Hannah Kent Paskutinės apeigos

Vienas sakinys. ,,Žinoti, ką žmogus padarė, ir žinoti, koks tai žmogus, yra du skirtingi dalykai." 127 p

Žanras. Istorinis romanas.

Viršelis. Hannah Kent Paskutinės apeigos (Burial Rites), leidykla Baltos lankos, 2016 m., iš anglų kalbos vertė Jovita Groblytė-Hazarika, 366 p.

Apie autorę. Hannah Kent gimė 1985 m. Adelaidėje, Australijoje. Tėvas - buhalteris, mama - mokyklos direktorė, sesuo - aktorė. Nuo vaikystės Hannah mėgo skaityti knygas ir kurti įvairias istorijas. Dar paauglystėje pagal mainų programą ji keliavo į Islandiją, kur pirmą kartą išgirdo Agnes Magnúsdóttir istoriją. Vėliau iš surankiotų istorijų, kruopštaus darbo archyvuose ir literatūrinio talento gimė ,,Paskutinęs apeigos". Šis romanas sulaukė didžiulės tarptautinės sėkmės, yra apdovanotas daugybe literatūros premijų, išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų. Ši knyga lyginama su tokių rašytojų kaip Margaret Atwood ir Peter Carey kūryba. 

   Šiuo metu Hannah Kent gyvena Adelaidėje, yra Australijos literatūros žurnalo Kill Your Darlings įkūrėja ir leidybos direktorė. Toliau tęsia savo literatūrinę karjerą. 2016 m. pasirodė jos nauja knyga The Good People. 

Apie knygą. Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko, – tai nepaprasta gyvenimo istorija, nepanaši nei į vieno iš mūsų. Viename 1829-ųjų Islandijos šiaurės slėnyje religinga šeima į namus įpareigojama priimti nuteistąją Agnes Magnusdotir ir padėti jai pasiruošti mirties bausmei. Tačiau žudikę, daugelio laikomą beprote ir pasileidėle, užjausti sunku. Namuose įsivyrauja verianti tyla, retkarčiais perskrodžiama pranašiško kranklių klyksmo. Atšiaurų Islandijos kraštovaizdį keičiant metų laikams, Agnes prakalbina dvasininkas Totis. Moteris pamažu atskleidžia savo ilgesio, meilės ir išdavysčių kupiną istoriją. Slėnio gyventojams kyla vis daugiau aitrių abejonių: ar Agnes tikrai galėjo nužudyti tą, kurį besąlygiškai mylėjo? Kas ji yra iš tiesų – nusidėjėlė ar neteisingai apkaltintoji?

Mano nuomonė. Šią knygą susirasti ir skaityti paskatino internetiniai pokalbiai apie knygas. Visose svetainėse, kuriose aptariamos perskaitytos knygos, mirgėte mirgėjo atsiliepimų apie šį romaną. Toks ažiotažas kėlė susidomėjimą. Bibliotekoje susiradau knygą ir vedama smalsumo atsiverčiau pirmą puslapį. ,,Jie pasakė, kad aš turiu mirti. Pasakė, kad aš atėmiau gyvybę ir už tai turiu sumokėti tuo pačiu." - jau pirmas sakinys, dar net nesusipažinus su pagrindine veikėja, sukėlė abejones jos kaltumu ir privertė versti puslapį po puslapio iki paskutinio taško. 
   Pirmiausia nustebino pati autorė - jauna australė, kuri sodria, vaizdinga kalba pasakoja apie tolimą jai šalį. Suku patikėti, kad žmogus gimęs ir augęs šiltoje Australijoje taip įtaigiai gali perteikti atšiaurų Islandijos grožį, taip įtikinamai piešti niūrų XIX a. pradžios žmonių gyvenimą sniego ir žvarbių vėjų čaižomoje salos šiaurėje. Skaitydama galėjau puikiai įsivaizduoti šaltas, velėna dengtas trobas, šildomas krosnimi, kūrenama sudžiūvusiu karvių mėšlu, ant kurios tuo pat metu verdama košė iš kerpių. Pro Hannah Kent akis nepraslysta nei viena buities detalė - nuo storo, purvino moteriško sijono iki avienos ruošimo žiemai ceremonijos. 

 Antra - knygos siužetas. Paskutinės Islandijoje mirties bausme nuteistos Agnes Magnusdotir istorija. Paimtas tikras istorinis faktas ir įvilktas į literatūrinį rūbą sudaro puikų duetą. Su Agnes susipažįstame jos pervežimo į Jono Jonsono šeimos namus, kur ji turės praleisti savo paskutinius mėnesius iki bausmės įvykdymo. Stebime Margaretės ir jos dukterų baimę susidūrus su nusikaltėle. Vėliau baimės ir smalsumo mišinį, kuris, galų gale, perauga į užuojautą ir meilę. Skaitytojui lengviau susigaudyti Agnes poelgiuose, juos pateisinti ar smerkti, nes Hannah Kent dėka galime klausytis Agnes minčių, tačiau Jono Jonsono šeimai bei kitiems kaimo gyventojams Agnes suprasti ir prakalbinti reikia laiko. O jo yra labai nedaug. Ir kai Agnes pasaulis atsiveria, kai ji tampa Jonsonų šeimos dalimi, ateina ta lemtinga bausmės (pelnytos ar ne, tenka spręsti pačiam skaitytojui) diena.  Manau, kad paskutiniai skirsniai - bausmės vykdymo diena - yra pati emocingiausia, pati stipriausia knygos dalis. 
   Puikus kūrinys, patraukia ne tik savo siužetu, bet ir, pasikartosiu, sodria, vaizdinga kalba. Ačiū vertėjai už puikiai atliktą darbą. 
  Įvertinimas. 5/5

Ruth Rendell Vaikeliai girioje

Vienas sakinys. ,,...jei in vino veritas ir gali būti tiesa, tai in miseria veritas, arba ,,bėdoje tiesa", tikrai yra tiesa." 77 p.
Žanras. Detektyvas.

Viršelis. Ruth Rendell Vaikeliai girioje (The Babes in the Wood), leidykla Baltos lankos, 2009 m., iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė, 446 p.

Apie autorę. Ruth Barbara Grasemann gimė 1930 m. Pietiniame Vudforde (Jungtinė Karalystė), mokytojų šeimoje. Baigė Laughton mergaičių mokyklą, vėliau dirbo vietos laikraščio korepondente. Būdama 20 metų ištekėjo už Don Rendell. 1953 m. jiems gimė sūnus Simon. Pora 1975 m. išsiskyrė, tačiau po poros metų vėl susituokė ir gyveno drauge.

Ruth Rendell - viena žymiausių anglų detektyvų ir psichologinių trilerių autorė. Jos romanai nuolat ekranizuojami (pvz. Pedro Almodovaro  filmas ,,Virpantys kūnai").

Nuo pirmosios knygos (1964) R. Rendell susišlavė gausybę apdovanojimų, tarp jų Detektyvų rašytojų asociacijos Auksinį Durklą — 4 kartus (1976, 1986, 1987, 1991) ir Menų Tarybos nacionalinę knygos premiją (1980). 1985 m. ji gavo Sidabrinį Durklą, 1987 m. - jau trečią prestižinę JAV Edgaro premiją. 1991 m. - Detektyvų rašytojų asociacijos Cartier deimantiniu Durklu, 1996 m. Britų Imperijos komandoro ordinu, be to, jai suteiktas baronienės titulas.

Lietuvių kalba yra išleistos trys Ruth Rendell knygos: ,,Krokodilo nasruose", ,,Pamergė" ir ,,Vaikeliai girioje".

Apie knygą.  "Vaikeliai girioje" (Babes in the Wood) - tradicinė anglų pasaka apie girioje paliktus mirusius vaikus, paukštelių uždengtus lapais. Didžiojoje Britanijoje šis pavadinimas dar vartojamas, kai kalbama apie nužudytus vaikus, kurių palaikai rasti miške. 

   Deidai grįžo namo iš Paryžiaus truputį po vidurnakčio. Namas skendėjo tamsoje, vaikų miegamųjų durys uždarytos, taigi tėvai nuėjo miegoti nepažiūrėję. Na, turbūt ir neturėtų žiūrėti. Juk Džailsui penkiolika, o Sofi - trylika. Ir tik gerokai įdienojus ponia Deid apsižiūrėjo, kad vaikų nėra.

   Potvynių užlietos Anglijos ir Velso lygumos, nesiliaujantis lietus ir kebli užduotis vyriausiajam inspektoriui Veksfordui iš Kingsmarko kriminalinių tyrimų tarnybos: surasti du per potvynį dingusius vaikus ir jų auklę. Ar vaikai paskendo, ar jie dar vis gyvi? O gal jie - vaikeliai girioje?

Mano nuomonė. Seniai ši knyga man nedavė ramybės - intriguojantis pavadinimas ir paslaptingas viršelis traukė pavartyti. Pasiėmiau, ir ne tik pavarčiau bet ir perskaičiau. Deja, mano vilčių ji nepateisino. Negaliu pasakyti, kad neįdomi, kad siužetas lėkštas - ne, bet kažkokio kabliuko, kažkokios detektyvinės ,,razinkos" jai trūksta. Flegmatiško detektyvo Veksfordo tyrimas vyksta  labai jau lėtai, tiesiog norisi tą inspektorių pastumti, pabaksnoti, įgnybti, kad tik greičiau judėtų - man jau aišku, kas yra kas, o jam vis liudininkus kažkelintą kartą apklausti reikia :)  Ir dar tas erzinantis šalutinis veikėjas - bjaurus angliškas oras. Lyja, drebia, vanduo semia ne tik batus, bet ir namų pamatus, persmelkia kaulus, užvaldo mintis ir nuotaikas. Belieka atsidusti: ach tas angliškas oras, ach tas klasikinis angliškas detektyvas. Turbūt aš jau išaugo iš jo marškinių.

Įvertinimas. 3/5

Kate Atkinson Gyvenimas po gyvenimo

Vienas sakinys. "Vienas mirksnis, vienas slystelėjimas, ir žmogus gali viską prarasti."     46 p.

Žanras. Istorinis romanas (knyga 2013 m. Goodreads Choice Awards išrinkta geriausiu metų istoriniu romanu). 

Viršelis. Kate Atkinson Gyvenimas po gyvenimo (Life after Life), Tyto alba, 2014 m., Vilnius, iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė, 584 p.

Apie autorę.   Kate Atkinson gimė 1951 m. Jorke, Didžijoje Britanijoje. 1974 m. University of Dundee ji gavo anglų literatūros magistro laipsnį. Buvo du kartus ištekėjusi, turi dvi dukras. Šiuo metu gyvena Edinburge. Pirmasis jos romanas Anapus fotografijų (Behind the Scenes at the Museum)  pasirodė 1995 m.  iškart pelnė jai Whitbread (dab. Costa) premiją ir tarptautinį pripažinimą. 2011 m. už nuopelnus literatūrai ji buvo apdovanota Britanijos imperijos ordinu. Kate Atkinson taip pat yra  išleidusi keturias knygas apie privatų detektyvą Džeksoną Brodį. Paskutinis jos romanas  ,,Dievo griuvėsiai" (A God of Ruins) jau išverstas į lietuvių kalbą ir Tyto alba leidykos ruošiamas spaudai.

Apie knygą. Vienas įspūdingausių XXI a. romanų, sudėtinga ir labai įdomi knyga, pasakojanti apie mergaitės Ursulos Tod gyvenimą, nutrūkstantį ir vėl prasidedantį iš naujo. „Gyvenimas po gyvenimo“ – nepaprasta istorija apie galimybę daug kartų pradėti gyventi iš naujo ir ištaisyti praeities (bei istorijos) klaidas. 1910 metų vasario vienuoliktoji, Anglijoje siaučiant pūgai pasiturinčio finansininko šeimoje gimsta mergaitė, Ursula Tod – trečiasis šeimos vaikas. Deja, naujagimė miršta net neįkvėpusi, nes daktaras per sniegą negali nusigauti iki gimdyvės. Tačiau Ursulos istorija nepaprasta – ji gauna dar vieną šansą pradėti gyvenimą. Viskas kartojasi, tik šįkart daktaras spėja laiku...

Mano nuomonė. Įdomi knygos kompozicija. Pasakojimas sudėliotas iš daugelio skyrių, kurie prasideda Ursulos gimimo epizodu. Laikas tarsi sukasi ratu, gyvenimas kartojasi vėl ir vėl, tik likimas kiekvienąsyk pakrypsta kita linkme. Knyga parašyta dejavu principu. Aš tai jau kažkur mačiau, aš tai jau kažkada patyriau - gali pasakyti pagrindinė herojė.  Knygoje daug skausmo, liūdesio, tačiau perskaitytas tekstas nepalieka slegiančio įspūdžio, kartėlio jausmo. Vis pagalvoji, o ką tu pakeistum savo gyvenime, jei galėtum dar ir dar kartą jį nugyventi.

  Knygos apimtis didelė, daug karo epizodų (tiek Pirmojo Pasaulinio karo, tiek ir Antrojo Pasaulinio), daug aprašomosios dalies, ypač Londono bombordavimo epizodai (kuomet Londonas net 57 dienas be pertraukos buvo bomborduojamas). Kartais pagaudavau save galvojant, kam reikalingi tokie ilgi karo baisybių aprašymai, juk galima buvo trumpiau išreikšti mintį ar perteikti emociją. Tačiau tokia jau istorinio romano paskirtis - gražia kalba, per herojų poelgius, charakterius, jų aplinką perteikti vaizduojamojo meto realybę. 
  Atvirai, buvo ir tokių momentų, kai sakiau sau, gana, nebeskaitysiu. Tačiau paniurzgėdavau, padėdavau knygą valandėlei į šalį, apsisukdavau... ir vėl įnikdavau į tekstą, nes dar ne viską žinojau apie Ursulą, nes nauji jos gyvenimai traukė kaip magnetas.

Įvertinimas. 4/5