Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2017 m. rugsėjo 12 d., antradienis

Caroline Eriksson Dingę




Vienas sakinys. ,,Be manęs tu niekas" 129 p.
Viršelis. Caroline Eriksson Dingę (DE FÖRSVUNNA), leidykla Alma Littera, 2017 m., Vilnius, iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis. 232 p.
Apie autorę. Caroline Eriksson gimė 1976 m. , turi socialinės psichologijos magistro laipsnį ir prieš nuspręsdama rašyti daugiau nei dešimt metų dirbo žmogiškųjų išteklių valdymo srityje. Jos pirmieji du romanai remiasi istoriniais-kriminaliniais faktais, o jos debiutas "The Devil Helped Me" 2014 m. buvo nominuotas "Stora Ljudbokspriset" ("Big Audiobook Prize"). Rašytoja šiuo metu su vyru ir vaikais gyvena Stokholme.
Apie knygą. Baigiantis vasarai poilsiaujantys prie slėpiningo Švedijos ežero valtele plaukia į atokią salelę. Saulėtą vasaros vakarą Aleksas ir dukra Smila išlipa į krantą ir apsimetę piratais dingsta saloje. Tuo metu Greta lieka valtyje. Bėga laikas, temsta, bet vyras ir mergaitė negrįžta. Sunerimusi moteris leidžiasi į paieškas, bet paslaptingoje saloje aptinka tik senokai praūžusios puotos pėdsakus. Vyras ir mergaitė tiesiog pradingo.
Sukrėsta Greta patraukia namo. Iš karščiuojančios atminties gelmių baudžiasi ištrūkti juodžiausi jos vaikystės prisiminimai. Trumpas pokalbis telefonu su mama dar labiau išsekina moterį. Ji grįžta į salą ir mėgina tęsti paieškas, tačiau pati suvokia, kad jos pastangos ir noras surasti dingusiuosius tėra iliuzija. Galiausiai nuvyksta į policijos skyrių, bet ten išgirsta, kad policijos duomenų bazėje nėra jokių įrašų nei apie jos vyrą Aleksą, nei apie dukterį Smilą...
Kokie vaikystės košmarai persekioja Gretą ir kas iš tiesų atsitiko Aleksui ir Smilai? Kur yra realybė, o kur – jos pačios išgalvotos istorijos? Atsakymai į šiuos klausimus slypi painiame psichologiniame labirinte.

Mano nuomonė. „Siaubingai geras“ - taip rašoma viršelyje.
  Nesutinku, geriausiu atveju, tik neblogas. Skaitant  šią knygą vis kirbėjo mintis: kokias nestabilios psichikos herojės pasąmonės mintis aš čia skaitau? Kiek ilgai autorė sugebės išlaikyti mano dėmesį? Tačiau knygos vis nepadėjau į šalį, vis tikėjausi kažkokio protrūkio. Sulaukiau, gal kiek per ilgai užsitęsus įžangai, bet sulaukiau. Antra knygos pusė skaitėsi gerokai įdomiau, kai herojės veiksmai ir mintys susiliejo su kitų knygos personažų veiksmais. Iš gana prasto ,,psichologinio trilerio" žanro perėjus prie ,,buitinio-smurtinio" žanro romanas tapo patrauklesnis, tačiau, visa bėda, kad šis žanras man visiškai nepriimtinas - nesuprantu ir nepateisinu moterų, kurios leidžiasi mušamos ar kitaip išnaudojamos vyrų. Tad galiu drąsiai teigti: ši knyga ne mano skoniui.
Įvertinimas. 3/5

2017 m. rugsėjo 11 d., pirmadienis

Alessandro Baricco Jaunoji nuotaka


Vienas sakinys. ,,Kartodami veiksmus mes sustabdome pasauį - lyg laikytume vaiką už rankutės, kad nepasimestų." 133 p.
Žanras. Meilės (erotinis) romanas.
Viršelis.  Alessandro Baricco Jaunoji nuotaka (La Sposa Giovane), leidyka Tyto alba, 2016 m., Vilnius, iš italų kalbos vertė Ieva Mažeikaitė, 176 p.
Apie autorių. Štai kas nuorodoje  (https://www.rasyk.lt/rasytojai/alesandras-bariko.html) rašoma apie Alessandro Baricco:

Alesandras Bariko (Alessandro Baricco, g. 1958 m. Turine) – garsiausias šių laikų italų rašytojas, pelnęs tarptautinį pripažinimą. Tai vienas labiausiai žinomų italų rašytojų pasaulyje ir nepaprastai populiarus autorius tėvynėje. Jo kūriniai akimirksniu tampa bestseleriais. A. Bariko – XX a. pabaigos italų literatūros simbolis, romanistas, rašantis savita maniera.
  Rašytojas baigė filosofijos, vėliau fortepijono studijas. Keletą metų dirbo redaktoriumi keliose reklamos agentūrose. Tuo pačiu metu pasinėrė į muzikos kritikos studijas ir publikavo dvi monografijas: apie Rosini operą Bėgantis genijus (Il genio in fuga, 1988 m.) ir apie muzikos ir modernizmo santykį Hėgelio dvasia ir Viskonsino karvės (L‘anima di Hegel e le mucche del Wisconsin, 1992 m.). Vėliau pradėjo dirbti žurnalistikos srityje – muzikos kritiku laikraštyje La Repubblica, paskui – kultūros redaktoriumi leidinyje La Stampa.
  Subtilų, neeilinį pasakotoją bei eseistą A. Bariko jau nuo pat pradžių įkvėpė meilė muzikai ir literatūrai. 1991 m. jo romanas Aistrų pilys (Castelli di rabbia, 1991) laimėjo literatūrinę Campiello, o 1995 m. – Medicis premiją, skirtą užsienio rašytojams. 1993 m. už knygą Jūra vandenynas (Oceano mare, 1993) gavo italų literatūros Viareggio premiją. Vėliau, 1994 m., A. Bariko išleido pjesę-monologą Novečentas (Novecento), pagal kurį pastatytas spektaklis bei sukurtas kino filmas (La legenda del pianista sull‘oceano, režisierius – Giuseppe Tornatore). 
 A. Bariko bendradarbiavo su radijo stotimis, o 1993 m. pasirodė televizijoje kaip lyrikai skirtos laidos „Meilė yra strėlė“ („L‘amore è un dardo“) vedėjas. Po metų kartu su žurnaliste Giovanna Zucconi pradėjo vesti laidą „Pickwick“, skirtą literatūrai. 
  1995 m. A. Bariko surinko savo straipsnius, rašytus laikraščiui La Stampa, ir išleido rinkinį Barnum. Didžiojo šou kronika (Barnum. Cronache dal Grande Show). Antrasis rinkinys Barnum. Kita didžioji Šou kronika (Barnum 2. Altre cronache dal Grande Show) pasirodė po trejų metų; šiame rinkinyje sudėti straipsniai, kuriuos autorius publikavo leidinyje La Rebubblica. 
  Romanas City (1999) ypatingas tuo, jog tai yra pirmasis italų romanas, pirmiausia publikuotas internete, o vėliau išleistas kaip knyga. A. Bariko bendravo su savo skaitytojais vienoje interneto svetainių. 2002 m. A. Bariko išleido nedidelę knygelę apie globalizaciją Next. Tų pačių metų rugpjūtį pasirodė romanas Be Kraujo(Senza Sangue) – trumpas pasakojimas apie karą ir bausmę. Lapkritį A. Bariko įgyvendino City skaitymo projektą – kartu su grupe „Air“ išleido muzikinį albumą „City reading“.
  2005 m. vasarį A. Bariko paliko Rizzoli spaustuvę ir perėjo į „Fandango knygas“ („Fandango Libri“), į Domenico Procacci leidyklą, kur tapo jos dalininku kartu su kitas rašytojais: Lucarelli, Veronesi, Nesi. Lapkričio 11 d. pasirodė rašytojo knyga Ši istorija (Questa storia) – jo pirmasis romanas, išleistas „Fadango knygų“ leidykloje. Įdomu tai, kad knyga turi keturis skirtingus viršelius.
  Nuo 2003 m. rašytojas gyvena Romoje su savo žmona Barbara Brandino ir sūnumi Samueliu.

Apie knygą. Prabangioje užmiesčio viloje pagal savus ritualus ir papročius gyvena turtinga, keista, atsaini Šeima. Dieną namiškius apima jaudulys ir džiugesys, tiesiogiai proporcingi nakties nerimui ir kančiai, mat, pasak legendos, būtent naktį karta po kartos miršta visi šeimos vyrai ir moterys. Dėdė per miegus žarstosi išminties perlais ir net žaidžia tenisą. Romus ir tvirtas Tėvas kiekvieną ketvirtadienį tam tikru reikalu važiuoja į miestą. Dukra savotišku būdu kovoja su naktinės mirties siaubu. Paslaptingos praeities Motina gyvena apgaubta legendinio grožio auros. Knygos čia uždraustos, nes jos atitraukia žmones nuo gyvenimo, kuriame viskas jau ir taip yra, tik reikia įsiklausyti... Nepajudinamą šios Šeimos gyvenimo ritmą palaiko visur esantis liokajus Modestas. Sūnaus nėra, jis išvykęs į užjūrį tvarkyti klestinčio tekstilės verslo reikalų ir namo siunčia tik gremėzdiškas ir keistas dovanas. Ir jaunutė Nuotaka, sugrįžusi iš užjūrio, kad ištekėtų už Sūnaus. Ji laukia, stebėdama nekintamus ritualinius įpročius, iš kurių įspūdingiausias – gausūs pusryčiai, neturintys nei galo, nei krašto. Viskas, rodos, sukasi tik apie viena – Sūnaus laukimą. O laukdamas kiekvienas iš jų savaip mėgina išsigelbėti. „Jaunoji Nuotaka“ – lėtas, keistas, melancholiškas ir poetiškas romanas, alsuojantis bundančia erotika ir drauge nekaltumu, paslapties laukimu. Romanas apie paslaptis ir žinojimą, kurį slepia tie, kurie apie tai nieko nenutuokia.

Mano nuomonė. Tai pati erotiškiausia knyga, kurią skaičiau paskutiniu metu. Visi 176 puslapiai tiesiog dvelkia erotika, paslaptingumu ir nežinomybe bei laukimu kažko, kas neišvengiamai turi įvykti. Knygos tekste autorius pats stebisi: 
,,Kodėl tiek sekso?
Ką turi galvoje?
Kodėl knygoje šitiek sekso?
Mano knygose beveik visada yra sekso.
Taip, bet šioje jis visai tave apsėdęs." (112 p.)
  Knyga daugialypė: čia autorius pasakoja, kaip rašo knygą, čia vėl persipina knygos herojų mintys ir veiksmai, čia trečiuoju asmeniu prabyla tarnas, ar Motina, ar Jaunoji Nuotaka. Tai tarsi knyga apie knygą. 
  Siužetas gan paprastas: Jaunoji Nuotaka atvyksta į namus, tikėdamasi ištekėti už Sūnaus, tačiau jis išvykęs. Šeima laukia jo grįžtant, prie laukiančiųjų prisideda ir Jaunoji Nuotaka. Veiksmas vystosi lėtai, laukimas apgaubęs visus, tarsi rūkas, herojai gyvena mistifikuotoj realybėj besiruošdami Sūnaus sutikimui, įsiveldami į erotinius tarpusavio santykius. 
  Kaip ir kitos A. Baricco knygos, ši parašyta gražia literatūrine kalba, maloni skaityti ir palieka tikrai gerą įspūdį. A. Baricco yra tas rašytojas, kurio nesupainiosi su niekuo kitu šiandieniniame literatūriniame pasaulyje. Jo kūryba gali patikti, gali nepatikti, tačiau tenka pripažinti, jog tai išskirtinis talentas. Ir jis man patinka, dar daugiau, jis man beprotiškai patinka.
 Įvertinimas. 5/5