Joël Dicker Baltimorės knyga

  Viršelis. Joël Dicker Baltimorės knyga (Le Livre des Baltimore), leidykla Alma littera, 2017 m, iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas, 480 psl.

  Apie knygą. Markuso Goldmano giminė turi dvi atšakas: neturtingą, šiek tiek prasčiokišką Montklero (kuriai priklauso ir pats Markusas) ir turtingą, sėkmės lydimą ir prašmatnią Baltimorės. Didele tarpusavio meile abi giminės neliepsnoja, bet Markusas – išimtis. Jis tiesiog dievina dėdę Solą, tetą Anitą, du jų vaikus ir niekad nepraleidžia progos pas juos pasisvečiuoti. Tiksliau, nepraleisdavo iki 2004-ųjų. Tais metais dėdė pastebimai atšalo ir Markuso vizitai tapo retesni.

  „Baltimorės knygoje“ susipina trys siužeto sluoksniai. Pirmajame pasakojama apie laimingą, didelių problemų netemdomą giminės praeitį. Antrajame mozaikiškai dėliojami 2004-aisiais įvykusios dramos gabalėliai. O trečiajame – dabarties – iš perspektyvos žvelgiama į painią ir paslaptimis apipintą praeitį. Detalė po detalės prieš Markuso Goldmano akis skleidžiasi tikroji, nepadailinta giminės istorija...

  Joël Dicker (Žoelis Dikeris) gimė 1985 m. birželio 16 d. Ženevoje, Šveicarijoje. 2013 metais J. Dicker tapo Europos sensacija, pardavęs beveik milijoną savo romano „La vérité sur l’affaire Harry Quebert“ egzempliorių Prancūzijoje. Apie autorių ir knygą jau rašiau.

    Mano nuomonė. Dar kartą imdama į rankas Joël Dicker knygą įsitikinau, kad tai talentingas rašytojas, žodžio meistras, sugebantis puikiai pasakoti istorijas. Pirmoji jo knyga ,,Visa tiesa apie Hario Kvebeko bylą" paliko tikrai stiprų įspūdį. Ši knyga tarsi pirmosios priešistorė. Lėtas, apimantis įvairius gyvenimo aspektus pasakojimas visiškai nepabosta, atvirkščiai, norisi, kad istorija tęstųsi, kad dar ir dar galėtum mėgautis autoriaus žodžio galia. Tai knyga apie pašėlusį jaunystės laiką, kai viskas, rodos, įmanoma, apie šeimų nesusikalbėjimą, apie konkurenciją, apie draugystę, apie išdavystę, apie meilę ir pavydą. Tai knyga apie gyvenimo prasmę, kurią knygos gale apibrėžia Markusas Goldmanas: ,,Daugelis bandome suteikti prasmę savo gyvenimui, bet mūsų gyvenimas turi prasmė tik jei mes sugebame įgyvendinti tris likimo skirtas užduotis: mylėti, būti mylimam ir mokėti atleisti. Visa kita – laiko švaistymas." (472 psl.)

   Jei lyginsime abi autoriaus knygas, tai ši kiek nusileidžia pirmajai, gal labiau nuspėjama, gal mažiau aistros ir intrigos, tačiau skaityti ją taip pat smagu, kaip ir pirmąją. 

Sally Hepworth Anyta

  Viršelis. Sally Hepworth Anyta (The Mother-in-Law), Balto leidykla, 2019 m., iš anglų kalbos vertė Nomeda Barkuvienė, 368 psl.
   Romaną ,,Anyta" su nuolaida galima įsigyti internetu: 

https://www.patogupirkti.lt/knyga/anyta.html

 Apie knygą. Liusė mamos neteko paauglystėje, tad buvo kupina vilčių, kad būsima anyta galės užpildyti jos širdyje atsivėrusią tuštumą. Deja... Elegantiška ir santūri Dajana yra mylinti žmona ir atsidavusi besilaukiančių pabėgėlių globėja, tačiau šalta savo vaikams ir anūkams. Laikui bėgant, marčios ir anytos santykiai tampa vis sudėtingesni.
   Praeina dešimt metų ir Dajana savo namuose randama negyva. Stalčiuje – atsisveikinimo laiškas, kuriame ji prisipažįsta nebeturėjusi jėgų kovoti su vėžiu. Tačiau po skrodimo paaiškėja, kad jokio vėžio nebūta. Kas gi vis dėlto nutiko? Ar tikrai Dajana pasitraukė iš gyvenimo pati? O gal kam nors jos mirtis buvo naudinga?
    Daugiasluoksnis romanas apie šeimos santykius ir lemtingus pasirinkimus. Galima jį skaityti kaip painią detektyvinę istoriją, bet greičiau tai – psichologinė drama, atskleidžianti sudėtingus veikėjų charakterius ir veiksmų motyvus.
    Sally Hepworth yra žmogiškųjų išteklių specialistė. Monašo universiteto, esančio Melburne, absolventė, romanų ėmėsi gimus pirmajam vaikui. Sally yra gyvenusi daugelyje pasaulio vietų, nemažai laiko praleido Singapūre, Jungtinėje Karalystėje ir Kanadoje, šiuo metu atsidėjusi tik rašymu ir yra įsikūrusi gimtajame Melburne kartu su vyru ir trimis vaikais. Ji yra prašiusi keletą romanų, tarp jų – „Kaimynų šeima" ir „Motinos pažadas".
      Mano nuomonė. Stebėtina, kad begalinė meilė savo vaikams gali priversti elgtis visiškai priešingai nei reikėtų elgtis, kad užgniaužta baimė dėl jų ateities gali sukelti katastrofiškas pasekmes. Kartais aš pagaunu save galvojant taip, kaip šios knygos herojė Dajana, sakydama sau, kad vaikai savo gerovę turi susikurti patys, savo jėgomis išbristi iš nemalonių situacijų, kad ateityje būtų stiprūs. Ir dabar, perskaičiusi knygą, džiaugiuosi, kad tie pagalvojimai taip ir liko pagalvojimais, o realybėje, kiek pajėgiu, tiek padedu. Puiki psichologinė šeimos drama, realiai sukurtos situacijos, kurios pateikiamos iš priešingų – marčios ir anytos – pozicijų. Dvi puikios moterys, nelinkinčios viena kitai nieko bloga, atvirkščiai, be galo mylinčios savo šeimą, tačiau dėl išdidumo, nesugebėjimo susikalbėti (išsikalbėti), terorizuojančios viena kitą. Ir tik įvykus nepataisomai tragedijai, išaiškėja situacija, kurią, gal būt, galima buvo pakeisti. Nors tema nėra lengva, knyga skaitėsi greitai, nesinorėjo paleisti iš rankų, kol neperskaičiau paskutinio sakinio.  Rekomenduoju.

Sofia Segovia Bičių dūzgesys

  Viršelis. Sofia Segovia Bičių dūzgesys (isp. El Murmullo De Las Abejas), leidykla Alma littera, 2020 m., iš ispanų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas, 488 p.
   Romaną ,,Bičių dūzgesys" su nuolaida galima įsigyti internetu:

https://www.patogupirkti.lt/knyga/biciu-duzgesys.html 

    Apie knygą. Apelsinų žiedų ir medaus aromato, gamtos garsų ir vaizdų aprašymai kuria jusles žadinančią ir magišką romano „Bičių dūzgesys“ atmosferą. Rašytoja Sofía Segovia skaitytojus nukelia į dvidešimto amžiaus pradžios Meksiką, kur revoliucijos ir ispaniškojo gripo epidemijos fone auga pagrindinis veikėjas – bičių berniukas Simonopijas.
     Vieną dieną senutė Rocha išgirsta vaiko verksmą. Daugiau jo niekas negirdi. Netrukus senoji moteris randa pamestą kūdikį deformuotu veidu. Apleistas vaikas nuo galvos iki kojų aptūptas bičių, kurios jį lydės ir saugos visą gyvenimą. Rocha nuveža berniuką į žemvaldžių Fransisko ir Beatrisės namus ir pora, nepaisydama kaimo gyventojų prietaringo nusistatymo, nusprendžia kūdikį įsivaikinti. Meksikos revoliucija, ispaniškasis gripas ir žemių grobimai atrodo daug didesnė ir realesnė grėsmė nei „prakeiktas vaikas“.
   Simonopijas auga bičių apsuptyje. Jos šildo, perspėja, maitina, guodžia, saugo ir bendrauja su jaunuoliu, rodydamos jam gyvenimo kelius ir supantį pasaulį. Simonopijas daugybę kartų įtėviams atsilygina už gerumą. Jis nekalba dėl gomurio deformacijos, tačiau artimieji netrukus supranta, kad jis turi savo kalbą. Simonopijas gali suprasti bičių žinutes ir mato ateitį, kuri dažniau baugina nei džiugina. Labiausiai jis nori apsaugoti savo šeimą nuo besiartinančių grėsmių.
    Sofía Segovia gimė Meksikoje. Monterėjaus universitete ji mokėsi komunikacijos ir svajojo tapti žurnaliste. Visgi, pasirodė, kad grožinė literatūra yra didioji jos meilė. Autorė dirbo kūrybinio rašymo mokytoja, komunikacijos direktore vietos politikų rinkiminėse kampanijose ir parašė keletą pjesių teatrui, 2010-tais metais debiutavo su pirmuoju romanu. „Bičių dūzgesys“ – antroji rašytojos knyga, sulaukusi netikėtos sėkmės ir tapusi metų literatūriniu atradimu. Romanas „Bičių dūzgesys“ patiks magiško realizmo žanro meistrų Gabriel Garcia Marquez ir Isabel Allende gerbėjams.
       Mano nuomonė. Rekomenduoju, puiki knyga klasikos mėgėjams: daug labai gražaus teksto, lėtas veiksmas, šiek tiek romantikos ir magijos. Knygą perskaičiau tikrai ne per vieną dieną – paskaitau kelis skyrius ir padedu kitai dienai. Ir ne todėl, kad nepatinka, priešingai, knygos tekstas toks sodrus, tiesiog reikia laiko pasimėgauti iš puslapių dvelkiančiu apelsinų kvapu, pajusti bičių dūzgesį, Simonopijaus akimis pamatyti jį supantį pasaulį, išgyventi jam tekusias dideles negandas ar mažus džiaugsmus.
    Knygos veikėjų charakteriai labai ryškūs, savo tikslingais veiksmais nulemiantys siužeto vingius. Galėtų būti kitaip, bet bus taip, nes veikėjas nepajudinamas savo nusistatymuose. Ypač, jei likimą lemia neigiamos emocijos ar savanaudiški tikslai.
    Knygoje kuriama nuotaika skaitytoją apgaubia tarsi iš kalnų nusileidusiu rūku, kuriame, net užvertus paskutinį puslapį, vis dar norisi sklandyti. Man patinka tas jausmas.