Sigurd Hoel Užburtas ratas

Viršelis. Sigurd Hoel Užburtas ratas (Trollringen), leidykla Gimtasis žodis,  2006 m.,

iš norvegų kalbos vertė Leonas Petravičius,  335 psl.

Apie knygą. Hovardas Gjermundsenas, gimtinėje praradęs gerą vardą ir kamuojamas kaltės jausmo, atvyksta į nuošalų, skurdų ir be galo tamsų kaimą Norvegijos šiaurėje, susituokia su turtinga gražuole našle Renau. Visas jo tolesnis gyvenimas - tai žūtbūtinės grumtynės su negailestingu likimu, jį supančia neapykanta, klasta, skurdu ir prietarais. Tamsos jėgos pasirodo stipresnės, abu herojai žūsta, nepajėgdami pralaužti užburto rato, jų laimę temdančio prakeikimo. Tačiau skaitytoją žavi pagrindinio herojaus žmogiškumas, tiesumas, tikėjimas gėriu ir teisingumu. „Užburtas ratas" - bene geriausias dvidešimtojo amžiaus norvegų klasiko Sigurd'o Hoel'io (1890-1960) romanas.

  Veiksmas vyksta XIX a. pradžioje, vaizduojama to meto Norvegijos kaimo buitis, žmonių santykiai. Pagrindinis romano herojus Hovardas, netekęs savo gimtinėje gero vardo ir kamuojamas kaltės jausmo, atvyksta į nuošalų tamsų kaimą šiaurėje. Visas jo tolimesnis gyvenimas-žūtbūtinės grumtynės su negailestingu likimu, su jį supančia neapykanta, klasta, skurdu.

  Hoel Sigurd (Sigurdas Hùlis) 1890 gruodžio 14 d. Nord-Odal. Oslo universitete studijavo tiksliuosius mokslus. Dirbo mokytoju, Norvegijos mokslų akademijos sekretoriumi, redaktoriumi, literatūros kritiku darbininkų laikraščiuose. 1943–45 gyveno Švedijoje, dalyvavo Pasipriešinimo judėjime. 1952–60 Norvegijos rašytojų sąjungos pirmininkas. Išgarsėjo satyriniu romanu ,,Nusidėjėliai vasaros saulėje" (Syndere i sommersol 1927), kuriame šaipomasi iš psichoanalizės. Kituose romanuose daugiausia vaizduojama iš valstiečių kilusio jaunuolio gyvenimas sostinėje, vienatvė, svajonės, meilės išgyvenimai. Po karo išleistuose kūriniuose paliečiamos nacizmo atsiradimo temos, ieškoma menininko vietos gyvenime.  Rašytojas mirė 1960 m. spalio 14 d. Osle.

   Mano nuomonė.  Mano pažįstama Norvegija – pažangi, turtinga valstybė, su joje gyvenančiais laimingais žmonėmis. O šis romanas skaitytoją nukelia vos 100 metų atgal ir įmeta į tokią juodą duobę iš kurios, atrodo, neįmanoma išsikapstyti. XIX a. Norvegijos kaimas, pasislėpęs tarp fjordų, kurio nepasiekia šviesesnio gyvenimo atšvaitai. Čia klesti prietarai, pavydas, neapykanta, čia žmonės geresnio gyvenimo siekį laiko velnio išmislu, žlugdoma bet kokia pažangesnė mintis. Bet kokie siekiai ir pastangos ištraukti kaimą iš tamsumų bei skurdo sutinkami su didžiausia neapykanta. Geresnio gyvenimo siekiantis žmogus tampa viso kaimo priešu, sugniuždomas morališkai, o vėliau ir sunaikinamas fiziškai. ,,Tasai kaimas sugniuždo visus" (183 p.) Sugniuždo tam, kad gyventų taip, kaip gyveno jo senieji gyventojai – tamsoje ir varge. Ar gi buvo taip blogai – klausia kaimiečiai, – kam visa tai keisti?

  Ši knyga atgaivino mano atmintį, kad ir mes turime Žemaitę, rašiusią labai panašia tema – apie sutryptą geresnio gyvenimo svajonę, prarastą tikėjimą šviesa ir pažanga, apie nusivylimą kaimo žmogumi, jo nenorą keisti nusistovėjusį gyvenimą. Apie užburtą ratą, iš kurio retas kaimietis sugebėdavo ištrūkti. 

  Tikrai klasiko plunksnos verta knyga. Sodri, klampi, tokia, kurią skaityti sunku, nes ima pyktis dėl žmonių bukumo, o paleisti iš rankų negali, žodžiai tiesiog hipnotizuoja, užburia ir įtraukia į aprašomų įvykių sūkurį. ,,Užburtas ratas" viena tų knygų, kuri ilgam liks atmintyje. 

Marc Roger Gregoras ir Senasis Knygininkas

 Viršelis. Marc Roger Gregoras ir Senasis Knygininkas (Grégoire et le vieux libraire), leidykla Gelmės, 2022 m., 208 psl., iš prancūzų kalbos vertė Neringa Macatė ir Asta Bieliauskaitė

  Apie knygą. Marco Rogerio „Gregoras ir Senasis Knygininkas" – pasakojimas apie tai, kas gali sujungti dviejų skirtingų kartų atstovus ‒ mokyklą metusį aštuoniolikmetį Gregorą ir senąjį poną Pikjė, kuriam knygos yra ne tik langas į pasaulį, bet ir šeima. Ilgus metus dirbęs savo knygyne, jis priverstas apsigyventi ankštame pensiono kambarėlyje, į kurį tenka sutalpinti ir apie tris tūkstančius knygų. Dėl Parkinsono ligos ir glaukomos ponas Pikjė jau nebegali skaityti, tad jaunasis maisto išvežiotojas Gregoras tampa jo „akimis" ‒ vaikinas skaito balsu, nors iki tol knygų pasaulis jam buvo svetimas. Jis pats įsitraukia į skaitomas istorijas, iš jų mokosi, jas jautriai išgyvena. Savo ruožtu ponas Pikjė mato jaunuolio, kurį kiti jau galbūt buvo „nurašę", potencialą ‒ guvų protą, smalsumą, jaunystės polėkį, ateities viltis. Ponas Pikjė perduoda Gregorui subtilų literatūrinį skonį ir aistrą knygoms ‒ anot autoriaus, „skaityti – tai gyventi", ir galbūt net stipriau, intensyviau. Atsivėrus žodžiams, atsiveria ir Gregoro širdis ‒ jis ima pasitikėti žmonėmis, pradeda skaityti kitiems seneliams, jo pasiklausyti kasdien ateina vis daugiau žmonių. Pensiono gydytojas išrašo savo pacientams Gregoro „skaitymo seansus", ir ši bendrystė per knygas sumažina jų socialinę atskirtį bei vienatvę, kuriai šie jautėsi pasmerkti.

   Tai šviesus ir jautrus romanas apie jaunystės ir senatvės sandūrą, kai tenka susidurti su žiauria, bet neišvengiama realybe ‒ liga, vienatve, mirtimi, ir, žinoma, apie literatūros galią žmogaus likimą pakreipti netikėta linkme.

* Marcas Rogeris (g. 1958, Bamake, Malyje) ‒ viešasis skaitovas, pirmuosius skaitymus pradėjęs dar 1992 metais. 1996 m. jis inicijavo kampaniją Le voie des livres („Knygų kelias"), 1997-aisiais, skaitydamas balsu, pėsčias apkeliavo Prancūziją. Nuo to laiko su skaitymais keliauja po pasaulį, daug ką pasiekia pėsčiomis, lankosi bibliotekose, kultūros centruose, teatruose, knygų salonuose.

2014 m. apdovanotas Grand Prix Livres Hebdo. Žiuri pasirinkimas (žiuri pirmininkė ‒ Amélie Nothomb).

   Mano nuomonė. Liūdna ir šviesi, keista savo turiniu, hipnotizuojanti – kažkas tarp klasikos ir moderniosios literatūros. Seno, jau išeinančio iš gyvenimo,  žmogaus (knygininko pono Pikjė) ir jauno, tik pradedančio savarankišką gyvenimą, žmogaus (Gregoro) duetas. Skirtingos kartos, skirtingos gyvenimo patirtys, skirtingi pomėgiai ir juos suvienijusi aistra skaityti. Pono Pikjė senatvės valandas užpildo knygos, kurios buvo visas jo gyvenimas, o Gregoras, nelauktai pasipainiojęs ponui Pikjė po akimis, niekada nesidomėjo literatūra. Tačiau tiek vieno, tiek kito interesai, kaip bebūtų keista, susikerta būtent ties knygomis. Pono Pikjė beprotiškas literatūros skaitymo idėjas mielai realizuoja Gregoras. Tokiu būdu abu knygos veikėjai tampa neatskiriami, atranda gyvenimo pilnatvę. 

   Man ši knyga tiko ir pritiko. Manau, pritiks kiekvienam, mylinčiam knygas, skaitymą ir gerą literatūrą.

Renata Šerelytė Pro rūdijančią naktį

  Viršelis. Renata Šerelytė Per rūdijančią naktį, leidykla Alma littera, 2020 m., 208 psl.

  Apie knygą. Kas sieja slogius pokario metus ir sovietmečio stagnaciją? Partizano likimą ir vaiką, iš kurio atminties ištrinta tautos istorija? Rūdžių ėdamą naktį ir naująjį rytą, kurio pažadas niekados nemiršta? Galbūt – niekas. Galbūt – viskas.

  Pirmuoju atveju nieko klausti nebereikia. O antruoju...

  Kiekvienas mūsų ilgisi žmogaus, į kurį norėtų būti panašus. Kad žinotų, kam atėjo ir dėl ko išėjo.

  Kad nebūtų vienas, eidamas slėniu tamsiuoju.

Renata Šerelytė

  Dvi romano pasakojimo gijos apima skirtingus praėjusio amžiaus dešimtmečius: paskutiniojo Aukštaitijos partizano istoriją ir istoriją vaiko, gimusio brandžiu sovietmečiu.

  Du labai nepanašūs likimai eina vienas šalia kito, savaip liudydami meilės, ištikimybės, šeimos, tikėjimo ir didvyriškumo sampratas.

  Renata Šerelytė – viena ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos prozininkių. Su partizano Antano Kraujelio gyvenimu ir veikla susijusiai medžiagai studijuoti ir knygai rašyti Lietuvos kultūros taryba 2018 m. jai skyrė individualią stipendiją.

   Paskutiniojo Lietuvos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno, žuvusio 1965 metų kovo 17 dieną, palaikai 2019 m. vasarą buvo aptikti Vilniaus Našlaičių kapinėse, tų pačių metų rudenį perlaidoti Vilniaus Antakalnio kapinių Lietuvos kariuomenės karininkų kvartale.

  Mano nuomonė. Knygą rekomendavo bibliotekininkė - ačiū jai.  Knyga kaip reta nuoširdi ir neapsunkinanti skaitytojo istoriniais faktais. Autorė geba gyvu žodžiu, įsimintinai papasakoti paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio gyvenimo istoriją. Istoriją, kuri neliko praeityje, bet perėjo per visą sovietmetį ir išliko jį pažinojusių žmonių atmintyje bei pažadino jau  brandžiame socializme gimusio jauno žmogaus jausmus, privertė jį suabejoti ,,nepaneigiama" tiesa apie pokario kovas. 

   Ryškūs charakteriai, raiški ir nenuobodi kalba, įtraukiantis siužetas neleido knygos paleisti iš rankų iki paskutinio sakinio.  Šis nedidelės apimties, bet svaraus turinio romanas tikrai vertas skaitytojų dėmesio. Rekomenduoju.