Jana Vagner Viešbutis

Viršelis. Jana Vagner Viešbutis. Vienos draugystės istorija (Кто не спрятался. История одной компании), leidykla  Alma littera, 2018 m., iš rusų kalbos vertė  Zita Marienė, 475 psl.

Apie autorę. Jana Vagner gimė 1973 m. spalio 8 d. Maskvoje. Būsimoji rašytoja mokėsi Rusijos valstybiniame humanitariniame universitete, kurį baigusi tapo vadybos magistre. Jana dirbo vertėja, žinių pranešėja radijuje, logistikos vadybininke. Darbo reikalais lankėsi daugelyje Afrikos, Europos ir Lotynų Amerikos šalių. Dabartiniu metu rašytoja su šeima gyvena Maskvos priemiestyje, kaimiško stiliaus name. „Patys geriausi dalykai mano gyvenime nutikdavo atsitiktinai ir be jokio pasiruošimo. Aš niekada nebuvau pogrindine grafomane, jaunystėje nerašiau eilių, nėra jokios kankinančios priešistorės mano biografijoje. Aplamai nelabai tikiu daugiamečiu sunkumų įveikimu. Jeigu tu visą laiką jauti pasipriešinimą, greičiausiai  judi neteisinga kryptimi. Paprasčiausiai vieną dieną staiga panorau rašyti. Sukūriau internetinį tinklaraštį ir parašiusi įkėliau ten keletą savo tekstų. Visa kas nutiko po to – ne daugiau nei laimingų atsitiktinumų grandinė, iš kurių ir susidėjo mana maža, bet simpatiška „rašytojos karjera“ – savo interviu spaudai sako Jana Vagner.

  Apie knygą. Devynių draugų, būrelio keturiasdešimtmečių, draugystės istorija. Jie atvažiavo į kalnus smagiai praleisti laiko, bet rytą paaiškėja, kad lijundra paliko juos be ryšio su pasauliu. Atrodytų, koks nuotykis! Tačiau netoli viešbučio viena iš jų kompanijos randama negyva. Jiems telieka užsidegti žvakes, prisipilti viskio ir pažvelgti vienas kitam į akis. Pasirodo, jog tai sunkiausia, kai supranta, kad žudikas yra vienas iš jų...

  Tai trileris, kuriame kiekvienas labiausiai bijo savęs. Detektyvas, kuriame ne taip svarbu, kas nusikaltėlis. Psichologinė drama, iškelianti į paviršių visas senas nuoskaudas.

  Mano nuomonė.  Jei nebūčiau skaičiusi kitų Janos Vagner knygų, sakyčiau, kad autorė yra nuoboda, besistengianti gražiai aprašyti pauzes tarp neveikimo (pvz., mėsos marinavimo pauzė, buvimo tamsoje pauzė). Skaitydama šią knygą pasijutau, tarsi paprastas žmogelis, kuris niekada nėra matęs paveikslų, numina į parodą, stovi priešais Malevičiaus  kvadratą ir bando nutaisyti miną, kad supranta, kokia gili mintis paslėpta šiame kūrinyje. Skaitydama šią knygą pasijutau kaip tas žmogelis. Aišku, galiu apsimesti, kad labai patiko, kad gilu, tačiau, atvirai, buvo tiesiog nuobodu skaityti. Nei detektyvas, nei drama. Kažkoks žanrų plakinys, paskanintas aliuzijomis į Agatos Kristi, Stiveno Kingo, brolių Strugackių kūrinius. Tačiau net tai nesužadino įdomumo. Knygos net nebaigiau skaityti. Gaila, tikėjausi gerokai daugiau, nes ,,Vongo ežeras" ir ,,Likę gyvi" paliko tikrai labai neblogą įspūdį. Bet tai tik mano nuomonė, nes daugeliui skaičiusių knyga paliko gerą įspūdį. Skaitykite ir vertinkite patys.

Įvertinimas: 1 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Jane Gardam Vyras be trūkumų

Viršelis. Jane Gardam Vyras be trūkumų (Old Filth), leidykla Tyto alba, 2019 m.,  iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė, 342 psl.

 Apie autorę. Jane Gardam – britų rašytoja, daugelio svarbiausių literatūros premijų (tarp jų – dukart Whitbread premija, buvo nominuota Booker premijai) laureatė. 1999 m. apdovanota „Heywood Hill" premija už didžiulius nuopelnus literatūrai, 2009 m. jai įteiktas Britanijos imperijos ordinas. Ji – trylikos knygų vaikams ir devynių romanų autorė. 2015 m. romaną „Vyras be trūkumų" BBC įtraukė į 100 geriausių britų romanų sąrašą.

Apie knygą. Seras Edvardas Federsas – legenda tarp advokatų: aštrus protas, sausas humoras. Ir mažai kas žino, kad šis nepriekaištingos išorės senas advokatas – Radžo našlaitis. Taip buvo vadinami vaikai, gimę Britanijos kolonijose, tėvai juos dar visai mažus išsiųsdavo į Didžiąją Britaniją mokytis... Palaidojęs žmoną ir persikraustęs į Dorsetą, kur ketina praleisti paskutinę savo gyvenimo atkarpą, Federsas pagaliau išsilaisvina iš profesinių ir emocinių taisyklių ir klišių, kuriomis visą laiką vadovavosi. Į nueitą gyvenimo kelią jis žvelgia sarkastišku, šaltu, viską mačiusio žmogaus žvilgsniu, tačiau jo paties istorija pagauna ir nepaleidžia. Jo istorija – tai Britanijos imperijos istorija.

  Mano nuomonė. Pirmiausia mano dėmesį patraukė knygos viršelis, vėliau – jos lyginimas su John Williams  ,,Stouneris", todėl, pamačiusi knygą bibliotekoje, pasičiupau ir puoliau skaityti. Sutinku, lyginimas su ,,Stouneriu" yra pagrįstas, abi knygos siejasi emocija. Abiejų knygų pagrindiniai herojai liūdni, pažeidžiami ir pasimetę (pamesti, palikti, vieniši) žmonės, nugyvenę ilgą gyvenimą, pasiekę karjeros aukštumas, tačiau taip ir nepatyrę laimės. Abu jie emociškai pažeidžiami, nuskriausti žmonės. ,,Vyro be trūkumų" veikėjo Federso ankstyvoji vaikystė pralėkė Britanijos kolonijoje Malajoje, o kiek ūgtelėjęs jis, kaip ir daugelis britų vaikų, kurių tėvai gyveno kolonijose, buvo parsiųstas į Didžiąją Britaniją ir apgyvendintas pas globėjus. Nepažinęs nei tėvo, nei motinos.

   Mokykla prieškarinėje Anglijoje, Antras  pasaulinis karas, kopimas karjeros laiptais Pietryčių Azijoje – visas Federso gyvenimas, tarsi sulėtintame filme, prasisuka prieš nusenusio herojaus akis ir skaitytojui pateikiamas atmieštas sarkazmo gaidele, lyg per atstumą, lyg ne jo gyvenimas būtų. Nes Edvardas Federsas negali kitaip, nes jis tikras britas, sustyguotas iki mažiausios smulkmenos, nes jis yra džentelmenas, vyras be trūkumų. ,,Solidi" – toks epitetas, manau, geriausiai apibūdintų šią knygą. 

   Man asmeniškai tai buvo pirma pažintis su taip vadinamais Radžo (Radž hindi kalba – valdžia) našlaičiais ir tapo pastūmiu daugiau pasidomėti jų istorija.

Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Samuel Bjørk “Aš keliauju viena”

Viršelis. Samuel Bjørk “Aš keliauju viena” (Det Henger en Engel Alene I Skogen), leidykla Alma littera, Vilnius, 2018 m., iš norvegų kalbos vertė  Vikorija Gercmanienė, 464 psl.

Apie autorių. Samuel Bjørk yra norvegų rašytojo, dramaturgo ir dainininko Frode Sander Øien slapyvardis. Pirmoji rašytojo serijos knyga „Aš keliauju viena“, pasakoja policijos detektyvų Mios ir Munko istoriją. Rašytojas ne tik sulaukė kritikų pripažinimo, bet ir pelnė skaitytojų simpatijas visame pasaulyje. Jis net papuolė į pirmąją vietą Vokietijos laikraščio „Der Spiegel“ bestselerių sąraše. Samuel Bjørk yra liginamas su tokiais garsiais rašytojais, kaip Stieg Larsson ir Jo Nesbø. Knyga „Aš keliauju viena“, tai drąsus, šiurpą keliantis naujosios kartos rašytojo detektyvinis trileris, pelnęs tarptautinį pripažinimą ir gilias skaitytojų simpatijas.

  Apie knygą. Norvegijos miškuose du berniukai aptinka šešerių metų mergaitę be gyvybės ženklų. Ji aprengta neįprastai, it lėlė, jai prikabinta juostelė „Aš keliauju viena“.

  Specialusis Oslo nusikaltimų tyrimų biuras pradeda tirti šią mįslingą žmogžudystę. Detektyvas Munkas keliauja į apleistą salą, kurioje slepiasi be galo talentinga, turinti šeštąjį pojūtį, tačiau praeities šmėklų bei depresijos kankinama buvusi detektyvė Mia Kriuger. Atidžiai peržiūrėjusi nusikaltimo vietos nuotraukas ji pareiškia, kad aukų bus daugiau.

  Ar gali nužudymai sietis su prieš šešerius metus įvykdytu kūdikio pagrobimu? O gal tai susiję su paslaptinga krikščionių sekta, besislepiančia giliai miškuose? Iš pirmo žvilgsnio nesusiję įvykiai veja vienas kitą, atsiskleidžia vis daugiau neįtikėtinų detalių.

  Mano nuomonė.  Dar vienas norvegų detektyvų autorius su kuriuo teko susidurti pastaruoju metu ir kuris būtinai (ir vėl!) lyginamas su Jo Nesbø. Kodėl? Nereikia būti panašiam į Jo Nesbø, neįdomu. Pripažinkime, juk daug įdomiau skaityti savito braižo autorių. Todėl labai džiugu, kad Samuel Bjørk  turi savo rašymo stilių, kad jo pasakojama istorija įtraukia, suintriguoja ir nepaleidžia iki pat atomazgos. Pagrindiniai veikėjai – detektyvas Munkas ir Mia Kriuger –  lyg dvi priešingybės, kurios traukia ir papildo viena kitą. Atliekamas tyrimas nebūtų toks produktyvus, jei jie nebendradarbiautų. 

   Puikus detektyvas, kurio autorių galima drąsiai įtraukti į skandinavų detektyvų rašytojų 10-tuką.

   Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Arturo Perez-Reverte Diuma klubas

Viršelis. Arturo Perez-Reverte Diuma klubas (El Club Dumas), leidykla Alma littera, Vilnius, 2018 m., iš ispanų kalbos vertė Pranas Bieliauskas, 440 psl.

 Apie autorių. Arturo Pérez-Reverte, ispanų rašytojas ir žurnalistas, gimė 1951 metų lapkričio 6 d. Kartagenoje, Ispanijoje. 1973–1994 m. dirbo karo korespondentu Balkanuose, Mozambike ir kt., vėliau atsidėjo rašymui. Nuo 2003 m. yra Ispanijos karališkosios akademijos narys. Debiutavo 1986 m. su knyga „Napoleono karai“, o pasaulyje jį išgarsino septynių romanų apie kapitoną Alatristę serija, kurios buvo ekranizuotos. A. Peres-Reverte – ne tik puikus prozininkas, bet ir istorijos bei meno žinovas. Daugumos jo knygų veiksmas vyksta istoriniais laikais, dažniausiai Ispanijoje ir  vienaip ar kitaip yra susijęs su į istoriją įėjusiomis asmenybėmis ar menininkais. Romanų centrinė ašis paprastai yra stipri asmenybė.

  Pasaulinį pripažinimą jam pelnė romanas „Flamandų meistro paveikslas“. Kūrybos pradžioje literatūros kritikų buvo neretai lyginamas su U. Eco, tačiau dabar jau kiti autoriai lyginami su A. Perez-Reverte… 
 Nemažai jo knygų išversta ir į lietuvių kalbą: „Flamandų meistro paveikslas“, „Vyras, kuris šoko tango“, „Būgno oda“, „Paslaptingasis meridianas“, „Pietų karalienė“ ir kt. 1999 m. pagal romaną „Diuma klubas“ Romanas Polańskis sukūrė filmą „Devintieji vartai“, kuriame suvaidino Johnny Deppas, Frankas Langella ir kt.
   Apie knygą. Laisvai samdomas retų knygų medžiotojas Lukas Korsas gauna iš pažiūros nesudėtingą užduotį. Artimas bičiulis paprašo jo nustatyti garsaus Aleksandro Diuma romano „Trys muškietininkai“ rankraščio skyriaus „Anžu vynas“ autentiškumą. Tuo pat metu aistringas demonologijos specialistas žūtbūt trokšta išsiaiškinti, ar jo turima XVII a. viduryje Venecijoje išleista ir per stebuklą inkvizicijos laužo išvengusi knyga, kurioje esą atskleistos velnio prisišaukimo sąlygos, yra tikrasis originalas. Korsas turi palyginti ją su kitais dviem egzemplioriais, priklausančiais žinomiems bibliofilams Portugalijoje ir Prancūzijoje. Jis imasi darbo, tačiau netrukus pastebi, kad šios knygos domina ne tik jį.

   Korso pėdomis seka Diuma romanų herojus primenantys šešėliai – Rošforas ir Miledi. Kelionėje prie Korso prisijungia ir dar vieno žymaus rašytojo – Arturo Konano Doilio novelės veikėjos Irenės Adler vardu prisistatanti jauna mergina. Mėgindamas perprasti šio žaidimo esmę ir ieškodamas likusių satanistinio vadovėlio „Devyneri vartai“ egzempliorių Korsas įsisuka į mįslingų įvykių verpetą, kurio gelmėse ryškėja negailestingo žudiko paliekami kruvini pėdsakai.
  Mano nuomonė.  Man patiko, na, labai patiko :)
  Knygų detektyvas – taip apibūdinčiau šios knygos žanrą. Mistiška, dvelkianti viduramžiais ir okultizmu, nuotykinė-detektyvinė istorija, kurios pagrindiniai veikėjai yra pakvaišę bibliofilai. Knygoje yra viskas, kas mane žavi: veiksmas, nuotykiai, žinios, paslaptys, stiprūs charakteriai ir, svarbiausia, A. Peres-Reverte rašymo stilius. Tai penkta skaityta šio autoriaus knyga, tad laisvai save galėčiau tituluoti A. Peres-Reverte  gerbėjų klubo nare.
  Nustebau, kad tik nedaugelis skaitytojų šią knygą įvertino teigiamai, nes kūrinys tikrai įdomus ir stiprus. A. Peres-Reverte žinių bagažas ir gebėjimas nuobodžius bibliofilinius faktus įvilkti į nuotykių literatūros žanro rūbus bei  žaismingai pateikti  skaitytojui, yra unikalus. Eilinį kartą nustebino ir sužavėjo. Jei patiko Umberto Eco ,,Rožės vardas" ar Carlos Ruiz Zafón  ,,Vėjo šešėlis" bei ,,Angelo žaidimas" – patiks ir ši.
Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Tiesiog bulviniai blynai

 Jau kelis metus nesu kepusi paprasčiausių bulvinių blynų. Priežastis labai paprasta – buvo sugedusi bulvių tarkavimo mašina. Be to, nebemadinga prisikimšti bulvinių patiekalų, visi tik lengvus pietus valgo, žalias salotytes ragauja. Atsibodo, pasiilgau lietuviškos virtuvės. Nuėjau į parduotuvę, nusipirkau bulvių tarkavimo mašiną ir, visų dietologų pykčiui, jau antras savaitgalis kepu blynus, kugelį (plokštainį), verdu cepelinus ir būtinai su spirgų padažu! Nepatikėsite, bet nuo ilgo šių patiekalų negaminimo, atrodo, net pamiršusi buvau, kaip tai daroma, todėl sau (ir jums) primenu paprasčiausių bulvinių blynų receptą.

 

Reikės:

6 didelių bulvių;
1 kiaušinio;
1 nemažo svogūno;
žiupsnelis druskos;
žiupsnelis džiovintų čiobrelių;
aliejaus kepti.

Varškės pagardas:
200 g varškės;
1-2 v. š. grietinės;
2-3 skiltelės česnako;
žiupsnelis druskos.


Gaminame:

  Bulves nuskutu, nuplaunu, sutarkuoju. Į tarkius įmušu kiaušinį, sudedu labai smulkiai sukapotą svogūną, pabarstau druska ir paskaninu čiobreliais (nebūtina, bet man skanu). Viską gerai išmaišau ir kepu ant gerai įkaitinto aliejaus.

  Kol blynai kepa pasigaminu varškės padažą. Varškę su pora šaukštų grietinės išsuku iki purumo, išspaudžiu česnaką ir pagardinu druska (pagal skonį). Viską sumaišau ir  patiekiu prie blynų.

  Tai va, su 6 bulvėmis pamaitinau 3 žmones, jei kukliau, tai ir 4 būtų pakakę :) Skanaus! Ir nepamirškite lietuviškos virtuvės patiekalų!