienas iš skaitymo malonumo elementų yra nežinojimas, kas bus toliau...
   Dėl vertimo, tai aš suprantu, kad prancūzų kalba yra graži, bet... ne visi skaitytojai ją moka. Todėl būtų gerai, jei prancūziški išsireiškimai būtų išversti. Tuomet neerzintų mintis, jog autorė kažką tais prancūziškais žodžiais  norėjo svarbaus pasakyti, bet vertėjos dėka, jie dažno skaitytojo nepasiekė.  

Įvertinimas. 4/5

Simon Beckett Mirties chemija

Vienas sakinys. ,,Žmogaus kūnas pradeda irti praėjus keturioms minutėms nuo mirties. Dar neseniai laikęs savyje gyvybę, dabar jis patiria paskutines metamorfozes. Kūnas ima pats save virškinti, ląstelės skaidytis, verstis vidine puse į išorę. Audiniai virsta skysčiu, paskui dujomis. Netekęs gyvasties kūnas tampa nejudančiu vaišių stalu kitiems organizmams, pirmiausia bakterijoms, paskui vabzdžiams. Musėms."

Viršelis. Simon Beckett Mirties chemija (The chemistry of death), leidykla Tyto Alba, 2011 m., 374 puslapiai, iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis.

Autorius. Britų rašytojas ir žurnalistas Saimonas Beketas (Simon Beckett) gimė 1968 m. Anglijoje, Šefildo mieste. Tapęs anglų kalbos magistru, pora metų praleido Ispanijoje, mokydamas vaikus anglų kalbos. Grįžęs į tėvynę grojo mušamaisiais instrumentais įvairiose roko grupėse bei dirbo laisvai samdomu žurnalistu The Times, The Independent on Sunday, The Daily Telegraph, The Observer ir kituose laikraščiuose. Prieš pradėdamas rašyti Deivido Hanterio kriminalinę seriją, parašė visą eilę puikių atsiliepimų sulaukiusių romanų: „Tiesios linijos“/„Fine lines“(1994), „Gyvuliai“/„Animals“ (1995), „Iš kur čia tie dūmai“/„Where there‘s smoke“(1997), ir „Savinantis Jakobą“/„Owning Jacob“ (1998). Tikro populiarumo ir pripažinimo rašytojas sulaukė tik išleidęs 4 romanus apie teismo antropologą Deividą Hanterį. Pirmasis jų -  „Mirties chemija“/„The chemistry of death“ pasirodė 2006 m. ir Kriminalinių rašytojų asociacijos (Crime Writer‘s Association‘s) sprendimu buvo apdovanotas Auksinio durklo (The Gold Dagger Award) premija. Vėliau sekė romanai „Įrašyta kauluose“/„Written in bone“ (2007), „Mirusiųjų kuždesiai / „Whisper‘s of the dead“ (2009), ir „Šauksmas iš kapo“ / „The calling of the grave“ (2010). Visa serija yra išversta į 28 kalbas, ir parduota daugiau nei 7 mln. egzempliorių tiražu. Rašytojas vedęs, dabartiniu metu su šeima gyvena Anglijoje, gimtajame Šefilde.

Mintis parašyti romaną „Mirties chemija“, rašytojui kilo aplankius JAV Tenesio valstijoje įsikūrusį Tenesio universiteto antropologinių tyrimų centrą, taip vadinamą „Lavonų ūkį“ („The Body farm“), kurį 1994 m. išpopuliarino amerikiečių rašytoja Patricija Kornvel to paties pavadinimo romane. „Lavonų ūkis“ – tai spygliuota viela aptverta 1 ha ploto teritorija, kurioje vykdomi žmonių palaikų irimo stadijų moksliniai tyrimai. Gauti rezultatai padeda nusikaltimo tyrėjams tiksliau nustatyti aukos mirties laiką, vietą bei kitas svarbias nusikaltimo aplinkybes. Centro įkūrimą inicijavo FTB.



,,The Body farm", JAV Tenesio valstija

Trumpai (pagal Arnoldo Šatrausko anotaciją)   Pagrindinis romano herojus – žymiausias Anglijoje teismo medikas – antropologas Deividas Hanteris, ilgą laiką Londone dirbęs šį sunkų bei atsakingą darbą, tačiau po žmonos ir dukters žūties nelaimingo auto įvykio metu, pasirinkęs šeimos gydytojo darbą atokiame, pelkių apsuptame Manhamo kaimelyje, nuošalioje Norfolko grafystėje. Šios profesijos žmonių darbas yra itin sunkus ir reikalauja nepaprasto kruopštumo bei atidumo. Teismo antropologai kviečiami tuo atveju, kai nusikaltimo vietoje rastas aukos kūnas būna itin suiręs, ir eiliniai teismo medicinos ekspertai būna bejėgiai iš kūno likučių atkurti bendrą nusikaltimo vaizdą. Invalido vežimėlyje sėdintis vietinis daktaras Henris Meitlandas, su džiaugsmu sutinka atvykėlį, ir tarp abiejų vyrų užsimezga nuoširdi draugystė. Deividas Hanteris pradeda dirbti šeimos gydytoju, ir niekas iš aplinkinių nė nenujaučia apie šlovingą daktaro praeitį, iki to momento, kai po trijų ramaus darbo metų, vaikai randa suirusį vietinės rašytojos Salės Palmer kūną, su į nugarą įsmeigtais gulbės sparnais. Po šios seka dar viena žmogžudystė, ir uždara kaimo bendruomenė, iki tol neišgyvenusi rimtesnių sukrėtimų, pradeda įtarinėti vieni kitus, o labiausiai atvykėlį, Deividą Hanterį. Greitai policija sužino tikrąją daktaro Hanterio specializaciją, ir prašo pagalbos tiriant šiuos šiurpius ir paslaptingus nusikaltimus…

Mano nuomonė. Knyga, savo turiniu priskirtina prie ,,medicininių" arba ,,antropologinių" trilerių. Tokių knygų tikrai nesu daug skaičiusi, su šiuo terminu man daugiau asocijuojasi TV serialai. Skaityti Simon Beckett kūrinį buvo tikrai nenuobodu, nors siužetas gana tradicinis, o charakteria nėra itin ryškūs. Knygoje daug išdarkytų lavonų, daug dėmesio skiriama musėms, jų lervoms bei jų atliekamam darbui lavono irimo procese. Patariu, jei esate lakesnės vaizduotės, pietų metu knygą geriau padėti į šalį :)  Lyginant Simon Beckett su pastaruoju metu mano itin mėgiamu Jo Nesbo, tai S. Beckett meistriškumu tikrai nusileidžia Nesbo, bet..jei į rankas pateks kitas šio autoriaus detektyvas, mielai jį perskaitysiu. 

Įvertinimas. 4/5