2016 m. birželio 9 d. - 2016 m. birželio 10 d.
Kelias nuo Avola iki Siracusa (Sirakūzai) neilgas, vos keliasdešimt kilometrų, todėl mūsų kelionė tetruko apie valandą, Viešbutį buvom užsisakę Ortigia saloje - pačioje Siracusa širdyje. Kiek pasisukioję suradome tinkamą kryptį, pervažiavome Umberto I tiltą ir jau dairėmės, kur pastatyti automobilį. Paskambinome į viešbutį, ten mums paaiškino, kad tilto kairėje, jau Ortigia pusėje, yra nemokama aikštelė, jei pavyks rasti vietą pasistatyti. Mums pavyko rasti ir aikštelę (Riva Nazario Sauro, Riva della Posta ir Via del Forte Casanova gatvių trikampyje) ir net vietą! Susirinkom daiktus, palikome mašinytę ilsėtis ir patraukėme ieškoti savo nakvynės vietos. Perėję Piazza Emanuele Pancali pasiekėme Tempio di Apollo - Apolono šventyklą. Dorėninė Apolono šventykla buvo statyta VI a. pr. m. e. Šiandien išlikę tik šios šventyklos griuvėsiai. Aplenkę tvorele apjuostą buvusią šventyklą, įsmukome į senamiesčio gatvelių raizgalynę ir kiek paklaidžioję susiradome viešbutį ,,Tre Archi".
 |
| ,,Tre Archi" fasadinė pusė |
Tai nedidelis viešbutukas įsikūręs labai patogioje vietoje. Fasadas gana jaukus, įėjus į vidų pasitiko jaunuolis, sutvarkė apgyvendinimo formalumus ir palydėjo į kambarį. Kambariukas buvo pirmame aukšte, mažuliukas, tamsus ir, blogiausia, vos įėjus nosį surietė pelėsių kvapas. Na gerai, pamanėme, išvėdinsime. Deja, langas ir terasos durys išėjo tiesiai į restorano vidinį kiemą, kuriame tvyrojo ne ką geresnis kvapas nei kambaryje, o padavėjai ir virėjai nuolat zujo po kiemą, rideno statines bei rūkė ir garsiai plepėjo (tai ypač pajutome naktį - jie gal visai nemiega?- triukšmas iki 4 ryto). Užėjome į dušo kabiną, o ten net plytelės pajuodę nuo pelėsio, baisu ir kojas pastatyti. Žodžiu, gerai kad planavome tik vieną naktį čia praliesti. Greit susitvarkėme, užkandome ir į miestą.
 |
| Jaukus užkandinės Bistrot Notre Dame kiemas |
O mieste sklandė sicilietiškų saldumynų kvapas, savo spindulius žėrė vidurdienio saulė, tarsi kviesdama kur nors prisėsti, pasilepinti jos teikiama šiluma ir atsigaivinti kokiu nors skaniu gėrimu. Netoli viešbučio, iš Maestranza gatvės besišakojančiame skersgatvyje, pamatėme kelis jaukius staliukus ir užsisakėme čia taip populiaraus gėrimo ,,spritz". Mums patikusi užkandinė vadinosi Bistrot Notre Dame, o jos staliukai buvo sustatyti Santa Teresa bažnyčios šventoriuje (tiesa, jau neveikiančios). Ir vaizdas gražus, ir vieta šventa, ir gėrimas skanus :)
|
|
,,Spritz" : 2 dalys ,,Aperol", 3 dalys ,Prosecco", 1 dalis sodos vandens, ledas ir apelsino skiltelės
|
Tai gi, Siracusa... Miestą įkūrė graikų naujakuriai iš Korinto, vadovaujami Archiaso, apie 734-733 m. pr. m. e., kurie ir pavadino gyvenvietę Siraco, turėdami galvoje netoliese buvusią pelkę. Senovės miesto branduolys buvo maža Ortigio sala. Siracusa augo, gražėjo, vienu metu tapo galingiausius graikų miestu visoje Viduržiemio pakrantėje. Štai Ciceronas miestą apibūdino kaip ,,didžiausias graikų miestas ir pats gražiausias iš jų visų". Vėliau Siracusa tapo Romos imperijos dalimi, dar vėliau buvo užkariautas vandalų. IX a. miestą užgrobė musulmonai. Sracusa prarado Sicilijos sostinės statusą. Per 200 musulmonų valdymo metų katedra buvo paversta mečete ir ketvirtis Ortigia salos perstatyta islamo stiliumi. XI a. miestą iš musulmonų atkovojo Bizantija, vėliau užėmė normanai, juos keitė kiti valdovai, kol po 1865 m. Italijos susijungimo Siracusa vėl tapo provincijos sostine. Tačiau miestas kentėjo ne tik nuo politinių intrigų ir karų, bet ir nuo stichinių nelaimių. Siracusa supurtė du dideli žemės drebėjimai 1542 ir 1693 m. bei 1729 m. siautęs maras. Po šių nelaimių miestas visiškai pakeitė savo veidą - pasipuošė barokiniu apdaru. 1870 m buvo pastatytas tiltas, sujungęs Ortigia salą su žemynine dalimi, po metų buvo nutiestas geležinkelis. Paskutinį kartą miestas smarkiai sugriautas buvo II Pasaulinio karo metais. Po karo miestas dėl greitos industrializacijos patyrė smarkią, dažnai chaotišką plėtrą. Dabar Siracusa gyvena virš 123 tūkst. gyventojų, senamiestis (Ortigia sala) yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą.
 |
| Chiesa san Giovanni Battista |
Tai va, paragavę ,,Spritz", kainavusio po 6 Eur., patraukėme su tuo UNESCO paveldu susipažinti. Buvo labai smagu klaidžioti siauromis Siracusa senamiesčio gatvelėmis ir skersgatviais, dairytis į mažų parduotuvėlių vitrinas. Taip bežioplinėdamos atsidūrėme Giudecca - istoriniame žydų kvartale. Žydų bendruomenė Siracusa gyveno nuo seno ir buvo didžiausia po Palermo. Deja, kaip ir Ispanijoje, taip ir Sicilijoje, valdant ispanų monarchams, žydai buvo tremiami iš miestų. To neišvengė ir Siracusa žydai, daugiau nei trečdalis miesto gyventojų buvo ištremti. Liko apleisti namai, sinagogos, ritualinės pirtys (Miqwah). Praėjus keliems šimtmečiams žydai pamažu sugrįžo į Siracusa, tačiau jų šventyklų vietoje jau stovėjo krikščioniškos bažnyčios.
 |
| Atvira maldai Chiesa san Giovanni Battista |
Vieną jų Chiesa san Giovanni Battista (šv. Jono Krikštytojo bažnyčia), gotikinė gražuolė pasipuošusi dailia rozete, pro kurią skverbėsi saulės spinduliai. Įžengėme į vidų ir nustebome - bažnyčia buvo be stogo, pamaldos, kaip supratome, vyksta tiesiog po atviru dangumi.
Iš bažnyčios išėję dar apsukome ratelį Giudecca kvartalu ir senamiesčio gatvelėmis patraukėme link katedros. O, kiek spalvingų suvenyrų parduotuvių, gardžių saldumynų vitrinų, jaukių kavinukių bandė mus suvilioti. Mes atsilaikėme! Išdidžiai praėjome pro šalį, tik vieną kitą nuotrauką padarėme.
Įsukome į Via Roma, vieną didesnių Ortigia gatvių, kuri mus atvedė į Archimedo aikštę (piazza Archimede). Ir neatsitiktinai viena gražiausių Siracusa aikščių pavadinta šio senovės matematiko vardu - čia jis gimė, čia ir mirė.
 |
| Via Roma |
Aikštės viduryje vandens purslus taškė Fontana di Artemide (dar vadinamas ir Fontana di Diana). Fontanas buvo sukurtas skulptoriaus Giulio Maschetti ir aikštėje pastatytas 1907 m. Fontanas atkartoja legendos apie nimfą Aretusą, norėjusią išsivaduoti nuo meilės upių dievui Alfėjui. Fontano centrinės figūros vaizduoja deivę Artemidę, kurios pagalbos paprašė Aretusa, ir nustebusį upių dievą Alfėjų, matantį kaip jo mylimoji virsta gėlo vandens šaltiniu.
 |
| Fontana di Artemide |
Toliau mus kojelės nunešė į Piazza Minerva, kuri įsiliejo į Piazza del Duomo. Tai centrinė ir gražiausia Ortigia aikštė, nuolat pilna žmonių šurmulio ir juoko. Stačiakampio formos aikštėje stovi Duomo (Katedra), palazzo Beneventano del Bosco ir La Chiesa di Santa alla Badia.
 |
| Duomo fasadas |
Duomo di Siracusa - svarbiausia miesto bažnyčia, pritraukianti ir vietos tikinčiuosius, ir turistus. Tai patvirtino pirmas mūsų pamatytas Duomo vaizdas - vyko vestuvės ir bažnyčia buvo uždaryta pašaliečiams, o vėliau, pasibaigus iškilmėms, į šventovę plūstelėjo turistų srautas. Duomo vietoje kažkada stovėjo deivės Atėnės šventykla, statyta V a. pr. Kr. Įsigalėjus krikščionybei pagoniška šventykla buvo paversta bažnyčia, paliekant nesugriautas kolonas tiek viduje, tiek išorėje. Vėliau, musulmonų valdymo laikais, bažnyčia buvo pertvarkyta į mečetę. Išvijus musulmonus šiam pastatui vėl grąžintas bažnyčios statusas. Po 1693 m. žemės drebėjimo Duomo buvo atstatyta pagal Andrea Paloma projektą. Atėnės šventyklos kolonos, išlikusios po žemės drebėjimo, buvo panaudotos naujos, jau barokinės, katedros konstrukcijose.
 |
| Duomo di Siracusa |
Norėdama pamatyti šias Atėnės šventyklos liekanas bei Duomo interjerą turėjau sumokėti 2 Eur. Tik 2 Eur, nes įspūdis buvo vertas ir daugiau. Tokia nenusakoma erdvės, monumentalizmo ir lengvumo dermė. Centrinės navos marmurinės kolonos remiasi į kaimiško stiliaus medines lubas, o šoninėse navose driekiasi eilė kolonų, kaip minėjau, išlikusių dar iš V a. pr. Kr.
 |
| Kolonos iš Atėnės šventyklos |
Asižvalgius katedroje, vėl išėjau į piazza Duomo, kur manęs laukė draugės (katedros interjeras sudomino tik mane vieną). Pasidairėme po aikštę. Visai priešais Duomo, stovi palazzo Beneventano del Boskas. Pastatas statytas viduramžiais, kaip Arezzo šeimos rezidencija. Tačiau dabartinę išvaizdą namas įgijo 1779 - 1788 metais, kai jį įsigijo baronas Guglielmo Beneventano. Rūmai yra puikus Sicilietiško baroko pavyzdys. Sako, rūmų interjeras itin prabangus, deja, jį pamatyti ne visiems pavyksta. Rūmai nėra atviri visuomenei ir apžiūrėti juo galima tik gavus savininkų leidimą. Na, mes net nesistengėme jo prašyti - tiek daug grožio buvo aplinkui ir be šių rūmų.
 |
| Palazzo Beneventano del Boskas |
Pietinėje aikštės pusėje išdidžiai iškėlusi savo barokinį fasadą stovi Santa Lucia alla Badia bažnyčia, atstatyta po žemės drebėjimo 1695 m.. Įėjimą puošia spiralinės kolonos, viršuje matyti didikų herbai bei nebūdingas bažnyčioms ažūrinis balkonas. Tačiau didžiausias šios bažnyčios turtas - 1608 m. Caravaggio tapytas paveikslas ,,Šv. Liucijos laidotuvės". Neužėjome, nepažiūrėjome, net bažnyčios nenufotografavome (tik vėliau, jau sutemus padariau nuotrauką), tiesiog prasukome pro šonelį ir išėjome į Ortigia salos krantinę.
 |
| Chiesa Santa Lucia alla Badia vakare |
Ir neapsirikome. Toks grožis atsivėrė. Rami žydra jūra, žydras dangus su lengvais debesėliais ir namai, nušviesti šiltais vakarėjančios saulės spinduliais. Nors imk ir tapyk!
 |
| Ortigia krantinė prie Aretusos šaltinio |
Vaikščiodamos krantine priėjome žymųjį Aretusos šaltinį, kuriame plaukiojo antelės ir kelios gulbės, kerojo papiruso kupstai. Jau pasakojau apie nimfą Aretusą, kurią Artemidė pavertė gėlo vandens šaltiniu. Tai va, apie tai sužinojęs dievas Alfėjus pasivertė upe ir tol plukdė savo vandenis jūra, tol šnekino savo mylimąją, kol Aretusa pasidavė ir Alfėjaus vandenys susiliejo su Aretusos vandenimis. Štai jums ir (meilės) šaltinis!
 |
| Nedidelis parkelis su keliais labai įspūdingais fikusais |
Toje pat krantinėje yra nedidelis, bet gražus, kelių fikuso medžių parkelis. Ten galima ir prisėsti būtų, tačiau kyla grėsmė kokio nors čia gyvenančio paukštuko apkakotam būti :) Todėl tik apėjome medžius, apžiūrėjome į fantastinius padarus panašias fikusų šaknis ir toliau krantine patraukėme. Vakarėjo...
 |
| Saulelė vakarop |
Taip intensyviai praleidusios dieną, apėjusios skersai-išilgai Ortigia salą, jau ir prisėsti bei pavalgyti panorome. Vėl įlindome į siaurų gatvelių labirintą turėdamos tikslą rasti kavinę, kurioje galėtume paskanauti pasta con le sarde (makaronų su sardinėmis), dar vieno išliaupsinto sicilietiškos virtuvės patiekalo.
 |
| Senamiesčio vitrinos |
Netoli nuo piazza Archimede (aplamai, Ortigia visi objektai yra netoli) įsukome į Via Del Consiglio Regionale. Čia buvo daug kavinių, užkandinių, šurmuliavo minios žmonių, tiek vietinių, tiek turistų. Pamanėme, jei tiek lankytojų, tai ir virtuvė turi būti nebloga.
 |
| Via Del Consiglio Regionale |
Išsirinkome Tratoria il Cenacolo. Pasirodė neblogas meniu, kainos nesikandžiojo, o ir aplinkui sėdinti kompanija patiko. Paklausėme, ar turi pasta con le sarde. O taip, turime. Puiku, mums to ir reikia. Kol smagiai gurkšnodamos baltą vyną laukėme savo pasta, kažkur už kavinės pastato kampo pasigirdo smagi vyriška daina. Tokia smagi ir graži, kad negalėjome nusėdėti ir nuėjome pasmalsauti, kas čia per koncertas. O gi ten, už kampo, prie ilgo stalo susėdę dešimtys vyrų plėšia dainą. Gal tai koks vyrų choras vakarieniavo, gal šiaip draugai ar bendramoksliai susirinkę, tačiau jų traukiamos dainos sustabdė ne vieną praeivį.
 |
| Tratoria il Cenacolo |
Kol klausėmės vyriškų dainų, ant mūsų staliuko ir vakarienė atkeliavo. Pasta con le sarde ruošiama su ančiuviais ir sardinėmis bei gardinama razinomis, sūriu, džiūvėsėliais. Man buvo kiek sūroka, tačiau baltas vynas viską sustatė į savo vietas.
Po vakarienės jau ir poilsiui laikas atėjo...
 |
| Pasta con le sarde |
Rytas buvo gana sunkus, nes, kaip minėjau, oras kambaryje tvankus, tačiau langų negalėjome atsidaryti - jie pirmame aukšte, tiesiai į kiemą, kuriame triukšmas iki ryto tęsėsi. Apsiprausėme šiaip ne taip, neliesdamos apipelijusių sienų, išgėrėme kavos, susirinkome daiktus ir kuo skubiau palikome apartamentus.
Šiandien planavome aplankyti Neapolio archeologinį parką (Parco Archeologico della Neapolis), kuris įsikūręs Siracusa miesto šiaurės vakaruose. Daiktus susimetėme į automobilį, tačiau į parką nusprendėme eiti pėsčiomis - tuo pačiu dar ir po Siracusa pasižvalgyti galėsime. Perėjome Umberto I tiltą ir sparčiu žingsniu ėjome kokias 40 min., kol pasiekėme parką. Įėjimo bilietas kainavo 10 Eur.
Pirmiausia nuskubėjome prie Orecchio di Dionisio (Dionyzijaus ausis) - 20 m aukščio ir 65 m gylio smailios arkos formos akmeninės olos. Ji iš tiesų panaši į ausį, tačiau, anot legendos, pavadinimas kilęs iš to, kad šioje oloje karvedys Dionyzijus laikė savo didžiausius priešus ir dėl puikios akustikos galėjo nuklausyti slaptas jų kalbas.
 |
| Orecchio di Dionisio |
Netoli ,,Dionyzijaus ausies" yra Grotta dei Cordari . Čia XVII a. buvo vejami kanapiniai lynai. Šią vietą virvių meistrai pasirinko dėl tinkamų darbui sąlygų - nuolat drėgno oro, taip reikalingo pagaminti kokybiškus lynus. Dabar ši grota uždaryta dėl keliamo pavojaus ir turistams bus atverta tik atlikus sutvirtinimo darbus.
 |
| Grotta dei Cordari |
Dar toliau, už Orecchio di Dionisio bei Grotta dei Cordari , driekiasi seni akmenų karjerai (Latomia del paradiso), kurie dabar apaugę apelsinmedžiais ir alyvmedžiais, tačiau senovėje šiose akmeninėse olose buvo kalinami belaisviai.
 |
| Latomia del paradiso |
Be šių akmeninių olų parkas žymus savo senoviniais teatrais. Būtent Parco Archeologico della Neapolis išlikę Romėnų amfiteatro, gyvavusio I a. pr. Kr., griuvėsiai. Klestėjimo laikais čia vykdavo gladiatorių ir laukinių žvėrių kovos.
Kita įžymybė - Graikų teatras, statytas V a. pr. Kr. su 67 eilėmis žiūrovams, kuriuose tilpo iki 15000 žiūrovų. Teatras funkcionuoja ir šiandien - čia kasmet nuo gegužės vidurio iki birželio pabaigos vyksta tarptautinis Graikų teatro festivalis.
 |
| Romėnų amfiteatras mus pasitiko uždarais vartais ;) |
Iš parko mes pėstute vėl grįžome į Ortigia, prie savo automobiliuko. Kitas mūsų nakvynės vieta buvo Giardini Naxos. Nors pakeliui buvo Catania, šiandien ji nebuvo įtraukta į mūsų planus. Tai gi, tiesiai iš Siracusa iki Giardini Naxos būtų apie 110 km kelio, tačiau mes sugalvojome apsukti ratą ir apvažiuoti Etnos ugnikalnio papėdę, aplankant čia įsikūrusius 5 nedidelius miestelius: Paterno- Biancavilla-Adrano-Bronte-Randazzo.
Paterno. Miestelis įkurtas 3500 m. pr. m. e. Pirmieji jo gyventojai, manoma, buvo sikanai. Gyvenvietė pradžioje vadinosi Inessa. Dabartinis pavadinimas kilęs iš graikų kalbos Paeter Aitnaion, reiškiantis "Etnos tvirtovė". Paterno buvo vidutinės reikšmės miestas graikų ir romėnų valdymo laikais, o VII-X a. miestelis visiškai ištuštėjo. Arabų valdymo laikais miestelis vadinosi Batarnù, normanai apie 1040 m. jį pervadino Paternionis. Miestas suklestėjo. Karalius Frederick III čia, kaip vestuvinę dovaną savo žmonai Eleanor Anjou, pastatė Camera Reginale (Karalienės rūmus). Paterno klestėjo iki XV a., kai jis tapo feodu ir palengva nuskurdo. Miestelio apylinkės dažnai buvo alinamos maliarijos, kurią sukeldavo Catania lygumoje plytinčios pelkės. Jau XX a. pelkės buvo nusausintos. Paterno atsigavo ir ėmė sparčiai vystytis, ir apie 1960-1970 metus pasiekė savo geriausius laikus.
 |
| Piazza Independenza, priekyje chiesa di Maria SS Annunziata |
Automobilį mes pasistatėme netoli piazza Independenza, beveik pačiame centre. Aikštė mums pasirodė labai graži, joje matėsi kelios bažnyčios, o ypač mus sužavėjo gatvės žibintai. Čia pat pamatėme kavinę Ibla. Jos lauko staliukai stovėjo tarp tokių dviejų žibintų, tad mes čia ir prisėdome išgerti kavos bei užkąsti.
 |
| Piazza Independenza žibintai |
Piazza Independenza pradėta formuoti antroje XVI a. pusėje. Tuomet čia buvo pastatyta San Domenico (1562) ir Monastero della Santissima Annunziata (Apreiškimo vienuolynas, 1662), o jau XVII a. pabaigoje aikštė visiškai susiformavo ir įgavo dabartinį vaizdą.
 |
| Piazza Independenza |
Pasivaišinę kava toliau tęsėme pažintį su Paterno. Gatvelėmis pasiekėme piazza Santa Barbara, kurioje stovi monumentas I pasaulinio karo aukoms atminti (Monumento ai Caduti). Monumentas mus mažai domino, o štai normanų pilis (Castello Normanno), kuri aiškiai matėsi iš šios aikštės, mums pasirodė įdomi. Nusprendėme ją aplakyti.
 |
| Piazza Santa Barbara |
Kad ją pasiektumėme, turėjome labai pasistengti ir užkopti ant 300 m aukščio Paterno uolos. Palengva užpūškavome mes į tą kaktusais apaugusį kalną. O užpūškavę jau galėjome pasidžiaugti atsiveriančiais apylinkės vaizdais ir Paterno panorama.
 |
| Paterno uolos kaktusai |
Castello Normanno statyta 1072 m. karaliaus Rugerro I paliepimu. Jos paskirtis buvo tuo metu buvo labai aiški - gynybai nuo arabų antpuolių. Išvijus arabus iš šalies, pilis prarado savo tiesioginę funkciją ir tapo karalių rezidencija. 1431 m. ją nusipirko turtinga siciliečių šeima, dar vėliau pilis buvo paversta kalėjimu ir pamažu nyko. XIX a. Castello Normanno buvo restauruota ir atiduota miestui.
Castello Normanno yra stačiakampio firmos, 34 m aukščio ir turi 3 aukštus. Statybai naudotas vietinis tamsus akmuo ir tik gotikiniamas langams išryškinti panaudotas baltas kalkakmenis.
 |
| Castello Normanno |
Apėję pilį nesugalvojome ką daugiau čia veikti - pilis buvo uždaryta, pramogų jokių nebuvo, savo sumuštinius jau buvome suvalgę, tad beliko leistis žemyn. Pasirodo didžiausia atrakcija mūsų laukė leidžiantis nuo pilies kalno. Mums po kojomis atsivėrė privatus miestiečių gyvenimas, pasimatė jų buitis, taip stropiai slepiama už kiemo vartų.
 |
| Leidžiantis nuo kalno galėjome pamatyti privačius kiemus |
Beveik Paterno uolos papėdėje stovi nedidelė, 1092 m statyta S. Maria della Valle di Josaphat bažnytėlė. Ji buvo pastatyta karaliaus Roger I žmonos Adelasia pageidavimu ir perduota benediktinų vienuoliams. Tai gotikinio stiliaus vienanavė bažnyčia.
 |
| Chiesa S. Maria della Valle di Josaphat |
Užėjome į vidų. Bažnytėlė labai kukli, tačiau jauki. Mūsų lankymosi metu moteris puošė ją baltų gėlių puokštėmis, netrukus turėjo vykti tuoktuvės. Padėkoję, kad įleido pasižiūrėti, vingiuotomis Paterno gatvelėmis nukurnėjome link mūsų jau laukiančio automobilio.
 |
| Paterno gatvelės |
Kitas sustojimas buvo Biancavilla miestelis. Pasak legendos, miestelis įkurtas 1488 m. sausį, kai nuo musulmonų pabėgę Albanijos graikai gavo leidimą įsikurti šioje Sicilijos vietovėje. Pabėgėliai su savimi nešėsi bizantišką Gailestingosios Dievo Motinos ikoną. Įsikūrę netoli jiems žadėtų vietų, pabėgėliai Gailestingosios Dievo Motinos ikoną pakabino ant figos medžio. Ryte pabudę jie pamatė, kad medžio šakos taip apsivijo ikoną, kad niekaip jos negalima nuimti. Pabėgėliai nusprendė, kad tai bus Dievo ženklas ir šioje vietoje įkūrė gyvenvietę, kurią pavadino Albavilla. Tiesa, 1599 m. Albavilla buvo pervardinta į Biancavilla, tikriausiai taip norint pagerbti karalienę Bianca di Navarra.
 |
| Biancavilla senoliai |
Mūsų pažintis su šiuo miesteliu prasidėjo vos įvažiavus. Per Biancavilla važiavome SP229ii gatve - kodėl ji neturi normalaus pavadinimo, visiškai neaišku. Prieš mus važiavusi mašinytė staiga sustojo viduryje gatvės ir užtvėrė mums pravažiavimą. Tuomet iš mašiniuko išlipo vyras, atidarė galines mašinos dureles, pro kurias išlipo kostiumu pasipuošęs pagyvenęs vyras. Rankomis išlygino švarką, apsitvarkė ir nuėjo link kavinės, kur sėdėjo nemenkas būrys vyrų. Visi pasisveikino ir parodė laisvą kėdę atsisėsti. Ir tik tada automobilyje pasilikęs jaunesnis vyras uždarė dureles ir nuvažiavo. Pajudėjome ir mes, bei už mūsų stovėję ir kantriai laukę mašinos. Nustebino tai, kad mums neplanuotai sustojus viduryje gatvės, nei vienas iš paskos važiavęs automobilis nesignalizvo, vairuotojai ramiai, be isterijos laukė, kol eismą sustabdžiusi mašina pajudės.
O dėl vyrų sambūrio, tai būtent taip ir įsivaizdavau Sicilijos kaimus ir nedidelius miestelius. Sėdi vyrai, stebi gyvenimą gatvėje, skaito laikraščius, aptarinėja dienos įvykius.
 |
Basilica Maria Santissima dell'Elemosina
|
Automobilį pasistatėme toje pat skaičiukais įvardintoje gatvėje, netoli nuo Piazza Roma, kurioje stovi sicilietiško baroko perlas - Basilica Maria Santissima dell'Elemosina. Bažnyčia, manoma, buvo pradėta statyti XV a. gale - XVI a. pradžioje, neilgai trukus po miesto įkūrimo ir buvo dedikuota šv. Caterina d'Alessandria. XVII a., po žemės drebėjimo, bažnyčia buvo perstatyta į didelę, prabangią trinavę barokinę baziliką, na o štai šalia prigludusi 46 m. aukščio neogotikinė varpinė baigta statyti tik XIX a. pabaigoje. Būtent šitoje bažnyčioje ir saugoma XV a. Gailestingosios Dievo Motinos ikona, atgabenta čia miestą įkūrusių Albanijos graikų, ir kuri, kaip tikima, yra išgelbėjusi miestą nuo daugybės nelaimiųi ir negandų.
Kita toje pat aikštėje stovinti bažnyčia turi šv. Rozarijos vardą. Statyta XVII a., kaip ir daugelis Etnos papėdėje esančių pastatų. Gražaus barokinio fasado su angelais, besimeldžiančiais mergelei su rožiniu, autorius yra architektas Carlo Sada.
 |
| Biancavilla senjorai |
Prie Chiesa del Rosario šono, kėdutes išsinešę į aikštę, gyvenimą stebi pagyvenusių vyrų pulkelis. Paprašyti nufotografuoti, maloniai nusišypso - prašom, mielai papozuosim. Padarom nuotrauką ir paliekame žilagalvius vyrus toliau aptarinėti miestelio naujienų, tarp kurių, neabejoju, būsime ir mes.
Važiuojame toliau į Adrano miestelį, išsidėsčiusį tarp Etos ugnikalnio ir Simeto upės. Miestas įkurtas apie 400 m. pr. m. e, Siracusa karvedžio Dionyzijaus Senojo ir vadintas Adranon, nes čia vykdavo ugnies dievui Adranui skirtos apeigos. 263 m. pr. m. e miestas užkariautas romėnų ir vadintas Adranum. Vėliau miestas buvo nusiaubtas barbarų antpuolių, užimtas arabų, o 1070 m. atiteko normanams, kurie miestelį vadino Adernio. Šis pavadinimaas išsilaikė iki 1929 m., kuomet oficialiai buvo pakeistas į Adrano.
 |
Monastero di Santa Lucia
|
Mašinytę pasistatėme via Roma, miesto parko (Villa Comunale) prieigose. Už kelių žingsnių nuo parkavimosi vietos pamatėme gražų Monastero di Santa Lucia pastatą, statytą 1596 m. ir, aišku, perstatytą XVII a. Įėjimą į pastatą saugo du angelai, o dvi varpinės savo bokštus kelia į padanges. Dabar vienuolyno patalpose įsikūrusi vidurinė mokykla ir kažkiek patalpų dar užima vienuoliai.
 |
| Monastero di Santa Lucia angelai |
Toliau via Roma susijungia su via Giuseppe Garibaldi ir gatvių sankirtoje atsiveria jau matytas vaizdas - pagyvenę vyrai stebi miestelio gyvenimą. Štai toks vaizdelis ir įtikina, kad tu esi Sicilijoje, ir ne toje, kuri skirta turistams, o tikroje, nepagražintoje. Turistų čia mažai, gal keli, tokie kaip mes užklydėliai.
 |
| Tikras sicilietiška vaizdelis |
Praėję pro liežuvaujančius vyrukus, išvydome akmeninę XI a. karaliaus Ruggero I statytą normanų pilį (Castello Normanno). Dabar pilyje veikia Archeologijos muziejus, kuriame eksponuojami netoli miesto vykdytuose kasinėjimuose rasti artefaktai.
 |
Castello Normanno
|
Šalia Castello Normanno stovi Chiesa Madre, statyta tuo pat metu, kaip ir pilis. Tik tuomet ji buvo vienos navos, be šoninių koplyčių ir apsidės. Bažnyčia praplėsta 1572-1592 metais. 1750 m. metais buvo atnaujinta ir iškeltas kupolas. Įėjimą į bažnyčią puošia 16 lavos kolonų, kurios, kaip sakoma, išlikusios po žemės drebėjimo sugriuvus varpinei, nors tikslesnės informacijos nepavyko rasti.
 |
| Chiesa Madre |
Dabartinė varpinė yra prisišliejusi prie bažnyčios ir sudaro puikų vientisumo įspūdį drauge su kolonomis, bažnyčia ir normanų pilimi. Man varpinė, sakyčiau, pati gražiausia šio ansamblio dalis.
 |
| Chiesa Madre varpai |
Kitoje gatvės pusėje, priešais Chiesa Madre stovi XVII amžiuje už privačias Tommaso ir Agata La Bruna šeimos lėšas statyta šv. Klaros bažnyčia (Chiesa di Santa Chiara). Gal būtume neatkreipę dėmesio į šį statinį, tačiau šurmuliuojanti vestuvininkų procesija privertė stabtelėti ir pasigrožėti tiek gražiai dekoruotu bažnyčios bokštu, tiek spalvingais vestuvininkų aprėdais.
 |
| Chiesa di Santa Chiara |
Išlygėję vestuvininkus švęsti, mes taip pat nuskubėjome prie automobilio ir pasukome link Bronte miestelio. Pasak legendos, šį miestelį įkūrė vienas iš dievo Neptūno sūnų, ciklopas Bronte, kuris gyveno Etnos vulkane. Istorikų teigimu, šioje vietovėje pirmieji VIII a. pr. m. e. apsigyveno sikulai, o miestelis pradėjo kurtis apie 413 m. pr. m. e., graikų kariams šioje vietovėje pastačius Atėnės šventyklą. Vėliau, kaip ir daugelis čia esančių miestelių, Bronte ėjo iš rankų į rankas - kartaginiečiai, romėnai, arabai, normanai ...ir taip iki šių dienų.
Sustojome mes šiame miestelyje ne tik apsidairyti, bet ir paragauti pistacijų ledų. Sakoma, kad būtent Bronte yra pistacijų karalystė. Čia yra puiki dirva augti pistacijoms, kurios pripažintos geriausiomis visame pasaulyje. Bronte miestelyje kasmet rugsėjo gale vyksta pistacijų festivalis, kuriame ūkininkai pristato gaminius iš tais metais užaugintų riešutų.
Per miestelio centrą, kaip bebūtų keista :), driekiasi corso Umberto I, kuria ir prasinešėme. Žvilgsniai, žinoma, pirmiausia kliuvo už bažnyčių fasadų. Gatvėje, įsprausta tarp XVIII a. siekiančio Colleggio Capizzi pastato ir gyvenamųjų namų, stovi 1907 m. statyta Chiesa del Sacro Cuore.
 |
| Chiesa del Sacro Cuore |
Užsukome į Piazza Nicola Spedalieri, kurioje stovi 1500 m. statyta Chiesa di San Silvestro. Šioje aikštėje vyksta iškilmingi minėjimai, skirti žuvusiems už laisvę. Prie bažnyčios yra paminklinė lenta.
 |
| Chiesa di San Silvestro |
 |
| Paminklinė lenta |
Šioje aikštėje yra ir baras Sport Bar Saitta, kuriame nusipirkome pistacijų ledų ir prisėdę ant suoliuko smagiai juos sulaižėme.
 |
| Skanaujame ledus |
Toliau kelias mus nuvedė į šiauriniame Etnos vulkano šlaite įsikūrusį Randazzo miestą. Nors šioje vietoje buvo gyventa jau VI a. pr. m. e., miesto įkūrimas datuojamas IX amžiumi. Tais laikais gelbėdamiesi nuo arabų antpuolių krikščionys ieškojo saugesnių vietų ir čia, Etnos papėdėje, įkūrė Randazzo. Miesto pavadinimas, manoma, atėjęs iš Bizantijos valdovo Randakes vardo, kuris čia karaliavo. Kitas variantas, kad miesto pavadinimas kilęs iš vietinės tarmės žodžio ,,randazzu", reiškiančio ,,didmiestis".
 |
| Randazzo skersgatvis |
Kažkada Randazzo gyveno graikai, romėnai, žydai, arabai, normanai, ir visos čia gyvenusios tautos paliko savo kultūros ženklą bei savos tautos istorijos dalį. XII a. miestas buvo stiprus, apsuptas storos 3 km. ilgio sienos su 8 bokštais ir 12 vartų (dabar likęs tik 1 bokštas ir 4 vartai). Turėjo net savo kariuomenę. Iki XVI a. mieste oficialiai buvo kalbama trimis kalbomis - graikų, lotynų ir lombardų - o miestas buvo suskirstytas į tris pagrindinius rajonus, kuriuose gyveno minėtų tautybių žmonės. Tuo metu Randazzo buvo vienas iš tankiausiai apgyvendintų salos miestų. Deja, po 1575-1580 m. prasiautusio maro Randazzo gyventojų ženkliai sumažėjo, smuko ekonomika ir miestas palengva virto vaiduokliu. Vėliau miestas atsigavo, tačiau savo didybės ir klestėjimo nebeatgavo. O ir nelaimės miesto nenustojo persekioti, pvz. Antrojo pasaulinio karo metu Randazzo buvo subombarduotas sąjungininkų, sunaikinti, sugadinti 76 procentų pastatų. Bet Randazzo vėl nusipurtė karo dulkes ir iškėlė galvą. Dabar tai žavus, siaurų gatvelių, didingų ir grakščių juodo akmens statinių, senovinių griuvėsių ir fantastinių vaizdų miestas.
 |
| Chiesa Madre di Santa Maria |
Ėjome mes tomis senus laikus menančiomis gatvelėmis, darėmės į pastatus, prie vienų sustodavom ilgiau, į kitus tik užmesdavom akį, kol galiausiai pasiekėme Chiesa Madre di Santa Maria. Štai šis pastatas mums tikrai paliko įspūdį. Viena pusė iš juodo akmens su balto smiltainio puošybos elementais, neogotikiniu varpinės bokštu, remiančiu dangų, kitą jo pusę rėmina trys pilies bokštai, virš kurių šviečia barokinis kupolas.
 |
| Gotika ir barokas drauge |
Bažnyčia pradėta statyti XIII a., vėliau perstatinėta iki 1863 m., todėl ji neišvengė stilių įvairovės, kurie, kaip bebūtų keista, tarpusavyje puikiai dera.
 |
| Chiesa Madre di Santa Maria viduramžių bokštai |
Chiesa Madre di Santa Maria vidus suskirstytas į tris navas, kurios atskirtos juodai-baltų kolonų eilėmis. Bažnyčią puošia XIII-XIX menininkų ikonos ir skulptūros, o medinės lubos dekoruotos scenomis iš Biblijos.
 |
| Chiesa Madre di Santa Maria interjeras |
 |
| Chiesa Madre di Santa Maria lubos |
Netoliese Chiesa Madre di Santa Maria eina senoji miesto siena, nuo kurios atsiveria puikūs apylinkių vaizdai. Ėjome, dairėmės, grožėjomės, ir taip iki vakaro. Galiu tik pasakyti, kad Randazzo pats gražiausias miestelis iš visų šiandien matytų. Tik, deja, užsibūti neturėjome galimybės, jau saulelė vakarop...
 |
| Randazza apylinkės |
 |
| Kelias į Randazzo |
 |
| Kas per nepažįstami trukdo mūsų rimtį? |
Įveikę dar keliasdešimt kilometrų galiausiai pasiekėme Giardini Naxos (Džiardini Naksos) miestelį, kuriame turėjome užsisakę kelias nakvynes. Bet apie tai jau kitas pasakojimas.
