Vienas sakinys. ,,Nors tokie kunigai kaip aš jums atrodo vargšai, ir gal tai tiesa, bet vis dėlto mes reikalingi... Mes esame sena ir sulopyta oda to būgno, kuris dar garsiai skelbia Dievo šlovę." 236 p.
Viršelis. Arturo Perez-Reverte Būgno oda (La piel del tambor), leidykla Alma littera, 2006 m., iš ispanų kalbos vertė Pranas Bieliauskas, 424 psl.
Apie autorių. Arturo Pérez-Reverte, ispanų rašytojas ir žurnalistas, gimė 1951 metų lapkričio 6 d. Kartagenoje, Ispanijoje. 1973-1994 metais jis dirbo karo korespondentu. Vėliau A. Perez-Reverte atsidėjo tiktai rašymui. Nuo 2003 m. jis yra Ispanų Karališkosios Akademijos narys.
Pirmąją savo knygą išleido 1986 m., tai buvo „Napoleono karai“, o labiausiai pasaulyje išgarsėjo kaip knygų apie kapitoną Altarisą serija, kurios taip pat buvo ekranizuotos.
A. Peres-Reverte - ne tik puikus prozininkas, bet ir istorijos bei meno žinovas. Daugumos jo knygų veiksmas vyksta istoriniais laikais, dažniausiai Ispanijoje ir vienaip ar kitaip yra susijęs su į istoriją įėjusiomis asmenybėmis ar menininkais. Romanų centrinė ašis paprastai yra stipri asmenybė.
Įdomus faktas, kad A. Peres-Reverte buvo uždraudęs versti savo knygas į bet kokias kitas kalbas, išskyrus prancūzų.
Apie knygą. Pagrindinis herojus Lorencas Kuartas siunčiamas į Seviliją ieškoti hakerio, įsilaužusio į asmeninį Popiežiaus kompiuterį, išsiaiškinti, kas dedasi bažnyčioje, kuri “žudo, kad apsigintų”, ir kokios paslaptys slypi už šventovės sienų ir dvasininkų sielose. Romano veiksmas vyksta Romoje, vėliau Sevilijoje, viename gražiausių pasaulio miestų, kur žūtbūtinėje kovoje susigrumia vargšas klebonas ir arkivyskupas, klestintis bankininkas ir aukštakilmė gražuolė.
Kas gi tas kompiuterių piratas? Kas žudo bažnyčios vardu? Meilė Sevilijos aristokratei Makarenai taip pavergia Popiežiaus agento širdį, kad jis pamiršta įžadus, pareigos jausmą ir, regis, savo nepajudinamus moralinius principus. O didžioji romano mįslė paaiškėja tik paskutiniame romano puslapyje...
Mano nuomonė. Atvirai, imdama knygą į rankas tikėjausi daugiau. Nesakau, kad visai prastai, bet lūkesčiai po ,,Vyras, kuris šoko tango" buvo didesni. O čia neblogas nuotykių romanas apie kunigėlių ir bankininkų intrigėles, apie senos giminės senas istorijas, persekiojančias palikuonis iki šių dienų. Yra visko: meilės, žmogžudysčių, vaiduoklių ir pan. Tai kažkas tarp ,,Da Vinčo kodas" ir ,,Rožės vardas". Knygoje vykstantys įvykiai aprašomi labai plačiai, tačiau aktyvaus veiksmo, stiprios intrigos, deja, nėra. Viskas ir visi plaukia pasroviui lyg valtys Gvadalkivyro upe. Didžiausias malonumas apima tose vietose, kur autorius rašo apie Seviliją, jos gatves, skersgatvius, pastatus, bažnyčias ir aikštes. Neabejotinai, kas lankėsi Sevilijoje, skaitydamas šią knygą, patirs didžiulį malonumą vėl ir vėl galėdamas pasinerti į šio nuostabaus miesto gyvenimą.
Įvertinimas. 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti). 