Maja Lunde Vandens istorija



Viršelis: Maja Lunde Vandens istorija (Blå), leidykla "Tyto alba", Vilnius, 2018 m., iš norvegų kalbos vertė Alvyda Gaivenienė, 332 p.

Apie autorę. Maja Lunde gimusi 1975 m. Osle po mokyklos baigimo išvyko metams laivu „Christian Radich“. 1996 metais įstojo į Oslo universitetą. Baigusi tapo medijų specialiste. Dirbo muziejuje, kino teatro direktore, komunikacijos konsultante. Pradėjo rašyti scenarijus. Nuo 2009 metų nebedirba kitų darbų, tik rašo.
Šiuo metu gyvena Osle su sutuoktiniu ir trimis vaikais.
Yra parašiusi dešimt knygų vaikams, taip pat keletą scenarijų Norvegijos televizijos serialams.
„Bičių istorija“– pirmoji jos knyga suaugusiesiems, iškart pavergusi skaitytojus ir tapusi pasauliniu bestseleriu. ,,Vandens istorija" - tai antroji tetralogijos dalis apie reikalingiausią gyvybei elementą – vandenį.

 Apie knygą. 2017 metai: Signei beveik 70 metų, ji užaugo mažame Vakarų Norvegijos kaimelyje, o dabar yra uždara ir gana šalta moteris. Visą gyvenimą Signė kovojo už Norvegijos ir kitų Šiaurės šalių ledynų išsaugojimą. Tačiau vienai sunku stoti prieš galingą industriją. Vis dėlto Signė ryžtasi didžiuliam iššūkiui – burine jachta ji keliaus per vandenyną iki Prancūzijos krantų. Kodėl Signė tokia vieniša? Kaip ir kodėl ji prarado savo gyvenimo meilę? Koks iš tikrųjų jos kelionės tikslas?
   2041 metai: Davidas yra prancūzas ir gyvena sausros bei karų niokojamoje Pietų Europoje, kur visi kovoja dėl kiekvieno gurkšnio vandens ir bėga iš išdžiūvusių vietovių ir degančių namų į šiaurę. Davidas jaučiasi per jaunas būti tėvu, tačiau jam vienam su dukra Lou tenka bėgti iš gimtojo miesto. Jie turi surasti pabėgėlių stovyklą, jie laukti čia atvykstant Davido žmonos Anos su kūdikiu. Pabėgėlių stovykla baugi ir grėsminga – visi iš paskutinių kovoja dėl maisto ir vandens ir yra pasiryžę bet kam, kad tik išgyventų. Davidas ir Lou nepraranda vilties. Jie turi sulaukti Anos. Ir vandens. Ir vieną dieną visiškai sausame sode, toli nuo bet kokio vandens telkinio, jie randa burinį laivą... Signės laivą.

  Mano nuomonė. Nusivyliau. Po ,,Bičių istorijos" tikėjausi gerokai daugiau. Na, bent jau tiek, kad bus tolygi. Deja...

  Tema tikrai aktuali: globalinis atšilimas, gėlo vandens trūkumas. Visa tai gali mums nutikti netolimoje ateityje, tad tikrai reikia apie tai kalbėti, reikia jau šiandien imtis veiksmų (kiekvienam iš mūsų), kad ateityje planeta Žemė nevirstų dykyne. Vienas tų veiksmų gali būti knyga-distopija, kuri paveiktų skaitytojo emocijas, pasiektų protą, priverstų susimąstyti ir veikti. Deja, ši knyga iškėlė tik temą, bet nepadarė jokio emocinio poveikio (bent jau man). Kažkoks neužbaigtas siužetas, rodos, norima už kažko reikšminga užsikabinti, tačiau niekaip nepavyksta. Ir taip iki pabaigos...Neįtikino, nesujaudino, neliko atmintyje. Yra tik vienas privalumas – lengvai ir greitai skaitosi.

  Įvertinimas: 1 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Anna Ekberg Paslaptingoji moteris

Viršelis:  Anna Ekberg Paslaptingoji moteris (Den hemmelige kvinde), leidykla Alma littera, Vilnius, 2017 m., iš danų kalbos vertė Dalius Norkūnas, 384 psl. Apie autorius. Po Annos Ekberg slapyvardžiu slepiasi du garsūs Danijos rašytojai Anders Rønnow Klarlund ir Jacob Weinreich.   Apie knygą.   Luizė kartu su draugu Joachimu laimingai gyvena nuošalioje Danijos saloje. Jau keleri metai ji yra kavinės savininkė. Vieną rytą į kavinės duris pasibeldžia Edmundas Sioderbergas ir ima tvirtinti esąs Luizės vyras. Pateikiami įrodymai, kad Luizė iš tiesų yra prieš trejus metus dingusi jo žmona Helenė, turtingos Sioderbergų laivybos kompanijos paveldėtoja ir dviejų vaikų motina. Helenė priversta grįžti į savo ankstesnę šeimą ir palikti mylimąjį Joachimą. Tačiau kodėl ji nieko neprisimena? Moteris desperatiškai bando ieškoti atsakymų, kas atsitiko tą vakarą, kai ji dingo. Kodėl ji prarado atmintį? Helenės neapleidžia nuojauta, kad nuo jos slepiama kažkas siaubingo. Joachimas taip pat nelinkęs susitaikyti su mylimos moters praradimu. Jam kyla klausimas: jei Luizė yra Helenė, tuomet kas nutiko tikrajai Luizei? Vyras įsitikinęs, kad sužinojęs tiesą susigrąžins mylimąją..   Mano nuomonė. Paėmusi į rankas šią knygą pirmiausia atkreipiau dėmesį į tai, kad tai danų detektyvas. Anksčiau lyg ir neteko susidurti su šios šalies detektyvų rašytojais. Tapo įdomu.    Siužetas nėra įmantrus: turtinga paveldėtoja praradusi atmintį bando išsiaiškinti, kas nutiko ir kodėl. Knyga tarsi suskaidyta į 2 paralelinius pasakojimus. Viename jų savo šeimos paslaptis narplioja Helenė (knygos pagrindinė veikėja), kitame – Johanesas (Helenės mylimasis iš naujo gyvenimo) bando įrodyti Helenės nekaltumą ir visai atsitiktinai išnarplioja moterų prievartos tinklą. Knyga įdomi savo turiniu, lengva skaityti, daug tiesioginės kalbos, nesukuria slegiančios nuotaikos, nors pasakojamos istorijos gana šiurpios.    Nėra viskas taip tobula. Kartais siužeto įmantrybės kelia šypseną, pvz., kaip Helenė tualete, įkišusi galvą į klozetą, dažosi plaukus ir trenkasi galvą. Čia tik vyrai galėjo taip sugalvoti. Įdomu, ar autoriai bandė tai daryti?     Tačiau visumoje visai neblogas detektyvas. Skaitykite.    Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

SAKARTVELAS (GRUZIJA)

  Tikra tiesa, kad kelionės suartina. Taip atsitiko ir man. Kelionėje į Šri Lanką pažinti žmonės vėl susirinko, kad suplanuotų kelionę į Sakartvelą. Kvietimą keliauti drauge gavau ir aš, vadinasi, nepasišiukšlinau ir tikau į kompaniją :) Nusiperku Wizzair kompanijos bilietą Vilnius-Kutaisis-Vilnius ir gegužės 19 dieną skubu į Vilniaus oro uostą, kuriame iš toli pamatau pažįstamus ir taip seniai regėtus veidus. Šypsenos, apsikabinimai ir netylančios kalbos iki pat nusileidimo Kutaisio oro uoste.  

  Čia mus su duona, druska, sūriu ir saldumynais pasitinka Gvantsa ir Algirdas, du jauni simpatiški žmonės, kurie mus lydės visą kelionę ir pažindins su svetinga Sakartvelo žeme ir jos žmonėmis.  Sulipame į autobusiuką ir riedame link  Zugdidi miesto.



Pakelės pilys

  Pro langą stebime pievose besiganančias avių bandas,  ant kalnelių stovinčias bažnyčias ar tvirtovių liekanas, kilometrų kilometrus besitęsiančius vynuogynus ir pakelėse lakstančius benamius šunis. Tik staiga mašiniukas supukši, sučiaudi ir sustoja. Visi išlipame. Likusia nuo sutikimo vaišių duona šeriame benamius šunis, kurių čia labai daug, ir laukiame kito mikriuko. Laukti tenka neilgai, gal kokias 15 min., ir mes savo daiktus jau pakuojame į kitą transporto priemonę. 

   Kelionės metu Algirdas išdėsto tolimesnius planus ir sužino mūsų lūkesčius bei patikina, kad kelionės maršrutą visada galima koreguoti pagal pageidavimus – vienur pasibūti ilgiau, kitur tik akį užmesti. O mums viskas tinka, sėdime atsipūtę, klausome informacijos apie Sakartvelą ir spoksome pro langus į pavasarinę žalumą. Sužinome, kad šalies plotas apima 69 700 km², pagal 2017 m. duomenis Sakartvele gyvena beveik 4 mln. žmonių.


Algirdas vaišina duona ir sūriu bei supažindina su kelionės planais

  Algirdas pasakoja, kad dabartinės Gruzijos  teritorijoje žmonės gyveno jau paleolito amžiuje, o VI a. pr. m. e. vakarinėje dalyje susikūrė Kolchidės valstybė, gerai mums žinoma iš senovės graikų mitų apie Jasoną ir aukso vilnos paiešką, o rytinėje dalyje – Iberija. Vėliau šalį užkariavo asirai, vėliau – Aleksandras Didysis. Apie 327 m. Gruzija tapo krikščioniška šalimi. X a. pabaigoje Gruzija buvo suvienyta ir prasidėjo vadinamas ,,aukso amžius". Šalis ypatingai suklestėjo XII a. legendinės karalienės Tamaros valdymo laikais. Valstybėje klestėjo kultūra, architektūra, filosofija, literatūra. XIII a. pradžioje Gruziją užpuolė mongolai, šalis tapo Osmanų imperijos dalimi. XVIII a. Gruzijos iš vienos pusės siekė turkai, iš kitos – Rusijos imperija. Atsižvelgiant į religinius motyvus, sąjungininkais buvo pasirinkti rusai ir Kaukaze kovai su musulmonais buvo įkurdinti carinės armijos daliniai. Po Spalio revoliucijos Gruzija pasiskelbė nepriklausoma valstybe, tačiau tai truko neilgai – 1921 m. vasario 16 d. Gruzijos Demokratinę Respubliką užėmė Raudonoji Armija ir prijungė prie SSSR. XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje susiformavo stiprus gruzinų nepriklausomybės judėjimas. 1991 m. balandžio 9 d. Gruzija vėl pasiskelbė nepriklausoma. Abchazijoje ir Pietų Osetijoje kilo karas dėl atsiskyrimo. Gruzija pralaimėjo karą prieš Pietų Osetiją, o su Abchazija sudarė netvirtas paliaubas. Nenuostabu, kad net iki šiandien Gruzijos vyriausybė nekontroliuoja didelės dalies savo teritorijos ir turistai, atvykę į Gruziją, negali pasidžiaugti Suchumio pajūriu.

The Host - Mendzel restoranas

  Taip besiplepėdami palengva įveikiame 100 km ir įriedame į Sakartvelo vakaruose įsikūrusį Zugdidi miestą, tituluojamą Samegrelo regiono sostine. Miestui vardas suteiktas dėl kalvos, esančios rytinėje miesto dalyje, mat megrelų kalba ,,zugdidi" reiškia ,,didelė kalva". Miestas turi kelis lankytinus objektus, vienas jų – Botanikos sodas. Tačiau šiandien po miestą nevaikščiosime, esame vežami prie The Host Mendzel restorano – pietų metas. Mūsų jau laukia. Stalas nuklotas užkandžiais, į taures pilamas gruziniškas vynas, garuoja ką tik iš krosnies ištrauktas chačapuris. Puotaujame!

Chačapuri – tradicinis nacionalinis gruzinų patiekalas, sūriu įdaryta kepta bandelė

  Išsirenkame pagrindinį patiekalą chinkali (gruz. ხინკალი) – tradicinius gruziniškus koldūnus, kurie kilę iš Pšavijos, Mtiuretijos bei Chevsuretijos regionų ir vėliau išplitę po visą Kaukazą. Chinkali valgomi vieni ar pabarstyti juodaisiais pipirais. Su pirmu kąsniu iš jų vidaus išsiurbiamas sultinys. Pats viršus, kur sueina tešlos galai, būna kietas ir paprastai nėra valgomas. Bet buvo taip skanu, kad juos suvalgėme su visais galais :)

Chinkali

   Po sočių pietų vėl sulipame į autobusą ir keliaujame toliau, link Mestija gyvenvietės. Kelias vingiuoja per kalnus, pakelės be užtvarų, o nuo atsiveriančio skardžio matyti putojanti Inguri upė. Inguri (dar vadinama Enguri) upės ilgis 213 km. Inguri prasideda iš ledynų pietiniuose Didžiojo Kaukazo kalnagūbrio šlaituose, 2614 m aukštyje virš jūros lygio. Įteka į Juodąją jūrą prie Anaklia kurorto.

*

Inguri

   Kitas sustojimas – Inguri užtvanka – aukščiausia (siekia net 271,5 m!) arkinė užtvanka pasaulyje. Užtvenkus upę, 1961 m. Svanetijos-Abchazijos regionų pasienyje buvo pradėta statyti hidroelektrinė. Statyba užtruko iki 1978 m., tačiau galutinai darbai buvo baigti tik 1988 m. Žlugus SSSR, Abchazija pasiskelbė nepriklausoma ir atsiskyrė nuo Gruzijos, o Inguri hodroelektrinė kaip tik buvo ta riba, kur eina siena tarp šių šalių. Po ilgų metų konfliktų ir derybų buvo nutarta, kad Inguri hidroelektrinės teikiama energija naudosis abi šalys: 60 proc. energijos teks Gruzijai ir 40 proc. – Abchazijai.

Inguri užrvanka

  Kaip pasakojo Algirdas, į valdžią atėjus Mikheil Saakashvili buvo imtasi planų rekonstruoti užtvanką, pritaikant ją pramogoms ir masiniam turizmui, įrengti muziejų. Deja, planai iki šiol neįgyvendinti, o apie juos primena apžvalgos aikštelėje pastatyti spalvingi stendai.

Kalnų krioklys savo vandenimis maitina Inguri upę

  Važiuojame toliau. Gražu, žalia, o kur dar nuo kalnų viršūnių bėgantys kriokliukai ir didesni kriokliai! Prie vieno tokio sustojame. Laikas užtvirtinti kelionę ir dar kartą – už galimybę matyti, jausti, džiaugtis gyvenimu dabar ir čia – pakelti vyno pripildytą ragą.

Vyno ragavimas

  Dar vienas sustojimas prie beždžionių tilto, permesto per gurgančią upę. Kai kurios lentos jau sudūlėję, tačiau tiltą laikantys trosai dar stiprūs, tikrai nesutrūks, tik po kojomis reikia atidžiau žiūrėti :) Pasilakstę pirmyn-atgal, pasidžiaugę kaip maži vaikai, sulipame į autobusiuką. Dar keli sustojimai pasigrožėti kalnais ir palydėti miegelio saulę. Jau temstant pasiekiame Mestiją. 

Snieguotos Kaukazo kalnų viršūnės

Saulelė leidžias vakarop

  Mestija – municipaliteto administracinis centras ir didžiausia gyvenvietė Aukštutinėje Svanetijoje, įsikūrusi 1500 m aukštyje virš jūros lygio. Mestija, kartu su 132 kaimais, sudaro Mestijos rajoną, kurių gyventojų dauguma yra svanai. Viduramžiuose Svanetija buvo stipri ir nepriklausoma valstybė, o Mestija – jos sostinė, tiesa, ji tada vadinosi Seti (dabartinė centrinė aikštė). Alink Seti buvo trys kaimai: Lagami, Lančvali ir Lechtagi. Laikui bėgant jie susijungė į vieną bendruomenę, tačiau net ir dabar galima juos atskirti pagal išlikusius bokštus. Mes atvažiavome jau temstant, tad Mestijos miestelis su savo apšviestais bokštais ir gurgančiu Mestiačalos ir Mulchros upių vandeniu, mums pasirodė mistiškas ir labai gražus, nelabai gruziniškas (mano įsivaizdavimu), daugiau primenantis mažus Šveicarijos kalnų kaimelius. Ir nenuostabu, nes į Mestiją suvažiuoja daug kalnų slidinėjimo aistruolių, tad infrastruktūra, lyginant su aplinkiniais miesteliais, čia tikrai išvystyta.

Mestijos bokštai

  Apsigyvenome Elite Hause viešbutyje. Pasidėję daiktus visi draugiškai patraukėme į miestelio centrą vakarienės. Algirdas rekomendavo Sunseti restoraną. Susėdome prie plačių stalų, kad lengviau būtų bendrauti ir ragauti bendrai užsakytą maistą.

Sunseti restoranas

  Po vakarienės kompanija išsiskirsto. Nedidelė grupelė dar nusprendžiame pasivaikščioti po naktinę Mestiją. Vaikščioti, žinoma, nelabai kur yra – Seti aikštė, kelios gatvės, tiltas per vieną upę, tiltas per kitą upę ir į viešbutį.

Vaizdas pro kambario langą

  Ryto gaiva mus pažadina gana anksti. Pro kambario langą atsiveria miestelio vaizdas kalnų fone – gali mėgautis kaip gražiausiu paveikslu. Miestelį iš visų pusių supa kalnai. Vakar vakare nepamatėme, o širyt užvertę galvas dairomės: iš pietų pusės matosi Zuruldi kalnagūbris, iš rytų – Banguriani kalnų masyvas, šiaurėje – Cchakvzagari kalnas, o vakaruose snieguotą kepurę kelia Laila viršukalnė. Prie viso to grožio akims dar prisideda ir įprasti kaimo vietovėje ryto garsai: užgieda gaidys, jam atsiliepia kitas, mūkia karvės, kažkur suloja šuo, girdisi rytinis vyrų pašnekesys – gal darbui susirinko, gal rytiniam kavos puodeliui.
  Reikia ir mums pusryčių eiti. Šeimininkės jau laukia. Ant stalo puikuojasi daržovės, chačapuri, šilti blyneliai, kiaušiniai, uogienės ir medus. Viskas puiku, tik štai su kava nekažkas. Apsidžiaugiu, kad įsimečiau pakelį iš namų. Užplikiau vandenį, pasidariau normalų puodą kavos ir dar kelias minutes džiaugiausi rytine ramybe.

Pusryčių stalas

  Po pusryčių kieme mūsų jau laukia autobusiukas – važiuosime į Ušguli kaimą. Kol visi susirinko, dar spėjau pasižvalgyti po bundančias Mestija gatveles. Nuostabiausia buvo stebėti, kaip iš kiemų į gatvę išleidžiamos karvės. Kaip vaikai į darželį. Jos susirenka po kelias iš žygiuoja miestelio gatvėmis į ganyklas. Nei kas jas veda, nei kas lydi – pačios žino kelią. Bandžiau porelę pasekti, kur eis, tai jos į mane tokiu žvilgsniu pažiūrėjo – kas čia per nesusipratėlė – ir pasileido bėgti. Nei pavysi, nei pagausi :) Važiuojam!

Vietinės

Autobusas rieda Mestiačalos upės pakrante, pro langus stebime snieguotas Kaukazo kalnų viršukalnes ir žalius šlaitus. Pravažiavę kokius 10 km sustojame prie kabančio tilto per upę. Nuo čia, sako Algirdas, miško takeliu eisime prie Čeladi ledyno.



Kabantis tiltas per Mestiačalos  upę

 Kelio apie 2 km į vieną pusę. Einame akmenuotu taku. Akmenys gana dideli, tad eiti nesunku, tik reikia žiūrėti, kad netyčia nepalystum, mat ryte kai kur dar rasos likę – slidu. O aplinkui pavasarinė žaluma net akį rėžia. Oras toks, kad norisi kvėpuoti giliai giliai...

Miško takas, vedantis prie Čaladi ledyno

   Kažkur netoliese girdisi šniokštimas. Prieiname neaukštą skardį, nuo kurio atsiveria vaizdas į kalnų upelę. Putoti purslai ritasi per akmenis ir piktai šniokščia. Šalta ir pikta ji, nesinori net kojos kišti į vandenį. 

Kalnų upelė

  Netrukus miško takelis baigiasi ir mes išeiname į atvirą akmeningą vietovę. Akmenys gana dideli, tad juos tenka apeiti arba perlipti. Priekyje, tarp retų medžių ir akmens luitų pasimato ledynas. Vaizdas nepakartojamas.

Tolyje, tarp kalnų, jau matosi ledynas

   Einame artyn. Ledynas atrodo ne taip, kaip galėjau įsivaizduoti. Ledo luitai apnešti smėlio dulkėmis ir nukloti rieduliais. Nepatartina lipti ant ledyno keterų, nes tai nesaugu, bet kuriuo metu akmenys gali pradėti kristi nuo kalnų šlaitų. Perspėjimų, kad negalima lipti ant ledyno, nėra, tačiau žinoma, kad ne vienas drąsuolis nukentėjo nuo akmenų griūties, buvo net žuvusių. Todėl lipti į ledyną nepuolame.

Akmenimis nuklotos rudos keteros ir yra ledynas. Pirmame plane puikuojasi surastas skaidraus ledo gabalas

  Pasikarstome po akmenines uolas, prasigrožime kalnais, paragaujame iš ledyno ištekančios upelės vandens – šaltas ir skaidrus. Po pusvalandžio poilsio apsisukame ir tuo pačiu keliu grįžtame prie autobuso. Beeinant užslenka toks juodas debesis, pasigirsta griaustinis ir pabyra lietaus lašai. Akmenys sušlampa ir eiti tampa slidu. Gerai, kad grįžtame, nes per šlapius akmenis kelias būtų pasirodęs ne toks lengvas ir malonus.

Čia prasideda upės

  Sulipame į autobusiuką ir tęsiame kelionę. Lietus, kaip staiga prasidėjęs, taip staiga ir baigėsi. Džiugu, nes kelias link Ušguli tikrai ne pats saugiausias: siauras, išvažinėtas ir pažliugęs, su smagiais posūkiukais už kurių nieko nesimato,  o prasilenkti su priešais važiuojančiu automobiliu itin sudėtinga. Iš vienos kelio pusės kalno šlaitas, iš kitos –  apačioje tekanti Inguri upė.

Kelias į Ušguli

  Be viso to, kelią ne vienoje vietoje kerta kalnų kriokliukas. Žodžiu važiavimas ekstremalus, tačiau labai smagus, bišk su šiurpuliukais. Ne be reikalo sakoma, kad vairuoti tokiu keliu gali tik bebaimiai svanai. Tačiau žvarbią žiemą net ir svanai juo nevažinėja – Ušguli būna visiškai izoliuotas nuo pasaulio.

Inguri upė, kalno šlaitu einantis  kelias ir krioklys, kertantis kelią

   Po kelių valandų važiavimo tokiu keliu pamatome pirmuosius Ušguli gynybinius bokštus. Tai unikalūs statiniai būdingi tik Svanetijos regionui, ypatingai daug jų Ušguli kaimuose. Bemaž kiekvienas namas turi savąjį! Manoma, kad bokštai pastatyti XII–XIII a., kai Gruziją valdė karalienė Tamara. Stačios tarsi aukšto kamino sienos sumūrytos iš galingų akmenų. Bokštai turi kelis aukštus į kuriuos užlipama rąstinėmis kopėčiomis. Bokštai buvo skirti pasislėpti nuo priešų, tad jei priešas užimdavo namus (kurie, reikia pripažinti ne taip lengvai užimami – tvirtos akmens luitų sienos, toks pat stogas ir beveik jokių langų!), šeima pasislėpdavo bokšte, antrą ir trečią aukštus pasiekdami kopėčiomis, vėliau jas įsitraukdavo ir užsibarikaduodavo (maistu ir vandeniu būdavo pasirūpinta iš anksto). 

Ušguli bokštai

  Dar viena priežastis, dėl ko buvo naudojami bokštai – kraujo kerštas (livcri). Užtekdavo vieno įžeidaus žodžio ar žvilgsnio ir užvirdavo svano kraujas keršto troškimu už tokią nepagarbą. Įžeidėjui tekdavo slėptis, antraip jo kūną vieną dieną rasdavo su peiliu šone. Slėpdavosi ne tik įžeidėjas, pavojus grėsė ir visai jo šeimai. Tad bokštai buvo patikimiausia apsauga. Galas livcri papročiui atėjo tik XX a. viduryje, nuo tada bokštai nebeteko savo paskirties, pavirto sandėliukais ar tiesiog buvo apleisti.

Čia mano namai

  Išlipame iš autobuso ir į Ušguli žygiuojame pėstute. Balti batai tampa pilko molio spalvos, nes kaimo gatvės, nors ir nuklotos akmenimis, pažliugę nuo lietaus, telkšo purvo balos ir gyvulių palikto šviežio mėšlo krūvelės, reik akylai žiūrėti, kur statai koją. Mus aploja iš kažkur atbėgęs sušlapęs kaimo šuo, abejingai pražygiuoja karvė, prakriuksi kiaulė. Pažvelgę už namo kampo matome, kaip svanas į jaučiu kinkytas vežėčias krauna mėšlą.

Vežėčios

  Tačiau tereikia pakelti akis nuo purvinos žemės ir grožis užlieja dūšią :) Ušguli išsidėstęs apie 2 200 metrų virš jūros lygio, tai aukščiausiai nuolat gyvenama vieta Europoje. Jį iš visų pusių supa kalnai, iš čia atsiveria puikus vaizdas į aukščiausią Didžiojo Kaukazo viršukalnę Šchara. Nenuostabu, kad unikali Ušguli vieta ir uždaras kaimo žmonių gyvenimo būdas pavertė šį kaimą populiariu turistų traukos centru. 1996 m. jis buvo įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą.

Ušguli gatvės

  Ušguli bendruomenę sudaro keli kaimai: Žibiani, Čvibiani, Čažaši ir Murkmeli. Per visus kaimus gyvena apie 70 šeimų (apie 200 žmonių). Bendruomenė turi mokyklą, ambulatoriją, kelias kavines ir kelis svečių namus. 

Nižaradze bokštas – dabar čia įsikūrę svečių namai

   Kaip minėjau, žiemą keliai į Ušguli dažniausiai būna užpustyti – bendruomenė praktiškai būna atskirta nuo išorinio pasaulio. Atsitikus nelaimei, kuomet gyventojai nebegali patys susitvarkyti, pagalba atvyksta malūnsparniu. Mums kyla natūralus klausimas, tai ką veikti kaime žiemą? Ušguliečiai juokaudami paaiškina: vasarą dirbam, žiemą – geriam vyną ar čača (vynuogių degtinę) ir dainuojam. 

Kaimo kioskelis, kuriame galima nusipirkti ko tik širdis geidžia

O naminės čača ar vyno šiame kaime (ir visoje Svanetijoje) gauti tikrai nesunku. Kiekviena troba turi atsargų, kuriomis mielai vaišina svečius, o jei nori, tai ir parduoda. Taip susipažinome su pagyvenusia moterėle, kuri prisistatė kaip baba Ješa. Įsišnekėjome, pasigyrė, kad turi draugų Lietuvoje, pakvietė pernakvoti ir pasivaišinti. Deja, tam laiko nebuvo skirta, tad nusipirkome čača, išsiglėbesčiavome, nusifotografavome atminčiai (nors ji labai kuklinosi, sakė, kad nepasipuošusi) ir atsisveikinome iki kito karto.

Su svetingąja baba Jaša

  Eidami per kaimus matėme nemažai jaunų vyrų statančių namus, ariančių žemę. Pasidarė įdomu, kodėl jie čia, kodėl neišvyksta. Pašnekinam vieną rusiškai. Krato galvą, suprask, nemoku ir nenoriu kalbėti. Pašnekintas angliškai mielai papasakojo, kad baigęs mokslus grįžo čia. Sako, vis daugiau jaunų žmonių grįžta į Ušguli gyventi ir kurti šeimas.  

Kaimo cerkvė

  Dairomės toliau. Ušguli, pasirodo, yra kelios cerkvės, ikonų muziejus, istorinis karalienės Tamaros bokštas, Nižaradze giminės bokštai, Ušguli etnografijos muziejus ir dar daug kitų įdomybių.

Privatus etnografijos muziejus

 Sustojame prie didelio plokščiais akmenimis mūryto namo. Mus pasitinka jaunuolis, kuris pasigiria, kad tai jo prosenelių namas, statytas XII a., kuriame dabar įkurtas privatus etnografinis muziejus, kuriam eksponatus nuo seno renka jo šeima. Įeiname į vidų. Nedidelė kvadrato formos patalpa, langų nėra, tik kelios nedidelės angos sienoje, pro kurias šviesa menkai teprasiskverbia. Palei dvi sienas įrengtas medinis gardas gyvuliams, kurio antrame aukšte miegodavo namiškiai. Patalpos viduryje įrengtas ugniakuras, kažkada naudotas šilumai troboje palaikyti ir valgiui išsivirti.


Ušguli XII a. statyto namo vidus

Pripasakojo mums tame muziejuje visokių istorijų apie surinktus rakandus, apibūdino jų paskirtį. Pvz., leido pakilnoti didelę iš medžio skaptuotą taurę, kurios viena rankena vaizduoja karalių Davydą, kita – karalienę Tamarą. Dar parodė išskaptuotą didelį ,,šaukštą". Sako, čia peleninė, kuri perspėja, rūkymas – tiesiausias kelias pas velnią.


Peleninė

  O štai akmuo, kurį šeimos galva kabindavo ant kaklo šeimos nariui už blogus poelgius – kuo didesnis akmuo, žinok, tuo blogesnis poelgis. Gėdos akmenį reikėjo nešioti ant drabužių, kad visas kaimas matytų.

Kam tas akmuo ant virvutės skirtas? – klausia Gvantsa



  Išėjus iš muziejaus mus vėl užklumpa lietus. Apsisiaučiame lietpalčiais, pasiraitojame kelnes ir toliau klampojame pažliugusiomis kaimo gatvėmis. Dar užsukame į vieną kiemą, kuriame prekiaujama suvenyrais ir druska su kalnų žolelėmis. Nusiperkame tos gardžiai kvepiančios druskos, bus lauktuvėms. 



Išdidus suvenyrų parduotuvės savininkas



 Žmonių nebesutinkame, visi po namus išsislapstė, tik gyvulėliai po kaimą zylioja. Keli foto kadrai, kalnelis, tiltas per Inguri upę ir mes jau autobuse – grįžtame į Mestiją.



Transporto priemonė



Aš jūsų nepažįstu. Jei būčiau nepririštas, tai parodyčiau, kaip po svetimus kiemus bastytis! 

Pakeliui namo


Lietus nebaisus, aš susiradau pastogę

Paskutinis žvilgsnis į Ušgulį

  Mestijoje mūsų jau laukia vakarienė kavinėje ,,Laila." Kavinės sienos aprašinėtos lankytojų palinkėjimais, tarp jų ne vieną lietuvišką matėme. Susėdame prie gausiai maistu nukrauto stalo – tai jau nebestebina – o štai pasigirdę gruziniškos dainos garsai atkreipia mūsų dėmesį. Keturi vyrukai dainą traukia, kad net stogas kilnojasi :) Kavinėje kas vakarą vyksta gyvos muzikos koncertai, žinoma, jie skirti turistams, todėl visi stalai apsėsti ir vietas reikia rezervuoti iš anksto. Mums pasisekė, mumis pasirūpino Gvantsa ir Algirdas.

Dainininkai

  Po gardžios vakarienės dar išeiname pasižvalgyti po naktinį miestelį. Priešais Laila kavinę, pačiame Seti aikštės viduryje įrengtas fontanas ir, nepatikėsite, iš jo trykšta mineralinis vanduo! Pasirodo, Mestijoje yra 4 mineralinio vandens šaltiniai. Vieną jų netikėtai atradome, o kiti trys yra prie Mulchra upės. 

Naktinė Mestija

   Bevaikščiodami užsukome į vieną-kitą kavinę. Visur šurmulys, muzika, šokiai. Šiandien abiturientai išleistuves švenčia! Prisėdame kavinėje ,,Lile". Bare pasiūlo paragauti tokio uh! stiprumo gėrimo. Obuolių sultys sumaišytos su ,,The strongest drink in a bar" – 81 laipsnio alkoholiniu gėrimu ir atšaldytos ledu. Pradžioje sakėm ne, ne, ne, tačiau kai paragavom, supratom, kad tokio skanaus gėrimo čia dar neteko gerti). Tai va, pasiėmėme po kokteilį ir stebėjome, kaip jaunimas linksminasi. Jokios užsienietiškos muzikos, jokių bugi-vugi. Net išsižioję stebėjome, kaip jie gražiai šoka savo nacionalinius šokius, be jokios išsidirbinėjimo, natūraliai, tarsi jiems tai įaugę į kraują. O gal taip ir yra, juk nuo mažens mokomi šokti ir dainuoti liaudies dainas bei puoselėti ir branginti nacionalinę kultūrą.
   Paliekame jaunimą linksmintis ir neskubėdami pasukome į viešbutį – buvo ilga ir įspūdinga diena. Metas poilsiui. 

Mestija. Rytas.

  Ryte, po pusryčių, dar kiek pasivaikštome po Mestiją. Galų gale pasiseka apžiūrėti naujai pastatytą paminklą karalienei Tamarai. Įdomus jis: karalienė ant žirgo, o paminklo postamente išraižytos žydų menora, musulmonų mėnulis, Maltos kryžius ir kiti simboliai, primenantys, kad būtent karalienės Tamaros laikais Gruzija klestėjo ir įtakojo ne vieną kaimyninę valstybę. Tai buvo Gruzijos ,,aukso amžius". 


Paminklas karalienei Tamarai

Ženklai, primenantys Gruzijos ,,aukso amžių"


   Dar spėjame susipažinti su vietinės parduotuvės asortimentu. Kruopos, padažai bei užtepėlės, konservuotas maistas, arbata, kava, kakava, užkandžiai, sausainiai, saldainiai, gėrimai ir panašios bakalėjos prekės – tikrai yra iš ko rinktis. Nusiperkame šio bei to paragauti ir skubame į autobusą. Metas važiuoti.


Nusiaubėme Mestijos parduotuvę

Tačiau nuvažiuojame labai netoli: prasukame pro Mestijos oro uostą, iš kurio nedideli orlaiviai skraidina į Tbilisį ir sustojame Zuruldi kalno papėdėje. Ši Kaukazo kalnų vietovė žiemą tampa populiariu Gruzijos slidinėjimo centru. Nuo kalno papėdės iki kalno viršaus nutiestas 1,5 km ilgio keltuvų kelias. Gegužės mėnesį sniego, žinoma, jau ne kaži ką belikę, tad keltu keliasi tik vaizdų ištroškę turistai. 

  O turistų šiuo metų laiku visai nemažai atvažiuoja, net kamštukas prie keltuvo susidarė. Mums gerą pusvalandį teko palaukti. Kol laukėme, Algirdas iš autobusiuko ištraukė  medinius pagaliukus. Sako ,,Sužaidžiame Karalių (Kubb)!" Kodėl gi ne? Taip įsijautėme, kad laikas bematant pralėkė.



Žaidimo įkarštyje

  Į kalno viršūnę kylame poromis. Kalno papėdėje lieka pavasario žaluma pasipuošusi gamta, tačiau kuo aukščiau į kalną, tuo mažiau tos žalumos, o kur-ne-kur ir sniego lopinėliai pasimato. Mano kojos tabaluoja apautos basutėmis, tikiuosi, piršteliai nenušals? 

Tikiuosi, piršteliai nenušals :)



  Nors šviečia vaiski pavasario saulytė, pasiekę kalno viršūnę išsitraukiame skaras ir megztinius – čia pučia žvarbus vėjas. Aplinkui, kur akis užmato, kalnai, kalnai, kalnai...Aukštesnių viršūnes dengia sniego kepurės, žemesni jau pasipuošę žaluma. Algirdas rodo aplinkui ir sako jų pavadinimus, deja, įsiminti juos visus ne taip paprasta, tačiau Ušba įsimenu. Dėl dvigubos viršukalnės ji dar vadinama Kaukazo Matterhorn'u. Nors Ušba nėra aukščiausia Kaukazo kalnyno viršukalnė (siekia 4,710 m), tačiau viena pavojingiausių. Kopdami į ją yra žuvęs ne vienas alpinistas.  

Kalnai, kalnai, kalnai...

 Iki valios pasigrožėję kalnų panorama užsukame į kavinę ,,Zuruldi", įsikūrusią ant Zuruldi kalno 2332 m aukštyje. Kad ir kaip smagu būtų buvę pasėdėti prie lauko staliukų, vėjas suginė mus į kavinės vidų. Pro vitrininius langus galėjome grožėtis Ušba viršukalne ir šiltai gurkšnoti kavą. Tik...kavos tai nebuvo, aparatas sugedo. Gėrėme arbatą :)

Čia karaliai pėsti vaikšto ;) 

  Vėl sulipame į keltuvus ir leidžiamės žemyn nuo kalno, paskutinį žvilgsnį mesdami į snieguotas Kaukazo viršukalnes. Paliekame Zemo-Svanetijos kraštą ir keliaujame į Samegrelą, link Juodosios jūros. Keičiasi gamtovaizdis. Pakeliui sustojame prie ,,ištaigingo" namelio. Užrašas skelbia 00. Viena pusė vyrų (M, rus. мужской), kita – moterų (Ж, rus. женский). Švaru, net popieriaus padėta.
   Kiek pasivaikštome, pramankštiname kojas. Kitoje kelio pusėje, ant kalniuko stovi kaimo parduotuvėlė. Užeiname. Pirkti nieko nežadame, šiaip, smalsu. Pasilabiname, apsidairome – jei ir norėtume, ne kaži ką čia nusipirktume. Asortimentas negausus. 

Pirmosios žemuogės 

   Tiems, kas nėjo į parduotuvę labiau pasisekė, jie upės šlaite rado pirmąsias žemuoges. Kelionę tęsiame puotaudami – kiekvienam po uogą ir burnoje pasklinda vasaros skonis. 

Kriokliukas 

  Kitas sustojimas – krioklys. Nusiplauname kelio dulkes, pabraidome ir bandome užsiropšti aukščiau. Plačiais žingsniais, kojas statydami ant didesnių akmenų, pasiekiame uolos viršų. Tačiau nusileisti nėra taip paprasta, kaip užlipti. Akmenys šlapi, slidūs, Tenka rankomis įsikibti į medžių šaknis, kad nenuslystum. Šiaip ne taip pavyksta įveikti kliūtis. Važiuojame toliau. Kai pasiekiame Anaklijos pajūrį saulė jau gerokai prie horizonto, tačiau oras šiltas, vanduo švelnus kaip aksomas. Maudytis vienas malonumas.



Anaklijos pajūris

  Po maudynių – pasivaikščiojimas pakrante. Micheilo Saakashvili prezidentavimo laikais buvo planų Anakliją padaryti europinio lygio kurortu. Buvo kviečiami verslininkai čia statyti viešbučius, vietos gyventojai apmokomi, kaip plėtoti turizmo verslą. Planai buvo gražūs, deja, nesėkmingai pasibaigęs Micheilo Saakashvili prezidentavimas sustabdė ir kurorto plėtrą.

Čia Inguri įteka į Juodąją jūrą

  Anaklija tebelaikoma kurortiniu miestu, tik poilsiautojų nedaug besulaukia. Tiesa, sako Gvantza, kartais čia vyksta jaunimo muzikos festivaliai, tuomet miestas atgyja. Na, o šiandien kurorto ramybę drumstė tik Inguri upės žiotyse garsiai kvarkiančios varlės ir abiturientai, besidžiaugiantys mokslų pabaiga.

Jaunystės grožis

  Perėję tiltą per Inguri upę žengiame plačia alėja. Prieiname lentelę, kuri žymi alėjos pavadinimą, ir savo akimis netikime. ,,President Adamkus Boulevard" – selbia ji. Tai mus labai pamalonina ir nuotaika pakyla iki padangių :)



Be žodžių

Tiltas per Inguri upę





Negyvais langais šviečia didžiulis viešbutis ,,Aukso vilna" 

  Į autobusą grįžtame jau visai sutemus ir keliaujame nakvynei į Zugdidi. Apsigyvename pačiame miesto centre, viešbutyje ,,Lotus". Viešbutis nėra kažkuo išsiskiriantis, tačiau strategiškai patogioje vietoje. Vakarieniauti pėstute einame į jau lankytą The Host Mendzel restoraną, o po vakarienės dar pasivaikštome po miestą.

Rytinė prekyba



Rytas prasideda apsilankymu šurmuliuojančiame Zugdidi turguje. Kiekvienas siūlo pirkti, jei ne pirkti, tai bent paragauti. Gerai, kad buvome sotūs po pusryčių, antraip visas gėrybes būtume išpirkę: braškės, vyšnios, trešnės, obuoliai, apelsinai..., o kur dar gruziniški saldumynai! 

Tabako pardavėjas sveria mums braškes





  Pašnekiname gruzinę, parduodančią čurčchelas, saldumynus, gaminamus iš vynuogių sulčių, džiovintų vaisių miltų, cukraus bei riešutų. Riešutai suveriami ant siūlo ir tuomet merkiami į karštą tirštą vynuogių sulčių masę, o vėliau džiovinami. Man labai skanu, todėl nusiperku. Daug. Sau pakramtyti ir lauktuvėms. Taip pat nusiperku išdžiovintų ir į ritinius susuktų vaisių (kivi, vynuogės, avietės ir pan.) sulčių. Čia tai naujiena! – dar nebuvau ragavusi.


Pirkėjus vilioja kabančios čurčchela dešros ir į ritinius susuktos džiovintos vaisių sultys



  Prisiragavę, prisibendravę ir apsipirkę grįžtame į autobusą ir visi apsipatenkinę važiuojame į Mtirala nacionalinį parką. Pro langą matome žaliuojančias arbatų plantacijas, vynuogių laukus ir besiganančias avių bandas. Pakelėje kaip grybukai susodinti dviaukščiai gyvenamieji namai. Įdomumas tas, kad į antrą aukštą vedantys laiptai yra išorėje, ne taip, kaip pas mus – viduje. Jau statant namą buvo pagalvota apie tai, kad drauge gyvens vaikai su šeimomis, tad saugant tiek vienų, tiek kitų privatumą, laiptai įrengiami išorėje. Protinga :)

 

Gyvenamieji namai




  Bevažiuojant nusprendžiame, kad reikėtų kur nors sustoti ir lengvai užkąsti. Išsirenkame neišvaizdžią pakelės užeigą. Iš virtuvės išlenda moterėlė, kurios ir paklausiame, kuo vaišins. Atsako - šviežiais upėtakiais. Mums labai tinka. Susėdame už ilgo stalo – restoranėlis nedidelis, vos tilpome – užsisakome užkandžių.



Užstalėje visi vos tilpome 



  Tuomet paaiškėja, kad šiandien Elenos vardadienis, o jų mes turime dvi. Pasveikiname varduvininkes garsiu ,,valio!" ir užsakome butelį ,,Bagrationi" šampano, na gerai, putojančio vyno. Šviežiai keptas upėtakis su keliais gurkšniais putojančio vyno, ar begali būti skaniau? 

Kiekvienam po upėtakio uodegą ir arbatos stiklą 

  Po skanių pietų metas ir pailsėti. Sustojame Shekvetili miestelyje įsikūrusiame prie Juodosios jūros. Čia aptinkame juodo smėlio paplūdimį, vadinamą Magnetiti paplūdimiu. Pavadinimą paplūdimys yra gavęs nuo juodo magnetinio smėlio. Reikia visam užsikasti smėlyje ir kurį laiką pagulėti, sako, padeda gydyti širdies ir kraujagyslių ligas. Žmonių paplūdimyje buvo nedaug, tad niekam netrukdydami puolėme vieni kitus užkasinėti smėlyje. Šalia mūsų įsitaisė kompanija, kuri net kastuvus atsinešė tam reikalui:) 



Juodojo smėlio vonios

  Po sveikatinimosi procedūrų puolėme į žydras Juodosios jūros bangas. Pasirodo, ne taip paprasta nusiplauti tą magnetinį smėlį. Jis toks kibus, kad reikėjo gerai paplušėti, kol neliko juodų smiltelių ant kūno. Jau švarūs sulipame į autobusą ir važiuojame į Mtirala nacionalinį parką.

Pakelėje driekiasi arbatžolių plantacijos

  Už lango driekiasi arbatos plantacijos, kurias keičia upės vaga ir žaliuojantys miškai. Autobusas vingiuotais kalnų keliais kyla vis aukštyn ir aukštyn, kol galų gale sustojame aikštelėje netoli Chakvistskali upės vingio. Čia mus pasitinka draugiškas asiliukas ir arkliukų šeimyna.

Draugas 

  Išsikrauname daiktus. Dar keliasdešimt metrų į kalniuką teks eiti pėstute, autobusu ten neprivažiuosime – sako Algirdas. Džiaugiuosi savo kelionine kuprinyte, einu ir vargo nematau. Sudėtingiau tiems, kas lagaminus ant ratukų tempia: akmenukai, duobės ir purvas.



Šeimyna 



Pasiekę nakvynės vietą apsąlame: šimtametė medinė sodyba su didžiule terasa, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Mtirala nacionalinį parką. Tikrai vertėjo paprakaituoti, kol čia užropojome. Mus pasitinka svetingas šeimininkas, parodo kambarius, pasiūlo patogiai įsikurti, tik va, Algirdas vis ragina: greičiau, greičiau, vakare pasisėdėsime, o dabar laukia žygis prie krioklio.



Darželis


  Vėl leidžiamės žvyruotu-akmenuotu-duobėtu takeliu prie upės. O čia technikos stebuklas – pats pačiausias keltas per upę, suręstas vietinio technikos entuziasto: ant lyno pakabinta medinė kabina, kuri juda sukant kabinos viduje įtaisytą vairą. Lynas vyniojasi ant vairo ir traukia kabiną. Kabinoje telpa 3-4 žmonės, tad per 3 reisus visi smagiai pasiekėme kitą upės krantą.

Lyno keltas

  Dabar jau siauru takeliu vorele vienas paskui kitą kopiame į kalną. Jausmas, tarytum pakliuvai į džiungles: oras šiltas ir drėgnas, samanoti akmenys upelyje tarp kurių smaragdine žaluma spindi paparčiai, medžių kamienais vyniojasi gebenės... Mtirala pavadinimas reiškia „verkimą“. Čia yra viena drėgniausių vietų visoje šalyje – per metus iškrenta net 4 520 mm lietaus.

Paslaptingas takelis

 Pagaunu save galvojant, kad viskas čia tarpusavyje taip tobulai dera, lyg būtų pasidarbavę geriausi landšafto dizaineriai. Ir suprantu, kad gamta pati savaime yra pats geriausias dizaineris.

Kalnų upelis

 Kopiame vis aukštyn ir aukštyn. Akys niekaip negali priprasti prie tokio žalio grožio. Ir štai priekyje, šalia tako, kaip akcentas kupliais violetiniais žiedais apsipylęs auga rododendro krūmas.


Liepsnojantis rododendro krūmas

 Dar keli žingsniai ir keliukas staiga pradeda leistis žemyn. Prieiname poilsio aikštelę, nuo kurios atsiveria vaizdas į Tsablnari krioklį ir nedidelį kalnų ežeriuką. 



Prie Tsablnari krioklio



   Atgal grįžtame keliu palei upę, į kalną jau nebekopiame. Čia akį taip pat lepina smaragdinė žaluma. Palei upę drėgniau, tad tenka apeiti vieną kitą apsamanojusį akmenį, o ir gruntas drėgnesnis, slidesnis, reikia būti atidesniems, nepaslysti.

Samanoti akmenys

   Namuose mūsų jau laukia šeimininkas su žmona. Lauke šilta, todėl stalas vakarienei padengtas verandoje. Nors jau temsta, akys vis nenori paleisti žalumos už namo sienų. Tolumoje įsižiebia vienas kitas žiburėlis –­ namų čia nedaug, juk parko teritorija, tad reikia leidimo čia statytis būstus. 

Ruošiamės vakarienei


Šeimininkė neša vieną po kitos pilnas lėkštes. Maistas paprastas, tačiau labai skanus. Nenuostabu, juk esame svečiai, o kiekvieno kartvelo garbės reikalas pasirūpinti, kad svečiui nieko netrūktų. Ant stalo puikuojasi upėtakiai, kuriuos šeimininkas sugavo šįryt Chakvistskali upėje. Klausiam: galima žvejoti? Ne, sako šeimininkas, tik čia gyvenantys žmonės tam tikrame plote gali pasigauti sau žuvies, kitiems neleidžiama.



Šįryt jos dar plaukiojo kalnų upėje 



Šeimininkas mosteli ranka ir parodo ant sienos lentynėlę su jo gamybos vynu ir čača. Siūlo paragauti. Dar medumi vaišina –­ bitutės iš kalnų sunešė. Užsimezga kalbos. Pasirodo, šeimininkas buvęs alpinistas, išlaipiojęs Kaukazo kalnus, tačiau, žuvus jo draugui, šio užsiėmimo atsisakė. Dabar, štai, turistus priima, ir ypač džiaugiasi, kai Algirdas su Gvantsa čia atvažiuoja su lietuviais.



Lentynėlė su gėrybėmis

Taip besišnekučiuojant sulaukėme vidurnakčio. Kaimiška troba priminė vaikystę – medienos kvapas, gaivus oras ir begalinė tyla, sudrumsčiama kokio žvėrelio krebždesiu ar netikėtai pabudusio paukštelio cyptelėjimu.

Lovytės laukia mūsų

Rytas išaušo vaiskus. Vos spėjome nusiprausti, jau ir prie pusryčių stalo šeimininkė kviečia: sūris, medus, chačapuri, kiaušinienė, sinori, arbata (su kava, kaip jau minėjau, prastai čia :).

Pusryčių kiaušinienė

Sinori – miltiniai blynai suvynioti į armoniką ir apipilti varškės padažu 

Po pusryčių atsisveikiname su svetingais šeimininkais, pavaišiname asiliuką nuo vakar likusiomis braškėmis, paskutinį kartą apžvelgiame smaragdinę Mtirala parko žalumą ir keliaujame į Batumį – miestą, tituluojamą Adžarijos regiono sostine.

Batumio centras - Europos aikštė

   Pastatų bokštų smailes, išlindusias pro miestą gaubiantį rūką, pamatome iš toli. Mūsų autobusiukas sustoja pačiame miesto centre, netoli Europos aikštės. Einame pasižvalgyti.

   Dar Senovės Graikijos laikais Batumio vietoje buvo graikų kolonija – Batis. Miestas išaugo iš XI a. Tamariscichės tvirtovės, XI a. pavadintos Batumiu. XVI – XIX a. miestą valdė Osmanų imperija. 1878 m. prijungtas prie Rusijos. Nuo 1900 m., nutiesus naftotiekį iš Baku, tapo svarbiausiu Rusijos naftos eksporto uostu prie Juodosios jūros. 1918–1920 m. miestą buvo užėmę turkai, britai, gruzinai. Nuo 1921 m. Batumis paskelbtas Adžarijos regiono sostine. Beje,1991 m. Adžarija buvo paskelbusi apie atsiskyrimą nuo Gruzijos. Nors nepriklausomybė nebuvo pripažinta, ji funkcionavo nepriklausomai iki 2004 m. Po Rožių revoliucijos Adžariją buvo prijungta prie Gruzijos kaip autonominis regionas.

Medėja, laikanti aukso vilną

  Priešais mus erdvi Europos aikštė, kurios centre aukštai ant pjedestalo stovi skulptūra Medėjai, laikančiai aukso vilną. Šiame regione prieš daugelį amžių driekėsi legendinės Kolchidės karalystės, suvaidinusios didžiulį vaidmenį gruzinų tautos etniniam ir kultūriniam vystymuisi, valdos. Kolchidė taip pat buvo žinoma kaip Ajeto ir Medėjos namai bei argonautų kelionės tikslas. Argonautai, pasak mito, vyko į Kolchidę parsigabenti aukso vilnos. O aukso šiuose kraštuose tikrai būta ir jį iš upių surinkdavo patiesdami avies kailį, o vėliau iš jo išrankiodami prikibusias aukso kruopeles. Tad mitas apie aukso vilną turi realų pagrindą ir visa ta istorija vyko čia, kur dabar stovime mes.

Astronominis laikrodis

   Visai netoli nuo Europos aikštės rikiuojasi art nouveau stiliaus namų eilė, tarp jų vienas smailiabokščiu stogeliu, panašiu į pilies, iš kitų namų išsiskiriantis tuo, kad vieną jo sieną puošia astronominis laikrodis, rodantis ne tik laiką, bet ir saulės ir mėnulio padėtis, mėnulio fazes, dienovidinį ir horizontą. Prie namo yra informacinė lenta su paaiškinimu, kaip veikia laikrodis. Bet tai taip sudėtinga, kad net nebandėme gilintis. Užteko vien pasižiūrėti koks jis tobulai gražus. 

Neptūno fontanas

  Visai netoliese puikuojasi Neptūno fontanas su begėdiškai erotinėmis undinėmis. Tai tiksli Bolonjjoje esančio fontano kopija. Už jo, Batumio dramos teatro pastatas, kurio kairėje didžiulis stiklinis monstras, tai Radisson Blue viešbutis. Tokių naujoviškų pastatų Batumyje nemažai pristatyta po 2004 metų Rožių revoliucijos, kuomet miestą buvo nuspręsta paversti pagrindiniu Gruzijos kurortu ir pramogų sostine. Tuo metu prezidentu išrinktas Micheilas Saakashvili kvietė čia atvykti architektus bei nekilnojamojo turto vystytojus, o viešbučiams siūlė mokesčių nuolaidas, jeigu juose įsikurs kazino, planavo įsteigti Technologijų universitetą, kuriame turėjo mokytis Kaukazo tautų jaunimas. Planai buvo milžiniški,  tačiau viskas baigėsi, kai M. Saakashvili buvo nušalintas. Iš jo valdymo laikų išliko dangoraižių, kurie, deja, daugeliu atvejų yra neapgyvendinti, kvartalas, pavadintas „Stebuklų lauku“. 

,,Stebuklų laukas": centre, lyg tortas su žvakute, stovi Čačia fontanas, šalia - Trump Tower

   Šiame ,,Stebuklų lauke" galima rasti ir  Čačios (Chacha) fontaną. Micheilas Saakashvilis svajojo, kad iš fontano nuolat liesis nacionalinis gėrimas. Sakoma, kad vieną kartą buvo taip nutikę, deja, tuo vienu kartu ir baigėsi ši iniciatyva. Gal ir gerai, nes prie šio ,,gyvybės šaltinio" nusidriektų  milžiniškos ragautojų eilės  :)

,,Stebuklų laukas" vakare, dešinėje - Abėcėlės bokštas, viduryje Čača fontanas, kairėje - Technologijų universiteto bokštas ir Tramp Tower dangoraižis

   Kitas įdomus savo istorija ,,Stebuklų lauko" statinys yra Donald'o Trump'o finansuotas dangoraižis. Pats Donald'as Trump'as buvo atvykęs į Batumį ir kartu su tuomečiu Gruzijos prezidentu Micheilu Saakashvili paskelbė apie 47 aukštų pastato statybą. Pastate turėjo  būti įrengti prabangūs butai ir biurai, deja kol kas Trump Tower stovi tuščias. 

   Netoli Trump Tower iškilęs 130 m  aukščio metalo konstrukcijos Abėcėlės bokštas, ant kurio išrašytos 33 gruzinų abėcėlės raidės. Bokštas pastatytas pagal ispanų architekto Alberto Domingo Cabo projektą. Bokšto viduje įrengti liftai, kuriais galima pakilti į apžvalgos aikštelę ir pasižvalgyti po Batumį iš viršaus.

    Dar vienas ,,Stebuklų lauko" stebuklas – Micheilo Saakashvili, sumanytas  Technologijų universiteto pastatas. Pretenzingo smailiašpilio pastato išorinėje sienoje įrengtose ratu besisukančiose gondolose turėjo per pertraukas tarp paskaitų sūpuotis Technikos universiteto studentai. Tačiau studentai pastate taip ir neįsikūrė, nes kilo problemų su statybų inspekcija ir pastatas buvo uždraustas eksploatuoti. Pastatas iki šiol yra negyvenamas, tačiau sklinda kalbos, kad amerikiečiai čia ketina atidaryti viešbutį.   

Kolonada Batumio bulvare

  Pasidairę po Stebuklų lauką pasukame link jūros. Pradeda nesmarkiai lynoti. Lietutis nuplauna dulkes ir spalvos tampa ryškesnės: pilkos grindinio plytelės ir sodriai žali medžių lapai dar labiau paryškiną baltą kolonų, rėminančių kelią iki jūros, spalvą. Kolonada pastatyta 1934 m., jos idėją iš Italijos miesto Sorrento atvežė gruzinų gydytojas Ivane Mchedlidze.  Kolonada iki šiandien išlieka vienas žymiausių  Batumio objektų.

Žavinga pajūrio peteliškė

  Nuo kolonados į abi puses driekiasi pajūrio promenada. 1881 metais prancūzų sodininko pradėta įrengti promenada,  šiandien yra viena populiariausių poilsio vietų Batumyje. Šiame net 7 km besitęsiančiame pėsčiųjų ir dviratininkų take gausu fontanų,  skulptūrų, suformuotų floristinių salelių, žaliuojančių magnolijų, palmių, jaukių kavinukių ir nedidelių suvenyrų parduotuvėlių.

Pajūrio skulptūra

  Dar vienas iš pasivaikščiojimo promenada žavesio aspektų yra delfinai. Taip, šie gyvūnai priplaukia visai arti kranto. Jie puikiai matomi tiek nuo tvarkingai plytelėmis išklotų promenados takų, tiek nuo akmenuotos pajūrio pakrantės. Mums taip pat nusišypsojo laimė pasidžiaugti jų grakščiais šuoliais virš Juodosios jūros bangų. 

Ali ir Nino

  Promenados pradžia laikoma gruzinų menininkės Tamaros Kvesitadzės skulptūra „Meilė“. Mums ši skulptūra buvo pasivaikščiojimo pajūriu pabaiga. 2010 m. sukurta kinetinė skulptūra yra 8 m aukščio vyro ir moters metaliniai siluetai, kurie judėdami ratu susitinka, susilieja į vieną kūną, o paskui persineria vienas per kitą, išsiskiria ir vėl juda ratu, kol susitinka. Skulptūra skirta Saido Kurbano knygos herojų gruzinų kunigaikštienės Nino ir azerbaidžianiečio aristokrato Ali meilei. Meilė juos sujungia, o luomų ir religijų skirtumai išskiria.

Pastate su bokšto laikrodžiu įsikūręs Piazza Boutique hotel

   Ir dar keli akcentai, kurie liko nepaminėti. Batumyje pastebėjome ne vieną objektą  susietą su Italija (jau rašiau apie Neptūno fontaną). O štai kavą gėrėme itališko stiliaus Batumi Piazza lauko kavinukėje. Aikštės pavadinimas iš tiesų šiek tiek šokiruoja –  Piazza!!! Kvadratinės formos aikštė užima 5700 kv. m. plotą ir yra apsupta kavinių ir prabangių viešbučių. Vienas jų – Piazza Boutique Hotel su gražiu laikrodžio bokštu. 

Mozaikos fragmentas

   Sunku patikėti, kad aikštė įrengta tik 2010 m. Ją projektavo gruzinų architektas Važa Orbeladze, su pretenzija į Venecijos San Marko aikštę. Pagrindinis aikštės akcentas –  marmurinė mozaika. Jos plotas yra 106 kv. m ir ji laikoma didžiausia figūrine marmuro mozaika Europoje. Autorė yra gruzinų ir šveicarų dizainerė Natalia Amirejibi de Pita. Tarp vietos gyventojų Batumi Piazza yra populiari susitikimo ir laiko praleidimo vieta, čia vyksta vietinių ir užsienio atlikėjų koncertai. Net ir mums mėgaujantis kavos puodeliu ausis lepino gyva saksofono muzika.

Šv. Nikolas cerkvė

   Prie Batumi Piazza glaudžiasi vienas iš seniausių pastatų mieste – dryžuota graikų ortodoksų Šv. Nikolas cerkvė, pastatyta 1871 metais. Tuo metu Batumyje viešpatavo osmanai, tad statybai leidimas buvo suteiktas su viena sąlyga – cerkvėje neturi būti varpų. Taip ir buvo iki 1878, kai carinės Rusijos karininkai atvežė ir cerkvės kupole pakabino varpą, kuris ten kabo ir šiandien.
   Kiek toliau  bokštus į dangų kelia neogotikinė Dievo Motinos bažnyčia. Ji statyta 1897-1903 metais kaip katalikų bažnyčia, dabar – pravoslavų cerkvė. Bažnyčia pastatyta žinomo naftos pramonininko ir mecenato Stefano Zubalašvilio lėšomis ir skirta jo motinos Jelizavetos atminčiai. Bažnyčios statybai ir apipavidalinimui buvo pakviesti meistrai iš Italijos. Sovietų valdžia grasinosi nugriauti bažnyčią, tačiau gyventojų protestai sustabdė šį vandalizmo aktą. Bažnyčia ilgą laiką nebuvo naudojama kaip maldos namai ir tik 1980 m. perduota Gruzijos pravoslavų cerkvei. 



Batumio soboras

  Pasižvalgius po senamiestį, netikėtai koją įkėliau į šonines gatveles, kur pasijutau ne itin jaukiai. Čia gyvena musulmonai. Temsta. Kavinėse ir gatvėse žmonių nedaug. Ilgai čia neklaidžioju, pasuku link jūros. Čia šviesiau, jaukiau, žmonės vaikšto pajūriu, sėdi kavinukėse, žvejoja. 
 





Vakarinė žvejyba

  Palikę įvairiaspalvį Batumį pro autobuso langą vėl stebime žaliuojančius Gruzijos laukus ir baltomis sniego kepurėmis pasipuošusias kalnų viršūnes – atgal į gamtą! Atvykstame į vyndario Nodaro Šervašidzės sodybą, esančią Pirveli Maisi kaimelyje.



Nodaro Šervašidzės vynuogynai

 Mus pasitinka solidaus amžiaus gruzinas ir pakviečia pasidairyti nuo name įrengto apžvalgos bokšto į jo šeimos turtą – vynuogynus, kurie leidžia atvykusius svečius vaišinti savo gamybos vynu. Nodaro Šervašidzės gaminamo vyno paragauti galima tik čia – vyndarys jo niekur kitur neparduoda.

Ten toli, ant kalnelio, kurį dabar dengia debesis, stovėjo mano protėvių pilis – sako Nodaras Šervašidzė 

Įsišnekame. Nodaras Šervašidzė papasakoja savo šeimos istoriją. Jo šeima nuo seno užsiėmė vyndaryste. Jau XVI a. randama įrašų apie vyndarius Šervašidzes – giriasi Nodaras. Čia visur aplinkui buvo mūsų žemės, o ten toliau, ant kalvos stovėjo giminės pilis. Aišku, dabar jos belikę tik griuvėsiai. Sunkiausia buvo užėjus sovietams. Visa Nodaro šeima buvo ,,draugo" Stalino ištremta ir žuvo Sibiro platybėse. Tik jo senelei kažkaip pavyko pasislėpti ir kartu paslėpti tuomet dar kūdikį Nodaro tėvą. Vynuogynai, žinoma, buvo nacionalizuoti. Dabar žemė grąžinta šeimai. Dalį jos Nodaras apsodinęs vynuogėmis ir toliau plėtoja prosenelių pradėtą verslą. 

Vyną laikydavo žemėje įkastuose moliniuose ąsočiuose  

Aprodęs vynuogynų laukus, šeimininkas aprodo ir prieš daugiau nei šimtą metų pastatytą vyno rūsį. Parodo žemėje įkastus didžiulius molinius ąsočius vynui laikyti. Vyną iš tokių ąsočių semia specialiai pagamintu samčiu iš džiovinto moliūgo. 

Molinis ąsotis vynui laikyti

  Nodaras savo gamintą vyną saugo ąžuolinėse statinėse, kurios suteikia vynui stiprumo ir duoda malonų skonį. Ūkyje auginama endeminė Čhaveri vynuogių rūšis bei populiarios Adžarijos regione Colikauri bei Odžaleši vynuogių rūšys. Nodaro Šervašidzės ūkyje auginama apie 3000 skirtingų rūšių vynuogių kelmų. Per metus iš jų surenka apie 10-12 tonų vynuogių. Iš tokio kiekio išspaudžia apie 5 tonas vyno. Dalį vyno suvartoja šeima, dalį parduoda per degustacines vakarienes.



Nodaro Šervašidzės  vyno statinaitės



  Klausiame, ar verta tuo užsiimti? Nadaras šypsosi: valdžia remia mažų ūkių vyndarius – tie, kieno pajamos iš ūkio per metus nesiekia pusės milijono larių yra atleisti nuo mokesčių, 100 kilovatvalandžių elektros energijos mėnesiui taip pat gauname nemokamai, 30 proc. įsigyjamos žemės ūkio įrangos kainos  taip pat kompensuojama iš valstybės biudžeto. Tad, tikriausiai, apsimoka – į mūsų klausimą atsako vyndarys. 



Pokalbis su vyndariu Nodaru Šervašidze prie čačia virimo aparato

  Paskutinė mūsų pasižvalgymo po Nodaro Šervašidzės  ūkį dalis, žinoma, užstalė. Susėdame už ilgo, balta staltiese dengto stalo. Šeimininkas apsiima atlikti tamados (tostų sakytojo arba šventės vedėjo) funkcijas ir papasakoti mums apie nacionalinę supros (šventės) kultūrą. Tamada negali būti bet kas. Tokia privilegija suteikiam tik išsilavinusiam, gerai žinančiam šalies istoriją ir kultūrą, iškalbingam ir muzikaliam bei turinčiam puikų humoro jausmą žmogui. Supra ir jos eiga – Gruzijos istorijos ir kultūros atspindys, jos taisyklių ir papročių laikomasi net šiuolaikinėje visuomenėje. Yra apie 300 skirtingų tostų, pritaikomų skirtingoms suproms, priklausomai nuo jų paskirties ir trukmės. Šis gruzinų tautos užstalės ritualas yra ne įdomus ne tik patiems gruzinams, bet pasauliui, todėl UNESCO buvo įtrauktas į nematerialaus paveldo sąrašą.

  Vynų ir maisto degustavimas, sako Nodaras Šervašidzė, be tostų būtų tik gėrimas, o sakant tostus šventė įgauna prasmę. Pirmi tostai už Tėvynę, už šeimą, už draugystę ir, žinoma, už moteris :) Tarp tostų – trumpi degustuoti siūlomo vyno apibūdinimai. Štai, mano spaustas raudonas sausas vynas Ojaleshi yra užėmęs antrą vietą bažnytinių vynų kategorijoje – giriasi vyndarys. Ir dar, sako jis, mes ne tik vynu bei savo nacionaline virtuve garsūs, mes, oho, kokią gerą čačią verdame! Net ir tamada, per supros įkarštį stikliuką čačios išlenkia – juokiasi Nadaras –  lyg pertvarėlę tarp vynų skrandyje pastato. 



Degustaciniai vynai

  Pasisvečiavę pas Nodarą Šervašidzė linksmi ir gerai nusiteikę sulipame į autobusą ir keliaujame toliau. Netoli nuo vyndario sodybos teka Acharistskali upelė. Sustojame. Per šią upę nutiestas akmenis arkos formos karalienės Tamaros tiltas, jungiantis abiejuose upės krantuose įsikūrusį Makhuntseti kaimą.  Tiltas pastatytas iš vietos akmenų, neturi jokių turėklų, yra 2 m pločio, o nuo upės arkos aukštis siekia 5,6 m. Nors tiltas pavadintas karalienės Tamaros vardu, jis statytas gerokai iki šios karalienės viešpatavimo laikų, t. y., IX-X a. Tačiau, visa, kas gera, Gruzijoje turi karalienės Tamaros vardą.  

Makhuntseti esantis karalienės Tamaros  tiltas

  Maždaug už pusės kilometro nuo tilto yra   52 m aukščio Makhuntseti krioklys į kurį vanduo krenta nuo medžiais apaugusios uolos. Pakeliui į krioklį įsikūręs ne vienas restoranas, gatvės pardavėjai siūlo įsigyti suvenyrų, žodžiu, čia jau pasiekė komercijos ranka.

Makhuntseti krioklys 

   Vakarėja. Dar kartą užsukame į Batumį, kad pamatytumėme šį miestą visai kitomis spalvomis: žaižaruojantį, spalvotą, klegantį. Bet apie tai jau rašiau. Gerą valandą pasivaikščioję po vakarinį Batumį važiuojame link Kutaisio. 

Vaizdas iš Imperator palace viešbučio balkono

Apsistojame Imperator palace viešbutyje, esančiame ant Rioni upės kranto, su panorama  į Bagrati katedrą. Viešbutis, aišku, labai pretenzingu pavadinimu, tačiau iki imperatoriškų apartamentų jam toli kaip iki mėnulio. Sakyčiau, švarus bendrabučio stiliaus viešbutukas, esantis strategiškai labai geroje vietoje. O ko daugiau reikia pavargusiam turistui? Lovytė yra, ir gerai, net pasižvalgyti po miestą nebeiname –  šįvakar ilsimės.

Tas pats vaizdas iš balkono ryte

      Ryte, vos pabudus, pirma mintis kuri šauna į galvą – lekiam į turgų!  Turgus visai šalia, vos pasukus už namo kampo. Gatvėje seni automobiliai, išmėtytos dėžės, plastikiniai buteliai, už prekystalių rankomis mataruoja skardžiabalsės moteriškės, o vyrai oriai sveria parduodamas gėrybes – vaizdeliai, kažkada puikiai pažįstami, o dabar jau bebaigią išsitrinti iš atminties. 

Kaip dainoje: senos mašinytės man labai patinka



Tipiškas turgaus vaizdelis

   Pasidairę po turgų, apsistojome ties trešnėmis. Tokių skanių, tik nuo medžio nuskintų, pas mus dar nėra, tad lepinamės. Nusipirkau visą kilogramą – iki vakaro, tikiuosi, pakaks :)

Trešnių pardavėjas

  Vos sugrįžę iš turgaus sulipame į autobusą. Šiandien keliaujame į Samcchė-Džavachetija regioną. Važiuojame palei Dzirula upę, tad kaip nepasinaudoti proga ir neišsimaudyti? Sustojame gražioje vietoje, geltonas smėliukas, upelė negili (bent šioje vietoje), tačiau ganėtinai šalta. Sukaupusi visas jėgas neriu į Dzirulos srovę – reikia grūdintis! Žvalūs ir švarūs riedame toliau. 

Upė Dzirula

  Palei visą greitkelį išsidėstę prekyvietės, kuriose galima įsigyti nuo šaukštelio iki baldų. Sustojame prie kioskelio, siūlančio lavazza kavą. Nepasišiukšlina. Gal tai vienintelė vieta Gruzijoje, kurioje ragavome normalios kavos. Še tau ir  pakelės kioskelis! Jei ne Algirdo rekomendacijos, niekada nebūtume sustoję.

Išradinga keramikos pardavėjų reklama

  Pamatę išradingą keramikos pardavėjų reklamą, sustojame pasižvalgyti. Grubūs mediniai stalai nustatyti moliniais ąsočiais, gertuvėmis, įvairiomis skulptūrėlėmis. Vieni jų paprasti, natūralios molio spalvos, kiti ištaigingais raštais padabinti. Rinkis kokį tik širdis geidžia.  Kai kas iš mūsų susigundo ir nusiperka suvenyrinių vyno ąsočių ar gertuvių mineraliniam vandeniui. 

Gertuvė

  Pravažiuojame  rytinę ir vakarinę Gruziją jungiantį Rikoti tunelį. Šis tunelis statytas 1980 metais. Tai ilgiausias tunelis Gruzijoje, jo ilgis siekia 1750 m.  Sakoma, jog pervažiavus šį tunelį oras keičiasi 100 procentų –  jei vienoje tunelio pusėje šviečia saulė, tai kitoje būtinai lis, arba atvirkščiai.

   Autobusas sustoj prie sukiužusios pakelės trobelės, pažymėtos 52 numeriu. Algirdas rekomenduoja: ,,Čia paragausite skaniausios nazuki". Kas ta nazuki? Pasirodo, saldi duona, kepta specialioje krosnyje.

Pakelės kepykla

   Įprastai nazuki Gruzijoje kepamas per Naujuosiuos Metus, tačiau Surami regione šio saldėsio galima paragauti kada panorėjus. Nazuki gaminamas iš tos pačios tešlos, kaip ir įprastas lavašas: miltai, vanduo, druska ir mielės, tačiau skaninama medumi, gvazdikėliais, cinamonu ir razinomis.

  Užeiname į ,,kepyklą". Ant patiesalo išdėlioti nazuki tešlos paplotėliai laukia eilės būti pašauti į krosnį.

Nazuki tešlos paplotėliai

   Šeimininkė svetingai nusiteikusi: ateikite arčiau, pabandykite patys išsikepti nazuki. Viduty namelio lyg šulinys stovi apmūrytas ketaus (?) katilas, visas įkaitęs nuo dugne žaižaruojančių anglių. Šeimininkė ima paruoštus nazuki paplotėlius ir greitais judesiais lipdo juos prie krosnies šonų. Atrodo, nieko sudėtinga. Bandau ir aš. Atsargiai, sako šeimininkė, sienos karštos, neapsideginkite. Tikra tiesa, nuo krosnies karštis kaip iš pragaro tvoskia. Bandau greitai priklijuoti tešlos gumulą prie sienos. Ne kažką. Lipdau kitą – kiek labiau pavyko, tačiau visiems tik juokas iš mano ,,darbo".

Nazuki tešlos papločiai lipdomi prie įkaitusios krosnies sienų

   Baigusi klijuoti tešlos gumulus, šeimininkė juos aptepa kiaušinio tryniu ir krosnį uždengia skarda, ant kurios dar užmeta šiltų patalų. Visi laukiame šio kulinarinio stebuklo. Ir tikrai, nepraeina ir pusvalandis, o šeimininkė jau traukia nazuki iš krosnies: cinamono kvapas pasklinda po visą ,,kepyklą". Laužiame kampą – skonis dieviškas!  ,,Nevalgykite be saiko, skrandis sustos, juk duona šviežia, tik iš krosnies" – bando mus sustabdyti Algirdas. Tačiau argi galima atsispirti tokiai pagundai. Kas bus, tebūnie. Valgome, kol akys suapvalėja iš malonumo ir tik tada pajudame link Boržomio.





Su šeimininke ir mano keptu nazuki



  Apie pietus pasiekiame žymiausią gruziniško  mineralinio vandens kurortą Boržomi. Miestas įsikūręs prie Mtkvari (žinomos dar Kuros vardu) upės, vaizdingame Boržomio tarpeklyje. Dėl strateginės geografinės padėties ir kelių sankirtos, dabartinio Boržomio vietoje viduramžiais buvo statomos gynybinės tvirtovės. Vietovė nuo XVI iki XIX a. kentėjo nuo osmanų antpuolių. Prijungus Gruziją prie Rusijos, dėl gydomojo vandens šaltinių tapo prabangiu kurortu, kuriame ilsėdavosi carinės Rusijos didikai.

Boržomis įsiskūręs ant Kuros, gruziniškai Mtkvari, upės krantų

     Iškėlę savo sustingusius kūnus iš autobuso, mes su begaliniu malonumu trypėme Boržomio šaligatvį – gal jau kiek pabodę buvo sėdėti. Perėjome kelis raitytais turėklais puoštus tiltus. Pasigrožėjome senoviškais ažūrais puoštomis pavėsinėmis, kuriose, manytinai, sėdėjo baltomis suknelėmis pasipuošusios damos ir gurkšnojo mineralinį vandenį. Atkreipėme dėmesį į žavias, carinės Rusijos laikais statytas vilas, vis dar išlaikiusias savo pirminį architektūrinį grožį.

Firiuza namas

   Iš daugybės pastatų labiausiai akį patraukė vadinamas Tiurkio namas (Firiuza namas). Jis buvo statytas 1882 m. pagal Irano konsulo Kaukaze, generolo chano Mirza-Riza užsakymą. Vos už kelių žingsnių nuo šio namo prasideda mylimiausia kurortautojų pasivaikščiojimo vieta –  Boržomio nacionalinis parkas.

Žalvarinis fotografas

   Įėjimas į Nacionalinį parką kainuoja 2 larius. Už vartų mus pasitinka žalvarinis fotografas: gal kas pageidauja nuotraukos? Parke yra visko: mineralinio vandens versmės, baseinai, vaikų atrakcionai, nuostabūs kalnai ir krioklys. Visa tai mes aplėkėme gana greit, nes netoli, už kalno viršūnės užkliuvęs, kabojo juodų juodžiausias debesis. Lekiame prie mineralinio vandens ,,Borjomi" gręžinio. Traukiame buteliukus ir prašome ponių įpilti vandenėlio – patiems įsipilti neleidžiama (bent jau šiame gręžinyje). Paragaujame. Visiškai kitoks, nei mes pažįstame jo skonį ,,Borjomi" buteliuose. Šiltas ir negazuotas, pašvinkusiu kiaušiniu atsiduoda, na, bet jei dėl sveikatos, geriame.

Borjomi mineralinio vandens šaltinis

  Mėgautis šiuo gėrimu ilgai netenka: lietus pasipila kaip iš kibiro. Kas ką turime gobiamės ir lekiame prie autobuso, tačiau, nors atstumas nėra didelis, autobusą pasiekiame šlapi iki paskutinio siūlo. 

Kelyje

   Lietus apstoja ir mes toliau traukiame per kalnus ir tarpeklius, palei Mtkvari (Kuros) upę. Vienu metu netikėtai tenka sustoti – kelią okupavo karvės. Gruzijoje tai nieko nestebina, jos čia visagalės šeimininkės ir kelio valdovės. Tenka išlipti iš autobuso ir pasigrožėti apylinkėmis, kol ponios karvės atlaisvina kelią. O išlipti buvo verta, nes iš tos vietos atsiveria nuostabus peizažas: tarp dviejų kalvų įrėmintas žalias Mtkvari (Kuros) slėnis, o ant vienos iš kalvų stovi Tmogvi tvirtovė. 

Slėnyje vingiuoja Mtkvari upė 

   Ši viduramžių tvirtovė pirmą kartą minima X amžiuje. Tvirtovė kontroliavo karavanų kelią palei Mtkvari (Kurą). Tmogvi tvirtovė yra žinoma kaip viduramžių Gruzijos valstybės veikėjo bei rašytojo Sargio Tmogvelio gimtinė.



Vardzija

   Toliau vingiuojame kalnų keliu, kai už posūkio pamatome uolą su daugybe langų, iš toli atrodančią lyg kregždžių urvai. Ir tik arčiau privažiavę suprantame, kad tie urvai gerokai didesni, nei kregždžių. Tai senovinis miestas Vardzija.
   Sustojame aikštelėje prie upės. Algirdas pasilieka aikštelėje – keps šašlykus, kol mes landžiosime po senovinius urvus. Šioje kelionėje mus lydi Gvantsa.  Pereiname tiltu  į kitą Mtkvari (Kuros) upės pusę. Dabar Vardzija yra pritaikyta turizmui:  pastatytos apsauginės tvorelės, kopėtėlės, įvestas elektrinis apšvietimas. Nusiperkame bilietus ir   įžengiame į viduramžius.


Dabartinė Vardzija pritaikyta turizmui


   Pradžioje pamatome keletą niekuo neypatingų urvų į kuriuos tuoj pat ir įsiropščiame. Patenkinę pirmą smalsumo bangą taku kylame  aukštyn, kol pasiekiame nedidelį buvusios varpinės bokštą. Nuo čia prasideda senasis uolų miestas. Karalienės Tamaros laikais šios varpinės nebuvo, mat atskirai stovinčios varpinės Gruzijoje pradėtos statyti tik XIII amžiaus pabaigoje. 


Varpinė



   Pasižvalgome po akmeninius būstus: suolai, gultai, vieta vandeniui ir vieta ugniai. Įsivaizduokite, sako Gvantsa, seniau šios sienos buvo nuklotos kilimais, suolai ir asla buvo uždengti žvėrių kailiais, virtuvėje buvo naudojami sidabriniai bei variniai indai. Čia slaptas derybas vedė karalius Georgijus III, vėliau ir jo dukra karalienė Tamara, čia taip pat nuo priešų antpuolių slėpdavosi ir paprasti aplinkinių kaimų žmonės.

Gyvenamasis kambarys

   Pirmieji urvai buvo iškirsti dar prieš karalienės Tamaros viešpatavimą, tuomet čia gyveno vienuoliai atsiskyrėliai. Apie šią vietą išgirdo karalius Georgijui III ir nusprendė aplankyti vienuolius. Drauge su juo atvyko jo brolis ir mažoji Tamara. Belakstydama po urvus mažoji princesė pasimetė iš akių. Tada dėdė pradėjo šaukti: kur tu? Tamara į šūksnį atsiliepė:  „Akvar, jia!“ (Aš čia, dėde!). Aidas atkartojo kelis kartus ,,Var'jia!Var'jia!". Nuo tada ši vieta pradėta vadinti Vardzija, o karalius Georgijus III čia įsirengė savo slaptą būstinę.

Urvų miestas

  1184 metais Georgijus III mišta. Į sostą sėda karalienė Tamara. Jos nurodymu prasideda antrasis Vardzijos statybų etapas. Daugiau nei 900 m palei upę besidriekiančiame vienuolyne įrengiama apie 600 erdvių: pastatoma cerkvė, kurios vidus ištapomas freskomis, įrengiamos koplyčios ir celės vienuoliams, gyvenamosios patalpos, sandėliai, pirtys, saugyklos, bibliotekos ir net 3, 5 km ilgio vandens tiekimo sistemą. 

Vienoje iš olų buvo įrengta vaistinė

  Antpuolių metu čia galėjo pasislėpti net 20 tūkst. žmonių ir atlaikyti ilgą apgultį. Iš uolų miesto į išorę vedė trys slaptieji tuneliai, kuriais galima buvo atgabenti žmones arba netikėtai užklupti besiveržiantį priešą. Maisto atsargos čia buvo kaupiamos ištisus metus, vienuolyne veikė vaistinė, o vienuoliai buvo įvaldę gydymo meną.

Bažnyčios freskos

  1283 metų žemės drebėjimas beveik sunaikino Vardzijos miestą. Nugriuvo miestą nuo nepageidaujamų priešų ar svečių slėpusi priešakinė sienos dalis, galerijos ir laiptai. Įėjimai į urvus tapo atviri. Dar ir šiandien matoma, kur kažkada buvo siena: ta uolos dalis yra šviesesnė, o tamsesnė uolos dalis niekada nebuvo uždengta.
  Dabar, nepaisant to, kad Vardzijos miesto teritorija yra paskelbta muziejumi ir įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą, tačiau ji nėra tik turistų lankomas objektas – ir šiandien čia  veikia vyrų  vienuolynas.

Vardzija vakare. Aiškiai išsiskiria viršutinė, tamsesnė uolos dalis

  Vakarėja. Muziejus užsidaro. Mus apsauga jau tiesiog prašyte išprašo palikti uolų miestą. Einame link autobuso, stovinčio kitame upės krante. Iš toli užuodžiame gardų dūmo ir kepamos mėsytės kvapą. Algirdas jau laukia mūsų: į laužą sumeta bulves, kiekvienam paduoda lėkštę su šašlykais (o kai kam su ant laužo keptomis daržovėmis) ir marinuotais svogūnais bei daržovėmis. Atsiranda ragas, pilnas vyno. Susėdame ant akmenų kaip ant minkščiausių fotelių, ragaujame vyną ir maistą, gėrimės Vardzija. Iš kažkur atsiranda gitara ir mokančių ja groti. Suskamba daina. Pora valandų pralekia kaip sekundė. Šiek tiek pavargę, bet labai laimingi važiuojame į  Akhaltsikhe nakvynei. Apgyvendinami paprastame tačiau tvarkingame Hotel Turist viešbutyje.

   Ryte, vos praplėšę akis lekiame praustis ir pusryčiauti, o jau tada susipakuojame ir važiuojame apžiūrėti Rabati tvirtovės, kuri yra  Akhaltsikhe mieste, visai netoli nuo viešbučio.

Žemutinė pilies dalis skirta poilsiui

  Vieni šaltiniai teigia, kad pirmoji tvirtovė šioje vietoje suręsta IX amžiuje ir buvo skirta Lomsijos (dabartinį Akhaltsikhe pavadinimą, reiškiantį ,,nauja tvirtovė", miestas gavo tik XIII a.)  miesto gynybai.  Kituose šaltiniuose  sakoma, kad tvirtovė pastatyta XIII a. turkų valdymo metais (iš čia ir pavadinimas Rabati – arabų kalba tai reiškia ,,įtvirtinta vietovė"), XVI a. ji perėjo osmanų valdžion. 1829 m. Akhaltsikhe  ir tvirtovė buvo įtraukta į Rusijos imperijos sudėtį, vėliau ji perėjo į tikrųjų šeimininkų – gruzinų – rankas.  Didžioji dalis išlikusių pastatų yra XVII-XVII a. palikimas, tačiau mūsų amžių pasiekė labai jau apgailėtinos būklės.

Tvirtovės kiemas

  2011 m. Rabati tvirtovę tuometinio Gruzijos prezidento Micheilo Saakashvili iniciatyva imtasi atstatyti. Rekonstrukcija vyko gana sparčiai ir jau 2012 m. rugpjūčio mėn. tvirtovė buvo atverta turistams.
   Dabar 7 hektarų ploto teritorija padalinta į 2 dalis: viršutinę ir žemutinę. Žemutinėje dalyje išsidėstę turistiniai objektai: informacijos centras, kavinės, suvenyrų parduotuvės, viešbutis. Ji skirta poilsiui ir pramogoms.

Jaunieji šokėjai

  Čia taip pat įrengta scena, kurioje vyksta koncertai. Šiandien kaip tik ta diena. Gegužės 26 d. Sakartvelas švenčia Nepriklausomybės dieną. Tad mums pasisekė pamatyti generalinę repeticiją prieš rytojaus šventines iškilmes. Buvo nuostabu!

Koncerto, skirto Gruzijos Nepriklausomybės dienai, generalinė repeticija

  Aukštutinė dalis apima istorinę Rabati teritoriją. Įėjimas į aukštutinę Rabati tvirtovės dalį yra mokamas. Čia įsikūrę pastatai atspindi visą pilies istoriją bei daugiatautiškumą. Aukštutiniame Rabati stovi XVII a. Ahmediyye mečetė (Ahmediyye Camisi) (savo konstrukcija primenanti Ayasofya mečetę Stambule), Džakeli pilis, citadelė, pravoslavų cerkvė, amfiteatras, ažūrinė pavėsinė su geriamo vandens fontanu, baltų kolonų galerija ir kiti pastatai.

Džakeli pilis



Balta ažūrinė pavėsinė su geriamo vandens fontanu

Pilyje įrengtas Samcchė-Džavachetija regiono muziejus, kurio eksponatai mena seniausius laikus ir pasakoja įdomiausias istorijas. Juk smalsu pamatyti ąsočius, kurie senais laikais buvo naudojami kaip laidojimo reikmenys. O kiek visokiausių istorinių artefaktų  bei, kam įdomu, kardų, peilių, kinžalų eksponuojama...

Ąsočiai

   Toje pat tvirtovėje yra medžio raižiniais puoštas Pašos poilsio kambarys, kuriame buvo priimami svarbūs svečiai, sprendžiami tarpvalstybiniai klausimai. Gidė, rodydama šį kambarį, negalėjo paslėpti jaudulio ir pasididžiavimo savo tauta: tiek turkų, tiek osmanų, tiek rusų valdymo laikais gruzinai išlaikė savo identitetą – sakė ji. – Kambaryje kiekvienas medžio raižinys yra simbolinis,  nešantis savyje žinią ir atspindintis gruzinų tautos kilmę, jos laisvės troškimą ir dvasios stiprybę. Šį senovės meistrų raižiniais puoštą kambarį galima skaityti kaip knygą. 

Paša poilsio kambarys

  Tvirtovėje yra net keli apžvalgos bokštai. Į vieną jų pakilome sraigtiniais laiptais. Nuo čia atsiveria puikus vaizdas į pačią Rabati tvirtovę,  Akhaltsikhe miestelį ir žalius kalnų gūbrius aplinkui. Nusprendžiu sau, nors tvirtovė ir nudailinta kaip paveiksliukas, nors viskas pritaikyta masiniam turizmui, kas man dažniausiai būna nepriimtina, šiuokart atmetimo reakcijos nebuvo. Viskas čia man tiko: šiek tiek istorijos, šiek tiek architektūros, šiek tiek kultūros, šiek tiek folkloro ir... suplakame puikų turistinį kokteilį.

Rabati tvirtovė iš viršaus. Centre - auksiniu kupolu spindinti mečetė.

 Pusdienį praleidę Rabati tvirtovėje važiuojame toliau, link Ackuri tvirtovės. Ji visai kitokia, nei mūsų ką tik matyta. Tvirtovė stovi ant kalno Mtkvari (Kuros) upės dešiniajame krante, Boržomi tarpeklio pradžioje. Ackuri kaime tiltu pervažiuojame į kitą Mtkvari (Kuros) upės pusę. 

  Mano kompanija išguža iš autobuso ir ryžtingai nusiteikę puola šturmuoti Ackuri tvirtovės griuvėsius. Aš suabejoju savimi ir šiuokart pasilieku kalno papėdėje, prie Mtkvari (Kuros) upės krantų. Turiu laiko, tad pasidomiu Ackuri istorija.

Ackuri tvirtovės griuvėsiai

  Ackuri gyvenvietė labai sena. Archeologų nuomone žmonės čia jau gyveno Bronzos amžiuje, apie 1700 m. prieš mūsų erą. XI amžiuje šioje vietoje pastatoma pirmoji tvirtovė. Dabartinės tvirtovės (tiksliau, išlikusių griuvėsių) sienos statytos-perstatytos XIV-XVIII amžiuose. XIX a. pradžioje Gruziją prijungus prie Rusijos imperijos, Ackuri atsidūrė ant Rusijos-Turkijos sienos. Tvirtovė buvo didelis ir rimtas įtvirtinimas. Laikas nuo laiko iš Ackuri turkai puldinėdavo apylinkes, tad neapsikentusi Rusijos kariuomenės vadovybė nusprendė užimti Ackuri tvirtovę, kad galėtų geriau kontroliuoti Boržomi tarpeklį. Tvirtovė tapo nebereikalinga, o neprižiūrimos sienos pamažu nyko. 
  Dabar ant kalno stovi tik tvirtovės likučiai. Didžiausias malonumas, sakė bendrakeleiviai, pasiekę kalno viršūnę, tai apžvelgti nuo tvirtovės atsiveriantį vaizdas į Ackuri ir jo apylinkes. 
  Tuo metu, kai bendrakeleiviai grožėjosi Ackuri apylinkėmis nuo kalno viršūnės, aš jo papėdėje gėrėjausi Mtkvari (Kuros) upės krantais. Idant neprailgtų laikas laukiant kopiančių ir besileidžiančių kalno šlaitu, prisiskyniau laukinių gėlių ir nupyniau vainiką Gvantsai – gražiausiai Gruzijos mergaitei, kurią pažįstu.

Nupyniau vainiką iš lauko gėlių

 Vėl sulipame į mikriuką ir nuo Ackuri tvirtovės griuvėsių važiuojame link Kutaisi, o pakeliui užsukame į Gelačio vienuolyną. Pradeda lynoti, aplinkui tvyro rūkas, išlipusius iš autobuso mus pasitinka ryžas katinas ir murkdamas pradingsta rūke. Kažkokia mistika (prisiminiau ,,Ežiuką rūke"). Pro neaukštą arką įeiname į vienuolyno (beje, veikiančio) teritoriją, įsikūrusią ant kalvos prie Tskaltsitela upės.

Gelačio pastatų komplekse įsikūręs vyrų vienuolynas

   Vienuolynas pradėtas statyti 1106 m.  valdant vienam didingiausių Gruzijos karalių Davidui IV Statytojui. Vienuolyno statyba baigta 1130 m. Tai buvo metas, kai  Gruzija išgyveno savo „aukso amžių“: augo šalies ekonomika, stiprėjo miestai, vienuolynas klestėjo ir plėtėsi. Šis vienuolynas kadaise buvo didžiųjų filosofų, mokslininkų ir teologų centras, žinomas Gelačio akademijos vardu. Tačiau, Gruzijai įsivėlus į karinius konfliktus su mongolų bei osmanų imperijomis, ,,aukso amžius" baigėsi. Nuo atėjūnų kentėjo visa Gruzija, nukentėjo ir vienuolynas. Buvo apgriauti ar sudeginti daugelis pastatų. Kas liko iš tų laikų nesugriausta arba perstatyta, šiandien stengiamasi išsaugoti, restauruoti ir prikelti naujam gyvenimui. Tam paskatą davė ir tai, kad 1994 metais Gelačio vienuolynas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.



Restauruojama Mergelės bažnyčia

   Gelačio vienuolyno ansamblį sudaro keletas pastatų. Centrinis pastatas – Davido Statytojo įkurta Mergelės bažnyčia. Jos interjerą puošia skirtingų laikotarpių tapybos kūriniai, o pagrindinį skliautą – XII a. mozaika, vaizduojanti Mergelę su kūdikiu ir archangelаis. 

XII a. Mergelės su kūdikiu mozika

  Kiti Gelačio statiniai pastatyti vėliau. Tai Gelačio akademija, kurioje dirbo garsiausi gruzinų mokslininkai, teologai bei filosofai, XVI amžiaus freskomis dekoruota Šv. Jurgio bažnyčia, dviejų aukštų Šv. Nikolajaus bažnyčia bei viena seniausių varpinių Gruzijoje.

Varpinė

  Gelačio vienuolyno teritorijoje palaidota daug garsių Gruzijos valdovų, tarp jų ir vienuolyno įkūrėjas karalius Davidas IV Statytojas.
Jo palaikai, paties karaliaus pageidavimu, ilsisi po vienuolyno pagrindiniais vartais. Toks karaliaus pageidavimas buvo savotiškas nuolankumo aktas: žmonės turėjo į vienuolyną įeiti per jo antkapinę plokštę. Dabar per tuos vartus retai kas bevaikšto, jie veda į vienuolyno vynuogyną.

Po šiomis vartų plokštėmis ilsisi karalius Davidas Statytojas

  Reikia pastebėti, kad 1139 metais Davido sūnus, karalius Demetre I, užėmęs Azerbaidžano miestą Giandžą, iš kurio, kaip karo grobį, į Gelatį atvežė šio miesto vartus ir pastatė juos virš tėvo kapo. Vartai sukniedyti iš geležinių plokščių, ant jų matosi užrašai arabų rašmenimis. Nors jie labai seni, tačiau nėra įrėminti vitrinoje, juos galima paliesti, apeiti, apžiūrėti. 

Šv. Ninos kryžius

  Vienuolyno teritorijoje Gvantsa mums parodė nedidelį keistos formos kryžių ir papasakojo istoriją, kaip Gruzijoje paplito krikščionybė (vėliau apie krikščionybę ir Šv. Niną dar pasiskaičiau savaitraštyje ,,Šiaurės Atėnai"). Dabar krikščionybė yra vyraujanti šios šalies religija, o tikinčiųjų procentas vienas didžiausių Europoje. Pasak apklausos duomenų, jei paklaustumėte: ,,Ar Jūs tikite?", tai  99%  Gruzijos gyventojų atsakytų teigiamai. Ir tai nestebina, nes Gruzija  krikščionybę priėmė jau IV m. e. amžiuje. 

  Istorikai dėl tikslios datos nesutaria, tačiau manoma, kad pradžią krikščionybės sklaidai Rytinėje Gruzijos dalyje davė Iberijos karaliaus Miriano III krikštas. O šiam svarbiam žingsniui karalius ryžosi paskatintas Šv. Ninos. Apie Šv. Niną žinoma, kad ji gimė 280 metais Kapadokijoje. Kai Ninai suėjo 12 metų, tėvai pardavė visą turtą ir iškeliavo Jeruzalėn. Nina buvo atiduota globoti krikščionei Sarai Niaforai, pas ją išbuvo dvejus metus. Niafora papasakojo mergaitei, kad Iberijoje esanti saugoma Išganytojo mantija, tik apgailestavo, kad jos gyventojai neišpažįstą Kristaus mokymo. Mergaitei vieną naktį apsireiškusi Dievo Motina ir perdavusi iš vynuogienojo šakelės surištą kryželį, turėjusį padėti įveikti visus sunkumus keliaujant po Iberiją. Manoma, kad Šv. Nina  į Iberiją atėjo 320 metų birželio 1 d. (šis įvykis kasmet minimas Gruzijos cerkvėse). Šventoji Nina karštai skelbė Kristaus mokymą, kryžiaus prisilietimu išgydė ne vieną ligonį. Dieną naktį be atvangos meldėsi. Pagonims ši veikla buvo nesuprantama, tačiau jos tikėjimas žadino smalsumą. Tarp jos išgydytų ligonių buvo ir karalienė Nana – kai savo akimis išvydo įvykusį stebuklą, ji apsikrikštijo. Šventoji Nina tapo jos patarėja ir Kristaus tikėjimo mokytoja. Tačiau karalius Mirian'as vis dar nesiryžo priimti naująjį tikėjimą. Kartą medžioklėje jam staiga aptemo akyse, keista, bet regėjimą prarado vien tik karalius, nes palyda kuo puikiausiai matė danguje šviečiant saulę. Tuomet karalius paliepė raiteliams joti ir melsti pagalbos pagonių dievų. Tačiau Mirianui tai nepadėjo, tad  beliko kreiptis pagalbos į Šv. Ninos dievą. Mirianas kaipmat atgavo regėjimą. Jis priėmė naująjį tikėjimą ir ėmė garbinti Kristų.

 Karaliui ir karalienei priėmus krikštą, buvo pašventinta upė Mtkvaris (Kura) ir joje apsikrikštijo visa tauta. Tokia buvo gruzinų tautos atvirtimo į krikščionybę pradžia. Tai įvyko  326 ar 327 metais.  Šv. Nina platino krikščionybę Gruzijoje maždaug dar 10 metų.  Ji mirė 335 metų sausio 14 d. Bodbe. Yra legenda, kad karalius norėjo palaidoti Niną Mcchetoje, bet vežimo su jos kūnu negalėjo pajudinti iš vietos.

  Šv. Ninos reliktas – kryžius, pagamintas iš vynuogienojo šakelės, todėl jis pasižymi ypatinga forma, kurią įgijo nuo laiko tėkmės nusvirus (kitur sakoma, lūžus) skersiniui. Vynuogienojas – tai Dievo Motinos simbolis. Kryžius surištas Šv. Ninos plaukais, o plaukai simbolizuoja saulę, tad šis kryžius turi nepaprastai didelę simbolinę prasmę.  

Mergelės bažnyčios šoninė koplyčia

  Po įspūdingo pasivaikščiojimo vienuolyne ir pažinties su svarbia Gruzijos istorijos dalimi, atsisveikiname su ūkanotu Gelati vienuolynu ir važiuojame į Kutaisį, į jau mums pažįstamą Imperator palace viešbutį, esantį ant Rioni upės kranto. Paskutinis vakaras Gruzijoje, rytoj skrendame namo, o dar tiek daug neaplankyta. Kambaryje sumetame ir lekiame pasižvalgyti po vakarinį Kutaisį.

Tiltas per Rioni upę

   Miestas išsidriekęs abiejuose Rioni upės krantuose. Dabar miesto centras yra kairiajame upės krante, nors anksčiau buvo dešiniajame –  aplink Bagrati katedrą. Šioje vietoje žmonės gyveno jau bronzos amžiuje, todėl manoma, kad  Kutaisis yra vienas seniausių miestų pasaulyje. Antikoje jis vadintas Aea arba Aia ir buvo Kolchidės karalystės sostinė. Nuo 975 m. iki 1122 m. Kutaisis buvo Gruzijos karalystės sostinė, XV a. – Imeretijos karalystės sostinė. Nuo 1810 m. jis buvo prijungtas prie Rusijos imperijos. Nuo 1921 m. iki Kutaisis buvo okupuota bolševikų kariuomenės, mieste laikinai rezidavo Gruzijos Respublikos vyriausybė. SSSR laikais Kutaisyje buvo išvystyta transporto priemonių gamyba, chemijos, baldų, statybinių medžiagų, maisto pramonė. Po Rožių revoliucijos buvo siūlymų šalies parlamentą perkelti iš Tbilisio į Kutaisį.  Tam reikalui 2012 metų gegužės mėnesį Kutaisyje iškilmingai buvo atidarytas Gruzijos parlamento pastatas. Deja, keitėsi valdžios ir šie sumanymai nebuvo įgyvendinti. Tiek bendrais bruožais apie miestą.    Mūsų pasivaikščiojimo kelias vedė per Grandininį tiltą į Ukimerioni kalną Bagrati gatve link Bagrati katedros. Tai seniausia miesto dalis, kurią dar iki XIX amžiaus pabaigos juosė gynybinė siena. Deja, sienos neišliko, galima pamatyti tik jos fragmentus. Tačiau užlipti ant kalno tikrai verta. Ir ne vien dėl Bagrati katedros, bet ir dėl vaizdo, atsiveriančio kalno papėdėje. Viršukalnėje pastatytas kryžius, kurį vakare apšviečia keli prožektoriai, tad jo fone miesto panorama įgauna daugiau jausmingumo.

Vaizdas į Kutaisi nuo Ukimerioni kalno

  Čia pat stovi ir Bagrati Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedra - pats įžymiausias Imeretijos statinys. Šventykla, gausiai išpuošta mozaikomis ir raižiniais, pastatyta 1003 m., valdant karaliui Bagratui III, Abchazijos ir Gruzijos karaliui. Tokia ji išliko iki XVII a., kol karuose su Osmanų imperija buvo apgriauta. Atstatyta tik 2012 m.  Bagrati katedra kaip ir Gelačio vienuolynas nuo 1994 m. įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Mums, kaip supratote, patekti į katedros vidų nebuvo jokių vilčių. Vakaras, visos durys užrakintos, tad beliko tik pasivaikščioti aplink ją.

Bagrati katedra

 Nusileidome nuo Ukimerioni kalno ir pasukome link miesto centro –   Karaliaus Davido Statytojo aikštės. Iki 1924 metų šioje vietoje stovėjo Kutaisio soboras, vėliau Stalino statula, dar vėliau raito karaliaus Davido statula, o 2011 metais šioje vietoje pastatytas  Kolchidės fontanas, primenantis kažkada čia klestėjusią Kolchidės karalystę. Fontaną puošia trisdešimt paauksuotų skulptūrų – kopijos figūrų, atrastų per archeologinius kasinėjimus. Sakoma, kad tai brangiausias fontanas visoje Gruzijoje (Sakartvele)! Mes fontaną pamatėme ne tik žibantį auksu, bet ir apšviestą daugybe  besikeičiančių šviesų.

Kolchidės fontanas

  Nuo Kolchidės fontano einame link Kutaisio senamiesčio (jei taip galima vadinti, nes miesto istorija prasidėjo ant Ukimerioni kalvos).  Praeiname  Kutaisio parką. Aplink šurmuliuoja jaunimas, renčia scenas, kabina lemputes, žodžiu, rengiasi Nepriklausomybės dienos šventei. Visuotiniu šurmuliu ir puikia nuotaika užsikrečiame ir mes.

Vėliavomis papuoštas banko pastatas 

   Kutaisio senamiestis atkurtas ir atnaujintas remiantis archyvine medžiaga. Senamiesčio širdis – vieta, kurioje senovėje stovėjo Imeretijos karalių rūmai. Dabar čia įrengtas miesto muziejus. Nelabai susigaudome, kur einame, tačiau Algirdas drąsiai mus veda per kiemus, kuriuose įsikūrusios meno galerijos ir jaukios lauko kavinukės, o pastatų sienas puošia grafičiai.

Siena su tekstu gruzinų kalba.  Kas parašyta, taip ir neišsiaiškinau :)

   Prieiname gurgančią Rioni upę, kurios krantus jungia Baltasis tiltas.  Sklando kalbos apie vieną berniūkštį, pavogusį dviejų vyrų kepures ir įšokusį į upę.  Ant tilto yra šią istoriją primenanti skulptūra. Tai viena mėgstamiausių vietų  Kutaisyje tiek tarp vietinių, tiek tarp turistų.

Ant Balto tilto po viena iš skrybėlių

 Tiltas įdomus tuo, kad jis yra padarytas iš metalinių ir stiklinių plokščių. Metalinėse plokštėse išraižytos gruzinų poetų eilės ar citatos iš kūrinių, o žengiant stikline plokšte matai, kaip po kojomis gurga upė.

Tilto plokštė su tekstu

    Tai va, baigėsi mūsų pasivaikščiojimas po Kutaisį. Einame į viešbutį, kurio plačiame balkone, kabančiame aukštai virš Rioni upės, su puikiu  vaizdu į Bagrati katedrą, susirenkame paskutinei vakarienei. Rytoj ryte išsiskirsime. Tikiuosi, ne visam, o tik iki kitos kelionės! 

 APIE KELIONĘ TRUMPAI

1. Kelionėje mus lydėjo Gvantsa ir Algirdas. Jų ieškokite Facebook grupėje Trip Our Georgia ir keliaukite; 

  2. Kelionės kaina 400 Eur žmogui + savarankiškas skrydis. Dar kokius 100 Eur išleidau savo malonumams (uogos, saldumynai, lauktuvės ir pan);

   3. Pietūs kavinėje su vynu iki 15 larių (3-5 Eur), vynas pas vyndarį - 20 larių;

   4. Ragavome:

Chačapuri – paplotis su sūriu

Kubdari – chačapuri su jautiena 

Chinkaliai  – dideli koldūnai

Charčo – tiršta sriuba rūgščių slyvų pagrindu, su dideliais mėsos gabalais ir kokiomis nors kruopomis.

Šašlikai (mcvadi) – Algirdo gaminti buvo patys skaniausi :)

Kalmachi – kepti upėtakiai
Lobijo – valgis iš pupelių (vegetarų džiaugsmas)

Sinori – blyneliai varškės padaže

Nazuki – saldi duona, kurią bandžiau pati iškepti

Churčchela – gruziniškas saldumynas, gaminamas iš riešutų, džiovintų vaisių miltų ir vynuogių sulčių 

Badrijani – baklažanų suktinukai arba juostelės su graikinių riešutų užtepėle (žiauriai skanu!)

  5. Keli išmokti žodžiai:

Madloba – ačiū

Didi madloba – labai ačiū)

Arapris - prašom, nėra už ką

Nachvamdis – viso, iki

Gamardžoba –  laba diena

Gagvimardžos – į sveikatą

Ara – ne

Diach – taip

Kargad – gerai

Batona – ponas

Ra kvia?– koks Jūsų vardas?

Me mkvia... –  aš vardu (mano vardas)... 

Bodiši; Mapatiet – atsiprašau
Sačmeli – valgis (maistas)
Lamazi – gražus
Patara – mažas
Deda :) – mama
Mama :) – tėvas
Inebet; Tu šeidzleba – prašau
Dzalian – labai
Puri – duona
Puli – pinigai