Žemės riešutų sviesto sausainėliai

  Jau kuris laikas šaldytuve stumdomas stiklainiukas su riešutų sviesto likučiais. Nutariau, reikia kažką daryti, pvz., išsikepti skanių sausainių. Receptą nusižiūrėjau tinklaraštyje Easy Peanut Butter Cookies - Julia's Album

Reikės:

50 g sviesto 
80 g cukraus (geriau rudojo)
100 g žemės riešutų sviesto 
1 kiaušinis
160 g miltų (apytikriai)
1 šaukštelis kepimo miltelių

1 pakelis vanilinio cukraus

Gaminame:

Kambario temperatūros sviestą ištriname su cukrumi iki baltumo. Sudedame žemės riešutų sviestą – aš naudojau savo gamybos (žr. Sniegena: Riešutų sviestas). Įmušame kiaušinį ir dar kartą viską ištriname iki vientisos masės. Supilame miltus ir kepimo miltelius bei lengvai išmaišome, kol nelieka sausų miltų. 

Kepimo skardą  išklojame kepimo popieriumi. 

Į lėkštę supilame pakelį vanilinio cukraus.

 Arbatiniu šaukšteliu pakabiname tešlos gabalėlį ir tarp delnų formuojame mažus apvalius kamuolėlius. Kiekvieną kamuolėlį apvoliojame vaniliniame cukruje ir dedame ant kepimo popieriumi išklotos skardos. Tarp kamuolėlių skardoje būtina paliki apie 5 cm tarpus, kadangi kepdami jie smarkiai išsiplečia.

 Kepame iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 15 minučių, kol sausainiai taps gražiai auksinės spalvos, o jų paviršius šiek tiek sutrūkinės.

   Iškepę sausainiai bus labai minkšti, todėl išėmę iš orkaitės, paliekame juos atvėsti kepimo skardoje bent 10 minučių. Vėsdami sausainiai sutvirtėja. 

   Iš nurodyto kiekio produktų iškepiau 23 sausainius. Lyginant su originalu, gal kiek plokštesni gavosi. Kitą kartą darysiu dar mažesnius rutuliukus ir stengsiuosi nesuploti :) O skonis? Skonis puikus, tiesiog tirpsta burnoje. Paragauti būtina! 

Labai moliūginis keksas

  Tęsiame moliūgo naikinimo akciją. Po moliūgo lazanijos (žr. Sniegena: Moliūgo lakštų lazanija), reikia ko nors saldaus-gardaus. Tebūnie moliūgų keksas.

Reikia:
400 g nulupto moliūgo
250 g miltų
150 g cukraus
3  kiaušinių
150 g sviesto (kambario temperatūros)
po saują riešutų (aš dėjau graikinius) ir  razinų
1 v. š. citrinų sulčių
1 a. š. kepimo miltelių
1 a. š. cinamono

1 a. š. maltų gvazdikėlių
1 a. š. vanilinio cukraus

1.  Kiaušinius išplakame su cukrumi (plakame pamažu, vis dėdami cukrų iki masė taps balta ir puri). Sudedame kambario temperatūros sviestą ir toliau paplakame iki vientisos konsistencijos.

2. Moliūgą smulkiai sutarkuojame (truputį smulkesne negu burokine tarka), apšlakstome citrina, apibarstome cinamonu, gvazdikėliais ir įmaišome į kiaušinių masę. Po truputį beriame išsijotus miltus, sumaišytus su kepimo milteliais. Galiausiai įmaišome pasmulkintus riešutus. Tešlą maišome tik tiek, kiek reikia, kad visi ingredientai susijungtų.

3. Tešlą pilame į sviestu pateptą ir miltais pabarstytą formą. Šauname į iki 200 C įkaitintą orkaitę ir kepame apie valandą, kol keksas gražiai paruduos ir ims skleisti nuostabų aromatą.  Traukiame iš orkaitės, kaičiame arbatą ir ragaujame. Skanaus!

Moliūgo lakštų lazanija

   Paskambino draugė – gelbėk, genda moliūgas. Tai va taip gavau dovanų didžiulį gabalą didžiulio moliūgo! Reikia kažką daryti, kitaip teks išmesti gerą daiktą. Pasivartau užrašus, pasidairau internete ir, prašom, jau gaminu moliūgo lazaniją :)

Reikia:
1 kg jau nulupto moliūgo
120 g lęšių (aš naudojau geltonuosius)
400 g skardinė luptų konservuotų pomidorų savo sultyse  

kupino v. š. pomidorų pastos
1 svogūno
2 česnako skiltelės
0,5 šaukšto džiovinto raudonėlio

druskos

maltų pipirų
šiek tiek aliejaus
150 - 200 g fermentinio sūrio (kokio turite šaldytuve)
40 ml 10 proc. grietinėlės arba pieno
40 g pelėsinio sūrio  trupinių (naudojau Vilkyškių pieninės ,,Memel Blue")

   1. Moliūgą supjaustome kiek įmanoma plonesnėmis juostelėmis ir sudedame ant kepimo popieriumi išklotos skardos vienu sluoksniu. Apšlakstome aliejumi ir pašauname kepti į iki 180C įkaitintą orkaitę apie 15 min., kol suminkštės (tikslus kepimo laikas priklausys nuo riekelių storio ir jūsų orkaitės galingumo). Riekelės turi būti minkštos, bet išlaikyti savo formą.

    2. Kol kepa moliūgas pasūdytame vandenyje išverdame lęšius.  Svarbu nepervirti, lęšiai turi išlaikyti savo formą.

   3. Į keptuvę su įkaitintu aliejumi dedame smulkiai supjaustytą svogūną, po minutės - smulkiai kapotą česnaką ir pakepiname, iki jie suminkštės. Pilame pasmulkintus konservuotus pomidorus iš skardinės, o sulčių tiek, kad padažas nebūtų per skystas. Įdedame šaukštą pomidorų pastos. Beriame džiovintą raudonėlį, skaniname pipirais ir druska. Sumaišome ir patroškiname, kol viskas sukris ir taps vientisu padažu. Įdedame išvirtus  lęšius ir išmaišome. paliekame šiek tiek praaušti.

     4. Sutarkuojame fermentinį sūrį ir jį sumaišome su grietinėle. Grietinėle reguliuokite masės klampumą - neturi labai sunkiai maišytis, bet ir nesitepti kaip kremas.

      5. Sluoksniuojame lazaniją:

    Formos dugne paskleidžiame ploną sluoksnį pomidorų ir lęšių padažo. Ant viršaus klojame moliūgo riekeles, kol uždengiame visą indo plotą. Vėl dedame padažo sluoksnį, ant jo  – sūrio masę (jeigu norite, galite pabarstyti šviežių baziliko lapelių, čia labai tiks).

    Tada vėl dedame moliūgų sluoksnį, vėl padažą ir taip sluoksniuojame, kol ingredientai pasibaigs. Man gavosi trys sluoksniai moliūgo. Viršutinis sluoksnis turėtų būti pomidorų ir lęšių padažo, kurį apiberiame pelėsinio sūrio trupiniais.

        6. Lazaniją pašauname į iki 200 C įkaitintą orkaitę ir kepame apie  40 minučių.

        Skanaus !

Noah Gordon Gydytojas Avicenos mokinys

  Viršelis. Noah Gordon Gydytojas Avicenos mokinys (The Physician), leidykla Alma littera, 2016 m., iš anglų kalbos vertė Leonas Judelevičius, 712 p.

  Apie knygą. Noah Gordon gimė 1926 m. lapkričio 11 d. Masačusetso valstijos Vorčesterio mieste. Jam besimokant paskutinėse klasėse prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, todėl baigęs mokyklą jis nusprendė tapti jūrų pėstininku. Nors Noah Gordon buvo daltonikas ir nešiojo akinius, nepaisant to, jis buvo priimtas ir tapo JAV karinių pajėgų pėstininku. Po karo tėvai norėjo, jog Noah siektų mediko karjeros, jis nusprendė tapti žurnalistu ir apie tai nepranešęs tėvams pakeitė savo studijas. Praleidęs keletą metų Niujorke, grįžo į Masačusetsą, kur dirbo įvairiose žiniasklaidos priemonėse ir prisidėjo prie keleto medicinos ir mokslo žurnalų leidybos. Kai jo rankraštį teigiamai įvertino leidėja ir pasiūlė pagalbą publikuojant jį, Noah Gordon apsisprendė tapti rašytoju. Jo knyga ,,Gydytojas, Avicenos mokinys" nukelia mus į viduramžių Anglijos rūką, senosios Persijos prabangą ir dykumos karštį. 

 Robui Koului buvo vos devyneri, kai jis pirmą kartą rankomis pajuto ledinį mirties dvelksmą. Likęs našlaitis, berniukas suprato: jo pašaukimas – gydyti žmones. Bet ko galėtų išmokyti jį priglaudęs barzdaskutys? Net jeigu šis, kaip dauguma to meto barzdaskučių, gali daryti paprastas operacijas ir pagydyti menkus negalavimus. Metų metus Robas su globėju klajoja po Angliją, jausdamasis bejėgis padėti ligoniams, kol vieną dieną išgirsta apie negirdėtus stebuklus tolimojoje Persijoje darantį didį gydytoją – Aviceną. Jaunuolis užsidega ryžtu tapti jo mokiniu. Bet krikščionių ir musulmonų pasauliai nesutaikomai susipriešinę – ar Robas turi nors menkiausią galimybę musulmonų krašte mokytis medicinos paslapčių? Ir kas bus, kai jaunuolis susidurs su žmogiškais jausmais ir dideliais išbandymais?

  Mano nuomonė. Pirmoji trilogijos apie Koulų dinastiją knyga. Pradžių pradžia, nukelianti skaitytoją į XI a. Angliją bei supažindinanti su to meto buitimi ir būtimi. Purvas, ligos, šarlatanizmas ir inkvizicijos siautėjimas. Įdomu sekti Robo  Koulo klajonių kelią, vedantį per Europos valstybes, jo gyvenimą ir mokslus Persijoje. Įtampa tarp krikščionių ir musulmonų trukdo siekti užsibrėžtų tikslų: Avicenos akademija nepriima krikščionių, o gimtojoje Europoje niekas nepasitiki iš saracėnų įgytomis medicinos žiniomis. Kaului tenka apsimesti žydu ir gyventi jų bendruomenėje, kad galėtų semtis medicinos žinių iš iškilių to meto Persijos gydytojų.  Viskas, kas šiuolaikiniame pasaulyje laikoma pažanga, atėjo iš Rytų – taip galima būtų apibūdinti šios knygos pagrindinę mintį. 

  Puikus kūrinys istorinių romanų mėgėjams, nuosekliai atskleidžiantis XI a. skirtingų bendruomenių gyvenimo niuansus, leidžiantis bent maža dalele susipažinti su šalimi, kurioje išsivystė medicinos mokslas. Ir pasidžiaugti, kad buvo tokių žmonių, kaip Kaulas (o aš tikiu, kad buvo), kurie vardan žinių ir pažangos nepabūgo atsisakyti savo tikėjimo, pasipriešinti valdovams ir siekti tikslo bet kokiais būdais. 

Chris Carter Šešėlis naktyje

Viršelis. Chris Carter Šešėlis naltyje (The Night Stalker), leidykla Jotema, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė, 368 psl.

  Apie knygą. Į Los Andželo apygardos morgą atvežamas neatpažintos moters kūnas. Mirties priežastis — neaiški. Nesimato jokių prievartos žymių, išskyrus tai, kad užsiūta intymi vieta. Bet patologą labiausiai pribloškia, kai jis pamato, kad žudikas kažką paliko moters viduje. Kažką tokio šiurpaus, kad Los Andželo policijos departamento Žmogžudysčių skyriaus detektyvas Robertas Hanteris skubiai atšaukiamas nuo visų darbų imtis šios bylos.

  Po kelių dienų randamas dar vienas kūnas. Kaip ir pirmoji auka, ši moteris irgi užsiūta; taip pat ir jos kūne kažkas palikta; kažkas taip išmoninga, kaip ir groteskiška...

Ir tai dar ne pabaiga.

   Kai tirdamas žmogžudystes susiduria su dingusio asmens byla, su kuria dirba detektyvė Vitnė Majers, Hanteris ima įtarti, kad žudikas galbūt įkalinęs dar kelias moteris. Netrukus Robertas pasijunta ir pats tapęs taikiniu, kurį medžioja žudikas, toks pasibaisėtinas, kokio detektyvas negalėjo nė įsivaizduoti, grobuonis, kurio praeitis dengia siaubingą paslaptį ir kuris nė neketina sustoti...

   Italų kilmės rašytojas Chrisas Karteris (Chris Carter), gimė Brazilijoje, o Mičigano universitete studijavo psichologiją ir nusikalstamą elgesį. Kaip Mičigano valstijos apygardos prokuroro kriminalinės psichologijos komandos narys, jis apklausė ir tyrinėjo daugybę nusikaltėlių, įskaitant ir serijinius žudikus. 1990 m. Chrisas Carteris išvyko į Los Andželą ir dešimt metų glam roko grupėse grojo gitara. Vėliau, palikęs muzikos verslą, ėmėsi literatūros. Šiuo metu gyvena Londone ir sėkmingai kurpia didelio populiarumo tarp skaitytojų sulaukiančius detektyvus.

  Mano nuomonė. Trečioji nenugalimųjų Roberto Hanterio ir Karloso Garsijos byla, tokia pat paini ir įtraukianti, kaip ir ankstesnės. Šiuo kartu nusikaltimų priežastis – tėvų nesantaika, pasibaigusi tragedija. Kaip vaiko protas suvokia meilę ir priima netikėtą smurtą šeimoje. Kas gali nutikti po daugybės metų netikėtai iškilus prisiminimams. Autorius ne tik puikus detektyvų rašytojas, bet ir geras psichologas, savo žinias ir nuojautas perkėlęs į Roberto Hanterio personažą, kuris tiesiog žavi skaitytoją savo erudicija ir neleidžia padėti knygos iki bus išnarpliota byla. 

Trinta pievagrybių sriuba

 

Reikia:

400 g pievagrybių

250 g grietinėlės (10 proc)

300 g daržovių arba vištienos sultinio

a. š. muskato riešuto

2 v. š. miltų

50 g sviesto

druskos

pelėsinio sūrio

   Puode ištirpdome sviestą, sudedame nuplautus griežinėliais supjaustytus pievagrybius ir truputį juos apkepame, kol suminkštės. Paskaniname muskato riešutu, druska. Suberiame miltus ir gerai išmaišome. Įpilame pusę sultinio ir viską sutriname blenderiu. Supilame likusį sultinį ir grietinėlę. Verdame apie 15 min. ant mažos ugnies kartais pamaišant.

   Pelėsinį sūrį galima įdėti į sriubą baigiant virti, tačiau aš juo gardinu sriubą, jau supilstytą į lėkštes. Gauname 2-3 porcijas (priklausomai, kaip išalkę esate :) labai sočios ir gardžios sriubos.

   Pastebėjimas, prie šio patiekalo itin dera skrudintos baltos duonos riekelė.

Špinatų biskvito, želė ir maskarponės kremo tortas

   Tortas, kuris puikiai dera prie pavasarinės nuotaikos – pasidengęs žalia samanėle, prasimušusia pro balto sniego patalus ir pasipuošusia raudonų uogų kekėmis. Kepam, ragaujam, ir pavasaris netruks ateiti. O receptą nusižiūrėjau mano dažnai lankomoje ,,Skanaus maisto pasaulis" svetainėje facebook'e

Biskvitui reikia:
150 g špinatų
2 nedideli kiaušiniai
80 g cukraus
1 a. š. kepimo miltelių
1 v. š. vanilinio cukrau

 80 g aliejaus

220 g miltų

Želė sluoksniui reikia:
1 pakelis braškių želė

200 g braškių

Grietinėlės sluoksniui reikia:

250 g maskarponės sūrio

250 grietinėlės 35 proc.

2 v. š. cukraus pudros

3 lapeliai želatinos

  Pradžioje - želė, kurią gaminame kaip nurodyta ant pakelio. Pravėsusią plonu sluoksniu užpilame ant gabaliukais supjaustytų braškių (pora uogų pasiliekame papuošimui). Paliekame stingti. Želė indas turi būti tokio pat skersmens, kaip ir torto forma.

    Dabar – biskvitas. Kiaušinius, cukrų ir vanilinį cukrų išplakame iki purumo. Špinatus sublenderiuojame su aliejumi iki vientisos konsistencijos ir supilame į kiaušinių plakinį. Išmaišome, tada pamažu pilame miltus ir kepimo miltelius, toliau maišome kol gauname vientisą  tešlą, kurią supilame į torto formą (aš kepiau 16 cm skersmens formoje) ir pašauname į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie 40 min.

   Kol kepa biskvitas, išplakame grietinėlę ir sumaišome su maskarponės sūriu ir cukrumi.  Želatinos lapelius paruošiame taip, kaip rašo ant pakelio (išbrinkiname šaltame vandenyje, tada kaitiname, kol ištirps ir atvėsiname) ir įmaišome į maskarponės masę.

    Iškepusį biskvitą išimame iš formos ir paliekame aušti. 

   Liko pagrindinis darbas – suformuoti tortą. Biskvitui nupjauname viršūnę (jei biskvitas labai sausas, sulaistome jį pasaldintu vandeniu, arba sultimis, arba romu) ir atidedame į šoną. Biskvito pagrindą grąžiname į formą, ant jo dedame sustingusią želė masę, ant jos – maskarponės sūrio masė. Nupjautą biskvito viršūnę sutriname tarp pirštų. Trupiniais, tarsi žalia samana, nuklojame torto viršų. Papuošiame braškėmis ir dedame į šaldytuvą 5-6 valandoms (aš laikiau per visą naktį), kad visi sluoksniai sustingtų ir suliptų. 

   Tuo pačiu principu bandžiau kepti ne tik tortą, bet ir keksiukus. Vaizdas buvo žavus, tačiau skoniu nusileido tortui – buvo kiek sausoki. Manau reiktų pilti daugiau aliejaus arba dėti sviesto, o gal trumpiau kepti. Tiesa, šiems gardumynams naudojau braškes ir braškių želė, tačiau drąsiai galima eksperimentuoti ir su kitomis uogomis bei rinktis kitą, jums labiau patinkantį želė skonį.

Gražaus pavasario ir skanaus!