Noah Gordon Gydytojas iš Saragosos

  Viršelis. Noah Gordon Gydytojas iš Saragosos (The Last Jew), leidykla Alma littera, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Rima Rutkūnaitė, 462 p.

  Apie knygą. 1492-ieji metai. Ispanijoje – pats inkvizicijos įkarštis. Po kelis amžius trukusių neramumų, paskatintų Katalikų bažnyčios, šalies žydams suduodamas paskutinis smūgis: pagal bažnyčios potvarkį, jie turi arba išsižadėti savo tikėjimo, arba palikti šalį. Nuo pat romėnų laikų buvę svarbia Ispanijos gyvenimo dalimi, daugelis žydų nori pasilikti ir priima sprendimą tapti katalikais. Likusiems prie savo religinių įsitikinimų laiko išvykti suteikiama nedaug ir nemažai jų žūva nespėję palikti Ispanijos.

  Tarp tokių yra ir 15-mečio Jonos Toledano brolis Meiras ir tėvas Helkijas – žinomas vietinis sidabrakalis. Jona savo akimis matė jų mirtį ir, gerbdamas giminės atminimą, prisiekia niekuomet neišsižadėti savojo tikėjimo. Bėgdamas nuo pragaištingo bažnyčios potvarkio, tačiau susiklosčiusių aplinkybių priverstas likti Ispanijoje, netekęs šeimos, namų ir visko, kas jam brangu, Jona leidžiasi į sunkią ir varginančią pabėgėlio kelionę per šalies platybes.

 Noah Gordon gimė 1926 m. JAV, Masačusetso valstijoje. Pirmąją knygą „Rabinas" išleido būdamas 39-erių. Rašytojas išgarsėjo parašęs romaną „Gydytojas. Avicenos mokinys", kuris daugelyje šalių tapo tikra sensacija. Autorius jau yra išleidęs devynis istorinius romanus, kurie pelnė ne vieną premiją ir yra vertinami viso pasaulio skaitytojų bei kritikų.

   Mano nuomonė. Puikiai parašytas istorinis romanas apie inkvizicijos persekiojamus Ispanijos žydus karalių Ferdinando ir Izabelės laikais. Keliaujant po Ispaniją ne kartą teko girdėti tokias istorijas ir lankytis buvusiuose žydų kvartaluose, kur išlikusios sinagogos mena tuos rūsčius laikus. Ypač daug žydų ištrėmimo iš Ispanijos, jų persekiojimo istorijos pėdsakų likę Tolede, Alkala de Henares, Sevilijoje ir kt. Žydų kvartaluose dar ir dabar stovi keliaaukščiai namai, kurie seniau priklausė žydų amatininkų šeimoms, su kelias išėjimais, kad užklupus inkvizicijai, šeima galėtų saugiai pabėgti. Tai gyvoji atmintis, išlikusi žmonių pasakojimuose kelis šimtmečius. Apie savo identiteto išlaikymą, apie savo tautos ir savo šeimos atmintį pasakoja ir ši Noah Gordon knyga. Taip, jos pagrindinis herojus yra jaunuolis, persekiojamas inkvizicijos ir klajojantis po šalį bei besimokantis gydytojo profesijos. Tačiau pagrindinis knygos leitmotyvas yra jaunuolio duotas pažadas tėvui bet kokiomis aplinkybėmis neišsižadėti savo šaknų, išlikti žydu, nors ir paskutiniu. Apie tai aiškiai kalba net knygos pavadinimas The Las Jew. Deja, pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą visiškai ignoruoja originalų pavadinimą ir iškreipia knygos esmę. 

       Apie žmogiškąją prigimtį, apie gobšumą ir neapykantą, apie meilę ir užuojautą, apie kerštą ir pareigą, apie savo kelio paiešką – štai apie ką ši man labai patikusi knyga. Būtinai rekomenduoju perskaityti.   

Min Jin Lee Pačinko

Viršelis. Min Jin Lee  Pačinko (Pachinko), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, 592 p.

Apie knygą. 1932-ieji, Korėja. Mylima luošo žvejo dukra Sundža triukšmingame uostamiesčio turguje sutinka nepažįstamąjį. Žavus vyras užburia ją kalbomis ir pažada po kojomis pakloti visą pasaulį. Tačiau nepriteklių augintos žvejo dukros meilei nelemta baigtis laimingai. Išduota ir pažeminta, Sundža ryžtasi palikti gimtinę ir keliauti į Japoniją – kraštą, kuriame nė vienas korėjietis nėra laukiamas svečias.

   Taip prasideda visą dvidešimtą amžių apimanti Sundžos ir būsimų trijų jos giminės kartų gyvenimo istorija, savo nenuspėjama sėkme, netikėtais posūkiais ir neišvengiama rizika primenanti Japonijoje klestintį korėjietišką azartinį žaidimą pačinko.

  „Beveik šimtmetį aprėpianti vienos šeimos istorija. Nepalaužiamas siekis išlošti gyvenimo loterijoje, gebėjimas užjausti ir drąsa atsitiesti suklupus – visa tai ilgam įsirėžia į atmintį.“ Barack Obama

    „Pačinko“ neužsimirš net tada, kai nurims knygos pasirodymo jaudulys ir ims blukti pagiriamieji žodžiai ant knygų viršelių. Šis nuostabus šeimos epas dar ilgai aidės žmonių kalbose.“ Irish Times

   „Tai švelnus ir guodžiantis žvilgsnis į mus supantį chaosą, kurį dažnai vadiname gyvenimu.“ New York Times Book Review.   

   Min Jin Lee (g. 1968) – Korėjoje gimusi amerikiečių autorė. Pirmasis istorinis jos romanas „Pačinko“ vos pasirodęs sulaukė daug dėmesio: išsyk tapo „Washington Post“, „Boston Globe“, „USA Today“, „Wall Street Journal“ bestseleriu, buvo įtrauktas į geriausių 2017 m. „New York Times“ knygų dešimtuką ir nominuotas prestižinei „National Book Award“ premijai. Pasaulyje jau parduota daugiau nei 1 mln. šios knygos kopijų.

  Mano nuomonė. Įtraukiantis pasakojimas apie taip mažai mums pažįstamą Korėją, apie jos žmones, o tiksliau, apie Japonijoje gyvenančius korėjiečius. Istorinių įvykių fone atskleidžiama vienos korėjiečių šeimos gyvenimo istorija, apimanti net kelias kartas. Šių žmonių gyvenimas, tai tarsi pačinko žaidimas: išriedės laimingas kamuoliukas, ar neišriedės? O laimingieji rieda labai retai. Ir nesvarbu, kiek pastangų ar darbo įdėjai siekdamas geresnio gyvenimo, jei laimingas kamuoliukas neišrieda – viskas veltui. Sunku patikėti, kad išsilavinęs, prestižinį universitetą baigęs, talentingas jaunas žmogus negali įsitvirtinti japonų bendruomenėje vien dėl to, kad jis korėjietis. Norėdamas pasiekti pasisekimo darbe, būti gerbiamas visuomenėje jis turi slėpti savo tapatybę, atsisakyti savo šaknų, savo identiteto. Šie žmonės atsidūrę nepavydėtinoje padėtyje: Japonijoje jie vis dar užsieniečiai, nors čia jau gyvena ketvirta karta, Pietų Korėjoje jie vadinami japonais, o Šiaurės Korėjoje jie išdavikai, pasmerkti mirčiai. 

   Knygoje istoriniai ir politiniai tautos išgyvenimo aspektai perteikiami per šeimos prizmę. Būtent tai ir patraukia skaitytoją. Moters vaidmuo šeimoje ir visuomenėje, tėvų ir vaikų santykiai, jų kaita per kelias kartas. ,,Kentėti – moters dalia" – nuolat kartoja knygos herojės ir to moko savo dukras. Kentėti ir būti nuolankia vyrui, sunkiai dirbti  ir išlaikyti šeimą, išleisti sūnus į mokslus, stengtis suteikti jiems šviesesnę ateitį. Tokia yra Sundža. Gyvenimo vėtyta ir mėtyta, tačiau išlaikiusi tradicines vertybes, per gyvenimą einanti iškėlusi galvą, nors tas gyvenimas ją ne kartą iki ausų murgdė į purvą.  

     Knyga gan stora, tačiau lengvai skaitoma, puikus vertimas, žodžiu, man patiko, todėl mielai rekomenduoju perskaityti ir jums.