Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2019 m. rugpjūčio 14 d., trečiadienis

Antanas Vienuolis Viešnia iš šiaurės




  Viršelis.   Antanas Vienuolis  Viešnia iš Šiaurės, leidykla Vaga, Vilnius, 1989 m., 413 p.
  Apie knygą. ,,Viešnia iš šiaurės'' (parašytas 1933 m.) ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje buvo labai populiarus dėl patriotinių, auklėjamųjų aspiracijų. Pasakodamas tragišką savo herojės Aldonos istoriją, rašytojas palietė skaudžias tuometines Italijos ir Lietuvos gyvenimo socialines ir moralines problemas, įtaigiai atskleidė ano meto Kauno, Vilniaus politinę, kultūrinę atmosferą.
  Apie autorių. Antanas Vienuolis (tikr. Žukauskas) gimė 1882 m. balandžio 7 d. Ažuožerių kaime (Anyksčių raj.) ir yra vienas iš garsiosios anykštėnų rašytojų trijulės, kartu su Antanu Baranausku ir Jonu Biliūnu (Antanas Baranauskas – jo senelio brolis). 1927 m. Anykščiuose būtent jis ir įkūrė  muziejų – pirmąjį memorialinį muziejų Lietuvoje (kuris dabar vadinasi A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialiniu muziejumi). Mokėsi Anykščių valsčiaus pradžios mokykloje (1894–1895) ir Liepojos gimnazijoje Latvijoje (1895–1900). Nuo 1900 iki 1914 m. dirbo įvairiose vaistinėse Rusijoje (Maskvoje, Železnovodske, Vladikaukaze) ir Gruzijoje (Tbilisyje), o 1910 m. baigė farmacijos studijas Maskvos universitete. Dar dirbdamas lankydavosi Lietuvoje, bet grįžo tik po Pirmojo pasaulinio karo 1918 m. Gimtinėje toliau tęsė darbą vaistinėse, buvo laikraščių redaktorius ar bendradarbis. Karo metais dirbo karo korespondentu. 1922 m. grįžo gyventi į gimtąsias žemes – Anykščius, kur, be rašytojo darbo, buvo įsteigęs farmacijos verslą. 1929 m. buvo išsiųstas į Vakarų Europą „pasitobulinti“. Buvo sugalvojęs stoti į Leipcigo universitetą, bet jo diplomo nepripažino. 1933 m. Italijoje parašė romaną „Viešnia iš šiaurės“. Šis romanas sulaukė daug neigiamos kritikos, nors pats rašytojas jį labai vertino.  Sovietinės okupacijos laikotarpiu A. Vienuolis skaudžiai nukentėjo: nacionalizuota jo vaistinė, 1941 m. sūnus Stasys ištremtas į Sibirą (1944 m. išlaisvintas). 1944 m. artėjant frontui, bijodami represijų, į Vakarus pasitraukė jo dukra Laima su vyru.
 1944–1945 m. dirbo Anykščių gimnazijos rusų kalbos ir literatūros mokytoju. 1945 m. paskirtas A. Baranausko muziejaus direktoriumi ir šias pareigas ėjo iki pat gyvenimo pabaigos. Sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo priverstas atiduoti valstybei literatūrinę duoklę: pagal marksistinę ideologiją parašė apysaką „Išdukterė“ ir romaną „Puodžiūnkiemis“. Tris kartus buvo išrinktas LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Būdamas deputatu kovojo prieš Vilniaus krašto lenkinimą, padėjo Anykščiuose pastatyti vidurinę mokyklą, rūpinosi rašytojo J. Biliūno palaikų iš Zakopanės parvežimu į Anykščius.
1957 m. atšventė savo 75-erių metų jubiliejų. Rugpjūčio 17-osios popietę jis dar jautėsi puikiai, bet staiga mirė. Mirties priežastis – pakartotinė širdies arterijų ūminė trombozė. Palaidotas savo namų kiemelyje, netoli A. Baranausko beržų. 
  Mano nuomonė. Lietuvių klasiko knyga kiek kitokiu, nei mums įprasta jį pažinti, aspektu, kaip dabar sakytume, apie emigraciją. Labai aktuali tema – lietuvaitės, atsidūrusios tolimoje Italijoje, likimas. Vaiko, likusio be tėvų ir apgyvendinto pamestinukų namuose, psichologinis portretas nupieštas gana įtaigiai: namų ilgesys, viltis, kad kažkur yra artimi žmonės, kurie jos ieško ir neviltis, supratus, kad esi vienui vienas bei susitaikymas su likimu, kuris iškrečia pokštą ir dar kartą nubloškia į tėvynę, kuri jau ne ta, kokią prisimeni. Nustebino A. Vienuolio požiūris, kad tarpukario Lietuva, tai purvinas, nejaukus, šaltas kraštas, žmonės čia neišsilavinę, grubūs. Suprantama, Vilniaus kraštas okupuotas lenkų, tačiau ir Kaunas ne ką šviesesnėmis spalvomis piešiamas. Skaitydama nevalingai vis pagalvodavau, kas bus su Lietuva, kai jos šviesiausi žmonės, jaunuomenė išvyksta į užsienį ieškoti geresnio gyvenimo? Ar tik ne šių dienų aktualijos atspindėtos klasiko romane? Taip, knygoje daug naivumo, pavirkavimų, muito operai būdingų herojės pamąstymų, tačiau drauge, reikia pripažinti, jautru ir liūdna. Kaip savo anotacijoje rašo Rimantas Skeivys, romanas ,,Viešnia iš Šiaurės" yra ,,melodraminio romano lietuvių literatūroje pavyzdys", ir sunku būtų su juo nesutikti. 
Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą