Gabija Lunevičiūtė Vilniaus atminties punktyrai

 Viršelis. Gabija Lunevičiūtė Vilniaus atminties punktyrai, leidykla Balto, 2020 m., 376 psl.

  Apie autorę. Gabija Lunevičiūtė gimė ir augo Vilniuje, Antakalnio rajone. Baigė žurnalistiką VU ir vėliau įkūrė įmonę „Savaitgalio ekskursijos" bei pradėjo vesti ekskursijas vilniečiams. Ji yra pelniusi Svetingiausio Vilniaus gido apdovanojimą, neseniai išleido knygą bei pradėjo vesti radijo laidą ,,Ekskursija su Gabija".

Apie knygą. ,,Kiek žmonių, tiek ir Vilnių. Kiekvienas jį išvaikštome, išbraižome pagal savo gyvenimus. Viskas prasidėjo nuo vieno iš senųjų vilniečių, kuris tiesiog priėjo prie manęs gatvėje ir pradėjo vaizdžiai pasakoti apie vaikystės kvapus ir griūnančius kaminus pokario Vilniuje. Tai buvo tarsi likimo pirštas – impulsas užrašyti senųjų vilniečių pasakojimus apie jų kasdienius vaikystės, paauglystės ir jaunystės maršrutus. Kad šiuolaikinis miesto gyventojas galėtų tyrinėti ir pajusti, jog miestas, gatvės, pastatai yra gyvi, kad tos pačios vietos skirtingiems žmonėms turi vis kitą reikšmę, tačiau visus sieja nematomi laiko, vietos, istorijos ryšiai" rašo Gabija Lunevičiūtė.

   Knyga kviečia pasivaikščioti senųjų vilniečių pėdomis – kiekvieną pasakojimą papildo gausiai archyvinėmis ir dabartinėmis nuotraukomis iliustruota informacija apie minimus pastatus, vietas, įvykius bei to laikmečio žemėlapiai.

  Mano nuomonė. Gabiją žinau kaip labai šaunią ,,Savaitgalio ekskursijų" gidę. Jos vedamos ekskursijos visada įdomios, bet ar gali būti kitaip, kai žmogus pasakoja apie savo mylimą miestą. Todėl, vos išgirdusi apie pasirodysiančią Gabijos knygą, pasakiau sau – noriu. Tad nenuostabu, kad pirmas pirkinys šių metų ,,Knygų mugėje" buvo knyga ,,Vilniaus atminties punktyrai" ir dar su Gabijos autografu!
   Kaip ir tikėjausi, knyga puiki. Realios realių žmonių istorijos jau apie nebeegzistuojantį Vilnių. Skaičiau su didžiausia atida, paleisdama vaizduotę pasiganyti po pokarines Vilniaus gatveles, skersgatvius, priemiesčius. Visi pasakotojai prisimena tokį Vilnių, koks jis buvo prieš man gimstant, tačiau kai kurie aprašomi objektai dar yra išlikę ir mano atmintyje. Pvz., puikiai prisimenu kino teatrą ,,Maskva", kuris tuo metu buvo įsikūręs buvusiame Zalkindo name. Tiesa, pačiame kino teatre neteko lankytis, per maža buvau, tačiau iki dabar mano atmintyje gyva ten pirmą kartą pamatyta filmų reklama su besisukančiais paveikslėliais. Tačiau ,,Spalio" kino teatre ne vieną kartą esu buvusi – kino salė apšildoma krosnimi, tad žiemą visad būdavo šalta ir filmus žiūrėdavome susigūžę, įsisupę į paltus. Dar puikiai atsimenu tuščią erdvę priešais namą Pilies g. 30, kuriame tuo metu gyvenau. Vietoj dabar stovinčio gyvenamojo namo ten buvo neasfaltuotas plotas – mūsų žaidimų aikštelė. O ir visi senamiesčio kiemai buvo mūsų, galėjome landžioti iš vieno kiemo į kitą, nebuvo jie rakinami. O Literatų gatvė visad kvepėdavo bandelėmis, nes ten, kur dabar yra tatuiruočių salonas, buvo kepykla. Mes, vaikai, prilipę prie langų prašydavome: ,,Tetute, duok bandelę" ir, žinoma, visada gaudavome. O Vaivos kavinė arba kiek vėliau atsiradusi blyninė...!
   Aplamai ši knyga man sukėlė labai daug sentimentų, priminė vaikystę, dar kartą pakvietė pasivaikščioti po Vilnių. Žinoma, ne viską, apie ką pasakoja knygos herojai, aš pamenu, kai kurie miesto akcentai jau buvo išnykę, apnešti karo ir laiko dulkėmis. Tačiau nuoširdūs Gabijos šnekinamų žmonių pasakojimai apie jų jaunystės Vilnių labai artimi mano prisiminimams. Didelis ačiū Gabijai, saugančiai ir puoselėjančiai Vilniaus atmintį, renkančiai  ją po trupinėlį iš dar gyvų senųjų vilniečių lūpų ir  kuriančiai savo, mano, tavo, MŪSŲ VILNIŲ!

Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Marius Marcinkevičius Juodoji Vilniaus saulė

 Vienas sakinys. ,,Viską, ką sugalvojo ne žydai, sugalvojo kinai. Tai dėsnis.'' 106 psl.

  Viršelis. Marius Marcinkevičius Juodoji Vilniaus saulė, leidykla Alma littera, Vilnius, 2019 m., 416 p.
  Apie autorių. Knygos autorius gimė 1966 m. Vilniuje, Po mokyklos baigimo dirbo įvairius darbus: kroviku daržovių bazėje, psichiatrinėje ligoninėje sanitaru ir vieną gražią dieną jis nusprendė studijuoti mediciną Vilniaus Universitete. Baigęs studijas mokėsi akupunktūros Kinijoje ir Uzbekijoje, keliavo po Indiją, Izraelį ir daugybę kitų pasaulio šalių. Rašytojo kuriamos istorijos vaikams yra verčiamos į užsienio kalbas, apdovanotos literatūrinėmis premijomis, tapo spektakliais ir dainomis. „Juodoji Vilniaus saulė“ – pirmasis autoriaus kūrinys suaugusiesiems.
 Apie knygą. M. Marcinkevičiaus knygoje persipina mistikos ir trilerio linijos. Į lenkų okupuotą Tarpukario Vilnių atvyksta Pilsudskio bendražygis generolas, tačiau viešnagę aptemdo mistiškas jo dukros dingimas iš užrakinto ir gerai saugomo kambario. Policija bejėgė narpliojant šį paslaptingą įvykį, todėl jai prireikia pagalbos. Neseniai iš Tibeto atvykęs jaunuolis Jurgis ir prie jo prisijungęs žydų gangsterių grupuotės pasiųstas psichiatras Markas imasi šio detektyvo. Tačiau ne viskas taip paprasta: jėgos, su kuriomis susidurs veikėjai – slaptos ir nepaprastai galingos. Knygos siužetas savo netikėtumu, kūrybiškai interpretuojamais istoriniais faktais ir asmenybių portretais primena fantastikos kūrinį, tačiau rašytojas atskleidžia, kad romanas nėra tik jo fantazijos vaisius – kai kurie knygoje aprašyti motyvai buvo gyvi M. Marcinkevičiaus senelės prisiminimuose.

 Mano nuomonė. Knygos, kurių pagrindinis veikėjas Vilnius, mane visada intriguoja ir žavi. Tokia yra ir ši. Veiksmas vyksta Vilniaus senamiesčio gatvelėse, kiemuose ar kitose gerai pažįstamose miesto erdvėse. Jausmas toks, lyg slapta sekčiau knygos veikėjus ir savo akimis matyčiau visus čia aprašomus įvykius. Skaitydama šią knygą patyriau labai ryškų déjà vu jausmą: tarsi jau žinau, tarsi jau girdėjau. Tas jausmas atsirado iš pasivaikščiojimų po Vilnių su ,,Savaitgalio ekskursijų" gide Gabija Lunevičiūte, kurios pasakojimai apie žydišką Vilnių aidu atsiliepė šioje knygoje.

   Ryškūs knygos personažai, tai dar vienas knygos privalumas: Jonas – jaunuolis su senio gyvenimiška patirtimi, Bona Tenzin – šamanė, mirusių žmonių fotografė, gydymo akupunktūra virtuozė, Jonas – Jonas Basanavičius, Markas Tylmanas – daktaras, archyvaras Račiukas – Vilniaus požemių žinovas ir dar daug kitų. Knygoje aptikau ir keletą man nežinomų faktų, privertusių pasiknaisioti internete, pvz., pasigilinti į žydų nusikalstamos organizacijos ,,Brudenferajn" veiklą. Knygoje daug veiksmo, intrigos, laviruojama tarp tikrovės ir fikcijos, tarp realių istorinių asmenybių ir išgalvotų personažų. Tačiau kai kurios vietos perspaustos, ,,nusaldintos", net nuobodokos, tai, pvz., Jurgio meilės svajos arba jo prisiminimai iš Tibeto, nors panašios istorijos apie Tibetą, pasakojamos Bonos, yra gyvos, šmaikščios ir labai įdomios. 

  Knyga neturi aiškios pabaigos, tad istorijos pabaigą gali susikurti pats skaitytojas arba laukti knygos tęsinio, kas labai įtikėtina.

 Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Žuvies troškinys pagal Beatą

   Retai kada žiūriu kulinarines laidas, tačiau šiomis visuotinio karantino dienomis gerą nuotaiką vis palaiko įjungtas televizorius. Tad ir užkliuvo mano ausis ir akis už laidos ,,Beatos virtuvė" kaip tik tuo metu, kai Beata pasakojo, koks gardus yra braziliškas žuvies troškinys ir kaip paprasta jį pasigaminti. Na, galvoju, pabandysiu, negi ir man taip paprastai, kaip čia pasakoja, pavyks. Žinokite, pavyko! Dabar drąsiai galiu rekomenduoti ir jums pabandyti. 

  Reikės (4 porcijos):

800 g lydekos filė (tinka ir šaldyta);

2 didelės paprikos (skirtingų spalvų);

2 svogūnai;

200 g vyšninių pomidorų;

250 g kokoso pieno (ne gėrimo!);
krevečių (pagal skonį, arba visai nededame);

kokosų aliejaus kepti, druskos, pipirų.

  Gaminame:

1. Pirmiausia atšildome lydekos filė. 

2. Supjaustome pusžiedžiais svogūną ir kepame kokosų aliejuje. Paprikas supjaustome vidutinio dydžio kvadratėliais ir apkepame kartu su svogūnais. Užberiame šiek tiek druskos ir pipirų. 

3. Į kepimo indą sudedame pusę kepintų svogūnų ir paprikų, ant jų gražiai uždedame sluoksnį žuvies (jei sugalvojote, ant jos užmetame krevečių). Padruskinam ir papipirinam (saikingai). Tada vėl sluoksnis daržovių ir sluoksnis žuvies. 

4. Ant žuvies sumetame per pusę perpjautus vyšninius pomidoriukus ir viską apipilame kokosų pienu.

5. Kepame iki 180-200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 40 min.

6. Troškinį valgome su virtais ryžiais.

Skanaus!

Tortas ,,Puikioji markizė (Marija)"

  Labai retai kepu tortus. Man visada atrodo, kad šis užsiėmimas atima labai daug laiko ir reikalauja didelio kruopštumo. Todėl mano šventinį stalą dažniausiai puošia pyragai ar pyragaičiai. Tačiau per šias Velykas nusprendžiau netinginiauti ir pagaminti tortą! Gal ne patį sudėtingiausią, tačiau visgi, tortą, įnoringu pavadinimu ,,Puikioji markizė". Lietuviškuose tinklaraščiuose jis vadinamas ,,Nuostabioji Marija". Torto gaminimo eigą nusižiūrėjau štai čia, tik produktų kiekį sumažinau, nes ėmiau mažiau ir cukraus mažiau dėjau ir kai ką pakoregavau savo nuožiūra.

Smėlinės tešlos lakštams reikia:
2 stiklinės miltų (320 g)
1 a. š. kepimo miltelių
200 g sviesto (iš šaldytuvo)
2 kiaušinių trynių
2 v. š. cukraus pudros
2 v. š. grietinės
100 gr smulkintų graikiškų riešutų

Morengui reikia:
2 kiaušinių baltymų (baltymai turi būti laikomi šaldytuve!)
0,5 stiklinės cukraus pudros (apie 80 g)
1 v. š. citrinos sulčių

Kremui reikia:
1 indelio Rududu
200 g sviesto (kambario temperatūros)
 
   Į dubenį persijojau miltus, įbėriau kepimo miltelius ir burokine tarka įtarkavau sviestą, tada visus produktus tryniau rankomis iki trupinių. Tuomet supyliau trynius, grietinę ir suminkiau vientisą tešlą. Ją įdėjau į šaldytuvą 3 valandoms ir pamiršau :) Baltymus taip pat įdėjau į šaldytuvą.
   Po 3 valandų vėl grįžau į virtuvę. Iš šaldytuvo ištraukiau kiaušinių baltymus ir išplakiau iki standžių putų, toliau plakdama po šaukštą supyliau cukraus pudrą r citrinos sultis. Gavosi standi, vientisos konsistencijos baltymų masė, kurią vėl uždariau šaldytuve.
   Išsitraukiau tešlą, padalinau ją į 4 dalis iš kurių rankomis suformavau 4 plonus 18 cm skersmens tešlos lakštus (lakštus formavau ant kepimo popieriaus). Ant kiekvieno jų užbėriau graikinių riešutų ir lengvai įspaudžiau. Iš šaldytuvo išsitraukiau baltymus ir jais padengiau tešlos lakštus.
   Kepimo popierių su tešlos lakštais perkėliau ant kepimo skardos ir pašoviau į iki 170 laipsnių įkaitintą orkaitę. Lakštai kepė apie 30 min.
   Pastebėjimas: į mano orkaitę tilpo visi 4 lakštai vienu metu. Jei netelpa, galima formuoti 2 lakštus, o likusius produktus laikyti šaldytuve ir lakštus formuoti tik prieš pašaunant į orkaitę.
   Iškepusius lakštus išėmiau iš orkaitės palikau atvėsti.
  Pasiruošiau kremą: minkštą sviestą ir Rududus sudėjau į didelį dubenį ir mikseriu išolakiau iki vientisos masės.
   Atšalusius torto lakštus sutepiau kremu. Tortą lengvai paspaudžiau, tuomet viršų bei šonus aptepiau likusiu kremu.
   Suteptą tortą įdėjau parai į šaldytuvą, kad kremas susigertų į torto lakštus. Kitą dieną tortą papuošiau (čia jau jūsų fantazijos reikalas :) ir atidaviau ragauti griežčiausiai vertinimo komisijai – savo šeimai. Įvertinimas buvo 10 balų, visi gyrė ir, nepaisant to, kad tortas labai sotus, prašė atpjauti dar gabalėlį.