BALTADVARIS

   Baltadvario pilis arba Baltadvario piliavietė ir dvarvietė yra  Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje, apie 2 km į šiaurės vakarus nuo Videniškių kaimo, prie Baltadvario kaimo, Siesarties kairiajame krante – taip nurodo Vikipedija. Mes važiavome iš kitos pusės, nuo Krupelių kaimo, kur vasarojau. 

  Surasti Baltadvarį nebuvo taip paprasta, nuo kelio jo nesimato, nuorodos jokios nėra. Tik intuicijos vedina pasukau šunkeliu, kuris ir nuvedė iki piliavietės ir dvarvietės griuvėsių.

  XVI a. viduryje šioje vietovėje kviestiniai meistrai iš Švedijos, kunigaikščio Mato Giedraičio ir jo sūnaus Martyno Giedraičio lėšomis pastatė įtvirtintą pilį, kuri buvo vadinama Mūriniais Videniškiais ir įėjo į Lietuvos vidurinės dalies gynybos sistemą bei saugojo senąjį Vilniaus-Rygos kelią.

   XVII a. šalia įtvirtinimų, Siesarties juosiamame sklype, buvo pastatyti puošnūs dvaro rūmai, įkurtas renesansinis sodas. Rūmuose buvo vadinama auksinė salė ir iždinė. Nuo XVII a. amžiaus vidurio pilis prarado gynybinę paskirtį. Pagrindinis pastatas buvo rekonstruotas ir nutinkuotas. Nuo to laiko dvaras pradėtas vadinti Baltadvariu. 1630 m. kunigaikščiai Giedraičiai Baltadvarį perleidžia Leonui Sapiegai, Sapiegos - B. Radvilai, pastarasis Andriui Kosakovskiui, iš šio valdą perperka Ona Butlerienė, iš jos – Teofilis Pliateris, kuris 1695 m. funduoja Baltadvarį Vilniaus augustijonų vienuolynui. XIX a. pradžioje Baltadvarį nusavina carinė valdžia. Tarpukario Lietuvoje dvaras kažkokiu būdu atiteko vienam Bitlesių kaimo gyventojui, kuris dvaro pastatus naudojo gyvuliams laikyti. Sovietiniais metais dvarą perėmė kolūkis, ko pasekoje šis buvo visiškai apleistas, buvo ardomi mūrai, o plytos panaudotos keliui tiesti. Jau nepriklausomybės laikais piliavietė ir dvarvietė pradėta tyrinėti: 1987–1988 tyrė Paminklų restauravimo institutas, 1999–2003 – Vilniaus universitetas.

   Dabar pilies ir dvaro išliko tik  sienos. Siekiant apsaugoti pastato likučius nuo visiško sunykimo, jis apkaltas medinėm konstrukcijom. Pro kažkada buvusius vartus (tikėtina) patenkame į pastato vidų. Čia randame krūvas akmenų ir plytų, ko gero, nubyrėjusių nuo vos besilaikančių mūrų. Nesaugumo jausmas toks didelis, kad viduje ilgai neužsibūname. Dar metame žvilgsnį į skliautuoto rūsio prieigas ir einame lauk.  

   Prie piliavietės glaudžiasi keli sandėliukai (manau, sovietmečio palikimas) ir sodyba. Mūsų apsilankymo metu sodyboje nieko nebuvo, todėl ir paklausinėti apie dvarvietę neturėjome galimybės. Aplamai, ši apleista piliavietė/dvarvietė man buvo gana įdomi savo istorine praeitimi ir autentiškais mūrais, tad, jei kas paklaustų, ar verta čia apsilankyti, atsakyčiau vienareikšmiškai – taip!   

Įėjimas į rūsius

Šaltiniai:

KVR

Wikipedia

Voruta.lt

 

Gina Viliūnė Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje

 Viršelis. Gina Viliūnė  Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje, leidykla Tyto alba, 2020 m., 240 psl.

Apie knygą. Vaikystėje Adas svajojo, kad užaugęs mokysis Bolonijos universitete ir taps teisininku, bet likimas atvedė jį į Vilniaus budelio Ignaco namus. Prieš savo valią tapęs šio miestiečių prieštaringai vertinamo meistro mokiniu, Adas netrukus susiduria su savo pirmąja byla ir pirmąja meile. Batsiuvių cecho vyresniojo meistro Kleopo nužudymu kaltinama gražuolė tarnaitė Benigna – nekalta, tuo vaikinas tvirtai tiki ir negalėdamas užsimerkti prieš neteisybę nenuleidžia rankų. Jis turi pats išsiaiškinti, kas iš tiesų nudūrė klastūną batsiuvį, ir Vilniaus vaitui Augustinui Rotundui pateikti neginčijamų įrodymų.

Tiriančiam tarnaitės bylą Adui į pagalbą ateina bičiulis miesto sargybinis linksmuolis Motis, siuvėjo pameistrys plepys Lukas, elgetų karalius Nikodemas ir net pats rūstusis Vilniaus budelis Ignacas.

   Mano nuomonė. Dar viena istorikės ir gidės G. Viliūnės knyga apie Vilnių (jau šeštoji!), tačiau kitokia, nei ankstesnės. Nebėra sąsajų su šia diena, visas veiksmas vyksta XVI a. Vilniuje, pateikiama daug medžiagos apie to meto vilniečių buitį, papročius. Knyga parašyta nuotykių žanro stiliumi, siužetas lengvai sekamas. Knyga, manau, skirta jaunesnio (paaugliško) amžiaus skaitytojui. Man ji pasirodė nuobodoka.

Angela Marsons Mirusios sielos

Viršelis. Angela Marsons Mirusios sielos (Dead Souls), leidykla Jotema, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė, 368 psl.
Apie knygą.  Kai per archeologų praktikantų kasinėjimą randami žmonių kaulai, sklypas Juodajame Krašte detektyvei Kimai Stoun staiga virsta paslaptinga nusikaltimo vieta. Atverčiama dar viena paini byla, kurios užuomazgos skaičiuoja jau ne vieną dešimtmetį.

   Surūšiavus padrikus kaulus paaiškėja, kad kape toli gražu ne viena auka. Kaulai liudija apie neįsivaizduojamą siaubą, ant palaikų likusios kulkų ir žvėrių spąstų paliktos žymės.

   Priversta dirbti kartu su detektyvu Trevisu, su kuriuo sieja nemaloni patirtis, Kima pradeda aiškintis kitų dviejų šeimų tamsius santykius. O kol detektyvė panirusi į šį sudėtingą tyrimą, jos komanda tiria virtinę šlykščių neapykantos nusikaltimų. Priartėjusi prie tiesos apie žmogžudystes apleistame sklype Kima sužino, kad vienam jos komandos nariui gresia mirtinas pavojus, o laikas senka. Ar pavyks jį išgelbėti nuo dar vieno nepaženklinto kapo?

   Angela Marsons – populiari detektyvų autorė, rašytojos karjerą pradėjo dirbdama prekybos centro apsaugine. Jos rankraščius atmetė daugybė leidyklų ir Angela Marsons pirmas tris knygas išleido pati ir tik sėkmė lėmė sutartį su leidykla. Tada per tris metus nuo pirmosios istorijos apie detektyvę Kimą Stoun išleidimo parduoti daugiau nei trys milijonai knygos kopijų. Uždara, bet aštraus proto nusikaltimų tyrėja nesunkiai užkariauja naujų skaitytojų širdis. Angela Marsons parašė jau dvylika serijos knygų.

    Mano nuomonė. Knyga parašyta labai aktualia šiuo metu tema, neapykaltos tema. Neapykanta gali būti labai įvairi: rasinė ir seksualinė neapykanta, neapykanta kito tikėjimo žmonėms, neapykanta negalią turintiems žmonėms, neapykanta visiems, kas, herojaus požiūriu, nėra idealūs. O neapykantos sėkla išdygsta ir sukeroja pačioje artimiausioje aplinkoje – šeimoje.

    Pradžioje knygą skaičiau gan vangiai, tačiau veiksmui įsibėgėjus nebegalėjau sustoti, kol daruge su detektyve Kima išnarpliojau visas paslaptis. Nėra pats idealiausias detektyvas, tačiau tikrai neblogas. Tad, jei mėgstate detektyvus ir  turite laisvą pavakarę, ši knyga bus jums trumpalaikė pramoga, atotrūkis nuo dienos darbų.

BARBORLAUKIO DVARAS

Medžių alėja, vedanti į Barborlaukio dvarą, kurio taip ir neteko pamatyti

 Važinėdamos po Jonavos rajoną užmatėme tokio gražumo pavadinimo dvarą – Barborlaukis. Nutarėme užsukti. Sustojame prie tvoros, ant kurios kabo užrašas, kad tai privati valda, kad važiuoti draudžiama. Na gerai, suprantu, važiuoti draudžiama, bet užeiti juk niekas nedraudžia, šeimininkus palabinsime, istorijų pasiklausysime. Lipame iš automobilio ir drožiame senų medžių alėja. Tolumoje jau matosi ilgas medinis pastatas su kolonomis. Tačiau kur buvus, kur nebuvus priešais mus išdygsta moteris ir užstoja kelią: ,,Čia privati valda, eiti draudžiama." Mes bandome prisigerinti, aiškiname, kad tik aplink dvarą apsuksim, į vidų nesiprašysim ir dingsim iš kur atvykę. O ji atkerta: ,,Galite užsisakyti viešnagę, tada ir dvarą apžiūrėsite. Mudu su vyru daug darbo įdėjome, todėl nenorime, kad pašaliniai čia vaikščiotų". Žodžiu, dabartinė šeimininkė neprileido mūsų prie Barborlaukio, beliko internete į jį pasižvalgyti. Džiugu, kad ne visi naujieji dvarininkai uždaro dvarus nuo bendruomenės, džiugu, kad dar yra tokių, kurie prikėlę dvarą naujam gyvenimui, nepaverčia jų vien pramogų erdve.

Barborlaukio dvaro nuotrauka iš interneto

  Istoriniuose šaltiniuose dvaras vadinamas įvairiai: Barbarypolis, Baripolis, Barboriškės. Dvaro pavadinimas sudurtinis, kildinamas iš moteriško asmenvardžio Barbora. 1830 m. parapijos įrašuose minima, kad dvare gyvenanti bajoro Konstantino Dragato šeima ir jo mama Barbora, kurios garbei, matyt, ir buvo suteiktas dvarui toks vardas. Manoma, kad būtent šie bajorai įkūrė dvarą, nusipirkę dalį  vyskupui Juozapui Kosakovskiui priklausiusios Skarulių dvaro žemės.
   1838 m. dvarą perpirko bajoras Donatas Kolba, kuriam mirus dvaras atiteko jo dukrai Rožei Kolbaitei ir Kolbų giminei priklausė iki pat 1914 m. Tuo metu dvarvietėje stovėjo 3 pastatai, veikė Varpės upelį tvenkiantis vandens malūnas su gyvenamuoju pastatu ir svirnu. Po Pirmojo pasaulinio karo keletą kartų šeimininkus pakeitęs dvaras galiausiai 1931 m. dvarą įsigijo žinomas visuomenės veikėjas, lietuvybės skleidėjas Steponas Nasvytis. Nasvyčių šeima čia gyveno iki pat dvaro nacionalizavimo 1944 m. Stepono Nasvyčio dukrai pianistei Birutei Nasvytytei ištekėjus už prezidento Antano Smetonos sūnaus Juliaus, dvare nuolat lankydavosi prezidentas Antanas Smetona, kiti žymūs to meto politikai ir visuomenės veikėjai. Pasakojama, kad Prezidentą į Barborlaukio dvarą atlydėdavo 3-4 automobilių palyda. Dvare Prezidentas tradiciškai švęsdavo savo vardines, ilsėdavosi su šeima.
   1952 m. rugsėjo 1 d. Barborlaukio dvare pradėjo veikti pradinė mokykla. Klasės buvo įkurtos pirmajame aukšte, antrajame aukšte įrengti butai mokytojams. Iškėlus mokyklą dvaras buvo apleistas. Šiuo metu Barborlaukio dvaras priklauso Rasai ir Artūrui Remenčiams, jo teritorijoje vyksta įvairūs užsakomieji renginiai.

 

Šaltiniai:

KVR

Wikipedia

 AUTC

Barborlaukio dvaras