ITALIJA: GRAŽIOJI TREJYBĖ - PIZA, FLORENCIJA, BERGAMO

Labas rytas, tarė mums kavos puodukas ir... į kelionę link namų. Mūsų viešnagė Cinque Terre baigėsi. Susikrauname kuprines, atsisveikiname su viešbučio administratore, įsiropščiame į autobusiuką ir dardame į jau taip gerai pažįstamą Riomaggiore traukinių stotį. Dar viena nakvynė nusimato Bergame, bet iki jos dar bandysime bent trumpam žvilgterėti į Pizos pasvirusį bokštą bei Florencijos turtus. Juk taip netoliese esame! Perkame bilietukus į La Spezia -miestą, visai šalia Riomagiore, kur, susimokėję po 10 eurų, persėdame į traukinį, mus nugabensiantį į Pizos  miestą. Pro langą stebime besikeičiantį peizažą: čia daugiau lygumų, kurios gausiai apsodintos vynuogynais bei alyvmedžių giraitėmis, pastebime dirbamų laukų bei ganyklų, kuriose ganosi ne tik avys. Taigi, įvažiuojame į Toskanos regioną. Po valandos jau esame Pizoje (it. Pisa). Šis mietas išsidėstęs centrinėje Italijoje prie Arno upės žiočių. Piza įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Miesto istorija siekia etruskų laikus, vėliau - 180 m. pr. m. e. gyvenvietė tapo Romos kolonija, vėliau miestą valdė langobardai ir frankai, XI-XIII a. Piza tapo faktiškai nepriklausomu miestu-valstybe, kurios pirkliai dominavo Viduržemio jūros prekyboje. Viduramžių pradžioje Piza turėjo labai stiprų laivyną, didžiulę naudą nešė prekybos ryšiai su Ispanija ir Šiaurės Afrika, suklestėjo mokslas, kultūra. Pizos tarptautinė galia smuko 1284 m. patyrus pralaimėjimą mūšyje prieš Genujos pajėgas. 1290 m. Genujos laivai atakavo Pizos uostą ir jį sugriovė. Prasidėjo Pizos Respublikos nuosmukis, kurį dar pagreitino uosto uždumblėjimas. Vėlesni istoriniai įvykiai vedė prie to, kad 1860 metais Toskana, drauge su Pizos miestu, tapo Italijos valstybės dalimi.

  Tokia Pizos miesto istorija, deja, gilintis į smulkmenas ir apžiūrinėti skersgatvių neturime kada, spaudžia laikas, todėl tiesiu taikymu iš stoties puolame link miesto autobuso ir važiuojame į žymiąją ,,Stebuklų aikštę" (La Piazza dei Miracoli). Autobusas sustoja prie aukštos sienos, aplink kurią šurmuliuoja turistiniai autobusai, prekybininkai siūlo įvairias nieko vertas prekes, čia pat įsikūręs McDonald"s restoranas. Supratome - atvykome, kur reikia :( Žengiame pro arkos formos vartus ir atsiduriame La Piazza dei Miracoli. Tai didžiulė žalia aikštė, nuo miesto atitverta aukšta siena, kurioje stovi įspūdingos architektūros pastatai. Niekada nemaniau, kad Pizos architektūrinis ansamblis man paliks tokį puikų įspūdį. Juk mačiau tai ne kartą įvairiuose leidiniuose, atvirukuose, TV laidose. Tačiau realybėje tai daug įspūdingiau.




La Piazza dei Miracoli

       La Piazza dei Miracoli sudaro svyrantis Pizos bokštas (La Torre di Pisa), Pizos katedra (Il Duomo di Santa Maria Assunta), krikštykla (Il Battistero di San Giovanni) bei Pizos kapinės (Il Camposanto Monumentale di Pisa).

     Pirmiausia į akis krinta su žolės žaluma ir dangaus žydryne kontrastuojantis pastatų baltumas. Tuomet ausis pasieka įvairiakalbės turistų minios triukšmas ir pasieniui įsikūrusių prekybininkų šurmulys. Atrodo, kad čia susikoncentravo visi prekeiviai, susirinko viso pasaulio turgūs :) Prasibrovę pro niekučių siūlytojų virtinę pamatėme kitą Pizos fenomeną - turistus, bandančius visokiomis pozomis paremti pasvirusį bokštą ir nusifotografuoti. Gerai, kad jau bent mums toks noras nekilo - stovėjo šimtmečius pasviręs bokštas ir be mūsų paramstymo dar šimtmečius stovės. Kaip sako protingos internetinės svetainės, bokštas pradėtas statyti 1173 m. ir statybos darbams tuomet vadovavo architektas Bonano Pizietis. Po penkerių metų, pastačius tris aukštus, darbai buvo sustabdyti, nes bokštas pradėjo svirti į šiaurę.



La Torre di Pisa

 Manoma, kad dėl to kalta pelkėta žemė, ant kurios statovi bokštas. Po šimtmečio, vadovaujant Džiovaniui di Simonei, statybos buvo atnaujintos ir pastatyti dar trys aukštai. Sumūrijus šeštąjį aukštą bokštas pradėjo svirti į kitą pusę - į pietus. Statybos vėl sustojo ir tik 1360-1370 m., vadovaujant architektui Tomazui Pizanui, buvo pabaigta bokšto viršutinė dalis su varpine. Deja, bokštas nenustojo svirti, ir, kaip parodė tyrimai, jei bokštas būtų nors truputį aukštesnis, jis jau būtų nugriuvęs. Bokšto aukštis siekia 54,5 metrus, jį sudaro 8 aukštai, kiekviename aukšte suprojektuotos arkos, kurias laiko kolonos. 1990-ųjų pradžioje sėkmingai atlikti bokšto pamatų tvirtinimo darbai, o jau 2008 m. mokslininkai nustatė, kad bokštas nustojo svirti. Specialistų teigimu, bokštas grįžta į vertikalią padėtį dėl grunto ir pamatų sutvirtėjimo. Tai gi, kaip ir minėjau, stovės jis dar šimtą metų ir be mūsų paramstymo. Ir tai džiugina, nes būtų gaila netekti tokio grožio :) Kadangi laiko turėjome ribotai, tai pakliūti į bokšto vidų mums net nekilo minčių - eilė didelė, juda gana lėtai, nes dėl saugumo leidžiama 20-30 žmonių grupelės. Mums pakako malonumo, prisėdus bokšto šešėlyje, pasigrožėti grakščiomis bokšto formomis.

   Šalia žymiojo bokšto stovi įspūdingo grožio baltoji gulbė - marmurinė Pizos Šv. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo Katedra (Il Duomo di Santa Maria Assunta).  Tai Romaninio architektūros stiliaus šedevras.  Katedra pradėta statyti 1063 m. architekto Buscheto, katedros interjerą sukūrė Rainaldo. 1595 metais Pizos katedra ir jos viduramžių menas buvo beveik visiškai sunaikintas didžiulio gaisro, bet keletas geriausių renesanso menininkų ją atkūrė ir pavertė tuo, ką regime mūsų dienomis.



Il Duomo di Santa Maria Assunta

    Mums neteko garbės pamatyti viduje saugomų meno šedevrų, tačiau įspūdingas Katedros fasadas leido suprasti apie joje saugomas vertybes: Giovanni Pisano apie 1302-1311 metus sukurta sakykla, imperatoriaus Henrio VII-ojo antkapis, šv. Agnė su ėriuku, nutapyta renesanso stiliumi bei daugelį kitų. Be to, netoli sakyklos yra žemai kabantis bronzinis šviestuvas, į kurį, pasak populiarios istorijos, švelniai žiūrėjo Galilėjus, laukdamas teisingumo sprendimo.

Battistero di San Giovani

  Dar vienas grakštus pastatas besipuikuojantis La Piazza dei Miracoli centre yra Battistero di San Giovanni. Tai kupolo formos šv. Jono krikštykla. Apatinė dalis pradėta statyti 1153 m. romaniniu stiliumi (architektas , o viršutinė dalis statyta jau 1300 metais gotikiniu stiliumi. Pilnai krikštykla įrengta buvo 1363 metais. Battistero di San Giovanni yra didžiausia visoje Italijoje krikštykla.-54,86 metrų aukščio ir 104 metrų perimetro.  Įdomu, kad ji tik vos vos didesnė už La Torre di Pisa ir taip pat yra šiek tiek pasvirusi. Battistero di San Giovanni viršutinė gotikinė dalis buvo puošta Giovanni Pisano (sūnus) sukurtomis statulomis. Šiandien meistro kurtos statulos pakeistos kopijomis, o originalus galima pamatyti čia pat esančiame Museo dell"Opera del Duomo. Viduje, kaip supratote, nebuvome, bet pasidomėjau ir sužinojau, kad joje galima pasigrožėti Nicolo Pisano (tėvas) kurta sakykla, kuri vėliau buvo naudota kaip prototipas kitoms sakykloms, taip pat unikaliu krikšto indu krikštyklos centre. Dar Pizos krikštykla garsėja puikia akustika, todėl čia dažnai rengiami chorinės muzikos koncertai.

Il Camposanto Monumentale di Pi

   Katedros ir krikštyklos pašonėje kukliai glaudžiasi Il Camposanto Monumentale di Pisa - Pizos aukštuomenės kapinės. Pasak legendos XII a. vyskupas Ubaldo Lanfranchi  į šią vietą atgabeno žemės iš pačio Golgotos kalno, netoli Jeruzalės. Sklandė gandai, kad kūnai čia sudūlėja per parą. Todė ši vieta ir buvo pavadinta Campo Santo (Šventasis laukas). Kapinės čia  buvo suprojektuotos 1278 m.  Giovanni di Simone, baigtos įrengti 1464 m. Čia buvo laidojami patys žymiausi ir iškiliausi Pizos miestiečiai. Patys garbingiausi gaudavo vietas centrinėje dalyje, romėniškuose sarkofaguose. Mažiau nusipelnę atguldavo šoninėse sienose įrengtose arkose.  Dabar tai kapinės-muziejus, sako, vienos gražesnių pasaulyje (panašiai kaip Cagliari kapinės, Sardinijoje). 

   Apėję visą La Piazza dei Miracoli, nusifotografavę prie svyrančio Pizos bokšto, paragavę skaniųjų itališkų ledų ir smagiai praleidę kelias valandas šioje žalioje miesto oazėje, su viltimi, kad likimas dar kažkada leis apsilankyti šiame mieste ir pasidžiaugti juo ilgesnį laiką, atsisveikinome su Piza.

      Toliau mūsų laukė Florencija. Įlipome į Trenitalia traukinuką ir po geros valandėlės buvome gražiojoje Firenze (taip italai vadina Florenciją). 
      Senovėje Florencija buvo etruskų gyvenvietė, vėliau – romėnų miestas, viduramžiais buvo stiprus miestas-valstybė, vienas iš pagrindinių Renesanso kultūros centrų. Bene žinomiausia Florencijos giminė – Medičiai (Medici). Florencijoje gyveno ir kūrė tokie žinomi menininkai kaip Džotas, Mikelandželas, Leonardas da Vinčis, Dantė, rafaelis, Džovanis Bokačas ir kt. 1865 m. Florencija tapo suvienytos Italijos sostine, tačiau 1871 m. ją pakeitė Roma. Labai glaudūs istoriniai ir kultūriniai ryšiai sieja Florenciją su Lietuva, apie tai gana išsamiai galima pasiskaityti http://lt.wikipedia.org/wiki/Florencija.
   Tai gi, turėjome tik 2 valandas laiko pasigrožėti šiuo Renesanso perlu. Iš geležinkelio stoties patraukėme link miesto širdies - Duomo aikštės. Žinoma, kol pasiekėme ją, teko kirsti kelias gatves, aplenkti ir užsukti į kelias nuostabias bažnyčias bei stebėti gatvėje verdantį gyvenimą.
  

     Ir štai, pasukę už dar vieno namo kampo, iš karto supratome, kad jau suradome Duomo aikštę. Prieš mūsų akis iškilo neprilygstama Santa Maria del Fiore katedra, išpuošta balto marmuro skulptūromis ir besiremianti į pūkiniais debesimis nuklotą Florencijos dangų. Įspūdis nenupasakojamas. Dar ir dabar, kai žiūriu į mūsų darytas nuotraukas, atrodo, kad už mano nugaros ne realūs pastatai, o fantastinio grožio fototapetas:).  Santa Maria del Fiore katedra  pradėta statyti 1296 m. gotikos stiliumi pagal Arnolfo di Cambio projektą. Statybai naudota įvairios balto, rausvo ir žalsvo marmuro plokštės. Katedros statyba baigta 1436 m., užkėlus inžinieriaus Filoppo Brunelleschi sukonstruotą kupolą.  Nuostabusis katedros fasadas, kurį pirmiausia mes ir pamatėme, yra skirtas Dievo Motinos garbei  - visos skulptūrinės kompozicijos pasakoja apie jos gyvenimą. 



Santa Maria del Fiore



Filippo Brunelleschi kupolas

   Šalia Santa Maria del Fiore stovi Giotto's Campanile (Giotto varpinė). Ji pradėta statyti 1334 m. architekto Giotto, tačiau iki savo mirties jis tespėjo pastatyti 2 varpinės aukštus. Jo darbą tęsė Andrea Pisano. Jis sutvirtino pamatus, pastorino sienas, nes bokštas jau buvo pradėjęs svirti. Statybas

Giotto Campanile

pabaigė Francesco Talenti apie1350-1359 m. Dabar čia įsikūręs  Museo dell'Opera del Duomo, o viršutiniame 84 metrų aukščio varpinės bokšte yra apžvalgos aikštelė iš kurio galima pasižvalgyti po mietą. 

   Trečias šio komplekso pastatas yra krikštykla - Battistero di San Giovanni. Tai vienas seniausių Florencijos pastatų, pastatytas apie XI a. Toskanos Romaniniu stiliumi. Manoma, kad ji buvo pastatyta ant senovinės šventyklos skirtos dievui Marsui.  Krikštyklos svarba miestui buvo ypatinga, čia iki XIX a. buvo pakrikštyti visi Florencijoje gyvenantys katalikai.  Krikštykla yra aštunkampio formos, jos statybai naudotas vietinis žalias ir baltas marmuras. Per šimtmečius krikštyklos eksterjeras keitėsi. Prie jos dabartinio grožio prisidėjo ne vienas žymus architektas, auksakalys ar skulptūrų meistras. Andrea Pisano 1330 m. sukūrė Pietines duris, kurias puošia scenos iš šv. Jono Krikštytojo gyvenimo. Šiaurinės durys sukurtos apie 1420 m. Lorenzo Ghiberti ir skirtos Kristaus gyvenimui pagal Naująjį testamentą. Rytinės durys, esančios priešais katedrą, taip pat sukurtos Ghiberti ir vaizduoja scenas iš Senojo testamento. Virš šių durų įkomponuota apie 1502-1505 metus Andrea Sansovino sukurta skulptūrinė kompozicija Kristaus krikštas, kuri 1792 m. buvo papildyta  Innocenzo Spinazzi angelu.

Skulptūrinė kompozicija virš Rytinių Giotto Campanile

   

Ravioli ir alus

    Pasigrožėję architektūros šedevrais bei pasistumdę didžiulėje turistų minioje, pajutome, kad prabudo mūsų žemiškieji poreikiai - valgyti!

   Įsukome į pirmą pasitaikiusią gatvelę ir, susiradę mūsų akiai padorią užeigą, prisėdome. Užsisakėme ravioli bei picą (aš) su ančiuviais. Ravioliai pasitaikė skanūs, pica taip pat būtų buvusi nieko, bet ančiuviai buvo tokie sūrūs ir jų buvo tiek daug... Išgėrėme po bokalą šalto alaus, tačiau man buvo aišku, kad šio gėrimo neužteks mano troškuliui numalšinti, tad teko užsukti į parduotuvę...mineralinio. Ir daug :)

   Papietavę toliau patraukėme link aikštės, į kurią žiūrėjome bevalgydamos. Pasirodo, tai viena gražiausių Florencijos aikščių - Piazza della Santissima Annunziata. Deja, man ši aikštė nepasirodė itin graži. gal dėl to, kad namai buvo restauruojami, apjuosti perspėjamosiomis juostomis, apstatyti statybinėmis medžiagomis. Kaip ten bebūtų, aikštė iš tiesų didelė, iš trijų pusių ją supa pastatai su didžiulėmis arkomis, o šiaurinę aikštės pusę užėmusi XV a. statyta  Santissima Annunziata bažnyčia, kuri ir davė pavadinimą šiai aikštei. Bažnyčioje yra devynios koplyčios, kurios gausiai dekoruotos freskomis. Tačiau daugelį smalsuolių čia vilioja ne bažnyčios prabanga, bet paveikslas, kurį, anot legendos, tapė vienuolis Bartalomiejus, o kai beliko nutapyti Mergelės Marijos veidą, jis užmigo. Atsibudęs pamatė, kad veidas buvo baigtas ir jis buvo nuostabiai gražus, lyg angelų tapytas.



Santissima Annuziata bažnyčios interjeras



   Rytinėje aikštės pusėje stovintis pastatas - Spedale degli Innocenti - seniausia našlaičių prieglauda Europoje. Ji įkurta 1445 m. Jau tais laikais motinos nepageiaujamus kūdikius galėjo palikti šioje prieglaudoje.

        



Ferdinando de Medici



Aikštės viduryje ant pažaliavusio žirgo išdidžiai sėdi pažaliavęs Ferdinando de Medici ir rūsčiu žvilgsniu stebi aplink skraidančius balandžius bei besibūriuojančius turistus. Toliau aikštėje stovi fontanai - tokios makabriškos chimeros - tokie pat pažalavę, kaip ir Ferdinandas. Jie nuostabūs! Tik gaila, kad neveikė.

   Mano draugelės pasiliko pailsėti šioje aikštėje, o aš, vedina smalsumo, dar nulėkiau pasidairyti, kokios grožybės slypi toliau. Ir ką jūs manote, visai čia pat, už kampo, stovi žymioji  Mediči koplyčia (Cappelle Medicee), kurios, deja, neteko aplankyti. Tačiau tikrtai tikrai, aš čia sugrįšiu, nes tai, ką pamačiau, sukėlė dar didesnį mano norą ilgiau pasibūti Florencijoje.

   Deja, jau laikas grįžti į traukinių stotį. Nusipirkome bilietus iki Milano. Bilietas kainavo 50 eurų. Kitą kartą, kai važiuosiu į Florenciją, tai skrydį namo pirksiu iš Romos - pasirodo, sostinė arčiau nei Milanas :) Na bet šiuo kart mūsų laukė Milanas, tiksliau Bergamas.  Praleidę beveik 2 valandas kelyje, pasiekime Milaną. Iš karto persėdome į kitą traukinį ir beveik po pusvalandžio išlipome Bergamo traukinių stotyje. Lauke tamsu (10 val. vakaro), aplink traukinių stotį žmonių nedaug. Žinau, kad mūsų nakvynės namai kažkur nelabai toli stoties turėtų būtį, pagal žemėlapį kryptis aiški ir atstumas netolimas. Tačiau mano draugės nelabai manimi pasitiki, tad įsijungia GPS prietaisus ir žygiuojame tamsiomis Bergamo gatvelėmis link  Casalino Centrale Rooms. Neilgai trukus surandame nakvynės vietą,spaudžiame skambutį, bet ...mūsų niekas nelaukia. Skambiname nurodytu telefonu ir apsimiegojusiai poniai aiškiname, kad ir mes norime miegelio. Jokių problemų dėl mūsų vėlyvo prisistatymo nekilo - ji greit atvyko ir įleido mus į kambarį. Mums skyrė vieną kambarį  iš trijų esančių bute. Virtuvė, dušas ir WC - bendri, kambarys su trimis lovomis ir didžiule terasa - tik mūsų. Vienai nakvynei viskas OK.  Susitariame su šeimininke dėl savo kuprinių, kurias mielai rytoj paliksime koridoriuje, kol vaikščiosime po Bergamą.  Prieš miegą dar kokiai valandai pasėdame terasoje - juk negali atsispirti tokiam malonumui, juolab, kad tai paskutinis vakaras Italijoje.





Citta Bassa



   Ryte keliamės anksti. Lėktuvas išskrenda apie 17 val., tad dar turime gerą pusdienį pasižvalgyti po Bergamą. O pažiūrėti tikrai yra ką. Bergamas nedidelis, apie 120 000 gyventojų turintis Alpių papėdėje įsikūręs miestas. Miestas padalintas į 2 dalis žemutinį - Città Bassa ir viršutinį - Città Alta, esantį ant kalvos ir apsuptas XVII a. gynybine siena . Mes savo pažintį su Bergamo miestu pradėjome nuo Città Bassa. Išėję iš viešbučio patraukėme link centro (pasirodo, nakvojome visai netoliese). Žemutinis miestas susiformavo tik XIX a. pabaigoje ir laikomas moderniąja Bergamo dalimi. Jo plačios gatvės, dideli namai, erdvios aikštės apstatytos įmantriomis skulptūromis, didingi bažnyčių pastatai bei jaukios kavinukės ir kviečiančios užsukti parduotuvių vitrinos tikrai neleis nuobodžiauti čia užklydusiam turistui ar pasivakščioti po gimtą miestą išėjusiam bergamiečiui.



Torre Dei Caduti

   Simboliškai į Bergamo miesto centrą patenkama pro Porta Nuova (Naujuosius vartus). Čia pat kyla Laikrodžio bokštas (Torre Dei Caduti). Jis pastatytas tik 1927 metais. Laikrodžio bokštas dedikuotas kare žuvusiems Bergamo partizanams ir prie jo vyskta įvairios iškilmingos ceremonijos.  Nuo vartų link stoties driekiasi vienas pagrindinių Bergamo bulvarų, vadinamas Papa Giovanni XXIII vardu ir nutiestas 1938 metais. Šioje gatvėje įsikūręs ne vienas restoranas ir prabangi parduotuvė. Viename šios gatvės restoranų teko garbė ir mums papietauti. Bet tai buvo vėliau.



Santa Maria Immacolata delle Graze

    Dabar mes užsukame į prie Porta Nuova prisišliejusią Santa Maria Immacolata delle Grazie bažnyčią. Ji statyta XIX a., tačiau bažnyčios istorija siekia XV a., kai šioje vietoje veikė vienuolynas ir buvo įrengta šventykla Šv. Marijai.

   Rytas, todėl žmonių nedaug. Ramiai apsižvalgę bažnyčioje, toliau pro Porta Nuova patraukiame link Città Alta. Gatvės tuščios, oras gaivus, ryto saulės spinduliai maloniai šildo ir rodos, nėra geresnio laiko ir miesto, nei čia ir dabar :) Toks vaikščiojimo smagumas, kad nusprendžiame Città Alta pasiekti pėsčiomis. Vittorio Emanuele gatvė atsiremia į sieną ir pasuka į dešinę bei palengva kyla aukštyn.

    



Porta S. Agostino

  Mes išdidžiai praeiname funikulierių ir kopiame aukštyn, kol pasiekiame vartus, kurie kažkada saugojo miestą nuo priešų. Jie vadinasi Porta S. Agostino  ir pastatyti buvo 1575 m.  Senasis Bergamas stūkso ant aukštos kalvos, o keltų kalba žodis ,,Bergheim" verčiasi kaip ,,namai ant kalno" - iš čia ir kildinamas Bergamo pavadinimas.  Vaizdas nuo kalvos nuostabus - rytiniame rūke padūmavę kalnai ir po kojomis besidriekiantys  Città Bassa stogai priverčia mus ilgiau užsibūti šioje vietoje. Saulei kylant vis aukščiau, šis magiškas vaizdas pamažu sklaidosi ir mes patraukiame link istorinio Bergamo senamiesčio.





Bergamas rytiniame ūke



        Einame grįstu taku palei XVI a. venecijiečių statytą ginybinę sieną (Mura Veneziane),  juosiančią Citta Alta. Sienos ilgis siekia 6 kilometrus. Atlikus archeologinius kasinėjimus, apie 1980 metus buvo atrasti po siena išsidėstę akvedukai ir senosios, dar Romos laikais statytos sienos, liekanos bei didžiulis požeminis gėlo vandens rezervuaras.

      Mura Veneziane niekada nebuvo panaudota pagal paskirtį, todėl XIX a. čia buvo įrengti pasivaikščiojimo takai miestelėnams. Ir dabar tai puiki vieta pasivaikščiojimams.  Daug erdvės ir žalumos, todėl sutinkame ne vieną rytinį bėgiką ar šunelių mylėtoją, išėjusį su savo augintiniu pasivaikščioti.

Mura Veneziane

      Pats miestas išsidėstęs dar aukščiau, ant kalvos viršūnės. Manoma, kad šioje vietoje gyventa dar priešistoriniais laikais, 6 a. Pr. Kr. šioje vietovėje įsikūrė etruskai, vėliau čia atsikėlė keltų gentis ir gyvenvietę pavadino Bergheim. 49 metais Pr. Kr. miestas pereina romėnams.  V amžiuje miestą sugriauna Atila. VI amžiuje jis tampa svarbiu Lombardų kunigaikščių centru ir  pereina Milano valdžion. XV-XVIII a. Bergamo valdymą perima Venecija. Nuo 1815 m. patenka Austrijos įtakon, o 1859 m. - Antrojo Italijos iššilaisvinimo karo metu - jį išlaisvina Giuseppe Garibaldi ir miestas priimamas į Italijos Karalystė sudėtį. XX a. miestas tampa veinu iš labiausiai išsivysčiųsių pramoninių miestų. Bergamo senamiestis yra autentiškas, todėl, kad šis miestas vienas iš mažiausiai nukentėjusių Antrojo pasaulinio karo metais.

     Apėje dalį Mura Veneziane, į Citta Alta įeiname iš kitos pusės, nei tradiciškai tai daro turistai, pro Vakarinius miesto vartus :) Atsiduriame Piazza della Cittadela. Erdvi aikštė, kurioje įsikūrę Bergamo Archeologijos muziejus (Civico Museo Archeologico di Bergamo) ir Enrico Caffi gamtos istorijos muziejus ( Museo di Scienze Naturali Enrico Caffi). Praėję Piazza della Cittadela arkadas pasukame į siauras Citta Alta gatveles ir traukiame, kur akys veda.  Via Baltolomeo Colleoni gatvėje neatsispiriame mažų parduotuvėlių ir kepyklėlių žavesiui - užsukame, pasilabiname, pasidairome, o saldainių parduotuvėlėje net marcipaninių skanėstų laiktuvėms nusiperkame. 



Via Baltolomeo Colleoni

     Taip pasiekiame Citta Alta centą  Piazza Vecchia (Senoji aikštė), apsuptą garsiausių Bergamo statinių.  Palazzo della Ragione per amžius buvo miesto savivaldybės pastatas. Pastato fasadą puošia Venecijos laikus primenanti Šv Morkaus liūtas, o prie rūmų portiko stovi žymaus italų poeto Torquato Tasso skulptūra. Rūmai buvo pastatyti XII amžiuje, perstatyti Pietro Isabello XVI amžiuje. Dabar šie rūmai virtę parodų salėmis.

Torre del Comune

  Rūmų dešinėje stovi puikiai išsilaikęs 52 m. aukščio Torre del Comune bokštas su laikrodžiu ir varpu skambančiu kasdeiną 22 valandą.  Šie varpo dūžiai laikomi sena Bergamo tradicija ir išlikusi mieste nuo viduramžių, kuomet varpo dūžiai pranešdavo miestelėnams apie prasidedančią komendanto valandą.

  Prie varpinės bokšto dėmesį patraukia senoviniai laiptai. Į Palazzo della Regione antrą aukštą galima patekti tik užkopus šiais laiptais. Tad jei norite aplankyti parodas - kopkite šiais gražias XII amžiaus laiptais. Kito kelio nėra :)

   Dešinėje Piazza Vecchia pusėje, prie Varpinės bokšto šliejasi XIV a. Palazzo del Podesta Veneto, kuriuose nuo XVI iki XVIII a. rezidavo Venecijos valdovai. Dabar čia įsikūręs Bergamo universiteto užsienio kalbų ir literatūros fakultetas.

  Rytinėje aikštės pusėje stovi  Palazzo Nuovo. Rūmai pastatyti Vincenzo Scamozzi  ankstyvame XVII a., o galutinai įrengti 1928 metais. dabar juose įsikūrusi Biblioteca Angelo Mai Civica (Angelo Mai viešoji biblioteka).

   Pačiame Piazza Vecchia centre puikuojasi Alvise Contarini fontanas (Fontana del Alvise Contarini). Fontanas buvo pastatytas 1780 m. ir pavadintas mero Alvise Contarini vardu. Pradžioje fontaną supo tik liūtų figūros, vėliau buvo pastatyti ir sfinksai. 1885 m. fontanas buvo išmontuotas ir jo vietoje pastatytas paminklą Garibaldžiui. 1920 m. paminklas perkialiamas į Citta Bassa, o fontanas vėl grąžinamas į senąją vietą. Deja, mums visos aikštės grožio pamatyti neteko, nes ji buvo prigriozdinta įvairių vazonuose augančių medžių, aplink zujo mašinos ir darbininkai - buvo ruošiamasi kažkokiai agroparodai.



Piazza Vecchia ir Fontana del Alvise Contarini

   Mano draugės, nutarę, kad jau pats laikas atsigaivinti priešpietinės kavos puodeliu, prisėdo vienoje iš Piazza Vecchia  esančių jaukių kavinukių. Kol jos smagiai plepėjosi ir laukė kavos bei deserto, aš perėjau Palazzo della Ragione arkadą, remiamą gėlių vainikais papuoštų kolonų, ir patekau į Piazza del Duomo (Katedros aikštė). Pallazo della Regione arkada, tai lyg simboliniai vartai, skiriantys žemiškąją miesto dalį nuo dvasingosios.  

   Piazza del Duomo talpina gražiausias Bergamo bažnyčias.

  Šioje aikštėje stovi ir pagrindinė miesto bažnyčia Cattedrale di Sant Alessandro arba Duomo di Bergamo (Bergamo Katedra),  pastatyta  XVII amžiuje senos šventovės vietoje ir yra dedikuota Šv. Aleksandrui, kuris laikomas Bergamo miesto globėju.  Katedros fasadas datuojamas 1886 metais. Jį sukūrė Angelo Bonicelli. Katedros viršų puošia didelis kupolas, kurio viršuje stovi auksinė Šv. Aleksandro statula. Katedros išplanavimas – lotyniško kryžiaus formos. Viduje erdvu, paviršius išklotas baltu marmuru, sienas puošia pastelinių spalvų paveikslai.  Graži, didinga bažnyčia, tačiau tikrai ne pati puošniausia ir įdomiausia iš Piazza del Duomo esančių statinių.   





Cattedrale di Sant Alessandro



   Visai šalia stovinti Santa Maria Maggiore bazilika yra gerokai puošnesnė už Katedrą. Ji pastatyta 1137 m. vietoje anksčiau čia stvėjusio religinio pastato, dedikuoto Šv. Mergelei Marijai. Pasak legendos, 1133 m. Bergamo apylinkėse siautė maras ir badmetis. Žmonės meldėsi Mergelei Marijai, prašydami juos galbėti ir pažadėjo jos garbei pastatyti naują bažnyčią. Mirtis buvo nugalėta, o kaip atsidėkojimas už išgelbėjimą iškilo Santa Maria Maggiore bazilika. Bazilika ne kartą buvo tobulinama ir gražinama tad galutinė bazilikos konstrukcija baigta buvo tik XV amžiuje. Savo išore ji išlaikė lombardų-romanų architektūros bruožus. Į bazilikos vidų iš Piazza del Duomo įeinu pro šiaurinę pusę, pro gražų įėjimą, kurį saugo du liūtai, o į viršų ant kolonų puikuojai ažūrinis portikas su šventųjų skulptūromis, kurių viduryje ant žirgo sėdi šv. Aleksandras. Bazilikos vidus pribloškia savo įspūdinga XVI-XVII a. barokine puošyba. Ant sienų kabo gobelenai, pagaminti Florencijoje 1583-1586 metais. Daugumoje jų pavaizduotos Marijos gyvenimo scenos. Santa Maria Maggiore bazilikoje taip pat yra Bergame gimusio žymaus operos kompozitoriaus Gaetano Maria Donizetti kapas. 

Santa Maria Maggiore koplyčios šiaurinis įėjimas

   Didžiulį įspūdį palieka prie Santa Maria Maggiore bazilikos

 nekulkliai prisišliejusi puošnioji Cappella Colleoni (Colleoni koplyčia), pastatyta 1476 m. senosios zakrastijos vietoje. Bartolomeo Colleoni buvo žymus  Bergamo politinis veikėjas ir karvedys. Koplyčios puošnumas aiškiai atspindi jo įtaką ir galią to metinėje Bergamo visuomenėje. Bartolomeo kripta yra priešais pat įėjimą ir papuošta paauksuota jo paties skuptūra ant žirgo bei aplinkui vaizduojamomis scenomis iš Kristaus gyvenimo, o visą kompoziciją vainikuoja triumfo arka. Įdomus faktas, kad iki 1969 buvo manoma, kad kapas buvo tuščias, ir niekas nenutuokė, kur jo kaulai, kol vėliau tais pačiais metais paslaptis buvo atskleista: jie buvo rasti viename kape po pamatais.  Bartalomeo, kaip sako kita legenda, žymus buvo ne tik savo didvyriškume, bet ir tuo, kad jis turėjo 3 sėklides. Jos netgi atvaizduotojo jo herbe. Jos yra atvaizduotos ir ant koplyčios vartų, todėl jau daugelį metų žmonės, eidami pro šalį neatsispiria jas paliesti, tikėdami, kad tai neša laimę.



Cappell Colleoni

    Išėjus iš Cappella Colleoni ir kiek pasukus už kampo, aptinkame laiptus, vedančius į Aula della Curia (Kurijos Aula). Tai didelė salė, kurioje puikuojasi XIII a. freskos, o pro langą matyti Tempietto di Santa Croce bažnyčia.

 Dar vienas statinys esantis Piazza del Duomo yra Il Battistero (Krikštykla). Il Battistero buvo pastatytas 1340 Giovanni da Campione ir buvo pastyta viduryje Santa Maria Maggiore bazilikos. 1680 m. ji buvo perkelta šalia  Duomo di Bergamo, o  1898 m. perstatyta į dabartinę vietą Piazza del Duomo. Viršutinė pastato dalis, su elegantiškomis marmuro kolonomis ir aštuoniomis XIV a. statulomis atstovaujančiomis dorybes, yra dalis išlikusio XIV a. originalaus pastato. Viduje yra puikūs marmuro bajerlefai vaizduojantys epizodus iš Kristaus gyvenimo. Krikštykla galima pasigrožėti tik iš išorės, nes atidaryta ji būna tik per apeigas.

   Tad apžiūrėjusi visas Piazza del Duomo esančias grožybes aš vėl prisijungiau prie kavinėje besiilsinčių draugių ir dar spėjau paragauti deserto bei gurkštelėti skanios itališkos kavos. 



Aula della Curia



Il Battistero

Piazza Sant Pancrazio fontanas



Pasisėmę energijos mes iš Piazza Vecchia leidomės toliau tyrinėti Bergamo. Iš

aikštės pralindę per arką ką patekome į gyvenamųjų namų kiemus su italams būdingais balkonų papuošimais.  taip eidamos, vienoje ramioje gatvelėje aptikome miesto įdomybę - ilgą marmurinę vonią. 1891 m. šioje vietoje buvo įsikūrusi viešoji Bergamo skalbykla - Il Lavatoio. Tuo metu beveik visi Citta Alta kentėjo nuo prastų sanitarinių sąlygų, vis pasikartodavo choleros protrūkiai, todėl miesto valdžia pasitengė, kad tekantis vanduo būtų prieinamas visiems miesto gyventojams ir įrengė šią skalbyklą. Ji tapo mėgiama miestelėnų susitikimo, pašnekesių ir dalijimosi naujienomis vieta. Ši skalbykla veikė net iki 1950 m. Dabar tai rami miesto aikštė, atgyjanti tik sekmadieniais, kai čia susirenka prekiautojai antikvariniais daiktais ir kolekcionieriai.

   Toliau mes pasiekėme nedidelę Piazza Sant Pancrazio. Tai tipiška viduramžių aikštė, įsprausta tarp gyvenamųjų namų. Aikštės centre išlikęs 1584 m. statytas fontanas. Ir vis dar veikiantis !

   Kadangi diena pasiekė vidurdienį, mums buvo metas baigti savo ekskursiją po Citta Alta. Patraukėme link Piazza Mercato della Scarpe (Batų turgaus) aikštės, kurios prieigose įrengtas funikulierius. Aikštės pavadinimas kilęs, ko gero, nuo kažkada čia veikusio batų turgaus. Funikulierius įsikūręs XIV a. pastate, kurie priklausė tuo metu turtingai Suardi šeimai. Paskutinį kartą pasigrožėję iš Citta Alta aukštybių po kojomis plytinčiu Citta Bassa, įlipame į funikulieriaus kabiną ir po poros minučių jau išlipame Žemutiniame mieste.

Citta Alta vaizdai

   Mūsų laukia viešbutyje paliktos kuprinės, autobusas ir skrydis namo. Belieka pasakyti, kad oro uostą nesunkiai pasieksite autobusu, kuris kursuoja nuo autobusų stoties beveik kas 10-15 minučių. O jei norėsite  Citta Bassa supermarkete nusipirkti lauktuvėms saldainių, tai nesidrovėkite, klauskite vietinių, kaip rasti parduotuvę, nes  visos ,,maximos" pasislėpę požemiuose, o pakliūti į jas galima tik per drabužių, papuošalų, kosmetikos ar kitas parduotuves :) 

Ciao, Bergamo! Ciao, Italia!

       



ITALIJA: CINQUE TERRE ARBA IL DOLCE FAR NIENTE

  Ir štai mūsų traukinys pasiekia piečiausią iš penkių Cinque Terre miestelių - Riomaggiore. Cinque Terre yra įšsidėsčiusi Ligūrijos regione ir tęsiasi į vakarus nuo La Spezia. Cinque Terre yra sudaryta iš penkių žvejų gyvenviečių: Monterosso al Mare, Vernazza, Corniglia, Manarola ir Riomaggiore. Nuo 1997 m. jos yra įtrauktos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
   Pirmieji istoriniai dokumentai, kuriuose minima Cinque Terre, siekia XI a. Tačiau archeologiniai radiniai teigia, kad šiose vietovėse gyvenama buvo dar prieš Kristų.  Dabartiniai miesteliai susiformavo iš žemyninės dalies gyventojams bėgant nuo saracėnų persekiojimo ir įsikūrus ant uolų. Nuo jūros miestelėnai atsitvėrė gynybos sienomis, o iš sausumos juos saugojo kalnai. Šie miesteliai buvo tarsi atskirti nuo kitų žemių. Aktyvesnis gyvenimas šiame regione prasidėjo tik nutiesus geležinkelio linijas tarp Genujos ir La Spezia. Geležinkelis leido gyventojams išvengti izoliacijos, tačiau gyventojai buvo priversti atsisakyti tradicinės veiklos. Pasekmė - skurdas ir emigracija. Tačiau nuo 1970-ųjų prasidėjo turizmo plėtra, miesteliai ėmė pamažu atsigauti, gražėti, vietos gyventojai visą savo energiją nukreipė į turizmo sritį. 

  Tai gi, išlipame Riomaggiore ir dairomės. Gražu - kalnai, jūra, uolos, daug žalumos ir saulės. Visa, ko mums reikia :)   Bandome akmeniniais laiptais kopti į kalną, kur, tikimės, bus miestelis. Deja, paėjėję gerą gabalą į kalniuką, nusprendžiame, kad reiktų grįžti atgal ir pasiteirauti vietinių, kaip pasiekti miestelio centrą. Vėl atsiduriame geležinkelio stotyje. Mums paaiškina, kad reikia pereiti tunelį, kuriuo ir pateksime į Riomaggiore centrą. Tunelis išskaptuotas kalne, sienos išpuoštos mozaikomis. Pradžioje dvelkteli nemalonus kvapas, vėliau jo nebesijaučia. Išlendame kitame tunelio gale  ir patenkame į Riomaggiore miestelio centrinę gatvę, aplipdytą spalvotais namais ir vingiais besiraitančią  

į kalną. Mažos vaisių parduotuvėlės iš karto patraukia mūsų dėmesį. Mes, šiaurietės, išsiilgę vasaros skonių  ir kvapų, prisiperkame krepšį figų, abrikosų, kaktusų ir kitokių gėrybių. Kita parduotuvėlė mus suvylioja šviežios duonos kvapu - nusiperkame duonos. Taip eidamos nuo parduotuvės prie parduotuvės pasiekiame miestelio galą, kur sustoja autobusai. Susimokame po 1,5 euro ir keliaujame į  viešbutį ,,Il Borgo Di Campi", esantį už 4 km. nuo Riomaggiore. Pro langą matome slėnyje likusį miestelį, vynuogėmis apsodintus kalnų šlaitus bei tolyje mėlynuojančią jūrą.  

     

   Autobusas, sukdamas vingius, vis kyla aukštyn. Sustoja jis prie pat įėjimo į viešbutį. Mes, susigriebę kuprinytes, greitai iššokame ir autobusas nurieda. Il Borgo Di Campi mus pasitinka maloni

moteriškė, kuri nupasakoja, kaip mums rasti savo kambarį (tiksliau - studiją) ir paduoda raktus. Išėjus iš registratūros į viešbučio teritoriją atsiveria nuostabus vaizdas: mes stovime kalno viršuje, o po kojomis žydra jūra, žydras dangus ir kalnai. Il Borgo Di Campi svečiai apgyvendinami atskiruose namukuose, kurie išsidėstę  žemyn šlaitu. Fantastika! Susirandame savo ,,Erica" namuką ir įžengiame į erdvų žalsvai dažytą kambarį. Mums patinka kaimiškas itališkai-graikiškas stilius ir vaizdas pro langą. Numetę daiktus, puolame į lauką ieškoti ,,Erica yard", lauko kiemelio, skirto mūsų namui. Randame, bet didelio džiaugsmo nepatiriame. Čia pastatytas nublukęs plastmasinis stalas, panašios būsenos pora kėdžių ir sūpynės, o blogiausia, kad tas ,,Erica yard" visiškai prieš duris, kur gyvena viešbučio darbuotojai  - nelabai pavakarosi.  Žodžiu, nepasisekė mums su tuo kiemeliu, tačiau visa kita buvo tobula. Išsipakavome daiktus ir sėdome vakarieniauti, o šampaną, kurį dar ryte įteikėme Astutei gimtadienio proga, nusprendėme gerti lauke, ant suoliukų, kurie pastatyti palei taką į recepciją ir apsupti vynuogienojų. Šiltas pavakarės oras, pažeme slenkančios prietemos, vaizdas į jūrą, kur matosi keli plaukiojantys laiveliai bei smagi draugių kompanija - puiku! Tačiau ramų pasisėdėjimą sudrumstė muzikos garsai, kurie sklido iš kalno viršuje įsikūrusio restorano. Neatsilaikėme, užkopėme į kalną ir prisėdome prie staliuko. Valgyti nebenorėjome, todėl užsisakėme desertą ir vyno. Aplink klegėjo smagios kompanijos, apie kojas glaustėsi išpuoselėti viešbučio katinai, o mes ir toliau džiaugėmės atitrūkę nuo kasdienybės ir atsidūrę rojaus kampelyje. O ir desertai buvo  skanūs :)

  Kitos dienos ryte iš lovų išsiropštėme apie septynias - norėjome kuo anksčiau išvykti, kad kuo daugiau galėtumėme pamatyti - laiko juk ne tiek daug turime. Kavos nenusipirkome, restoranas dar nedirbo, todėl teko gerti iš automato, ir, galiu pasakyti, visai nebloga. Recepcijoje išsiaiškinome, kad paskutinis miestelio autobusas važiuoja  devintą valandą vakaro. Ankstoka :(  Taksi miestelyje nėra. Tačiau Il Borgo Di Campi , užsiasakius iš anksto, 23 val. pasitinka savo gyventojus Riomaggiore ir atgabena į viešbutį už 2 eurus (autobusu kainuoja 1,5 euro). Aišku, mes užsisakėme tą paslaugą ir ramiai leidomės į kelionę po Cinque Terre. Apie pusę dešimtos jau perėjome tunelį ir laukėme traukinuko į Monterosso al Mare - labiausiai į šiaurę nutolusį miestelį iš visų penkių. Jei kam įdomu, susisiekimas traukinuku tarp miestelių labai geras, kainuoja nuo 1.80 iki 2.10 euro. Nors...tądien mums nepasisekė (bet tai buvo vienintelis kartas). Gal dėl to, kad buvo sekmadienis ar traukinių tvarkaraštis kažkaip ypatingai buvo surašytas, jog mes nesupratome, stotyje prakiurksojome apie  porą valandų. Ir niekas negalėjo pasakyti, kada atvyks traukinys. Gerai dar, kad vaizdas gražus ir kad ne vienintelės tokios nesusipratusios buvome.

   Tai gi, apie 12 val sulaukėme traukinio ir neilgai trukus buvome Monterosso al Mare. Išlipę iš traukinio iš karto nuskuodėme prie jūros. Šiame miestelyje yra patys geriausi pliažai ir patogiausias priėjimas prie jūros visame Cinque Terre. Aišku, pliažai ne Baltijos smėliukas, o smulkesni ir stambesni akmenukai. Galima privačiuose paplūdymiuose išsinuomoti gultus ir skėčius, bet mes neplanavome čia užsibūti, todėl nudrožėme į miesto pliažą.

Vietos atsigulti ir pasidėti drabužius - minimaliai, tačiau radome. Persirengėme ir bėgte į bangas. O bangos tądien buvo labai šiltos ir stiprios. Jos lūžo prie pat kranto ir stipriai traukė gilyn. Pradžioje bandėme bristi, bet bangos mus tiesiog parversdavo ir apipildavo purslotu sūriu vandeniu. Buvo juokinga stebėti žmones, kurie įsibridę tik iki kulniukų negali atsilaikyti prieš bangas ir griūna lyg pakirsti. Mes, aišku, ne išimtis :) Šiek tiek pasigalinėję su jūra, pagal galimybes nusiprausę sūrymą nuo savęs ir apdžiūvę, patraukėme į miestelį.  Monterosso padalintas į dvi dalis - naujesnė miesto dalis Fegina  su turistams skirtais viešbučiais išsidėsčiusi palei jūrą, senoji miesto dalis pasiekiama per uoloje iškaltą tunelį.

 Praėję juo pirmiausia patenkame į viduramžių  akmeninę gatvelę, kuri leidžiasi žemyn ir nuveda mus į Monterosso senamiestį, į Piazza Garibaldi, aplink kurią šliejasi spalvoti namai, o virš jų išdidžiai iškilęs St. John varpinės bokštas. Tikrai, vaizdas užburiantis. Tačiau nusprendžiame, šis grožis mūsų palauks, o mes, po galynėjimosi su  Ligūrijos jūra, bandysime rasti kokį restoranėlį užkąsti. Ilgai ieškoti neteko - kaip vėliau juokėmės, kas tik pirmas pakviečia, pas tą ir bėgame - pirma gatvelė į senamiestį ir jūros gėrybių kvapas pakirto mums kojas. O šalia kavinės dar toks storas katinas, apsunkęs nuo ką tik surytų jūros gėrybių, išsitiesęs parpia. Kol dairėmės į katiną, prišoko vyrukas: prego, prego ir mes jau prie stalo sėdim :) Užsisakėm didelį rinkinį gruzdintų jūros gėrybių - kalmarų, krevečių, ančiuvių ir panašiai - bei alaus. Skonis dieviškas, rinkinys didelis, alus šaltas. Prisivalgėme ir vėl galėjome tęsti savo žygį.

   Monterosso tikrai vertas dailininko teptuko: namai, lyg žaislinės kaladėlės, supa į kalną vingiuojančią pagrindinę senamiesčio gatvę. Iš jos besišakojančios siauros gatvelės alsuoja vėsa ir vilioja kepamų gardėsių kvapais ar stebina čia pat už kampo sukastame darželyje augančių daržovių įvairove, o parduotuvėlių virtinose bei ant gatvės prekystalių išdėliotos gurmaniškos gėrybės savo spalvomis traukia akį ir masina turistus skanauti bei pirkti. Gerai, kad buvome papietavę, todėl nesunkiai atsispyrėme šioms pagundoms :)

        Taip priėjome aikštę, kurios mažoje erdvėje stovi dvi puošnios bažnyčios: San Giovanni Battista (šv. Jono Krikštytojo) ir Mortis Et Orationis Oratory. San Giovani Battista bažnyčios statyba siekia 1244-1307 metus. Jos statybai naudotas vietinis baltas ir juodas (tiksliau, žalias) marmuras. Dryžuotas bažnyčios fasadas daro įspūdį, tačiau užėjus į vidų dryžuotos kolonos tiesiog apstulbina: neįprasta ir labai gražu. Šalia esanti Mortis Et Orationis Oratory  pasižymi tuo, kad buvo pastatyta XVI a. juodosios brolijos lėšomis. Bažnyčios pavadinimas verčiasi kaip Mirties oratorija. Tuo metu Monterosso buvo dvi brolijos -baltoji ir  juodoji. Pastarosios užduotis buvo organizuoti laidotuves, rūpintis našlėmis ir našlaičiais. Bažnyčioje puikuojasi ne vienas brolijos simbolis - giltinė, kaulai, smėlio laikrodis, skaičiuojatis mūsų laiką. Brr...šiurpoka.

San Giovanni Batistta

Mortis Et Orationis Oratory

   Tai gi, dar šiek tiek paklaidžioję po Monterosso gatveles vėl atsidūrėme prie jūros, kur kvepėjo žuvimi ir džiovinamais tinklais.


Monterosso gatvelės

   Kelias nuo prieplaukos vedė į kalną link Porto Roca viešbučio, kur šakojosi ir slėpėsi už uolos. Tai buvo mūsų tikslas - takelis, kuriuo pėstute per kalnus pasieksime už 3 km esantį Vernazza miestelį. Užsukę už uolos, pamatėme, kad takelis laiptuotas, t.y. kilti reiks kiekvieną žingsnį žengiant į kalną ir kojas kilnojant 20-30 cm aukščiu. Neužilgo priėjome namelį, kuriame nusipirkome vienos dienos bilietus  už  nusimatantį ,,lengvą" pasivaikščiojimą ir nukulniavome. Pradžioje lyg ir juokas buvo, vėliau nebelabai :) Tačiau viską atpirko smagi nuotaika ir sutikti žmonės, kurie taip pat pūškavo kaip ir mes, bet sveikinosi ir džiūgavo, kad įveikė dar vieną laiptelį. Gerokai pakilus į kalną atsivėrė puikus vaizdas į Monterosso miestelį.

   Aplink plytėjo vynuogynai, čirpė cikados, žemai apačioje šniokštė jūra, o mes kopėme, leidomės ir vėl kopėme. Uolas keitė nendrynai su upelio gurgėjimu, atrodė, kad patekom į džiungles, už keleto žingsnių nendres keitė vynuogynai ar uolos, apaugusios gervuogėmis (kurių, aišku, paragavome - skanios). 

    Po geros pusantros valandos kopimo į kalną, pajutome, kad pamažu kelias pradėjo leistis žemyn - įveikėme didžiąją dalį maršruto! Tačiau dar ne viską buvome pamatę šioje kelionėje. Nusileidus nuo vienos nuokalnės mums atsivėrė toks vaizdelis: aikštelė tarp uolų, viduryje medinis stalas ant kurio tingiai murkia toks nemenkas gražuolis-katinėlis. Iš kur jis čia? Prieiname arčiau - katinas nė iš vietos, tarsi mūsų nė nebūtų. Ir tada pastebime, kad šalia jo ant medžio šakos kabo kibirėlis su užrašu ,,Please, use the food inside this container to feed these homeless and unloved cats. Thanks!!!". Užrašas privertė nusišypsoti, nes katinas neatrodė nei benamis, nei nemylimas. Greičiau atvirkščiai :) Ant stalo, kur gulėjo katinas, buvo pritvirtinta taupyklė pinigėliams. Įmečiau eurą ir paglosčiau katiną. Jis sumurkė, lyg atsidėkodamas, tačiau bandant antrą kartą paglostyti - pasišiaušė, tarsi sakydamas - ko lendi, jau savo pareigą atlikai... kitas. Kas kaip sugeba, tas taip duonai (oi, žuviai) užsidirba.

   Palikę katiną toliau darbo dirbti mes pasileidome žygiuoti toliau. Jau buvo praėję dvi valandos mūsų kelionės, kai priėjome alyvmedžių giraitę. Medžiai vienas su kitu surišti susuktais tinklais - kai alyvuogės prinoksta, juos ištiesia ir alyvuogės krinta tiesiai į tinklus, nebereikia jų rankioti. Pro alyvmedžių šakas pamatėme ir mūsų kelionės tikslą Vernazza. Vaizdas iš viršaus į miestelį buvo vertas dviejų valandų kopinėjimo uolomis! Kaip vėliau sužinojome, šis pėsčiųjų takas pats sunkiausias iš visų, kuriais galima susisiekti tarp Cinque Terre miestelių. Šaunuolės mes!

   Į Vernazą leidomės šlaitu, pamažu žvilgnį pratindamos prie spalvingų namų,  bažnyčios bokštų ir pilies kuorų. Čia, kaip ir kitur, lyg vienvaldės šeimininkės, mus pasitiko katės.

 Vernazza pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos būdvardžio Verna, reiškiančio "gimtoji". Čia gaminamas vynas taip pat vadinamas Vernaccia arba vietinis vynas. Tačiau Vernazza garsėja ne tik vynu, čia gyvena geriausi žvejai visoje Cinque Terre bei spaudžiamas kokybiškiausias alyvuogių aliejus.
 Siauromis romantiškomis gatvelėmis pasiekieme centrinę mieštelio aikštę. Buvo sekmadienis. Santa Margherita d'Antiochia bažnyčioje vyko pamaldos ir pakilus giedojimas girdėjosi šalia jos esančioje aikštėje.  Prisėdome pailsinti nuvargusių kojų, atsigauti ir pasiklausyti giedojimo. Šalia bažnyčios būriavosi vietinis jaunimas bei vyresni žmonės. Buvo keista, nes šiame miestelyje pranyko turistai, jie buvo tarsi fonas vietos gyventojams, kurie čia gyveno, ir dabar, nepaisydami paties turistinio sezono įkarščio, ramiai gurkšnojo vyną kavinukėse, garsiai džiaugėsi susitikę gatvėje kaimyną ar išsinešę kėdes prie savo namų durų, santūriai stebėjo ir komentavo atvykėlius. Vernazza pakerėjo mus savo koloritu, garsais ir kvapais.
 

  Kadangi diena persirito į antrą pusę, mes susiradome kavinukę prie pat jūros, kurioje užsisakėme  bruschetta su ančiuviais, pomidorais, pesto ir, žinoma, alaus. Pavakarys buvo šiltas, bangos daužėsi į akmeningą krantą, o purslai kartas nuo karto taškė mūsų rankas. Prieš akis driekėsi jūra ir kalnai, o tarp uolų, atrodo, visai netoliese, matėsi miestelis Monterosso. Mes dvi valandas per kalnus lipome, o jis čia pat, atrodo, tik ranką ištiesti tereikia :) 

        Pradėjo temti. Reikėjo suspėti į vakarinį traukinį, todėl susimokėjome už vakarienę ir palengva patraukėme link geležinkelio stoties. Besileidžiant sutemoms Vernazza gatvelėse įsižiebė šviesos ir miestelis vėl pakeitė savo veidą.  Riomaggiore pasiekėme jau tamsoje, pagrindinė gatvelė buvo apšviesta lauko lempų bei šviesų, sklindančių iš kavinių ir parduotuvių vitrinų. Beeidamos link autobuso sustojimo užsukome į parduotuvėles ir nusipirkome įvairių skanėstų pusryčiams. 23 val., kaip ir tarėmės, mūsų laukė autobusiukas, kuris nugabeno į Il Borgo di Campi.
    Kitą rytą vėl kartojom tuos pačius veikmus, kaip ir vakar ryte: kėlėmės, pusryčiavome, gėrėme kavą ir 8 val. jau stovėjome šalia viešbučio, kur turėjo atvažiuoti autobusas. Šiandien nepuolėme lėkti per tunelį link stoties - pirmiausia reikėjo pasižvalgyti po Riomaggiore. Nuėjome prie jūros. Įlanka apstatyta spalvotais, gražiai į kalną įkomponuotais namais. Palei molą džiūsta tinklai ir valtys, ant uolų žuvis gaudo vienas kitas žvejys. Besimaudančių nematyti. O ir nėra kur. Degintis dar galima būtų ant uolų, bet maudytis...Tačiau vaizdai nuostabūs ir mums to gana.

    Šiandien dar turėjome aplankyti du likusius miestelius. Žinojome, kad iš Riomaggiore eina pėsčiųjų takas į Manarolą, vadinamas Via dell'Amore. Deja, mūsų kelionės metu ši tako atkarpa buvo remontuojama, todėl teko sėsti į traukinį ir jau po 10 minučių išlipome Manaroloje. Pavadinimas "Manarola" tikriausiai kilęs iš lotyniško ,,magna rota" ir vietinių gyventojų pakeistas į "magna roea", kuris reiškia "didelis ratas", su nuoroda į malūno ratą mieste.  Iš geležinkelio stoties į senamiestį gali pakliūti tik perėjęs apžvalgos aikštelę, kurioje aktyviai besifotografuodami būriuojasi turistai.  Centrinė senamiesčio gatvė veda tiesiai į prieplauką, kurioje įrengtas cementinis miesto pliažas.

  Nuo miesto centro į stačius kalnus lipa siauros gatvelės, viena jų - Punta Bonfiglio -mes pasivaikščiojome. Tai pėsčiųjų takas su suoliukais ir poilsio zonomis. Su puikiomis apžvalgos aikštelėmis ir nuostabiais miestelio 

ir jūros vaizdais. Kiek aukščiau palipus yra Manarola kapinės (kolumbariumas). Ši amžino poilsio vieta įrengta atviroje kalno aikštelėje, iš kurios taip pat atsiveria puikiausia Manarola panorama. 

 Pasigrožėję mieteliu palengva nusileidom į centrinę miesto dalį.  Mano draugės nusprendė, kad Manarola gražiausia iš visų penkių Cinque Terre miestelių. Ir kas galėtų ginčytis? 

  Gatvelės kvepėjo čia pat kepamomis jūros gėrybėmis, tad mes nusipirkome rinkinį skrudintų kalmarų, krevečių, ančiuvių ir dar visokiausių jūrgyvių, kuriuos čia pat, prisėdę ant suoliuko, skaniai sulapnojome. Šis gatvės parduotuvėlėje pirktas patiekalas savo skoniu niekuo nenusileido ragautam restorane. Tiesiog viskas buvo šviežia ir su meile paruošta :)

      Atsisveikinę su Manarola patraukėme į Corniglia. Traukinuku ją pasiekti tetruko apie 20 minučių.Tačiau toliau mūsų laukė siurprizas: miestas buvo įsikūręs aukštai ant kalvos į kurį vedė virtinė laiptelių. Teko tik atsidusti, susikaupti ir kopti, kopti, kopti...

   Lardarina, taip vadinami šie laiptai, nebuvo tokie statūs, kaip pasirodė iš pirmo žvilgsnio, kiekviename posūkyje buvo suoliukas, kai kur laiptų aikštelėse prekeiviai siūlė akinius nuo saulės ar skrybėles. O vaizdai į jūrą leido akims mėgautis tolių toliais... Įveikę 382 laiptelius (o gal 365, o gal 377 - skirtingi žinynai pateikia skirtingą skaičių, o mes neskaičiavome :), pasiekėme vienintelį miestelį iš penkių, kuris neturi tiesioginio priėjimo prie jūros. Jis įsikūręs ant uolos viršūnės, 100 m. virš jūros. Be to, Corniglia yra mažiausia, turi tik 245 gyventojus.

  Tai gi, peržengus paskutinį laiptelį, mus pasitinka ženklas Corniglia ir kelias šakojasi į kelias puses. Mes nueiname tiesiai ir atsiduriame aikštelėje iš kurios matosi Corniglia namų stogai, žemiau, už mūro, ant medžių karo granatų vaisiai, čia pat, namo balkone močiutė džiausto skalbinius, o sena gotikinė bažnyčia aikštės viduryje taip ir vilioja savo vėsa. Aš, aišku, įkišu nosį pasidairyti. Draugelės lieka lauke, nes joms labiau rūpi gamtos vaizdai. Na ir tegul, kaip sakoma, kiekvienam savo... Bažnyčia, statyta dar XVI a. ir skirta Corniglia globėjui Šv. Petrui  (kaip rašo įvairūs šaltiniai, manoma, ji iškilo ant XI a. bažnyčios pamatų). Kiekvienais metais birželio 29 d. globėjui pagerbti rengiama procesija nuo šv. Petro bažnyčios iki Santa Maria terasos, kepamas tradicinis pyragas iš ryžių, sūrio ir kiaušinių, kuris vėliau dalinamas miestelėnams ir svečiams procesijos metu.

Corniglia mus pasitiko Šv. Petro bažnyčia, namų stogai, granatmedžiai ir močiutė su skalbiniai

   Toliau patraukėme link miestelio centro, kurį surasti nebuvo sunku, nes visos gatvelės leidosi žemyn ir kirto centrinę miestelio dalį. Kiek paėėję pasiekėme XVIII a. miestelio skverą Largo Taragio su daugybe mažų kavinukių, su  šalia prisiglaudusia Santa Caterina oratorija bei memorialu žuvusiems kariams.

 Santa Caterina oratorijos vidaus interjeras priminė senas kaimo bažnytėles, kuriose lubos išdažytos žydra dangaus spalva, o skulptūrų ir freskų veiduose atsispindi paprasto kaimo artojo rūpesčių išvagotas veidas. Jokios šventumo išraiškos. Tokia man pasirodė primityviai nuostabi Santa Caterina oratorija.

   Nuo Largo Taragio siauromis akmeninėmis gatvelėmis nuėjome link Santa Maria terasos, iš kur atsivėrė gražus vaizdas į jūrą. Corniglia skiriasi nuo kitų Cinque Terre miestelių nespalvotomis akmeninėmis viduramžiškomis gatvelėmis, kurias puošia dekoruoti įėjimai į privačias suvenyrų parduotuvėles ar išpaišytos, spalvotomis gėlėmis išmargintos durelės į privačius butus.

   Dar šiek tiek pasisukiojome po miestelį, dar kartą apsukome ratą  siauromis gatvelėmis ir atsisveikinę su Corniglia patraukėme ieškoti pėsčiųjų tako, vedančio link jau vakar mūsų lankytos Vernazza. Paklausinėjome žmonių kelio ir nesunkiai už nendryno radome taką, vedantį tarp apgriuvusių namų ir kylantį į kalną aukštyn. Tad vėl į trasą. Tikėjomės, kad šis pasivaikščiojimas bus lengvesnis nei vakarykštis :)

     Kiek užkopusios į kalną metėme paskutinį žvilgsnį - sudie, gražiojiį Corniglia. Kaip ir tikėjomės, eiti nebuvo sunku, kelias ėjo nuosekliai į kalną, be stačių akmenuotų laiptų, tarp kaktusais ir gervuogėmis apaugusių šlaitų. Vienas smagumas, palyginti su tuo, ką patyrėme vakar. Pastebėjome, kad sunkumai suartina žmones, o  lengvai įveikiamos kliūtys skatina susvetimėjimą (oho, kokia filosofija :). Šiandien retas sutiktas žmogus pasilabindavo, o ypač retai teko išgirsti klausimus, kaip sekasi, ar nepavargome. Vakarykščiame take tokie žodžiai liejosi beveik iš kiekvieno sutiktojo lūpų. 

   Po kokios pusantros valandos pasivaikščiojimo išvydome Vernazza pilies bokštą. Stačiu šlaitu, pro gyvenamųjų namų kiemus, leidomės link centrinės miestelio aištės. Diena ėjo į pavakarę, buvome šiek tiek pavargusios, todėl visos vieningai nusprendėme, kad skani paskutinė vakarienė Cinque Terre tik sustiprins mūsų 3 dienų įsūpdžius. Išsirinkome restoraną su vaizdu į senamiestį iš vienos pusės ir vaizdu į jūrą iš kitos. Užsisakėme didelį rinkinį jūros gėrybių ir šalto šalto alaus. Rinkinys buvo toks, kad užteko mums trims ir dar katinams po žuvelės uodegą numetėme. Plepėjome, kalbėjome, juokėmės, apžiūrinėjome vietinius gyventojus, sėdinčius tose pačiose vietose, kur vakar juos palikome, ir tebegurkšnojančius vyną. Taip, mes tikrai džiaugėmės savo trumpomis atostogomis ir saldžiu  malonumu nieko nedaryti, kaip sako italai  Il dolce far niente.