Kažkada, dar mokykloje, sakydavome: pamatyti Paryžių ir numirti. Tuo metu šis miestas mums buvo sunkiai pasiekiamas, o ryte ryjamos A. Diuma, V. Hugo knygos bei prancūziški filmai Paryžių pakėlė į romantikos aukštumas. Tad prieš 15 metų lankydamasi Paryžiuje tikėjausi vau! įspūdžio ir...pirmą kartą aplankytas Paryžius kiek nuvylė: kur Eliziejaus laukai su karietomis, kur Bulonės miškas ir muškietininkų apsiaustais apsirengę raiteliai, kur Montmartras su bohemišku gyvenimu, kur Mulen Ružas su Tuluz-Lotreko šokėjomis? Visa tai liko knygose, filmuose, o realybėje pamačiau plačias gatves, apstatytas prabangiomis parduotuvėmis, automobilių kamščius prie Triumfo arkos, stiklinį Defanso rajoną, minias turistų prie Luvro ir daugybę benamių, miegančių tiesiog gatvėje. Tiesa, romantikos liepsnelė ir bohemiško gyvenimo atspindžiai dar pleveno Monmartre ir mažose senamiesčio kavinukėse. Mano merginai tuomet buvo 10 metų, tad muziejai buvo aplenkti, o visas dėmesys skirtas pasivaikščiojimams po miestą ir Disneilendo linksmybėms. Toks buvo pirmo karto įspūdis.
 |
| Kad skrydis neprailgtų – kava |
Taigi, visus tuos penkiolika metų man kirbėjo mintis dar kartą nuvykti į Paryžių ir įsitikinti, ar tikrai visa romantika ir šio miesto šarmas jau visiškai išblėsęs? Gal kažko nepamačiau, nepajutau, neužčiuopiau? Kelionę suplanavau kaip dovaną sau gimtadienio proga, prie kurios realizavimo prisidėjo mama ir dukra, kuri vėl mane lydėjo kelionėje, kaip prieš daugelį metų. Ačiū joms :)
Skrydis Vilnius-Paryžius-Vilnius kainavo 58,45 Eur žmogui. Išskridome antradienį, sausio 29 d. Paklusdama pasikeitusiai Ryanair bagažo politikai vežiausi tik vieną nedidelę kuprinę, kurioje sutalpinau visus būtinus kelionėje daiktus :) Pasirodo, visiškai pakanka tos kuprinytės keturių dienų kelionei.
Lėktuvas Beauvais oro uoste nusileido 17.40 val. (Prancūzijos laiku). Metas dar nevėlus, tačiau jau prietema. Tenka pripažinti, žiema nėra itin palankus laikas kelionėms – anksti temsta. Įėjusios į keleivių salę pripuolame prie bilietų pardavimo automato. Bilietas į autobusą (shuttle) iki Paryžiaus kainuoja 17 Eur (internetu – kiek pigiau, jei pavyks nusipirkti – mums nepavyko☹). Galima mokėti grynais arba banko kortele. Autobusai iš Beauvais oro uosto į Paryžių (Pershing autobusų parkas) kursuoja gan dažnai ir yra pritaikyti prie skrydžių grafiko. Rasti autobusų tvarkaraštį bei nusipirkti bilietus galima čia.
 |
| Hôtel Saint-Jacques |
Autobusų išvykimo aikštelė įrengta tarp dviejų terminalų. Lėktuvas iš Vilniaus leidžiasi 2 terminale, tad išėję iš keleivių salės pasukame į kairę, ir žygiuojame link shuttle. Tiesa, jei atvykote ryte ir turite laiko, aplankykite Beauvais miestelį. Nutolęs jis nuo oro uosto tik 3 km, tad galima pėsčiomis nukulniuoti. Miestelis nedidelis, su nuostabiai gražia katedra ir jaukiu senamiesčiu. Mums, deja, aplankyti Beauvais laiko nepakako.
Patogiai įsitaisome autobuse ir apie pusantros valandos snūduriuojame: pliki laukai, kur ne kur boluoja sniego lopinėliai, pramoninės zonos, žodžiu. nieko gražaus pakelėse nėra. Paryžių pasiekiame apie 19 val. Iš autobuso žmonės vorele skuba link metro. Mes iš paskos. Geras būdas greit surasti reikiamą objektą :) Iš Porte Maillot metro stotelės į centrą važiuoja tik vienas metro (Nr. 1, geltona linija). Automate nusiperkame bilietus, kurie kainuoja po 1.90 Eur kiekvienai. Jis galioja 1 val. 30 min. (su persėdimais, tačiau neišeinant iš metro). Jei planuojate važinėti daugiau, apsimoka pirkti dienos metro bilietą arba 10 vienkartinių bilietų paketėlį.
Metro linijas išsinagrinėjome dar namuose, tad su transportu nekyla jokių keblumų. Geltonąja linija važiuojame iki Concorde stotelės, ten perlipame į metro Nr. 12 (žalia linija), važiuojame iki stotelės Estacion de Serves-Babylone, kur perlipame į metro Nr. 10 (tamsiai geltona linija) ir važiuojame iki Mauberet-Mutualite stotelės. Nuo čia jau tik keli žingsniai iki viešbučio Hôtel Saint-Jacques (35 Rue des Écoles, 75005 Paris), esančio Lotynų kvartale.
 |
| Viešbučio fojė |
Lotynų kvartalas – vienas seniausių Paryžiuje. Kažkada čia buvo senovės romėnų kaimelis Lutetia, kuris vėliau susijungė su miestu. Šio rajono augimui didžiausią reikšmę turėjo XII a. pabaigoje įkurta aukštoji mokykla, tapusi pavyzdžiu vėlesniems Europos universitetams. 1257 m. Robertas de Sorbonas įkūrė Sorbonos kolegiją, vieną iš Paryžiaus kolegijų Viduramžių epochoje. Aukštoji mokykla greitai tapo prestižine, čia atvykdavo mokytis studentai iš visos Europos. Kvartalo pavadinimas siejamas su lotynų kalba, kuria anksčiau buvo dėstomi mokslo dalykai. 1882 m. ši kolegija buvo uždaryta. Palaipsniui Sorbonos vardu ėmė vadintis Paryžiaus teologijos fakultetas, o XIX a. pab. Sorbonos kolegijos pastatai perėjo mokslų fakulteto žinion. Nuo to laiko Sorbonos pavadinimas ėmė prigyti visam Paryžiaus universitetui (Université de Paris). 1970 m. Paryžiaus universitetą suskaidžius į 13 institucijų (Université de Paris I–XIII), trys jų išlaikė Sorbonos pavadinimą. „Tikrąja“ Sorbona laikomas Paryžiaus I Panteono Sorbonos universitetas (Université de Paris I Panthéon-Sorbonne). Šiandien Lotynų kvartale, be minėto universiteto, įsikūrę ir daugiau aukštojo mokslo įstaigų, kuriose žinių semiasi jaunimas iš visos šalies ir užsienio.
 |
| Mažas jaukus kambariukas |
Mūsų kambarys šeštame aukšte – iki penkto pakylame dviviečiu liftu, o į šeštą aukštą užlipame įvijais laiptais. Kambario siena puošta freska, ant naktinių staliukų stovi stilingi šviestuvai. Mažame, gal 10 kv. m. kambaryje telpa lova, spinta, kavos stalelis ir kėdė. Visko lyg ir pakanka, trūksta tik erdvės, bet, čia juk Paryžius, teks apsiprasti. Tačiau dušo ir WC patalpa pusės kambario dydžio! Tiesa, dar yra nedidelis balkonas, dydžiu, kaip du prancūziški balkonai – o tai jau prabanga - iš kurio atsiveria vaizdas į Rue des Écoles.
 |
| Balkonas, dydžiu kaip du prancūziški balkonai. Tai prabanga! |
Numetame kuprines ir, nors jau tamsu, lekiame apsižvalgyti. Lauke lyja, o skėčio mes neatsivežėme, juk žiema, snigti turi :) Viešbučio fojė pamatome krepšį su keletu skėčių: imkite, čia mūsų klientams – pasiūlo darbuotojas. Puiku!
 |
| Prie Shakespeare and Company knygyno |
Šiek tiek paeiname Rue des Écoles, tuomet pasukame link Senos. Kelios gatvelės ir mes pasiekiame tikslą – Šekspyro knygyną (Shakespeare and Company, 37 Rue de la Bûcherie, 75005 Paris), tik jis vienas dar veikia tokiu vėlyvu metu. Užsukame. Knygyne yra tiek senų, tiek naujai išleistų knygų. Keli lankytojai varto žurnalus, arba, kaip mes, žioplinėja po kambarius, ir, lyg įdomiausiame muziejuje, apžiūrinėja eksponatus. Čia sklando senovės dvasia, čia gyvena knygos.
 |
| Knygyne, lyg įdomiausiame muziejuje, apžiūrinėjame senas knygas |
Pirmą anglų kalba leidžiamų knygų knygyną Paryžiuje 1919 m. 12 Rue de l’Odéon gatvėje įkūrė amerikietė Sylvia Beach, kuri, pasigedusi skaitinių savo gimtąja kalba, pasiryžo šią klaidą ištaisyti. Knygynas tapo prieglobsčiu to meto anglakalbiams rašytojams, jame pirmą kartą pasirodė James Joyce romanas Ulysses. Knygyne daug laiko leisdavo tokios literatūros žvaigždės, kaip Ezra Pound, Ernest Hemingway, F. Scott Fitzgerald ir kt. Knygynas jiems buvo ne tik susitikimų vieta bet, kartais, ir miegamasis būstas. Knygynas gyvavo iki karo, kai 1941 m. buvo uždarytas, o Sylvya Beach buvo internuota.
 |
| Čia sklando senovės dvasia, čia gyvena knygos |
Antrą anglų kalba leidžiamų knygų knygyną Paryžiuje atidarė amerikietis George Whitman 1951 m. Jis atvyko studijuoti Sorbonos universitete ir Paryžiuje pasiliko visam laikui. George Whitman įsigijo seną 16-ojo amžiaus vienuolyno patalpą savo naujam verslui. Naujasis knygynas buvo pavadintas Le Mistral, tačiau vėliau pervadintas į Shakespeare and Company, prisimenant pirmą anglišką knygyną, įkurtą Sylvya Beach. Čia, būdami Paryžiuje, savo dienas leido tokie literatūros grandai, kaip James Baldwin, Julio Cortázar, Bertolt Brecht, William Saroyan ir kt.
 |
| Shakespeare and Company knygyno katinas |
Knygyno paskirtis ir interjeras nepakito iki šių dienų: čia gali ateiti bet kas, paskaityti (knygų, kaip minėjau, čia į valias), padiskutuoti su bendraminčiais, o gal ir kokį naują literatūrinį šedevrą sukurti. Knygyne yra net sena spausdinimo mašinėlė, kuria galima spausdinti, žinoma, jei moki :), yra ir pianinas, kuriuo iki 19 val. gali drąsiai groti, yra keletas lovų, jei pavargai, bei fotelių prisėsti. Ir dar, knygyne gyvena gražuolis katinas, kuris turi savo fotelį ir, šiukštu, nevarykite jo iš ten, tai jo valdos. Nenuostabu, kad Shakespeare and Company knygynas įtrauktas į įspūdingiausių pasaulio knygynų sąrašą, tad, jei nors kiek domitės literatūra, jame apsilankyti būtina.
 |
| La Petite Perigourdine |
Valandėlė knygyne pralėkė kaip sekundė, tačiau dvasinis penas nepasotino mūsų skrandžių, tad, prisiminę, kad valgėme dar Lietuvoje, iš knygyno puolėme ieškoti užkandinės. Jaukiausią, su daugybe vietinių vakarieniautojų, radome šalia viešbučio. La Petite Perigourdine (39, Rue des Écoles, 75005 Paris). Ragavome prancūzišką svogūnų sriubą (Gratineé à l'oignon maison) ir įdarytą kalmarą, gėrėme arbatą. Graži aplinka, puikus aptarnavimas ir skanus maistas – tikrai galiu pritarti Tripadvisor komentatoriams, kad čia verta apsilankyti. Sumokėjome kiek virš 20 Eur, ir, lyginant su kitų restoranų kainomis, čia buvo viena mažiausių sumų. Ką besakyti, Paryžiaus šarmas brangiai kainuoja;)
 |
| Vakarienė La Petite Perigourdine |
Kitą dieną kėlėmės apie 8.30 val., idant spėtume susitvarkyti ir 10 val. jau stovėtume prie Panteono durų. Šįryt švietė saulytė ir džiugino žydras, lyg būtų vidurvasaris, dangus. Tokia džiugia nata pradėjome dieną. Dvi minutės kelio į kalniuką ir mes jau prie Panteono. Anksti, durys dar užvertos.
 |
| Iki Panteono tik dvi minutės kelio |
Tačiau šalia esančios Saint-Étienne-du-Mont (Šv. Stepono) bažnyčios durys jau buvo atviros. Bažnyčia 1222 m. buvo pastatyta vietoje nedidelės koplyčios, skirtos Sainte-Geneviève (Šv. Ženevjevos, lietuviškai - Genovaitės), Paryžiaus globėjos, garbei. Einant laikui ir aplink bažnyčią dygstant vis daugiau gyvenamųjų namų bei netoliese įsikūrus Sorbonos universitetui, maža bažnytėlė nebegalėjo talpinti tikinčiųjų. 1492 m. Sainte-Geneviève vienuolyno vienuoliai skyrė dalį vienuolyno žemės naujos bažnyčios statybai.
Bažnyčia buvo statoma daugiau nei šimtmetį (fasadas baigtas 1622-1626 m.), todėl joje atsispindi kelios architektūrinės kryptys: vėlyvąją gotiką keičia renesansas. Bažnyčiai, nors ir buvo statoma ant Sainte-Geneviève kalvos (Montagne Sainte-Geneviève), nors jos statybą rėmė Sainte-Geneviève vienuolynas, buvo suteiktas Šv. Stepono (Saint-Étienne) vardas.
XVII – XVIII a. Saint-Etienne-du-Mont bažnyčia buvo prestižinė. Čia į pamaldas rinkdavosi Paryžiaus akademinė visuomenė, pasiturintys ir save gerbiantys miestelėnai. Tai buvo didelių procesijų laikai, į kurias iš Sainte-Geneviève abatijos buvo atgabenamos šventosios relikvijos ir nešamos iki Notre Dame katedros ir atgal. XVIII a. viduryje karalius Liudvikas XV įsakė abatiją perkelti arčiau bažnyčios, o drauge su vienuoliais atkeliavo ir šventosios relikvijos. Prancūzijos revoliucijos metu bažnyčia buvo uždaryta, sekuliarizuota, išgrobstyta, o Sainte-Geneviève relikvijos viešai sudegintos. Bažnyčia tikintiesiems buvo grąžinta 1801 m., o abatijos pastatai perduoti licėjui, bei vėliau, platinant gatvę, nugriauti. Išliko tik bokštas.
 |
| Saint-Etienne-du-Mont bažnyčia ir išlikęs abatijos bokštas |
Saint-Etienne-du-Mont bažnyčios viduje, kaip ir eksterjere, vyrauja gotikos ir renesanso mišinys: trys navos su transeptu, lubos suformuojančios briaunuotus skliautus, aukšti arkiniai langai su XVI-XVII a. spalvotais vitražais atliepia gotikai keliamus reikalavimus, o štai choras – bažnyčios dalis prieš didįjį altorių – su kabančia pertvara, jau renesansinis.
 |
| Saint-Etienne-du-Mont bažnyčios vidus |
Tačiau pirmiausia mūsų žvilgsniai nukrypo į pagrindinėje navoje besipuikuojantį marmurinį tiltą, su įvijais laiptais iš šonų, einantį nuo vienos navos iki kitos. Šis tiltas konkrečiai atlieka ambono paskirtį (graikiškai ambōn – pakyla) ir yra skirtas liturginiams skaitymams ar pamokslams. Šis ambonas projektuotas žymaus to meto prancūzų architekto Philibert Delorme ir pastatytas 1521-1545 m. Iki šiol tokio architektūrinio sprendimo dar neteko matyti. Šis ambonas nuostabiai gražus, norisi juo ne tik gėrėtis, bet ir paliesti – ar tikrai tai marmuro raižiniai, o ne subtilūs karpiniai iš popieriaus? Gaila, tačiau užlipti į amboną nepavyko – laiptai buvo užtverti. Ir teisingai, nėra ko po šventą vietą turistams savo nosis kaišioti.
 |
| Čia saugomas Sainte-Geneviève antkapio akmuo |
Einame į šonines navas, apžiūrime jose esančias koplyčias. Viena jų itin puošni – ji skirta Sainte-Geneviève. Čia po auksu dengtu gaubtu saugomas Sainte-Geneviève antkapio akmuo. Paryžiečiai myli ir gerbia savo miesto globėją.
Dar faktas, kad ant šios bažnyčios šoninių laiptų filmo Woody Allen'o filmo ,,Vidurnaktis Paryžiuje" veikėjas Gilas kasnakt laukdavo privažiuojant senovinio automobilio, kviečiančio įsėsti ir nusikelti į Paryžiaus bohemos klestėjimo laikus.
 |
| Nuo Panteono laiptų matoma Eifelio bokštas |
Iš Saint-Etienne-du-Mont bažnyčios einame link Panteono (Panthéon). Diena tokia vaiski, kad nuo Panteono laiptų tolyje aiškiai matomas Eifelio bokštas. Nusprendę neužsibūti šioje šventovėje, geriau ilgiau paklajosime saulės nušviestomis Paryžiaus gatvelėmis, žengiame pro didingus Panteono vartus. Bilietas man kainuoja 9 Eur, o štai Gabrielę įleidžia be bilieto: ES piliečiams iki 26 metų pateikus asmens dokumentą daugelis Paryžiaus muziejų nemokami. :)
 |
| Paryžiaus Panteonas |
Paryžiaus Panteonas statytas vėlyvojo klasicizmo stiliumi pagal Romos panteono pavyzdį: graikiškojo kryžiaus plano su kupolu ir korintinių kolonų portiku. Pastatas pradėtas statyti 1757 m. kaip Paryžiaus Sainte-Geneviève bažnyčia. Todėl visiškai nestebina sieninė tapyba, skirta Sainte-Geneviève gyvenimui.
 |
| Sieninė tapyba, skirta Sainte-Geneviève gyvenimui |
Didžiosios prancūzų revoliucijos metu bažnyčia buvo paversta mauzoliejumi, vėliau du kartus bažnyčia buvo grąžinta tikintiesiems, kol galutinai tapo mauzoliejumi. 1851 m. Fuko (Léon Foucault) Panteone pirmą kartą pademonstravo Žemės sukimosi įrodymą, čia pakabinęs 67 m ilgio švytuoklę - ji tebešvytuoja ir šiandien.
 |
| Léon Foucault švytuoklė |
Panteono požeminėse kriptose palaidoti žymūs Prancūzijos visuomenės, kultūros ir mokslo veikėjai, tarp kurių Viktoras Hugo, Emilis Zola, Aleksandras Diuma, Volteras, Marija Sklodovska-Kiuri, Pjeras Kiuri, Lui Brailis ir kiti. Visų balto kalkakmenio antkapiai vienodi, išskyrus Volterą, skiriasi tik gėlės, kurias ir šiandien neša šių didžių žmonių gerbėjai.
 |
| Paminklas Volterui |
 |
| Balto kalkakmenio antkapiai saugo žymūs Prancūzijos visuomenės, kultūros ir mokslo veikėjų ramybę |
Atidavę pagarbą žymiems Prancūzijos protams ir plunksnos meistrams, pereiname gatvę ir užsukame į Université de Paris I Panthéon-Sorbonne. Prie vartų stovi apsauga ir liepia parodyti rankines – gal kokią bombikę nešamės, kas žino. Ne, praleidžia. Nedidukas universiteto kiemas pilnas jaunimo su kavos puodeliais ir cigaretėmis. Klegesys, šurmulys lyg bičių avilyje. Įeiname į vidų, čia vyksta konferencija, ar kažkas panašaus – netrukome, tyliai išslenkame ir einame ieškoti pusryčių, pagaliau.
 |
| Iš Boulanger Patissier - su tarte rankose |
Vėl prasukame pro savo viešbutį. Netoliese pamatome kepyklėlę, kurios kvapai nuteikia skanumynams: Boulanger Patissier (47ter Boulevard Saint-Germain, 75005 Paris). Lentynos nuklotos ką tik iškeptais sviestiniais raguoliais (croissant), įvairių rūšių duona (pain), bandelės (brioche) su skaniausiais įdarais, už prekystalio į pintines sukišti ilgi traškūs batonai (baguette), vitrinose pirkėjų laukia pyragai (galettes) bei tartai (tarte). Va juos ir nusipirkome – su sūriu ir su tunu, kiekviena po 4 Eur. Einame gatve ir žiaumojame.
 |
| Tiltas į Île de la Cité |
Vos spėjame suvalgyti tarte, kai iš už gatvės kampo išvystame Paryžiaus Dievo Motinos katedrą (Cathédrale Notre-Dame de Paris). Ji stovi Sitė saloje (Île de la Cité), esančioje viduryje Senos upės. Manoma, kad būtent čia apie 250–247 m. pr. m. e. įsikūrė galų gentis Parisii, kurie ir suteikė vardą miestui.
 |
| Cathédrale Notre-Dame de Paris |
Tiltuku pereiname į Sitė salą ir minutei pasidairyti sustojame Parvis de Notre-Dame, aikštėje. Ją, be Notre Dame katedros ir Senos, rėmina miesto ligoninės Hôtel-Dieu de Paris bei prefektūros pastatai. Įdomu tai, kad ligoninė yra seniausia veikianti ligoninė pasaulyje, įkurta 651 m. Aikštės viduryje yra grindinio ženklas, vadinamas Point zéro – nuo jo matuojami visi miesto atstumai. Aikštėje stovi bronzinė Karolio Didžiojo skulptūra bei požemyje įsikūrusi archeologinė kripta (Crypte archéologique de l'île de la Cité), kurioje eksponuojami archeologiniai radiniai iš 1965-1972 metų kasinėjimų, vykdytų šioje vietovėje. Kripta neveikė, bet mums šis faktas nusivylimo nesukėlė, bet kokiu atveju mes neplanavome joje lankytis.
 |
| Virš įėjimo vartų ilga eile sustatytos 28 senųjų Judėjos karalių skulptūros |
Štai kokia gausa objektų išsidėstę vienoje Parvis de Notre-Dame aikštėje, o mus domina tik Notre Dame katedra :) Aplink katedrą būriuojasi žmonės: fotografuojasi, užkandžiauja ar lesina balandžius. Pasigrožime didingu fasadu, kuris tik vertikaliai, tiek horizontaliai padalintas į tris dalis. Į katedrą patekti galima per vienus iš trejų vartų: Paskutinio teismo vartai yra didžiausi ir įrengti per vidurį, kairėje – šventosios Dievo motinos, dešinėje – šv. Onos. Virš jų ilga eile sustatytos 28 senųjų Judėjos karalių skulptūros.
 |
| Notre Dame katedros vidus |
Eilės į Notre Dame nesimato, kaip gąsdina internautai, tad drąsiai žengiame pro vienus iš trejų šventovės vartų. Bilietų čia nėra – įėjimas nemokamas.
Cathédrale Notre-Dame de Paris (6 Parvis Notre-Dame - Pl. Jean-Paul II, 75004 Paris) vienas reikšmingiausių ankstyvosios gotikos architektūros paminklų. Tai pati seniausia katedra šiaurės Prancūzijoje. 1163 m. Paryžiaus vyskupas Morisas de Siuli pradėjo statyti miesto katedrą, kuri turėjo sutelkti visus tikinčiuosius. Katedros statybai buvo pasirinkta Sitė sala, kur anksčiau stovėjo galų-romėnų šventykla. Statyba truko beveik 200 metų ( statyba baigta 1345 m.). Prancūzų revoliucijos metais katedra buvo smarkiai apgriauta, sunaikinta dalis skulptūrų, tarp jų ir 28 fasadą puošiančios karalių skulptūros. Katedra gyvavo paskutines dienas, sklido kalbos, kad reikia ją nugriauti. Laimei, 1831 m. pasirodęs Viktoro Hugo romanas "Paryžiaus katedra" atkreipė visuomenės dėmesį į šį statinį ir padėjo surinkti lėšas remontui. 1845 metais pradėta katedros restauracija. Įdomu, kad jau šiais laikais, 1977 m., restauruojant vieną iš aplinkinių namų buvo rasta dalis katedros skulptūrų. Pasirodo, kad Prancūzijos revoliucijos laikais, namo šeimininkas nusipirko kažkiek skulptūrų, kaip sakė, namo fundamentui pakloti, o iš tiesų jas palaidojo po namo, kurį pastatė, pamatais. Taip jos sveikos pasiekė mūsų laikus.
 |
| Skersinė nava |
Katedros ilgis − 130 m, plotis − 48 m, skliautų aukštis − 35 m. Vienu metu joje gali tilpti apie 9 tūkst. maldininkų. Katedros viduje yra net 29 koplyčios, kuriose nemažai XVII−XVIII a. meno kūrinių. Tiesa, kaip ir daugelyje gotikinių bažnyčių, čia nerasime sienų tapybos darbų, o vienintelis šviesos ir spalvų šaltinis katedroje yra didžiuliai, net 13 m skersmens!, vitražiniai langai.
Be to, kad Notre Dame žavi savo architektūrinėmis formomis, joje saugomos kiekvienam tikinčiajam svarbios relikvijos: Kristaus erškėčių vainikas, Šv. Kryžiaus dalelė, vinis nuo kryžiaus.
 |
| Vitražinių langų skersmuo siekia net 13 metrų |
Notre Dame katedra daugelį amžių buvo visuomeninio paryžiečių, ir ne tik, gyvenimo dalimi: čia 1573 m. rugsėjo 10 d. būsimasis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Henrikas Valua pasirašė Articuli Henriciani, taip pat Pacta conventa, taip prisiimdamas įsipareigojimus prieš Abiejų Tautų Respubliką; čia 1804 m. popiežius Pijus VII karūnavo Napoleoną Bonapartą pirmuoju Prancūzijos imperatoriumi, čia 1909 Žana d'Ark paskelbta šventąja.
 |
| Notre Dame katedroje tautos didvyrė Žana D'Ark paskelbta šventąja |
Didžiulė, aštuonis šimtmečius išgyvenusi katedra savyje slepia daug paslapčių, kurių dar neatskleidė mokslininkai, o ką jau kalbėti apie mus. Džiaugėmės galėdamos bent mažuoju piršteliu prisiliesti prie jos sienų, bent akies krašteliu pažvelgti į jos lobius, ar, visai netikėtai, antrą kartą metuose išgyventi Kalėdinį stebuklą.
 |
| Nuostabiai graži Notre Dame prakartėlė |
Išėjus iš katedros lauke vis dar skaisčiai švietė saulė, tad kilo natūralus noras apsukti ratą aplink šventovę ir dar kartą pasigrožėti ja. Kiek paėjome parku palei Senos upę, apsukome katedros apsidę ir išlindome kitame pastato šone, Rue du Cloître-Notre-Dame. Pastebėjome automatą, kuris, kaip išsiaiškinome, paspaudus mygtuką, duoda bilietėlį su laiku lipimui į katedros bokštus, žodžiu, sistema kaip poliklinikoje ar banke. Paspaudžiame. Oho, mūsų lipimas numatytas tik po valandos - einame valgyti prancūziškų blynų į šalia esančią Crêperie du Cloître. Užsisakome dvi espresso (čia man, ir tik man), vieną kavą su pienu, crêpe (su cinamonu) ir croissant. Skanu, šilta, katedros šonas pro langą matosi, taip ir prasėdėjime čia visą valandą.
 |
| Crêpe su cinamonu |
Žiūrime, prie katedros jau susirinkusi grupelė žmonių mindžikuoja. Einame ir mes. Va čia jau reikia pirkti bilietą, man – 10 Eur. Gabrielei nemokamai (kaip minėjau, asmenims iki 26 metų iš ES). Atsidaro durys ir pamatome spiralinius laiptus. Bokšto aukštis siekia 69 metrus, pagalvoju, štai, susimokėjau, dabar reik atidirbti. Lifto čia nėra, tad žmonėms, kurie turi problemų su sąnariais, ar streikuoja širdelė, eiti nepatartina. Kopiame...
Skaičiuoju žingsnius. Po 200 pametu skaičių. Dar keli kojos pakėlimai ir pasiekiame apžvalgos aikštelę, kuri yra 46 metrų aukštyje. Nuo čia atsiveria gražus Paryžiaus stogų vaizdelis. Tiesa, matome mes jį pro vielos tvorą. Įtariu, tai apsauga nuo mėgėjų pašokinėti :)
Didžiausias susižavėjimas kyla pamačius tradiciniuose atvirukuose vaizduojamas gargolas ir chimeras. Net sunku įsivaizduoti, kad iki XIX a. šių žavių pabaisų nebuvo. Jas ant Notre Dame katedros stogo įkurdinti sugalvojo prancūzų architektas ir restauratorius Eugène Emmanuel Viollet-le-Duc. Pirmiausia, šių fantastinių gyvių apgyvendinimas ant stogo turėjo praktinę reikšmę – jie atliko lietvamzdžių funkciją. Jų pražiotais nasrais lietaus vanduo gurgėdamas nutekėdavo tolėliau nuo mūro ir saugojo jį nuo erozijos. Dėl šios priežasties pabaisos buvo vadinamos žodžiu gargouille, kuris reiškia gerklę, arba, kaip vėliau mums pasakojo gidas po Monmartrą, kuris primena gėrimo, rijimo garsą gur-gur-gur.
 |
| Chimera |
Dar viena pavadinimo versija ateina iš legendos apie vandeniu spjaudančią pabaisą Gargolą, kuri kadaise gyveno Senos upėje, niokodavo apylinkes, užliedavo laukus ir rydavo žmones. Ypač nuo jos kentėjo Ruano gyventojai, jie nuolat atvesdavo vandenų monstrui myriop nuteistus nusikaltėlius. Galiausiai tuometinis vietos arkivyskupas (vėliau jis tapo šv. Romanu) atviliojo milžinišką gyvatę į Ruaną ir supuolę miestiečiai sukapojo baisųjį šliužą į gabalus. Nugalėtos Gargolos galva, kaip Dievo visagalybės ženklas, buvo pakabinta ant miesto katedros ir nuo to laiko saugojo šventyklos sienas nuo liūčių. Legenda byloja, kad tradicija puošti bažnyčias pabaisų atvaizdais ilgainiui paplito ir kituose kraštuose. Jei įdomu, apie gargolas plačiau galite pasiskaityti čia.
Be praktiškųjų gargolų, Notre Dame katedrą aptūpę ir kitos rūšies pabaisos – chimeros. Tai būtybės, turinčios, pvz., liūto kūną ir ožkos galvą, arba panašios į pelėdą ar šikšnosparnį, valgantį žmogaus kūną. Fantastiniai pragaro gyviai turėjo simbolizuoti žmonijos ydas bei nuodėmes. Jie turėjo perspėti apie grėsmę ir pavojus, kylančius tiems, kas nesilaiko bažnyčios mokymų.
 |
| Nuodėmingųjų sargai |
Apeiname apžvalgos aikštelę skersai išilgai. Paryžius iš viršaus atrodo labai įspūdingai. Pilki stogai ir gelsvi statiniai sukuria iliuziją, tarsi miestas skendėtų rūke, ir tik kur ne kur auksu sublizga bažnyčių kupolas ar išsišokėlis Eifelio bokštas lyg strėlė šauna į padanges.
 |
| Paryžiaus stogai |
Aikštelėje atrandame paslaptingas šonines durele, pro kurias, neabejotinai, vaikščiojo ir Viktoro Hugo Kvazimodas (Quasimodo). Pralendame ir mes. Čia gyvena didžiausias Notre Dame katedros varpas, vadinamas Emmanuel. Jį 1681 m. katedrai padovanojo karalius Liudvikas XIV. Šis varpas sveria apie 13 tonų ir skamba tik ypatingomis progomis – per Kalėdas, Velykas, Sekmines ir Visus šventuosius. Šio varpo dūžiai pranešė Paryžiaus gyventojams apie popiežiaus Jono Pauliaus II mirtį, taip pat apie Benedikto XVI išrinkimą.
 |
| Gal pro šias duris vaikščiojo Kvazimodas? |
Be senelio Emmanuel'io Notre Dame katedroje dar yra devyni varpai, Jie buvo pašventinti ir pakabinti 2013 m., minint Notre Dame pastatymo 850-sias metines, ir pakeitė senuosius, jau praradusius skambesį, varpus. Visi varpai turi vardus. Didžiausias jų vardu Marie, pakabintas pietiniame katedros bokšte, netoli Emmanuel'io, o kiti aštuoni – Gabriel (arkangelo Gabrieliaus garbei), Anne-Geneviève (šv. Onos ir šv. Genovaitės garbei), Denis (pirmo Paryžiaus vyskupo šv. Denis garbei), Marcel (ketvirto Paryžiaus vyskupo šv. Marselio garbei), Étienne (pirmo kankinio šv. Stepono garbei), Benoît-Joseph (popiežiaus Bebedikto XVI garbei), Maurice (Maurice de Sully, inicijavusiam katedros statybą, garbei) ir Jean-Marie (kardinolo, Paryžiaus arkivyskupo Jean-Marie Lustiger garbei) – kabo šiauriniame bokšte. Visi šie varpai skamba siūbuojami elektrinių motorų, tad Kvazimodas šiandien būtų bedarbis.
 |
| Emmanuel'is |
Atidavę duoklę V. Hugo herojui, lipame aukščiau, dar 23 metrus spiraliniais laipteliais ir pasiekiame apžvalgos aikštelę, esančia 69 m aukštyje. Nuo čia ne tik Paryžius bet ir pati Notre Dame atsiduria po mūsų kojomis. Ir tik aukščiau už mus yra dangus bei Notre Dame katedros bokšto smailė, siekianti 90 m. Ją iš visų pusių supa keturios skulptūrinės apaštalų grupės, kurių kiekvienos priekyje pastatytos tetramorfos, evangelistų simboliai: jautis – šv. Luko, liūtas – šv. Morkaus, erelis – šv. Jono ir angelas – šv. Mato. Pro bokšto smailę dar kartą apžvelgiame Paryžių ir vėl miname 387 laiptelius (kai kur rašo, kad 400 – neskaičiavau, negaliu tiksliai pasakyti kiek jų), tik dabar jau žemyn.
 |
| Pro bokšto smailę žvilgsnis į Seną |
Jau trečia valanda dienos, o mūsų planuose dar Orsė (Musée d'Orsay) muziejus. Paliekame Site salą, ir, perėję Saint Michel tiltą, atsiduriame prie Fontaine Saint-Michel. Tai vieta, kurioje paryžiečiai skiria pasimatymus, o miesto gidai pradeda ekskursijas. Mes nebuvome nei vienos iš jų, mums tiesiog buvo įdomu. Fontano plotis siekia 15 m, o aukštis – 26 metrus. Centrinė fontano figūra yra Arkangelas Mykolas užsimojęs kardu ir po kojomis pamynęs šėtoną (kiek esu mačiusi, tai Arkangelas Mykolas visur vaizduojamas kovojantis su drakonu, na o čia – su šėtonu). Fontano šonuose yra keturios korintinės kolonos, ant kurių puikuojasi keturios skulptūros, simbolizuojančios atsargumą, stiprumą, teisingumą ir santūrumą. O štai ant žemės, iš abiejų fontano šonų įsitaisę bronziniai drakonai, iš kurių nasrų turėtų tekėti vanduo (deja, žiema, vanduo užšalo, gal... :).
Fontanas buvo pastatytas 1860 m. pagal architekto Gabriel Davioud projektą, o fontaną užsakė didysis Paryžiaus reformatorius, baronas Georges-Eugène Haussmann. Įrengiant fontaną ne aikštės viduryje, buvo siekiama ne tik pagražinti atsiradusią erdvę, bet, labiau įtikėtina, uždengti namo sieną, kuri negrabiai įsikišo į aikštę.
 |
| Fontaine Saint-Michel |
Kiek pasisukioję aplinkui fontaną, perėjome į kitą Saint-Michel gatvės pusę ir įsukome į skersgatvį, vėliau kitą, pilną kavinukių, meno galerijų ir jaukių nedidelių dizaino parduotuvėlių. Šio rajono sienos, išpaišinėtos grafičiais, visiškai neatspindėjo parduotuvių viduje eksponuojamų prekių. Ėjome pasižioplinėdamos, koja už kojos, nes buvo labai smalsu, kokioje aplinkoje tarpsta grožis. Mus nustebino tik viena: galerijų begalė, o štai lankytojų, jau nekalbant apie pirkėjus, nei vieno.
 |
| Gatvelė, kurioje yra ne viena meno galerija |
 |
| Sienų menas |
Paklaidžioję siauromis gatvelėmis ir skersgatviais, įsukome į Rue de Lille, kurioje ir yra įsikūręs Orsė (Musée d'Orsay) muziejus. Palypėjome laipteliais ir atsidūrėme prie eilės moteriškių skulptūrų, išrikiuotų netoli pagrindinio įėjimo. Šios bronzinės skulptūros buvo pagamintos 1878 m. Paryžiuje vykusiai Pasaulinei parodai, ir kiekviena jų simbolizuoja šešis pasaulio kontinentus: Pietų Ameriką, Aziją, Okeaniją, Europą, Šiaurės Ameriką ir Afriką.
 |
| Šešios damos prie Musée d'Orsay |
Atėjo apsisprendimo momentas: eiti ar neiti į muziejų, nes jau 16 val., o muziejus dirba tik iki 18 val. Ar spėsime bent akies krašteliu pamatyti išliaupsintus impresionistų darbus, eksponuojamus šiame muziejuje? Vis dėlto nusprendžiame eiti, nes kitos dienos taip pat jau suplanuotos. Vėlyvas ėjimas į muziejų turi ir privalumų – jokios eilės prie bilietų kasos. Susimoku 14 Eur (Gabrielei ir čia nemokamas įėjimas) ir įžengiame į impresionizmo ir postimpresionizmo šventovę. Pirmiausia maloniai nustebina pati aplinka, pagrindinės ekspozicijų salės erdvė. Žinojau, kad muziejus įkurtas buvusioje Orsė traukinių stotyje (Gare d’Orsay), statytoje tarp 1898 m. ir 1900 m., tačiau nesitikėjau tokio tobulo visiškai parodoms neskirtos erdvės pritaikymo ekspozicijai.
 |
| Buvusios stoties terminalas puikiai pritaikytas parodoms |
Stotis buvo statyta Pasaulinės parodos
(Exposition Universelle) atidarymo proga ir kaip terminalas veikė iki 1939 m. Vėliau stoties trumposios platformos tapo nepatogios ilgiems traukiniams, todėl po 1939 m. stotyje besustodavo tik trumpučiai priemiestiniai traukiniai, o per Antrąjį pasaulinį karą dalis stoties tapo pašto centru. Vėliau pastatas naudotas kaip filmavimo aikštelė, pavyzdžiui, jame filmuotas Kafkos romano motyvais paremtas filmas „The Trial“, dar vėliau ja naudojosi teatro kompanija, buvo aukciono vieta, o štai 1970 m. gautas leidimas stotį nugriauti. Tačiau Prancūzijos Kultūros ministras Jacques Duhamel buvo nusiteikęs priešiškai. Tad stotis įtraukiama į Istorinių pastatų sąrašą ir lieka stovėti. Pasiūlymas paversti stotį muziejumi kilo Prancūzijos muziejų direktoratui. Buvo sumanyta pastatyti muziejų, kuris būtų tarsi tiltas tarp Luvro ir Žoržo Pompidu centro. 1978 m. organizuotas konkursas sukurti naują muziejų. Jį laimėjo trys jauni arcitektai: Pierre Colboc, Renaud Bardon ir Jean-Paul Philippon. Galiausiai 1986 m. liepos mėnesį muziejus buvo paruoštas priimti ekspozicijas. Eksponatų perkėlimas užtruko net 6 mėnesius, atgabenta daugiau nei 2000 paveikslų, 600 skulptūrų ir kitų darbų. Muziejus oficialiai atidarytas 1986 m. gruodžio 9 d.
 |
| Skulptūrų galerija |
Musée d'Orsay užima 57 400 m² plotą, tad apeiti jį per porą valandų tikras iššūkis. Tik įėję pakliuvome į skulptūrų galeriją: nuo klasikinės, savo stiliumi primenančios antikines skulptūras, iki modernistinės, atliepiančios XIX a. pabaigos – XX a. pradžios laikotarpį. Čia galėtume leisti valandų valandas, ir nepabostų. Tobulos formos verčia stebėtis skulptorių meistriškumu, o skulptūrinių kompozicijų siužetų įvairovė – autorių fantazija.
 |
| Jean Alexandre Joseph Falguière ir Hyppolyte Alexandre Julien Moulin skulptūros |
 |
| Carrier-Belleuse - Torchere |
 |
| Louis-Ernst Barrias skulptūrinė kompozicija Chasseurs d'alligators (aligatoriaus medžioklė) (1894) |
 |
| Puošnus, paauksuotas laikrodis muziejaus viduje laiką skaičiuoja nuo geležinkelio stoties atidarymo (autorius – Victor Laloux, vienas iš trijų architektų, projektavusių Orsė geležinkelio stotį) |
Kaip žinia, Musée d'Orsay eksponuojamos ne tik skulptūras, baldai ar fotografijos, jis turi ir didžiausią impresionizmo ir postimpresionizmo laikotarpio tapybos darbų kolekciją visame pasaulyje. Didžiuojasi itin garsiais tapytojais, įskaitant Édouard Manet, Edgar Degas, Pierre-Auguste Renoir, Paul Cézanne, Georges Seurat, Alfred Sisley, Paul Gauguin ir Vincent van Gogh. Iš skulptūrų galerijos laiptukais kopiam aukštyn, dar kiek pakylame eskalatoriumi ir...prieš mūsų akis atsiveria tik meno knygose matyti šedevrai.
 |
| Vincent van Gogh autoportretas |
 |
| Degas šedevras Baleto repeticija |
 |
| Prie Claude Monet Mėlynos vandens lelijos |
 |
| Degas darbo bronzinė skulptūra Mažoji šokėja |
17.30 val. salės prižiūrėtojai pradėjo lankytojus varyti namo: muziejus uždaromas, visus raginame palikti muziejaus patalpas. Prieš palikdamos šią meno šventovę dar sekundei prilipome prie lango-laikrodžio, pro kurį, kitoje Senos krantinėje, matėsi Luvras.
 |
| Prie laikrodžio |
Dar bėgte prabėgome pro kavinę, kurioje būtų buvę miela išgerti puodelį kavos ir pasigrožėti vaizdu pro dar vieną langą-laikrodį. Tiesa, besileisdamos laiptais, kiek nuklydome ir greitai-greitai peržvelgėme fotografijų parodą, dar norėjome...Viskas, daugiau nieko nebespėjome, bet, sakyčiau, pamatėme daugiau, nei tikėjomės per tas dvi valandas. Tad, jei negalite skirti pusdienio Musée d'Orsay, nedvejodami skirkite bent pora valandų – tikrai verta. Paryžiuje daugelis muziejų uždaromi gan anksti (išskyrus Centre Pompidou), o galėtų dirbti mažiausiai bent iki 19 val., juk tiek žmonių dar po sales vaikščiojo. Bet tai tik mano nuomonė, kilusi iš poreikio dar pasibūti šiame muziejuje:)
 |
| Musée d'Orsay kavinė |
Ką gi, meno šiai dienai jau pakaks. Einame pavalgyti, ko nors neįmantraus, šilto ir sotaus. Lauke jau sutemo ir linoja. Traukiame šlapiomis Paryžiaus gatvėmis, dairomės į bažnyčias ir kavines. Išėję į plačią Boulevard du Montparnasse gatvę stabtelime ties 105 numeriu pažymėtu namu. Kavinė La Rotonde, kurioje XX a. pradžioje vakarus čia leisdavo Vladimiras Majakovskis, Amadeo Modiljanis, Pablas Pikasas. Netoliese esančiame kitame, 108 numeriu pažymėtame name, yra restoranas Le Dome, kuriame dažnai lankydavosi Viljamas Folkneris, Luisas Sinkleris, Ernestas Hemingvėjus, Henris Mileris.
XX a. pradžioje šios kavinės buvo Paryžiaus bohemos susibūrimo vieta, pašnekesiai, kaip ir vynas, liejosi laisvai ir kainos, reik manyt, nesikandžiojo. Na, o dabar vien paprastas kiaušinis čia kainuoja 10 eurų, jau apie normalių patiekalų kainas net nešneku. Žinoma, jei labai norisi pasėdėti ant kėdės, kur sėdėjo koks nors žymus menininkas – prašom, tačiau mums užteko žvilgterėti į tas kėdes.
 |
| La Rotonde |
Dar keli didžiuliai pastatai – lietus kiek aprimo :) – ir prieiname namą, pažymėtą 171 numeriu. Čia nuo 1847 m. veikia dar viena žymiųjų Paryžiaus bohemos kavinių – La Closerie des Lilas. Joje lankydavosi Emilis Zola, broliai Gonkūrai, Teofilis Gotje, Polis Verlenas, Ernestas Hemingvėjus (sakoma, kad būtent čia jis parašė garsiąją „Fiestą“), Frensis Skotas Ficdžeraldas ir kiti literatūros korifėjai.
 |
| Prie La Closerie des Lilas restorano durų |
Ką gi, ir ši kavinė-restoranas aiškiai į patiekalų kainas įtraukusi mokestį už galimybę prisiliesti prie buvusios jos šlovės, pajusti dar tebesklandančią (?) bohemiško gyvenimo dvasią. Žinoma, labai smagu būtų čia praleisti vakarą, tačiau tą malonumą atidėjome kitam apsilankymui Paryžiuje, kuomet, kaip kelionės tikslą, sau įsivardinsiu kavinių, kuriose ūžė bohema, lankymą. O dabar einame ieškoti normalaus maisto normaliomis kainomis.
 |
| Vakarienė |
Boulevard du Montparnasse maitinimo įstaigų tikrai netrūksta, tačiau mūsų dėmesį patraukia kiniško maisto restoranėlis My Noodles, pro kurio vitrininį langą matosi vyrukas kočiojantis tešlą ir pjaustantis lakštinius. Užsukame. Čia visiškai smagu, daug valgytojų, vadinasi, maistas neblogas. Užsisakome kiekviena savo išsirinktus lakštinius – aš su mėsyte, Gabrielė su krevetėmis. Maistą atneša greit, porcijos didelės, skonis puikus, kaina normali (11-12 Eur už porciją lakštinių). Aišku, vakarienė Paryžiuje kinų restorane yra neprestižas, tačiau bent jau sočios pasijutome :)
 |
| Église Saint-Sulpice |
Vakaras jau įsirito į naktį, o mes vis dar bastomės po Paryžių. Einame link Luxembourg'o sodų, nuo kurių, jei teisingai rodo map'sas, nebetoli ir mūsų viešbutis. Pakeliui užklystame į Saint-Sulpice aikštę, kurios viduryje stovi 1844 m. įrengtas Saint-Sulpice fontanas. Vienoje aikštės pusėje dailiai apšviesta puikuojasi viena didžiausių Paryžiuje Église Saint-Sulpice (šv. Sulpicijaus bažnyčia), statyta XVIII a. Šiandien ji žinoma ir kaip viena iš filmo ,,Da Vinčo kodas" filmavimo vietų.
Jau visai netoli viešbučio atrandame mažą stebuklą – prancūziškų migdolinių sausainiukų macarons parduotuvėlę. Na ir kas, kad naktis, mes nusiperkame 8 skirtingus sausainėlius ir saldaus džiaugsmo kupina širdimi pasiekiame namus. Labankt!
 |
| Macarons |
Sausio 31 d. rytas išaušo gražus jau vien dėl to, kad mane pažadino dukros bučkis ir prabangių auskarų pora dovanų. Šiandien švenčiame! Toks ir buvo kelionės tikslas – švęsti gimtadienį. Pirma rytinė mintis buvo: nubėgti į kepyklėlę ir nusipirki šviežių croissant'ų pusryčiams!, bet, pasitarę, nusprendėme papusryčiauti kokioje mieloje kavinukėje.
Iš viešbučio išsikrapštome per valandą ir leidžiamės jau pažįstama Rue des Carmes gatvele, prašokame Baulevard Saint-Germain, toliau pereiname tiltu per upę ir, pasiekę Rue de Rivoli, dairomės, kur čia išgėrus kavos ir ką nors įsimetus į burną. Keista, bet daug kavinių dar nedirba (nors jau pusė vienuoliktos ryto), o tos, kurios dirba, siūlo tik saldumynus. Na, mes tikros lietuvaitės, norėtume ko nors rimčiau užkąsti. Tad neprarandame vilties ir toliau einame Marais rajono gatvėmis ir skersgatviais link Bastilijos aikštės. Kažkada šis rajonas buvo gyva pelkė, kurią XII a. tamplierių riteriai nusausino ir čia po truputį pradėjo kurtis turtingi miestiečiai. Dabar šis rajonas įtrauktas į saugotinų objektų sąrašą.
Pakeliui dairomės į didelius gražiai dekoruotus pastatus, atkreipiame dėmesį į ryškiai raudonas Saint-Paul-Saint-Louis bažnyčios duris, į barokinį protestantų bažnyčios Temple du Marais kupolą, kai priešais pamatome aukštą koloną (Colonne de Juillet), kurios viršuje įtupdytas auksinis Laisvės genijus, laikantis sutraukytas grandines ir nešantis laisvės ugnį, skirta žuvusiems per 1830 m. Liepos revoliuciją, atminti.
 |
| Bastilijos aikštėje stovi Colonne de Juillet |
Tai gi, priėjome Bastilijos aikštę (Place de la Bastille), kurios vietoje kažkada stovėjo žymioji XIV a. antroje pusėje statyta Bastilijos tvirtovė. Įsiplieskus karui tarp Prancūzijos ir Anglijos, tvirtovė paverčiama Prancūzijos valdovų slėptuve. Nuo XV a. tvirtovėje pradėti kalinti kaliniai – monarchų asmeniniai ir politiniai priešai. Bėgo amžiai, keitėsi kalinimo papročiai ir vidaus taisyklės. XVII-XVIII a. Bastilijoje, pasak istorikų, nebuvo taip jau blogai, kaip pasakoja istorinių romanų autoriai. Didžiąją dalį kalinių sudarė už vienus ar kitus nusikaltimus sulaikyti Prancūzijos diduomenės atstovai, kuriems buvo leidžiama į Bastiliją atsivežti net savo baldus ir tarnus, rūkyti, gerti vyną bei žaisti kortomis. Savo metu Bastilijoje kalėjo filosofas Volteras ir markizas de Sadas, taip pat ir Geležinė kaukė – iki šiol nenustatytos tapatybės asmuo, kuriam buvo įsakyta niekam nerodyti savo veido nuolat nešiojant šilkinę (geležine ji virto vėlesniuose pasakojimuose) kaukę. Prancūzijos revoliucijos išvakarėse, 1789 m., Bastilija jau buvo praradusi savo, kaip valstybinio kalėjimo, reikšmę. Aristokratai ir visuomenės veikėjai užleido vietą pinigų klastotojams, žudikams ir paprasčiausiems psichiniams ligoniams. Būtent tokios rūšies nusikaltėliai buvo išlaisvinti užėmus Bastiliją. Tvirtovė buvo išplėšta ir per du metus sulyginta su žeme. Jos vietoje rengti šokiai, paskui čia susiformavo Paryžiaus Bastilijos aikštė, kuri šiandien labiau primena žiedinę sankryžą, nei žymiąją aikštę.
Tad tiek tos istorijos, o dabar jau tikrai einame pusryčiauti, gal jau ir pietauti :) Visai netoli Bastilijos aikštės, Rue de la Bastilia 2, pamatėme jaukią piceriją. Na ir kas, kad Paryžiuje, ne Italijoje esame – pica visuomet gerai. Užsukame į ,,Auberge de Venise", kur mus pasitinka tiktas italas. Užsisakome picas, kavos ir putojančio vyno. Nesvarbu, kad rytas, šiandien man viskas galima – švenčiu gimtadienį!
 |
| Gimtadienio pusryčiai |
Kol gurkšnojome kavą ir prosecco, atnešė dvi didžiules picas. Didžiules ir labai skanias, o viena jų buvo papuošta žvakute. Happy Birthday! – uždainavo Gabrielė ir italas. Nesitikėjau tokio gimtadieninio pasveikinimo, suglumau, susijaudinau, bet kartu buvo labai miela.
 |
| Picutė su šviežiu buivolės pieno sūriu buffalo |
Pusryčiai užtruko beveik iki pietų, o į Paryžių juk ne kavinėse sėdėti atvykome. Metas eiti. Susimokame, kiek – nežinau, man net į sąskaitą žvilgterėti neleidžia. Atsisveikiname ir patraukiame link Vogėzų aikštės (Place des Vosges) – seniausios ir gražiausios aikštės Paryžiuje. Ji suplanuota ir atidaryta tarp 1605-1612 m. Aikštę supančiuose namuose gyveno ne vienas žymus prancūzas, tame tarpe kardinolas Rišeljė ir rašytojas Viktoras Hugo. Aikštės viduryje stovi skulptūra Prancūzijos karaliui Louis XIII. Iki 1799 m. aikštė vadinosi Karališkąja (Place Royale), o Vogėzų pavadinimą įgavo Prancūzijos Vogėzų (Vosges) departamento gyventojų garbei, kurie savanoriškai mokėjo mokesčius revoliucinės kariuomenės išlaikymui.
Aikštės išplanavimas, ją supantys raudonų plytų namai su pirmame aukšte esančia atvira arkada bei joje įsikūrusiomis kavinukėmis ir suvenyrų parduotuvėlėmis man labai priminė Madride esančią Plaza Mayor.
 |
| Vogėzų aikštė, kurios viduryje stovi skulptūra karaliui Louis XIII |
Iš Vogėzų aikštės tiesiu taikymu drožiame iki Žoržo Pompidų (Georges Pompidou) centro. Kokį pusvalandį mūsų dėmesio atima šalia jo esantis Stravinskio fontanas (La Fontaine Stravinsky), įrengtas rusų kompozitoriaus, pianisto ir dirigento Igorio Stravinskio (И́горь Фёдорович Страви́нский), kuris keletą metų gyveno Paryžiuje, vardo aikštėje. Šį fontaną puikiai atsimename iš praeito pasibuvimo Paryžiuje: 16 spalvingų besisukančių makabriškų figūrų, iš kurių į visas puses tykšta vandens srovės, sunkiai bepamirši.
 |
| Liūdnos Stravinskio fontano nuotaikos |
Fontanas sukurtas Šveicarijos architekto Jean Tinguely ir jo žmonos, prancūzų menininkės Niki de Saint Phalle 1983 metais. Visos skulptūros turi pavadinimus, atitinkančius vieną ar kitą I. Stravinskio muzikinį kūrinį. Štai, pvz., didžiausias fontanas, esantis pačiame kompozicijos centre, vadinamas L'Oiseau de feu (Ugnies paukštė) atstovauja to paties pavadinimo (rus. Жар-пти́ца ) Igorio Stravinskio baletą.
Tačiau šiandien fontanas buvo perdėm ramus, Ugnies paukštė atrodė nuliūdusi, kitos figūros taip pat nespindėjo džiugesiu, baseinas, būdamas be vandens, neslėpė aprūdijusių vamzdžių. Žodžiu, niūrus žiemos laikas veikia ne tik žmonių nuotaikas...
 |
| Gabrielė, Stravinskis ir Saint-Merri |
Kelios nuotraukos prie La Fontaine Stravinsky ir einame pasižvalgyti į šalia esančią Église Saint-Merri (Šv. Merio bažnyčia). Kažkada, šios bažnyčios vietoje stovėjo maža koplytėlė, kurioje pamaldas laikė žmonių mylimas ir garbinamas abatas Médéric (Mederikas). Jis mirė apie 700 metus ir čia buvo palaidotas. Po kiek laiko jis buvo kanonizuotas Saint Merri vardu. Jo palaikai vis dar guli bažnyčios kriptoje. Dabartinė bažnyčia pastatyta XVI a. prancūziškos gotikos stiliumi. Bažnyčia yra trinavė, pagrindinėje navoje įrengtas altorius, čia laikomos mišios. Pažymėtina, kad šioje bažnyčioje nuo 1853 iki 1857 metų vargonavo Camille Saint-Saëns, o bažnyčios varpinėje gyvena seniausias varpas Paryžiuje, išlietas dar 1331 m.
 |
| Pagrindinis Saint Merri bažnyčios altorius |
Église Saint-Merri šiandien yra jauki parapijiečių susibūrimo vieta, čia vyksta gyvos muzikos koncertai, o šoninėse navose rengiamos parodos, instaliacijos. Štai ir dabar galėjome apžiūrėti įvairaus žanro kūrinius: paveikslus, skulptūras, karpinius ir pan. Prie vienos mini ekspozicijos stovėjo moteris, kuri mus pakalbino ir papasakojo, kad čia eksponuojamos neįgalių žmonių skulptūrėlės, kuriose jie vaizduojami šokio judesyje.
 |
| Paskutinė vakarienė šiuolaikiškai |
Siūlau, jei jau būsite prie Stravinskio fontano, būtinai užsukite į Église Saint-Merri, o mes jau lekiame link Monmartro - užsakyta ekskursija 14.30 val. Pompidu centras lieka už mūsų - lankysimės kitą dieną :) Praeiname pro naujojo Forum des Halles prekybos centro vitrinas, akimirkai stabtelime ties L’église Saint-Eustache. Tai XVI a. statyta, gotikinė savo išore ir renesansinė savo vidumi, bažnyčia. Dėl laiko stokos į vidų neužsukame, tačiau prie šalia esančios Henri de Miller skulptūros L'écoute (Klausymas) nusifotografuojame.
 |
| L’église Saint-Eustache |
Prisimenu, kai lankėmės pirmą kartą Paryžiuje, gidas mums tuomet pasakojo, kad šia skulptūra menininkas norėjo skubantiems pro šalį praeiviams pasakyti: ,,Ei, sustokite, įsiklausykite vieni į kitus, įsiklausykite į Paryžių – požeminį ir antžeminį, pajuskite jo pulsą." Kaip giliai šis skulptūros apibūdinimas man įstrigo į atmintį, jog net po daugelio metų jį puikiai atsimenu. Ši 70 tonų sverianti skulptūra stovi tiesiai ant žemės, tad ją galima paliesti, užlipti ant jos arba jaukiai įsitaisyti delne :)
Henri de Miller L'écoute
Apsukame bažnyčios šoną ir atsiduriame Rue Montmartre, kuria tiesiai tiesiai, tikimės, pasieksime tikslą. Dar turime gerą valandą iki ekskursijos, todėl leidžiame sau pakeliui užsukti į kavinę puodeliui kavos. O kavinėje vėl gaunu dozę gimtadieninio sveikinimo: Happy birthday!, dainuoja Gabrielė ir padavėja, nešdama kavą ir plaktos grietinėlės desertą :)
Laikas kažkur ištirpsta ir dabar jau tenka paskubėti. Ekskursijos pradžia netoli žymiojo Moulin Rauge malūno, Blanche metro sustojime. Atlekiame, o aplinkui nesimato besibūriuojančių, o juk pavėlavome tik 2 minutes! Matau, aplink sukiojasi vyrukas su rožine liemene, sakau Gabrielei: įtariu, jog tai gidas, belaukiantis savo turistų. Užkalbiname. Ir kaip jis apsidžiaugia mus pamatęs, galvojo, kad jau nieks neateis, juk oras nelabai koks. Individuali ekskursija prasideda. Prisistatė - Sean, gimęs Čikagoje, tačiau nuo 6 metų gyvena Paryžiuje ir save laiko tikru paryžiečiu, tad šiandien jis mus supažindins su įdomiausiu Paryžiaus rajonu.
 |
| Su Sean'u |
Monmartro istorija siekia senovės Romos laikus, kai ant šios 130 m aukščio kalvos buvo pastatytos dvi šventyklos, skirtos Marsui ir Merkurijui. Panašiu laiku buvo atrasta, kad būtent ši kalva turtinga gipso telkiniais. Jį kasė ir pardavinėjo, ant kalvos ėmė kurtis turtuolių vilos, kilti šventyklos. Bėgo šimtmečiai, vis labiau įsigalėjo krikščionybė. III a. akmens skaldyklos, kur buvo kasama gipsas, tapo pirmųjų krikščionių slėptuvėmis. Čia buvo nukirsdintas pirmasis Paryžiaus vyskupas šv. Denis (Dionisijus). Pasak legendos, Kristaus apaštalo Pauliaus mokinys, vyskupas Dionisijus savo pamokslais skleidė krikščionybę Liutecijos Galijoje (dabartinio Paryžiaus apylinkėse), tačiau buvo sučiuptas pagonių ir verčiamas atsižadėti Kristaus. Žinoma, Dionisijus nesutiko to padaryti, jis šypsodamasis ir toliau aiškino pagoniams tikėjimo tiesas, todėl buvo nukirsdintas. Tačiau nuo pečių nuriedėjusi galva nesiliovė šypsotis ir skelbti Dievo žodį. Maža to, kūnas tvirtai atsistojo ant kojų, paėmė savo galvą į rankas ir, nešinas ja, atėjo iki pirmosios krikščioniškos Liutecijos bažnyčios, kur krito ir daugiau nebesikėlė. Manoma, kad dėl šių įvykių kalvą imta vadinti Monmartru - kankinių kalva (prancūzų kalbos žodis martyre reiškia kankinį).
 |
| Šv. Denis, Monmartro kankinys |
XIX a. pradžioje Monmartras buvo kaimo vietovė, ant jo žaliavo sodai, vynuogynai, stovėjo trobelės, sukosi malūnai. Kai imperatorius Napoleonas III pavedė baronui Hausmanui (Georges-Eugène Haussmann) pertvarkyti Paryžių, iš miesto centro čia ėmė keltis neturtingos šeimos. Kalva dar buvo už Paryžiaus ribų, todėl gyventojai neprivalėjo mokėti mokesčių miestui. Be to, vietinės vienuolės gamino vyną, todėl Monmartras greitai tapo mėgstama pasilinksminimų vieta.
Tai gi, nuo Blanche metro sustojimas kylame Rue Lipec, pačia ilgiausia visame Monmartre. Sustojame prie Café des Deux Moulins, kurioje dirbo filmo "Amelija iš Monmartro" žavioji herojė. Čia pasakoti lyg ir nėra ką, apie kavinę kalba filmas. Einame tolyn, dairomės ir klausomės. Pasiekiame Place Émile-Goudeau, nuo kurios atsiveria puikus vaizdas į Paryžių. Vasarą čia būtų tikrai šaunu prisėsti puodeliui kavos ar taurei vyno ir apžiūrinėti pro šalį skubančius paryžiečius. O šiandien šaltoka, tad stabtelėję pasiklausome, ką Sean'as gan pašaipiai postringauja apie Monmartro gyventojus.
Sako, kad jie kitų paryžiečių vadinami bobo (bourgeois-bohemian liet. buržua-bohema), tai finansiškai prakutę asmenys, turintys gerai apmokamus darbus, galintys įpirkti gyvenamą plotą Monmartre ir labai norintys save priskirti bohemai bei prisiliesti prie meno žmonių gyvenimo. Ir kodėl būtent Monmartras taip traukia bobo?
Monmartras prie didžiojo Paryžiaus buvo prijungtas 1860 m. Paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais, iki pat I Pasaulinio karo, kalva tapo poetų, skulptorių, tapytojų mėgstama vieta. Monmartre gyveno ir kūrė daug iškilių Puikiosios epochos menininkų. Tarp jų – impresionizmo tėvu vadinamas Camille Pissarro, jo pasekėjas Pierre-Auguste Renoir, garsieji Vincent van Gogh, Pablo Picasso, Amedeo Modigliani. Monmartre smagiai dienas leido Henri de Toulouse-Lautrecs, garsios Tulūzos grafų giminės atžala, suluošintas kaulų ligos, nesutrukdžiusios jam tapti Monmartro vakarų siela ir vienu žymiausių postimpresionizmo atstovų. Visi jie Monmartre įsikūrė dėl paprastos priežasties – čia buvo pigiausia buto nuoma, čia vynas buvo skanesnis ir moterys gražesnės, nei po kojomis plytinčiame žaižaruojančiame didžiajame Paryžiuje. Deja, piniguoti turčiai, norėdami pasijausti bohemos dalimi – pirmieji bobo – ėmė supirkinėti čia butus, o neturintys didelių pajamų ir negalintys brangiai nuomotis gyvenamojo ploto menininkai turėjo išsikraustyti į Monparnasą.
 |
| Bateau-Lavoir |
Einame toliau, na tik šiek tiek toliau, prie namo Nr. 13 Rue Ravignan. Niekuo neišsiskiriantis pastatas su užrašu Bateau-Lavoir (liet. k. „Laivas-skalbykla“), kažkada buvo menininkų prieglobsčiu. Šiame neišvaizdžiame mažame pastate kažkada buvo fortepijonų gamykla. Namo savininkas, kiek pertvarkęs patalpas, jas pigiai išnuomojo jauniems menininkams. Lovos kambariuose buvo sustatytos dviem aukštais, kaip laivo kajutėse, namas nuo senumo girgždėjo, dejavo, kaip sena gelda. Drabužius nuomininkai skalbdavo po šaltu vandeniu, o džiaudavo tiesiai ant langų - todėl nenuostabu, kad namas labai taikliai buvo pavadintas laivu-skalbykla. Būtent čia Picasso, Braque ir Juan Gris sukūrė savo šedevrus.1914 m. namas nebeteko savo pagrindinių nuomininkų, tačiau, senų laikų atminimui, 1965 m. jis buvo įtrauktas į saugotinų Paryžiaus objektų sąrašą. 1970 m. kilo gaisras, namas sudegė iki pamatų. 1978 m. miesto savivaldybė skyrė lėšų jo atstatymui. Čia vėl buvo įrengtos studijos, kurios ir šiandien nebrangiai nuomojamos jauniems menininkams.
 |
Monmartro gatvelės
|
Nuo Bateau-Lavoir vingiuotomis Monmartro gatvelėmis kylame aukštyn, sukame į kairę ir į dešinę, kol išnyrame priešais medinį malūną. Šis Moulin de la Galette mena tuos laikus, kai ant Monmartro kalvos sukosi dešimtys tokių malūnų. Moulin de la Gallette įkvėpė Pierre-Auguste Renoir, Vincent van Gogh, Pablo Picasso ir dar daugelį kitų dailininkų. Tuomet čia veikė populiarus šokių klubas. Jauni ponai ir jaunos panelės netverdavo noru pakliūti į Moulin de la Galette, nes būtent čia galėjo susirasti porą.
 |
| Moulin de la Galette |
Žymusis Pierre-Auguste Renoir savo paveiksle ,,Le Bal du Moulin de la Galette" kaip tik ir pavaizdavo čia vykusias linksmybes. Pirmame plane dvi seserys kalbasi su jaunuoliu, antrame plane, šokių aikštelėje, jaunuolis su skrybėle nedrąsiai šokdina valiūkišką panelę. Sakoma, kad į šiuos šokius tėvai ateidavo ieškoti savo trumpam iš namų pabėgusių dukterų. Tai gi, dailininkas savo paveiksle, kaip foto nuotraukoje, užfiksavo vieną akimirką iš Moulin de la Galette vakarėlio. Originalas (malūno) stovi Monmartre, o štai jo tapytą atvaizdą galima pamatyti Musée d'Orsay.
 |
| Auguste Renoir Dance at Le Moulin de la Galette |
Šiandien čia įsikūręs prancūziškų patiekalų restoranas "Moulin de la Galette". Jau stovėdami šalia restorano girdėjome triukšmą, sklindantį iš lauko terasos. Įkišome nosį, naiviai galvodamos bent kavos puoduku pasivaišinti, deja, restoranas buvo sausakimšas. Čia vakarėliui buvo susirinkę daug gražių ponių ir dailių ponų, tad mums vietos jau nebebuvo. Tradicijos tęsiasi.
 |
| Dalida biustas |
Netoliese, Girardon ir de l’Abreuvoir gatvių sankirtoje yra skveras, pavadintas žymios prancūzų dainininkės Dalida vardu (Place Dalida). Skvero centre stovi bronzinis Dalida biustas, kurios biustas (žodžių žaismas) net blizga nuo turistų ir gerbėjų prisilietimų. Aikštė įrengta 1997 m., praėjus 10 metų po dainininkės mirties. Gabrielei Dalida tik dar viena kažkada Paryžiuje gyvenusi įžymybė (kaip, pvz., Piaf), o aš puikiai pamenu jos dainas ir televizinius koncertus.
 |
| Le Passe-Muraille |
Vos keli žingsniai nuo Dalida skvero yra rašytojo Marcel-Ayme aikštė, kurios sienoje įstrigęs bronzinis žmogus. Ši prancūzų aktoriaus ir skulptoriaus Jean Marais skulptūra skirta Marcel Ayme novelės „Le Passe-Muraille“ herojui, kuris vieną rytą atsikėlė ir suprato, kad gali pereiti kiaurai sieną. Tokiomis savo galiomis jis drąsiai naudojosi lankydamas mylimąją, kurią namuose užrakindavo pavydus vyras. Tačiau vienas toks apsilankymas baigėsi, patys suprantate kaip...Jis užstrigo sienoje. Sean'o vedinos pasukome į Rue de l’Abreuvoir. Siaura, jauki, įrėminta senų gyvenamųjų namelių – gatvelė labiausiai primena Monmatro kaimišką prigimtį, įamžintą dailininkų drobėse. Žodžiu Abreuvoir prancūzai apibūdina gyvulių girdyklą, ko gero senieji Monmartro gyventojai čia vesdavo gyvulius atsigerti ar patys ateidavo pasisemti vandens. Šioje gatvėje stovi žavus rožinis namelis su žaliomis langinėmis. Sustojame prie jo. Rožinei spalvai namas turi būti dėkingas tapytojui Maurice Utrillo, kuris gimė, augo ir dirbo Monmartre. Keliose jo drobėse galima aptikti mažą rožinį namelį. Tiesa, kažkada šis namas buvo visai ne rožinis, tačiau vieną vakarą Maurice Utrillo su draugais po linksmo vakarėlio grįždamas namo pamatė šį tuomet neišvaizdų namelį ir sušuko: ,,Man atrodo, jis turėtų būti rožinis!". Draugai pagavo šią mintį ir nudažė namą rožine spalva, deja, be šeimininkų sutikimo... Nors, reikia pripažinti, kad vėliau šeimininkai namą dažė tik rožine spalva. Dabar čia veikia jaukus restoranėlis ,,La Maison Rose".
 |
| La Maison Rose |
Tik pasukus už rožinio namo, Rue des Saules ir Rue Saint Vincent gatvių sankirtoje atsiveria vynuogynas, primenantis senas prancūziško vyno tradicijas. Vynuogės aplik Paryžių auginamos nuo neatmenamų laikų. Miestui plečiantis vynuogynai užleido vietą gyvenamiesiems namams. Šioje vietoje taip pat buvo planuojama statyti namus, tačiau Monmartro Respublikos bendruomenė (iš karto kilo asociacija su Užupio Respublika :) šią teritoriją 1933 m. užsodino vynuogienojais. Šiandien vynuogynas yra Paryžiaus miesto nuosavybė. Montmartro vynuogyno vynas vadinamas „Clos Montmartre“ ir brandinamas Rotušės rūsiuose. Rudenį čia vyksta vynuogių derliaus šventė „Fête des Vendanges", kuri sutraukia daug vyno mėgėjų ir šiaip žioplių. Tačiau, kaip žinia, iš tokio mažo vynuogyno nedaug vyno išspausi, tad, sako gidas, didžioji dalis per „Fête des Vendanges" šventę parduodamo vyno yra iš aplink Paryžių esančių vynuogynų. O, be to, Monmartro vynas nėra jau toks geras, sako Sean'as, nes miesto tarša menkina vynuogių kokybę.
Visai priešais vynuogyną stovi keistas namelis čerpiniu stogu, ant kurio matosi užrašas ,,Au Laapin Agile". Tai vienas iš XIX a. pabaigoje atsiradusių didžiųjų kabaretų, kurie turėjo tapti Montmartro pasididžiavimu. ,,Au Laapin Agile" iki 1880 m. turėjo ne vieną pavadinimą, kol galiausiai šeimininkas panoro užeigai suteikti solidumo ir pas tuo metu populiarų karikatūristą André Gill užsakė naują iškabą, kurioje vaizduojamas iš prikaistuvio iššokantis triušis su vyno buteliu. Pagal šią iškabą užeiga buvo pavadinta ,,Au Lapin Agile" (verčiamas kaip ,,Vikrusis triušis" arba galima ir ,,Triušis A. Gill"). XIX a. pradžioje užeiga garsėjo kaip žymiausių to meto menininkų ir bohemos atstovų susitikimų vieta. ,,Au Lapin Agile" geriausias kabareto tradicijas išlaikė iki šiandien. Čia vyksta la Butte vakarai, kuriuose svečiai ir dainininkai kartu atlieka gerai žinomas prancūziškas chanson dainas.
 |
| Basilique du Sacré-Cœur |
Ir paskutinis ekskursijos taškas, žinoma, Šv. Jėzaus širdies bazilika (Basilique du Sacré-Cœur), tik ne iš fasadinės ir visiems matytos pusės, bet nuo square Marcel Bleustein Blanchet. Iki 2004 m. parkelis vadinosi Le parc de la Turlure, kažkada čia stovėjusio malūno pavadinimu, dabar jis pavadintas prancūzų reklamos tėvo Marcel Bleustein Blanchet vardu. Įdomu tai, kad šis žmogus 926 m. Monmartre įkūrė reklamos agentūrą Publicis Groupe, kurioje viso dirbo tik 2 žmonės: sekretorius ir jis pats. Kas galėjo pagalvoti, kad po daugelio metų Public Groupe taps trečia pagal dydį pasaulyje, kurioje dirba daugiau kaip 80 000 žmonių ir kurios dukterinė įmonė Leo Burnett turi savo atstovybę Vilniuje.
Tai va, square Marcel Bleustein Blanchet gavome paskutinę informaciją apie Basilique du Sacré-Cœur bei sąrašą rekomenduojamų užeigų ir atsisveikinome su mus po Monmartrą vedžiojusiu Sean'u. Toliau po Monmartrą klajosime savarankiškai. Ekskursiją užsisakėme per https://www.discoverwalks.com/guide/?town=paris-walking-tours
 |
| Rekomendacinis Paryžiaus užeigų sąrašas |
Pirmas savarankiškas objektas Monmartre, žinoma, buvo netoliese esanti bazilika. Balta travertino akmens, kasamo Chateau-Landon (Paryžiaus pietryčiai) vietovėje, bazilika stovi aukščiausiame Paryžiaus taške. Bazilika pradėta statyti po susidorojimo su Paryžiaus Komuna bei karo su Prūsija. Jos statybą inicijavo du pamaldūs paryžiečiai Aleхandre Legentil ir Hubert de Fleury, kaip atgailos ,,už Paryžius Komuną" ir priminimo dėl kruvinų įvykių Paryžiuje ženklą. Statybos vieta pasirinkta neatsitiktinai, būtent čia buvo nukirsdintas pirmasis Paryžiaus vyskupas šv. Denis, čia stovėjo benediktinų vienuolynas, kuris buvo sugriautas revoliucijos metu, čia užgimė Paryžiaus Komuna, kurios kaltes ir turėjo atpirkti bazilika. Basilique du Sacré-Cœur baigta statyti 1914 m., tačiau pašventinta buvo tik 1919 m., pasibaigus I Pasauliniam karui. Basilique du Sacré-Cœur architektas Paul Abadie iškiliai šventovei pasirinko romaninį-bizantinį stilių – jį inspiravo Sofijos soboras Stambule ir Šv. Morkaus bazilika Venecijoje. Architektas sukūrė impozantiškų matmenų statinį: išorėje bazilika yra 100 m ilgio, 50 m pločio, 83 m aukščio.
Bazilikos fasadą puošia Jėzaus Kristaus, laiminančio Paryžių, skulptūra bei šonuose – Žanos d’Ark ir karaliaus Liudviko IX skulptūros. Paryžiečiai, kaip minėjo gidas, ne itin myli šią bažnyčią, sako, ji primena kruviną valdžios susidorojimą Paryžiaus Komuna. Tačiau, kaip bebūtų su ta meile, laiptai, vedantys į baziliką, nuolat apsėsti jaunų paryžiečių, smagiai čia leidžiančių laiką, ir, be abejonės, nuolatinė turistų minia, besižvalganti po baziliką, pripažįsta, jog šis statinys atnešė jo kūrėjams šlovę.
 |
| Į baziliką užlipama terasomis, nuo kurių galima stebėti Paryžiaus panoramą |
Žengiame į vidų. Pribloškia didžiulė erdvė: 85 m ilgio ir 35 m pločio, o kupolas net 55 m aukščio. Kupolo erdvėje didžiulė L. O. Mersono 1900 - 1922 m sukurta mozaika, vaizduojanti Prancūzijos pasiaukojimą Šventajai Jėzaus širdžiai. Mozaikos plotas 475 kv. metrai, tai, manoma, yra didžiausia mozaika pasaulyje.
 |
| L. O. Mersono mozaika |
 |
| Šoninės mozaikos |
Tačiau ne vien ši mozaika suteikia bazilikai išskirtinumo. Štai spalvingi vitražai, pro kuriuos šviesa krinta tiesiai ant masyvių kolonų, suteikia bažnyčiai žaismės, rodos, kad kažkas saulę į bažnyčią įleido. Ir, opa, saulės spindulėlis sustoja ties prakartėle. Sausio pabaiga, o Paryžiuje jau ne pirmą prakartėlę aptinkame. Gal čia Kalėdas iki Velykų švenčia?
 |
| Prakartėlė |
Visi norintys gali dar užlipti į bazilikos kupolą, iš kurio galima apžvelgti Paryžių ,,iš paukščio skrydžio". Juk bazilika stovi ant aukščiausios Paryžiaus kalvos, o dar pridėjus 55 m kupolo aukštį galima įtarti, kad iš šios apžvalgos aikštelės matysite toliau, nei iš Eifelio bokšto. Tačiau mums pakaks Notre Dame ir dar laukiančio Eifelio. Nelipame. Tiesiog miestu pasigrožime nuo Basilique du Sacré-Cœur laiptų ir leidžiamės žemyn į Monmartrą. Kažkaip ant laiptų Gabrielė nepatogiai pastato koją ir klupteli, aišku, aš ją gaudau. Ji išsilaiko nenugriuvusi, na o aš žemyn ant sėdimosios pavarau. Ir kas svarbiausia, negaliu sustoti, nėra už ko užsikabinti, o kalnas status, tad riedu sava eiga, kol žemiau ant laiptų stovintys žmonės sugriebia mane už striukės. Uf, tai bent pasivaikščiojimas po Monmartrą! Apsičiupinėju, viskas gerai, o Gabrielės akys didelės kaip du ežerai ir ištįsusi veido išraiška priverčia nusikvatoti. Taip besijuokdamos nusileidžiame tiesiai prie tikros senovinės karuselės, kuri jau daugelį metų džiugina paryžiečius ir miesto svečius. Pradeda lynoti, tad čiumpame čia pat gatvėje pilstomo karšto vyno stiklinę ir dar kartą sukame ratą po Monmartrą.
 |
| Koks bebūtų oras, Paryžius visad šventė |
Keli skersgatviai ir mes atsiduriame pačioje bohemiškojo Monmartro širdyje Place du Tertre. Nuo XIV a. čia buvo vienuolių benediktinų valdos. Aikštė visuomenei atidaryta tik 1635 m. Nuo XVIII a. pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo čia buvo galima pamatyti visą Montmartro bohemą: dailininkus, dainų autorius ir poetus. Šiandien čia taip pat savo molbertus pasistatę peizažus tapo dailininkai, tačiau jų darbai skirti turistams ir ne itin išrankiems pirkėjams. Tikroji Monmartro dvasia čia nebeplevena, ją pakeitė komercijos dvasia. Tačiau šiandien, lietui lyjant, Place du Tertre net ir jos nebeliko. Aikštė tuščia, tad einame toliau.
 |
| Le Tire Bouchon |
Aplink Place du Tertre bei šoninėse gatvelėse įsikūrę begalė jaukių kavinukių, mažų privačių viešbutėlių. Viena tokių – Le Tire Bouchon. Virtuvės negaliu pakomentuoti, nebuvome užsukę, tačiau akį patraukė sienos, nukabinėtos rašteliais, nuotraukėlėmis ir paveiksliukas iš laikraščių. Dar keli žingsneliai ir mes jau Place des Abbesses. Aikštė pavadinimas siejamas su kažkada čia buvusiu moterų vienuolynu. Šiandien jokio vienuolyno čia nėra, tik istoriniai šaltiniai teigia, jog ant Monmartro kalvos buvo įsikūrusi Dames-de-Montmartre abatija. Plečiantis abatijai, reikėjo ir naujų patalpų. XII a. kalno papėdėje, būtent šioje vietoje, buvo pastatytas naujas vienuolyno korpusas. Vienuolyno iki mūsų dienų neišliko, tačiau pavadinimas vis dar mena čia gyvenusias vienuoles. O pastatai, kurie supa aikštę, yra visai kito stiliaus, nei buvo statomi XII a. Dabar čia vyrauja Art-Nouveau stilius, kuris ypač ryškiai išreikštas metro Abbesses iškaboje. Nemažai Art-Nouveau stiliaus požymių šalia neogotikos yra ir šioje aikštėje esančios St-Jean l’Evangeliste de Montmartre bažnyčios eksterjere. Mums ji, apšviesta gelsva prožektorių šviesa, pasirodė labai graži.
 |
| St-Jean l’Evangeliste de Montmartre |
Jos raudonos gotikinės plytos suteikė bažnyčiai antrą vardą – Saint-Jean-des-Briques (Plytinis šv. Jonas). Naują bažnyčią Monmartre pastatyti XIX a. pabaigoje užsigeidė kunigas Sobbeaux. Ir priežastis tam buvo visai objektyvi – Saint-Pierre de Montmartre bažnytėlė, įsikūrusi viršutinėje Montmartro kalvos dalyje, buvo per maža sutalpinti išaugusią Monmartro bendruomenę. Naujoji bažnyčia turėjo tarnauti apatinės kalno dalies tikintiesiems. 1894 m. prasidėjo jos statyba pagal architekto Anatole de Baudot projektą. Tai buvo unikalus projektas – geležinių konstrukcijų pastatas apvilktas raudonų plytų Art-Nouveau rūbu su neogotikos puošmenomis. Bažnyčia duris tikintiesiems atvėrė 1904 metais.
 |
| Altorius |
Einame į vidų. Bažnyčioje nei vieno žmogaus. Nustebina erdvus bažnyčios vidus, altorius neiškeltas, lygus su besimeldžiančiaisiais, puoštas Pierre Roche glazūruotomis plytelėmis bei Kristaus ir keturių evangelistų bronzos skulptūromis. Akmeninis švento vandens indas pastatytas viduryje bažnyčios.
O įspūdingiausi bažnytėlėje prancūzų stiklo meistro Jaco Gallando vitražai. Tiek vitražai, tiek visa bažnyčios stilistika, grindžiami Šv. Jono Evangelija ir Paskutine Naujojo Testamento knyga, vadinama Apreiškimu Jonui.
 |
| Jaco Gallando vitražas "Ketvirtasis Apokalipsės raitelis" |
Iš St-Jean l’Evangeliste de Montmartre, apsukę ratą, atsidūrėme prie jau matytos Cafe des 2 Moulins, kurioje dirbo filmo ,,Amelija iš Monmartro" herojė.
 |
| Cafe des 2 Moulins |
Kavinė duris atvėrė XX a. pradžioje. Pavadinimas sugalvotas remiantis vieta, kurioje ji įsikūrusi – tarp dviejų malūnų: Moulin Rouge ir Moulin de la Galette. Pradžioje kavinėje lankėsi aplinkinių namų gyventojai, tačiau ekranuose pasirodžius filmui ,,Amelija iš Monmartro" čia ėmė plūsti minios turistų. Džiugu, kad populiarumas nesunaikino unikalios atmosferos, kuri primena 70-tuosius. Ir visiškai netrukdo tie plakatai ir nuotraukos su Audrey Tautou, kuriais nukabinėtos kavinės sienos. O štai prie tualeto įrengtas ,,Amelijos altorėlis", manau, priverčia nusišypsoti ne vieną lankytoją.
 |
| Kavinėje vyrauja 70-ųjų atmosfera |
 |
| Kavinės sienas puošia plakatai ir nuotraukos su Audrey Tautou-Amelijos atvaizdu |
Prisėdame prie staliuko. Kainos nėra žemos. Puodelis espresso čia kainuoja 2.70 Eur, o štai taurė prosecco – net 10 Eur. Tačiau tai mūsų nesustabdo, šiandien švaistomės! Kavinėje praleidžiame kokią valandėlę, o išeidamos dar ir dovanų gauname – barmenas įteikia keletą firminių padėkliukų po puodeliais.
 |
| Espresso ragavimas Cafe des 2 Moulins |
Lauke vis dar lyja, o mes neturime nei skėčio, nei apsiaustų. Tačiau oras neatbaido nuo pasivaikščiojimo Boulevard de Clichy, turinčiu ne pačią geriausią reputaciją. Tiek vienoje, tiek kitoje bulvaro pusėje įsikūrę begalė sekso reikmenų parduotuvėlių, įvairaus profilio barų. Šis bulvaras jau XIX a. savo specifinėmis užeigomis traukė linksmybių mėgėjus. Boulevard de Clichy viduryje yra visame pasaulyje garsi Place Pigalle savo mergaitėmis. Sakoma, geriau jau ten nevaikščioti vakarais, jei neturi konkretaus tikslo :) ir nenori pakliūti į nemalonias situacija. Mes labai drąsiai pasidairėme po Boulevard de Clichy ir niekas mūsų už skvernų netampė ir nepadorių pasiūlymų neteikė :) Viskas čia gerai.
Nuo Place Pigalle apsisukome, nes 20 val. turėjome būti Raudonajame malūne. Man visad buvo smalsu pamatyti Moulin Rouge iš vidaus, bent trumpam pasinerti į La Belle Epoque atmosferą. Šis noras pildosi šiandien ir tą mano norą realizavo Gabrielė, po Kalėdų eglute padėjusi bilietą į ,,Féerie” šou, pirktą iš https://www.moulinrouge.fr/reservations svetainės.
 |
| Moulin Rouge |
Moulin Rouge stovi Blanche aikštėje, ten, kur prasidėjo mūsų ekskursija po Monmartrą. Einame link raudono namo, ant kurio stogo šviečiančiais sparnais moja raudonas malūnas. Tokį keistą namą savo kabaretui 1889 m. pastatė žinomi pramogų karaliai Žozefas Oleras ir Charlesas Zidleris. Vieta pasirinkta buvo neatsitiktinai – XIX a. pabaigoje Monmartras tampa menininkų pamėgta vieta, o kur bohema, ten ir linksmybės. Žmonės – tiek paryžiečiai, tiek atvykėliai – veržte veržėsi į kabaretą, nes čia vyravo laisva atmosfera, šokiai ir šampanas iki ryto, o gražios merginos ne vienam ponui susuko galvą.
 |
| Henri de Toulouse-Lautrec Šokis Moulin-Rouge (Musée d'Orsay) |
Tuo metu nuolatinis kabareto lankytojas buvo Henri Toulouse-Lautrec. Nors buvo kilmingos giminės palikuonis, jis paliko tėvų dvarą ir įsikūrė Monmartre. Jo gebėjimas taikliai perteikti Moulin Rouge dvasią, atspindėti čia tvyrojusią atmosferą, į kabaretą pritraukė daugelį to meto menininkų. Galima sakyti, jog būtent Henri Toulouse-Lautrec sukūrė bohemišką Moulin Rouge įvaizdį. Būtent jis nupiešė žymiąsias Moulin Rouge afišas, kurios taikliai atspindėjo Nuostabiąja epochą (La Belle Epoque). Tiesa, jo kolegos dailininkai, kiek pasišaipydavo iš jo darbų, o kartais ir iš išvaizdos. Būtent pastarosios pašaipos skaudžiai žeidė dailininką. Tad užsimiršimo jis ieškojo alkoholyje, narkotikuose ir Moulin Rouge šokėjų glėbyje. O tuo metu Moulin Rouge karaliavo raudonplaukė La Goulue (besotė), kurios atvaizdas užfiksuotas daugelyje Henri Toulouse-Lautrec drobių ir plakatų. Būtent La Goulue buvo ta šokėja, kuri sumanė cancan'o metu pakelti daugybę pasijonių, leisdama vyrams pamatyti jos apatinius. La Goulue buvo tokia populiari, kad galėjo leisti sau bateliu numušti cilindrus nuo atėjusių į Moulin Rouge svečių galvų. Deja, šokėjos amžius neilgas, La Goulue išėjusi iš kabareto nesugebėjo išsaugoti šlovės ir savo amžių baigė pardavinėdama riešutus gatvėje.
 |
| Moulin Rouge fojė sienas puošia senosios afišos su La Goulue atvaizdu |
Kita Moulin Rouge žvaigždė buvo ir Henri Toulouse-Lautrec mūza buvo dainininkė, prancūziškų chanson'ų atlikėja Yvette Guilbert. Trapi jos išvaizda, geltona suknelė ir juodos iki alkūnių pirštinės bei galingas balsas tiesiog vesdavo iš proto kabareto lankytojus. Na, o svarbiausia Moulin Rouge žvaigžde buvo gražuolė Mistinguett, kuri iš paprastos šokėjos tapo meno vadove. Būtent ji sukūrė mini spektaklius-operetes su blizgančiais drabužiais ir įspūdingais galvos apdangalais pasipuošusiomis šokėjomis, kurie iki šiandien yra Moulin Rouge vizitinė kortelė. 1915 m. gaisras iš dalies sunaikino Moulin Rouge. Po to prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, kuriam laikui nukėlęs Moulin Rouge rekonstrukciją. Ir tik antroje trečio dešimtmečio pusėje kabaretas vėl atvėrė duris lankytojams.
Dabar čia karaliavo visai kito stiliaus, tačiau ne mažiau puikūs, atlikėjai: Edith Piaf, Yves Montand, Maurice Chevalier, Josephine Baker.
Antrojo Pasaulinio karo metu Moulin Rouge okupavo vokiečiai, kurie žavėjosi gražiomis moterimis ir mėgavosi prancūzišku šampanu. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Moulin Rouge buvo uždarytas iki 1952 metais. Čia koncertavo tokios žvaigždės kaip Frank Sinatra, Din Martin, Dalida, Liza Minnelli. Deja, legendinis Moulin Rouge iš bohemos prieglobsčio tapo viena lankomiausių viso pasaulio turistų vietų, kur kasmet apsilanko apie pusę milijono svečių. Į tą puse milijono šiemt įsipaišėme ir mes.
 |
| Raudona suvenyrų parduotuvėlė |
Kažkada, dar mokykloje, sakydavome: pamatyti Paryžių ir numirti. Tuo metu šis miestas mums buvo sunkiai pasiekiamas, o ryte ryjamos A. Diuma, V. Hugo knygos bei prancūziški filmai Paryžių pakėlė į romantikos aukštumas. Tad prieš 15 metų lankydamasi Paryžiuje tikėjausi vau! įspūdžio ir...pirmą kartą aplankytas Paryžius kiek nuvylė: kur Eliziejaus laukai su karietomis, kur Bulonės miškas ir muškietininkų apsiaustais apsirengę raiteliai, kur Montmartras su bohemišku gyvenimu, kur Mulen Ružas su Tuluz-Lotreko šokėjomis? Visa tai liko knygose, filmuose, o realybėje pamačiau plačias gatves, apstatytas prabangiomis parduotuvėmis, automobilių kamščius prie Triumfo arkos, stiklinį Defanso rajoną, minias turistų prie Luvro ir daugybę benamių, miegančių tiesiog gatvėje. Tiesa, romantikos liepsnelė ir bohemiško gyvenimo atspindžiai dar pleveno Monmartre ir mažose senamiesčio kavinukėse. Mano merginai tuomet buvo 10 metų, tad muziejai buvo aplenkti, o visas dėmesys skirtas pasivaikščiojimams po miestą ir Disneilendo linksmybėms. Toks buvo pirmo karto įspūdis.
Didžiausias susižavėjimas kyla pamačius tradiciniuose atvirukuose vaizduojamas gargolas ir chimeras. Net sunku įsivaizduoti, kad iki XIX a. šių žavių pabaisų nebuvo. Jas ant Notre Dame katedros stogo įkurdinti sugalvojo prancūzų architektas ir restauratorius Eugène Emmanuel Viollet-le-Duc. Pirmiausia, šių fantastinių gyvių apgyvendinimas ant stogo turėjo praktinę reikšmę – jie atliko lietvamzdžių funkciją. Jų pražiotais nasrais lietaus vanduo gurgėdamas nutekėdavo tolėliau nuo mūro ir saugojo jį nuo erozijos. Dėl šios priežasties pabaisos buvo vadinamos žodžiu gargouille, kuris reiškia gerklę, arba, kaip vėliau mums pasakojo gidas po Monmartrą, kuris primena gėrimo, rijimo garsą gur-gur-gur.
