Kreta, tai valstybė Graikijos valstybėje, su savo istorija, tradicijomis, kulinarija ir folkloru. Būtent Kretoje maždaug prieš 4000 metų klestėjo seniausia Europoje Minojo civilizacija. Per daugelį šimtmečių saloje savo pėdsakus paliko graikai, romėnai, bizantiečiai, saracėnai, venecijiečiai ir turkai. Sala gali didžiuotis ne tik turtingu žmonijos kultūros paveldu, bet ir nuostabia gamta, traukiančia ne vieną poilsiautoją atrasti jos kalnų tarpeklius ar laukinius paplūdimius. Prisiklausę ir prisiskaitę puikiausių atsiliepimų apie šią salą, net nedvejodamos nusipirkome bilietus ir iš Atėnų su vietinėmis oro linijomis ,,Viola" pasiekėme Kretos sostinę –Heraklioną. Iš oro uosto visuomeniniu transportu nuvažiavom tiesiai į nakvynės vietą Infiniti City Boutique Hotel. Kambarys pasirodė gan erdvus, su didžiuliu balkonu, pro kurio šoną galėjome matyti jūrą.
Tačiau ne pro balkoną, koks jis didelis ir fainas bebūtų, gėrėtis Kreta atvykome, tad numetame kuprines ir – į miestą. Diena dar tik įpusėjusi, todėl pirmiausia nutariame aplankyti žymiuosius Knoso rūmus, kurie nuo miesto centro nutolę apie 5 km. Juos nesunkiai pasiekiame miesto autobusu. Nusiperkame bilietus ir įžengiame į legendomis apipintus Knoso rūmus, tiksliau jų griuvėsius.
Taip, apie Mino civilizaciją buvome girdėję, esame susipažinę ir su senovės graikų legendomis apie Minotaurą ar Dedalą ir Ikarą, todėl buvo labai smalsu pasivaikščioti po senovės miesto griuvėsius.
Knosas tai karališkas Mino civilizacijos miestas ir, manoma, seniausias Europos teritorijoje esantis miestas. Pirmųjų rūmų laikotarpiu (2000 - 1700 m. pr. Kr.) Knose gyveno apie 18 000 gyventojų. Per 1700 m. pr. Kr. įvykusį žemės drebėjimą miestas buvo sugriautas, tačiau neilgai trukus buvo atstatytas. Antruoju laikotarpiu (1600 – 1400 m. pr. Kr.) čia jau gyveno apie iki 100 000 gyventojų. Tuo metu tai buvo vienas didžiausių pasaulio miestų ir klestėjo maždaug 1000 metų, kol apie 1380–1100 m. pr. Kr. palaipsniui prarado savo galią ir galiausiai buvo visiškai apleistas.
Miesto statiniai yra netaisyklingo planavimo, pritaikyti prie reljefo. Rūmuose naudojamos Kretai savitos į apačią siaurėjančios kolonos. Sienos puoštos architektūrinėmis formomis ir glazūruotomis plytelėmis bei freskomis, kurių išlikę originalai saugomi Herakliono muziejuje.
Knoso rūmai Kretoje buvo vadinami „labirintu“, nes rūmuose esančiose šventovėse dažnai aptinkamas ritualinio dvigubo kirvio – „labrys“ atvaizdas. O mūsų laikus pasiekę graikų mitai sako, kad Knosą įkūrė legendinis karalius Minas. Miestas garsėjo Mino rūmais, kuriuose, pasak tų pačių mitų, buvo Minotauro labirintas, kurį sukonstravo legendinis Dedalas. Labirintas buvo skirtas pabaisai Minotaurui: pusiau žmogui, pusiau jaučiui. Šią legendą primena Knoso rūmų simboliu tapę jaučio ragai.
Jei kalbėsime ne apie legendas, o apie realius istorinius atradimus, tai 1900 m. britų archeologas Arthur Evans pradėjo šios vietovės kasinėjimus. Rastos rūmų liekanos tarsi patvirtino legendą apie Minotaurą: patalpų išsidėstymas atrodė tikrai panašus į labirintą, be to, buvo rasta daug jautį vaizduojančių freskų ir skulptūrų.
Įdomesnė teorija, kurią dėsto vokiečių archeologas Hans Georg Wunderlich. Jo nuomone pastatų kompleksas, vadinamas rūmais, buvo mirusiųjų mauzoliejus ir niekas juose niekada negyveno. Buvo rasti aukšti ąsočiai, kuriuose, pradžioje manyta, buvo laikomi grūdai arba aliejus. Tačiau, anot Hans Georg Wunderlich, ąsočiai turėjo urnų paskirtį. Akmeniniai luitai yra ne kas kita, kaip sarkofagai. Teorija įdomi, tačiau visgi nerasta jokių žmogaus palaikų: nei skeleto liekanų, nei pelenų rūmų griuvėsiuose.
 |
| Ąsočiuose buvo laikomi grūdai (o gal palaikai?) |
Svarbiausia Knoso rūmuose buvo Sosto salė (menė). Tikroji Sosto salės paskirtis yra nežinoma, tačiau yra dvi pagrindinės teorijos. Pirmoji teorija teigia, kad ši salė buvo karaliaus ar jo žmonos sostas ir čia buvo rengiami teismai. Antroji teorija teigia, kad ši erdvė buvo skirta deivėms.
 |
| Sosto salė |
Šalia šiaurinio įėjimo esantis pastatas puoštas įsiutusio jaučio, viena iš Knoso simbolių, freska. Šventojo jaučio simbolis pergyveno Mino civilizaciją ir padėjo pamatus mitui apie Minotaurą atsirasti.
 |
| Šventojo jaučio freska |
Knoso rūmuose praleidome ne mažiau kaip pora valandų, todėl grįžę į miestą pirmiausia dairėmės, kur galima būtų jaukiai pasėdėti ir skaniai pavakarieniauti. Išsirinkome restoraną-taverną Antipodas (Korai 13, Heraklionas). Ji buvo kiek atokiau nuo gatvės, medžių apsuptyje, be to, beveik visi staliukai buvo nusėsti vietinės publikos, o tai pati geriausia rekomendacija. Ir tikrai neapsirikome. Užsisakėme graikiškų salotų, kiaulienos šonkauliukų, alaus. Pavalgėme labai sočiai ir skaniai. Prie viso to gėrio, kurį išsirinkome, dar gavome paragauti kelis desertukus ir po mažą stikliuką ouzo su medumi.
 |
| Taverna Antipodas |
Po tokios sočios vakarienės nutariame, kad būtina pasivaikščioti, sukratyti maistą ir leidžiamės klaidžioti po vakarinį Herakliono senamiestį. Kas sakė, kad Heraklions neįspūdingas miestas? Netiesa! Mums labai patiko siauros senamiesčio gatvelės ir platus pėsčiųjų bulvaras, vedantis tiesiai į Venecijos uostą, graikų ortodoksų bažnyčios ir venecijietiški statiniai, šurmuliuojantys, pilni gyvybės barai ir tylūs parkų takeliai.
Mums kilo klausimas, kodėl mieste tiek daug venecijietiškos architektūros detalių? Atsakymą randame miesto istorijoje. Heraklioną (Iraklio) 824 m. įkūrė saracėnai. Jie iškasė griovį aplink miestą ir įkūrė uostą, kuriuo leido naudotis piratams, puldinėjusiems Bizantijos teritorijas Egėjo jūroje. 961 m. Nikiforas Fokas, vėliau tapęs Bizantijos imperatoriumi, neapsikentė, išsilaipino Kretoje ir apgulė miestą. Miestas krito, saracėnai buvo išžudyti, miestas nusiaubtas ir sudegintas. Atstatytą miestą 243 metus valdė Bizantija.
1204 m. miestą nusipirko Venecijos Respublika. Venecijiečiai miestą apjuosė tvirtove, kuri saugojo miestą nuo išorės priešų. Valdžiai įtvirtinti iš Venecijos į Kretą buvo perkeliamos ištisos šeimos. Dviejų kultūrų bendras egzistavimas ir italų renesansas sukėlė menų, architektūros suklestėjimą. Tuo metu statyti pastatai įgavo lengvumo, venecijietiškai architektūrai būdingų detalių. Per Kretos karą (XVII a. vidurys) osmanai buvo apgulę miestą 22 metus. Manoma, kad tai ilgiausia apgultis istorijoje. Osmanams valdant uostas nuseko ir laivininkystė persikėlė į salos vakaruose.
1898–1908 m. miestas atsidūrė britų valdžios teritorijoje. Tuo metu miestas buvo pavadintas Heraklionu pagal romėnų uostą Heracleum (Heraklio miestas), kurio tiksli vieta nežinoma. 1913 m. Kreta ir Heraklionas tapo Graikijos karalystės dalimi.
 |
| Lodžijos vidinis kiemas |
Išraiškingiausias venecijietiškos architektūros palikimas – miesto centre stovinti Herakliono lodžija. Tai pastatas, turintis atvirą erdvę savo viduje. Herakliono lodžija buvo pastatyta 1620 m. dožo Frančesko Morosinio paliepimu. Venecijos Respublikos valdymo metais čia susirinkdavo miesto didikai spręsti salai aktualių klausimų. Osmanų valdymo laikotarpiu čia miesto taryba vedė derybas tarp Herakliono ir turkų valdžios atstovų. XIX a. pabaigoje pastatas tapo nebefunkcionalus. 1915 m. miesto žvilgsnis vėl atsisuko į lodžiją – prasidėjo rekonstrukcija, kuri baigėsi tik po II Pasaulinio karo. Dabar čia vyksta įvairūs renginiai, parodos.
 |
| Morosinio fontanas |
Visai netoli lodžijos – Venizelos aikštėje –miestiečius džiugina fontanas su liūtų galvomis. Fontanas pavadinta dožo Morosinio vardu, to paties, kuris rėmė lodžijos statybą. Fontanas iškilo XVII a. Iki jo atsiradimo miestelėnai buities reikmėms naudojo lietaus ir šulinių vandenį. Pastačius šį fontaną išspręsta vandens problema. Buvo sukonstruotas 15 km akvedukas, kuriuo vanduo bėgdavo iš kalnų. Fontano forma primena gėlę su 8 žiedlapiais. Centre ant pakylos stovi 4 marmuriniai liūtai, kuriems iš nasrų bėga vanduo. Fontanas tikrai gražus ir yra tapęs miesto gyventojų mėgiama susitikimų vieta.
 |
| Osmanų mečetė (1856 m.), dabar Šv Tito bazilika |
Agiou Titou aikštėje langų vitražais dėmesį traukia šv. Tito graikų stačiatikių bažnyčia, įsikūrusi buvusioje Osmanų mečetėje, statytoje 1856 m. Tai antra pagal dydį bažnyčia Heraklione po Šv. Mino bažnyčios. Joje nuo 1966 m. laikomas Šventojo Tito, salos globėjo, relikvijorius. Įėjimas visiems nemokamas, tačiau, kaip suprantate, vakare maldos namai būna uždaryti, tad viduje neteko apsidairyti.
 |
| Bebo fontanas |
Toliau beklaidžiodamos po vakarines miesto gatves Kornaros aikštėje aptikome dar vieną fontaną be vandens. Jį XVI a. viduryje pastatė kapitonas Gianmatteo Bebo, todėl ir šiandien fontanas išlaikė Bebo vardą. Iš Kornaros aikštės prasukome pro tuščias gatves, kuriose dieną vyksta turgaus prekyba. Dabar veikė tik kelios užeigos, kurių vienoje ir prisėdome. Vakarinis pasisėdėjimas šurmuliuojančioje lauko tavernoje ir taurė vyno suteikė jėgų dar paklaidžioti po Heraklioną.
 |
| Vakarėja. Herakliono turgaus gatvė |
Visai netoli nuo mūsų laikino būsto stovi didžiulės tvirtovės mūrai, pastatyti venecijiečių ir skirti gintis nuo osmanų antpuolių. Tvirtovė pastatyta ant platformos, kuri buvo formuojama iš akmenų. Pastatas turi 2 aukštus, 26 patalpas, sienų storis vietomis siekia net 8,7 m., visas plotas apima 3600 kv. m. Pirmame aukšte buvo kalėjimas, atskiri kambariai skirti sandėliavimui, kareivinės. Tvirtovė turėjo girnas kur malė grūdus, kepė duoną. Priešais tvirtovę, uosto skliautuotose arkadose, buvo statomos ir remontuojamos didžiulės medinės karo galeros, padėjusios Venecijai įsiviešpatauti jūroje. Nuo Osmanų imperijos laikų tvirtovė vadinama Kaules, verčiant iš graikų kalbos, tiesiog tvirtovė. Čia ir baigiasi šios dienos mūsų pažintis su Heraklionu. Traukiame namo.
Po pusryčių išsikraustome iš apartamentų ir dar kartą pereiname Herakliono senamiesčiu, dabar jau šviesoje. Aplankome Šv. Mino katedrą (Saint Minos Catedral). Šv. Mino katedra, svarbiausia graikų ortodoksų bažnyčia Kretoje, iškilo šalia senosios Šv. Mino bažnyčios 1895 metais. Poreikis statyti naują bažnyčią iškilo todėl, kad senoji katedra buvo labai maža ir tikintieji, augant Herakliono populiacijai, nebetilpo į senąją. Ir šiandien dar galime pamatyti ir palyginti abi Šv. Mino katedras.
Katedra skirta Šv. Minui, kuris laikomas Herakliono miesto globėju. Jaunystėje jis tarnavo romėnų armijoje, tačiau prasidėjus krikščionių persekiojimui, pasitraukė į kalnus, kur išgyveno 50 metų. Grįžęs į civilizaciją, prisipažino apie savo tikėjimą ir buvo nulinčiuotas. Nors Šventasis Minas yra paskelbtas Herakliono globėju, jis neturi jokių tiesioginių sąsajų su šiuo miestu. Žinia, kad Osmanų imperijos valdymo laikais Kretos krikščionys buvo persekiojami dėl tikėjimo. Sklando pasakojimas, kad vieno persekiojimo metu pasirodė Šv. Minas ir išgelbėjo juos nuo mirties. Nuo to laiko Šv. Minas tapo Herakliono globėju.
Naujojoje katedroje gali sutilpti iki 8 000 žmonių. Katedros skliautus puošia nuostabios freskos, ant sienų kabo daugybė šventųjų paveikslų, arkos ir kitos erdvės padengtos tipiškai graikiškais ornamentais. Įėjimas į katedrą nemokamas.
 |
| Šv. Mino katedros vidus |
Visai šalia Šv. Mino katedrų stovi dar viena senovę menanti Ayia Aikaterni of Sinaites bažnyčia. Bažnyčia, manoma, statyta XVI a. ir priklausė šioje vietoje įsikūrusiam šv. Kotrynos vienuolynui. Nuo XVI amžiaus vidurio iki XVII amžiaus vidurio vienuolyne veikė kaip universitetinė mokykla ir jame mokėsi daug žymių vietos bendruomenės narių. Sakoma, kad ten mokėsi net garsusis dailininkas Domenicos Theotokopoulos mums geriau žinomas El Greco vardu. 1669 m. turkams užėmus Heraklioną, bažnyčia buvo paversta musulmonų mečete iki XX amžiaus pradžios, kai Kreta išsilaisvino. Šiandien bažnyčios patalpose veikia Herakliono bažnytinis muziejus. Pamaldos šioje bažnyčioje vyksta tik vieną kartą per metus – šv. Kotrynos dieną, lapkričio 25 d.
 |
| Ayia Aikaterni of Sinaites |
Pasidairę po bažnyčių kompleksą traukiame link oro uosto, kur išsinuomojame automobilį, pamojuojame Heraklionui ir riedame pasidairyti po Kretos salą. Kelias fantastiškai gražus: dalis jo driekiasi palei jūra, kita dalis vingiuoja tarp kalnų, apaugusių violetinės spalvos gėlėmis. Įspūdingiausias vaizdas atsivėrė pravažiavus Agios Nikolaos miestą - negalėjome nesustoti. Po kojomis boluoja miestas, tolyje ūke skendi kalnų kontūrai, o mėlynoje jūroje supasi nedideli laiveliai. Žinoma, puolėme fotografuoti, bet...mūsų telefonų kameros nebuvo pajėgios užfiksuoti grožio, kokį matė akys.
Dar keli kelio vingiai ir mes pasiekiame tikslą - Plaka. Tai nedidelis miestelis iš kurio kursuoja keltai į Spinalongos salą. Šį maršrutą pasirinkome neatsitiktinai, jį inspiravo prieš keletą metų perskaityta knyga Sniegena: Victoria Hislop. Sala, kuri buvo tokia paveiki, kad atskridus į Kretą pirma mintis buvo – būtina aplankyti Spinalongą. Ir štai mes čia. Iki kelto dar gera valanda, todėl prisėdame kavinėje, iš kurios puikiausiai matosi mūsų kelionės tikslas – nedidelė, uolėta, skurdžia augalija pasipuošusi sala.
Keltas į salą plaukia vos pusvalandį. Išsilaipiname nedidelėje prieplaukoje. Čia pat bilietų kasa, netoliese matosi nedidelė terasa su keliais staliukais, prie kurių galima prisėsti ir atsigerti kavos ar sulčių (ką ir padarėme vėliau, prieš paliekant salą). O dabar nusiperkame bilietus ir pro mūrinius tvirtovės vartus žengiame į šiurpia istorija garsėjantį miestą.
 |
| Spinalonga salos gamta |
Sala kažkada buvo ne sala, o Kolokhitos pusiasaliu, tačiau XVI a. viduryje venecijiečiai nusprendė ją atskirti nuo sausumos ir ant antikinio miesto Olous griuvėsių pastatyti fortą, skirtą Spinalongos ir Mirabello įlankų apsaugai nuo tuo metu itin dažnai pasitaikančių piratų antpuolių. Spinalongos pavadinimą taip pat sugalvojo venecijiečiai: lotyniškai ,,spina lunga" reiškia ,,ilgas dyglys", nors kretiečiai dar ir šiandien salą vadina senuoju Kolidon vardu. XVII a. viduryje Osmanų imperija išstūmė venecijiečius iš Kretos, tačiau maža Spinalongos sala dar visą pusšimtį metų išliko Venecijos pavaldume. XIX a. antroje pusėje prasidėjus kretiečių sukilimams prieš Osmanų imperiją turkai pamažu pradėjo trauktis iš Kretos – dalis jų apsigyveno Spinalongos saloje. Ir tik 1903 m., kai į salą pradėjo gabenti sergančiuosius raupsais, turkai paliko salą.
Iš Plaka miestelio sala atrodė gana skurdžiai, tačiau realiai salos augmenija mus nuteikė visai smagiai: aukšta išdegusi žolė, su kur-ne-kur pasimėčiusiais laukinių gėlių žiedais, nuo stipraus vėjo pasvirusios pušys ir lyg atsvara skurdžiam peizažui – žydras įlankos vanduo su tolyje pro ūką vos matomais kalnų kontūrais.
 |
| Tvirtovės vartai |
Einam palei venecijiečių suręstos tvirtovės sieną. Pralindę pro išlikusią tvirtovės vartų arką atsiduriame prie jūros. Nuo šios vietos puikiai matosi Plaka. Galiu tik įsivaizduoti, kaip šioje vietoje stovėjo į salą atgabenti raupsuotieji ir, apverkdami savo buvusį gyvenimą, žiūrėjo į prarastus namus, paliktas šeimas.
 |
| Venecijiečių tvirtovės sienos |
Kaip minėjau, 1903 m. į Spinalongą buvo atplukdyti pirmieji raupsais sergantys asmenys. Raupsai tuo metu buvo nepagydoma liga, kurios paniškai buvo bijoma. Todėl vos įtarus šią ligą žmonės buvo išplukdomi į salą. Vaikai atskiriami nuo motinų, vyrai nuo žmonų... Visi jie žinojo, kad į savo gimtuosius namus nebegrįš, galės tik iš tolo pamojuoti krante likusiems savo artimiesiems. Perėję tamsiu, per uolą iškaltu tuneliu (kuris yra išlikęs iki šiol), žmonės tarsi patekdavo į gyvų mirusiųjų miestą. Pirmieji atvykėliai savo gyvenimą pradėjo kurti iš naujo: statėsi namus, kepė duoną, augino daržoves, tuokėsi, gimdė vaikus ir laukė stebuklingo išgijimo arba mirties. Pirmiesiems, žinoma, buvo sunkiausia. Vėliau atplukdytieji jau rado čia įsikūrusius žmones, galėjo kliautis jų pagalba. Saloje veikė mokykla, buvo ligoninė, bažnyčia.
 |
| Vienas iš Spinaloggos namų |
Čia dirbantys gydytojai bandė vis naujas naujas vakcinas, tačiau tik 5-ame XX a. dešimtmetyje buvo atrasti ir patvirtinti skiepai nuo raupsų. O iki tol mirusiuosius skaičiuodavo dešimtimis, o gal ir daugiau. Laidojami jie buvo bendrame kape, tad paminklų čia nieks nestatė ir vardų ir pavardžių nerašė. Paskutinysis ligonis iš Spinalongos buvo išgabentas 1957 m. Tad sala daugiau nei penkiasdešimt metų buvo raupsuotųjų namais.
 |
| Taip dabar atrodo raupsuotųjų gyvenvietė |
 |
| Krosnis, kurioje buvo kepama duona |
 |
| Ligoninės griuvėsiai |
Gatvės gale, kiek atokiau nuo gyvenvietės išlikę ligoninės griuvėsiai. Į ligoninę guldydavo tik sunkiai bevaikščiojančius, nebegalinčius savęs prisižiūrėti, ligonius. Juos slaugydavo tie patys, jau pasveikę, žmonės iš salos. Įeidami ar išeidami iš ligoninės turėjo dezinfekuotis, nuolat skalbti drabužius, griežtai laikytis higienos reikalavimų.
 |
| Aguonų liepsnelės tarp suskilusių Spinalongos sienų |
Saloje praleidome kelias valandas, tad vėl grįžus į Plaką saulė jau siekė horizontą, o mes dar turėjome pasiekti Sitia miestą, kuriame buvome nusimatę nakvynę. Atrodo, kelias netolimas, tačiau laikas lekia taip greitai, kad Sitia pasiekiame jau sutemus. Vakarienei apsiperkame pakeliui užsukę į parduotuvę. Nakvynės vieta miesto pakraštyje, tad pasižvalgyti po centrą šiandien jau nepavyks. Pavalgome ir į lovas.
 |
| Pusryčiai |
Kitą rytą keliamės anksti. Susitvarkome, daiktus susinešame į mašiniuką, atsisveikiname ir važiuojame į centrą. Miestas dar tik bunda. Kavinės stato stalus, šluoja nuo vakar vakaro likusias šiukšles. Susirandame vieną jau veikiančią kavinukę, kurios staliukai išsidėstę krantinėje. Užsisakome kavos, sumuštinių ir kol pusryčiaujame, gėrimės bundančiu miestu.
 |
| Tolyje matosi Kazarmos griuvėsiai |
Po pusryčių pasivaikštome po vis dar tuščias miesto gatves ir skverus. Tai pats geriausias metas pasižvalgyti – žmonių nedaug, jau nekalbant apie turistus ar poilsiautojus, kurie vis dar vartosi lovose, saulė dar neįkaitino grindinio, visi sutiktieji dar šypsosi nepavargę po dienos darbų. Tobulas laikas!
Gėrimės gražiai sutvarkyta, palmėmis apsodinta promenada, tolyje boluojančiais šiuolaikiniais gyvenamaisiais namais. Virš jų išryškėja Kazarmos tvirtovės griuvėsiai, vieninteliai menantys Venecijos laikus. Jų pavadinimas taip pat sietinas su venecijietišku laikotarpiu Casa de Arma. Miesto istorija prasideda dar karaliaus Mino laikais, tęsiasi Venecijos valdymo laikotarpiu, o XVI a. nutrūksta - miestas sunaikinamas žemės drebėjimo ir piratų antpuolių. Miestas atstatomas ir pradeda naują gyvenimą jau turkų valdymo laikotarpiu.
 |
| Apžvalgos suoliukas |
Šiandien Sitia laikoma Lassithi provincijos sostine. Miestas turi kurorto statusą, nors vis dar neatrastas užsienio turistų, yra gausiai lankomas vietos gyventojų. Nenuostabu, nes mieste esantis oro uostas vykdo tik vietinius skrydžius. Perspektyvoje numatoma jį plėsti. Gaila, nes dabar ramus kurortinis miestelis, įsigalėjus masiniam turizmui, praras savo žavesį ir čia tvyrančią ramybės aurą.
 |
| Rytinis miegas saldžiausias |
Tačiau ne tik Sitia yra verta dėmesio, daug dėmesio susilaukia ir netoliese esantys Richtis ir Zakros (dar vadinamas Mirusiųjų) tarpekliai. Kaip rašoma, tai nuostabūs gamtos sukurti takai, kuriais malonu pasivaikščioti. Mes jų nelankėme, nes planuose buvo Samaria tarpeklis, pabijojome, kad tarpeklių gali būti per daug :) Tai gi, paliekame Sitia ir važiuojame į Toplou vienuolyną. Kelias vingiuoja tarp neaukštų kalnų, nuo kurių atsiveria puikūs apylinkių vaizdai ¬ nesustoti neįmanoma.
Praeiname graikų skulptoriaus Manolio Tzobanakis skulptūrinę kompoziciją, skirtą pasipriešinimo kovose žuvusiems vienuoliams. Istorija tokia, kad čia gyvenę vienuoliai itin aktyviai dalyvavo tiek XIX a. pasipriešinimo kovose prieš turkus, tiek per vokiečių okupaciją Antrojo pasaulinio karo metais.
 |
| Manolio Tzobanakis skulptūrinė kompozicija |
Toplou arba Panagia Akrotiriani vienuolynas, manoma, įkurtas dar XIV a., ir iki šiandien yra vienas svarbiausių ir gražiausių vienuolynų Kretoje. Vienuolyną supa 10 metrų aukščio siena. Vienuolyno teritorija užima 800 kv. m. plotą. Vienuolyno pastatai yra trijų aukštų, kuriuose įrengta 40 kambarių (pageidaujant, galima užsisakyti nakvynę). Manoma, kad vienuolyne yra 100 durų, tačiau tik 99 iš jų rastos.
 |
| Vienuolyno kiemas |
Vienuolyno ansamblyje į 33 m aukštį kyla 1587 m. statyta akmeninė varpinė. Jos viršu puošia kupolinis stogas ir masyvus kryžius.
 |
| Varpinė |
Vienuolynas atviras visuomenei, todėl, susimokėję simbolinį kelių eurų mokestį, įeiname į vidų. Vienuolyno muziejuje saugomos įspūdingos XV a ikonos. Jų nuo lankytojų neskiria joks stiklas, galima net ranka paliesti, tačiau... ranka nekyla liesti tokių vertybių, tik akimis gėrimės.
Apeiname vienuolyno kiemus, aplankome sodą, kuriame vienuoliai augina citrinas, alyvuoges ir vynuoges. Vienuolyne šiandien gyvena 4 vienuoliai –vieną jų net susitikome. Vienuoliai ne tik meldžiasi, bet iš savo išaugintų vaisių gamina vyną, raki ir alyvuogių aliejų, kuriuos parduoda. Vienuolyne pagamintų produktų galima įsigyti čia pat esančioje parduotuvėlėje.
 |
| Vienuolyno citrinmedis |
Iš vienuolyno, keliu, einančiu Viduržiemio jūros pakrante, važiuojame toliau tyrinėti Kretos grožybių. Besidairant pro automobilio langus akį patraukia nuostabi geltono smėlio įlankėlė. Sustojame. Jau nuo kelionės pradžios svajojome išsimaudyti laukiniame paplūdimyje. Svajonės pildosi! Visoje teritorijoje ilsisi tik pora žmogelių, kurie nekreipia jokio dėmesio į tris damas, besiruošiančias nerti į žydrą Viduržiemio jūros vandenį. Pusvalandis plūduriavimui, dar pusvalandis apdžiūti ir vėl į kelią.
 |
| Laukinis paplūdimys |
Kitas stabtelėjimas visai netikėtas, nes pakelėje pamatėme dėžes, prikrautas pomidorų ir agurkų. Supratome, kad kviečiama pasivaišinti, tai nepasikuklinome, prisirinkome pilnas saujas, bus gardi vakarienė:)
 |
| Daržovės for free |
Už kelių žingsnių nuo free daržovių pamatome baltai mėlyną namelį, prie kurio pastatytos lentynose puikuojasi ne tik pomidorai ir agurkai, bet įvairiomis spalvomis viliojo pipiriukai, baklažanai, svogūnai, cukinijos ir kitos daržovės. Išsirenkame kelis pipirus, cukiniją. Iš namelio atskubėjusi moteriškė ragina pirkti daugiau, o mums atsisakius, prikrauna krepšį svogūnų, pomidorų, agurkų, sako, čia dovana. Štai kokie svetingi Kretos žmonės !
 |
| Kaimo krautuvėlė |
 |
| Pakelės užeiga ΤΟ ΔΑΣΑΚΙ |
Pavalgome tikrai gardžiai, kaip pas mamą. Salotos su daug aliejaus ir pora gabalų fetos sūrio, šonkauliukai gerai paskrudę, alus gardus (kas nevairuoja :)
 |
| Tradicinės graikiško salotos |
Sočioms ir keliauti smagiau. Kelias nuo pajūrio pasisuka arčiau kalnų, palengva keičiasi ir gamtovaizdis. Kalnų šlaitai tankiai apžėlę rausvai violetiniais krūmeliais, iš tolo atrodo tarsi kilimas paklotas.
Stabtelim – matome ranka rašytą nuorodą į krioklį. Mašiną paliekame pakelėje ir žygiuojame smėlėtu takeliu. Ilgai žygiuojame, bet krioklio kaip nėra, taip nėra. Sutinkame porą, kuri, kaip ir mes, ieško krioklio. Persimetame keliais žodžiais, jie žygiuoja toliau, o mes grįžtame prie automobilio. Pagavo azartas – sulipame į mašiniuką ir tuo pačiu keliu tęsiame paieškas. Pakeliui prigriebiame jau mums pažįstamą porą ir važiuojame tol, kol kelias visai susiaurėja. Mums priešpriešiais išnyra keli žmonės, kurie, kaip supratome, eina nuo krioklio. Sustojame šnektelėti. Jie paaiškina, kad su mašina tai niekaip, o pėsčiomis dar kokie 5 km, o krioklys tikrai nevertas tokių pastangų. Nutariam, gana, visi grįžtame į pradinį tašką – kelią, kur pamatėme rodyklę – ir sugaišę kelias valandas laiko, važiuojame tolyn. Bet juk atostogos ir pasivaikščioti gražiais Kretos takeliais visai įdomu.
 |
| Pasiruošę užkandžiauti |
 |
| Virtuvėlė |
Tiesa, apartamentai įrengti pusrūsyje, tai vienintelis minusas, bet mums vienos nakties poilsiui labai tiko. Apsižiūrėjome, pasiklabėjome su šeimininke ir, kol dar visai nesutemo, nutarėme pasižvalgyti po miestą. Ta miesto dalis, kurioje mes apsistojome, nebuvo kurortinė, todėl ir žvalgytis nelabai buvo į ką. Perėjome pagrindine gatve, užsukome į pyraginę (vienintelė, kuri dar buvo atvira), nusipirkome po pyragėlį ir dar gavome dovanų dėžę bandelių! Pardavėja įteikė, nes parduotuvė užsidaro miegelio, o rytoj jau bus prikepta šviežių.
 |
| Miegamasis |
Tai gi, su visom bandelėm grįžome į apartamentus, pavakarieniavome po žvaigždėmis (kaip minėjau, šeimininkė koše pavaišino) ir į lovas. Kitos dienos rytą, papusryčiavę spalvingame kiemelyje, išjudėjome link Retimno.
 |
| Kiemo fragmentas |
Kretos salą kertame skersai, pro langus matosi aukštos (mūsų akimis) viršukalnės, galima net sniego lopinėlius įžiūrėti. Tačiau įdomiausi reginiai yra visai čia pat, šalikelėje. Net sustojame.
Nors buvome skaitę ir matę ne vieną nuotrauką, tačiau savo akimis pamatyti ožkas, įsiropštusias į medžius, yra tikra atrakcija. Smagu žiūrėti, kaip jos kapanojasi ir lapelius skabo. Pamatę mus, pradeda artėti – gal ką skanaus pasiūlysime. O mes netikusius, net duonos kriaukšlės neturime. Susigėstame ir spūdiname nuleidę galvas į mašiną.
 |
| Alpinistės :) |
 |
| Su viltimi: gal ką skanaus turi? |
Kitas sustojimas – Spili miestelis. Pro automobilio langą miestelis mums pasirodo jaukus, todėl nutariame sustoti puodeliui kavos. Šis miestelis (o gal kaimas?), kuriame gyvena apie 800 vietinių gyventojų, yra kryžkelė tarp šiaurinės ir pietinės Kretos pakrančių. Žodis "spili" graikų kalba reiškia "urvas" ir manoma, kad savo vardą miestelis gavo nuo netoliese esančių urvų. Pagrindinė miestelio įžymybė yra Liūtų fontanas – tai eilė liūtų galvų, kurioms iš nasrų trykšta vėsus šaltinio vanduo.
 |
| Liūtų fontanas |
Nuo Liūtų fontano aukštyn kyla akmenimis grįsta gatvelė. Iš abiejų jos šonų rikiuojasi jaukios kavinukės, nedidelės suvenyrų parduotuvės, vaisių prekyvietės. Žmonių nedaug: pirma, miestelis nėra pajūryje, antra, dar ankstyvas rytas. Prisėdame vienoje iš nedaugelio jau duris atvėrusių kavinių. Šviežiai spaustos granatų sultys ir kavos puodelis – patys tobuliausi priešpiečiai.
 |
| Spili gatvė |
Toliau mūsų kelias vingiuoja iki Retimno, vieno garsiausio Kretos kurortinio miesto (gr. Ρέθυμνο = Rethymno), kuriame gyvena apie 40 000 gyventojų, o kita tiek atvyksta čia pailsėti. Vietovė gyvenama jau nuo Mino civilizacijos laikų, tačiau dabartinis Retimno miestas iškilo XIII a. salą užvaldžius venecijiečiams. Jis tapo svarbiu prekybiniu centru tarp Chanijos ir Herakliono, imta statyti puošnūs gyvenamieji namai, bažnyčios, steigėsi mokyklos ir literatų draugijos, miestas aktyviai įsitraukė į tuometinį Europos kultūros gyvenimą. Deja, 1646 m. miestą užkariavo osmanai ir pradėjo dygti mečetės bei įsigalėti turkiška kultūra. Ryšys su Europa nutrūko, tačiau bendra Retimno išvaizda iš esmės nepasikeitė. Tai tokia istorija.
 |
| Porta Guora - didieji miesto vartai |
Automobilį pasiliekame senamiesčio prieigose ir pro Porta Guora vartus patenkame į senamiestį. Senoji miesto dalis pilna siaurų senų gatvelių, yra daugybė senų Venecijos stiliaus statinių su aukštais langais ir puošniais (kartais - keistai įkomponuotais) balkonais.
 |
| Keisti Retimno balkonai |
Pačiame senamiesčio centre puikuojasi garsusis Rimondi fontanas, kuris daugelį amžių gaivino Retimno gyventojus vėsiu vandeniu iš Vrysino kalno. Fontanas buvo pastatytas 1626 m., valdant Venecijos gubernatoriui A. Rimondi. Fontano aukštis siekia tris metrus, fasadas susideda iš keturių kolonų, stovinčių ant nedidelio akmeninio paaukštinimo. Tarp kolonų suformuotos liūtų galvos, kurioms iš nasrų teka vanduo (bent jau turėtų tekėti). Prie kolonų pagrindo suformuoti akmeniniai dubenys vandeniui surinkti. Mums lankantis iš fontano nenulašėjo nei vienas vandens lašelis - gal kitiems lankytojams geriau pasiseks.
 |
| Rimondi fontanas |
Rimondi fontanas yra Piazza Platano aikštėje, netoli uosto. Tai aukščiausias senamiesčio taškas. Tikima, kad įsimylėjėlių porelė, atsigėrusi vandens iš šio fontano, būtinai susituoks. Nuo Rimondi fontano siauromis gatvelėmis einame link įlankos.
Retimnas yra vienintelis miestas Kretoje, pastatytas ant kyšulio, o virš miesto iškilęs aukščiausias Kretoje Idos kalnas. Miestas pasižymi gera poilsio infrastruktūra, čia daug restoranų, kavinių, parduotuvių. Retimnas garsėja ir plačia, ilgiausia smėlėta pakrante (ilgesnė nei 15 km).
Retimno uosto krantinė visiškai atiduota turistams, čia puiki vieta pasivaikščioti, paragauti ledų arba vakarieniaujant restorane pro Egiptietiško švyturio bokštą stebėti besileidžiančią saulę.
 |
| Egiptietiškas švyturys |
Švyturį 1983 m. pastatė egiptiečiai. Tai 9 m. aukščio bokštas besibaigiantis užapvalintu stogeliu. Šiuo metu švyturys pagal paskirtį nebenaudojamas, tai greičiau turistams skirtas apžiūros objektas.
Nuo uosto krantinės vėl pasineriame į senamiesčio skersgatvių kerus. Nenustembame sutikę ne vieną katę, aiškiai žinančią, kad šiame mieste ji yra šeimininkė (beje, kaip ir visoje Kretoje).
 |
| Vėsūs skersgatviai karštą vasaros dieną |
Akmeniniai skersgatviai mums suteikia ne tik taip trokštamos vėsos, bet ir veda link Fortrezza tvirtovės. Viskas žavi šiame mieste, ar tai būtų įmantrios Venecijos laikus menančios arkos, ar griūvančios, laiko nualintos sienos.
 |
| Buvusio grožio likučiai |
 |
| Laisvas gyvenamasis plotas :) |
Galiausiai pasiekiame La Fortezza – tvirtovę pastatytą ant Paleokastro kalvos. Įdomu tai, kad dar iki tvirtovės atsiradimo šioje vietoje buvo Apolono ir Artemidės šventyklos. 1573 m. venecijiečiai, siekdami apsaugoti miestą nuo nuolatinių osmanų bei jūros piratų antpuolių, ėmėsi statyti tvirtovę. Statybos baigtos 1590 m. La Fortezza tapo citadele, kurioje buvo įsikūrusi miesto administracija. Miesto gyventojai tvirtove galėjo naudotis tik antpuolių metu. Vis dėlto jau po 55 metų osmanai užėmė citadelę ir mieste įvedė savo valdymą. Iki XX amžiaus pradžios citadelė buvo praplėsta – pastatyta daug administracinių pastatų, kelios bažnyčios, mečetės, kareivinės ir pan. Antrojo pasaulinio karo metu beveik visi jie buvo nugriauti. Šiandien už masyvių tvirtovės sienų nedaug kas išliko, tačiau atsiverianti miesto ir pakrantės panorama – puiki.
 |
| Venecijiečių tvirtovė ,,La Fortezza" ant Poleokastro kalvos |
Susipažinę su Retimno pagrindiniais lankytinais objektais, tęsiame savo kelinę link Chanijos. Šiuos miestus skiria nedidelis atstumas, vos 60 km. Skubėti nėra kur, todėl galime sustoti, ramiai pasivaikščioti jūros pakrante, išsimaudyti laukiniame paplūdimyje.
 |
| Maudynių vietelė |
Chaniją pasiekiame pavakare. Užsiregistruojame apartamentuose ,,Sea & City" ir, kambaryje numetę kuprines, lekiame pasižmonėti. Saulė jau visai prie laidos. Miestas apšviestas paskutinių spindulių tiesiog dvelkia romantika.
 |
| Vakaro romantika |
Chanija – antras pagal gyventojų skaičių Kretos miestas, iškilęs Antikos ir Bizantijos epochų laikotarpiu vietoje Kidonijos gyvenvietės. Chanija Venecijos valdymo laikais buvo tituluojama Kretos sostine.
Palengva eidamos krantine pasiekiame Venecijos uostą, kuris primena didelę Chanijos miesto svarbą Venecijos valdymo metu Kretoje (1204-1669 m.). Chanijos uostas užėmė antrą vietą po Venecijos uosto. Jame tilpo daugiau kaip 40 galerų, kurios kontroliavo jūrų prekybą rytinėje Viduržemio jūros dalyje.
 |
| Venecijos uostas ir raudonuojanti Firkos tvirtovė |
Praeiname kažkada miestą juosusią sieną ir pro įspūdingą raudonos spalvos pastatą – Firka tvirtovę, geriausiai išsilaikiusią venecijietiškos tvirtovės sienų dalį, ant kurios pastato, Kretai prisijungus prie žemyninės Graikijos, 1913 metų gruodį buvo iškelta Graikijos vėliava. Dabar čia įsikūręs Jūrų muziejus.
 |
| Miesto siena |
Nuo šios vietos puikiai matosi švyturys. Tiksli švyturio pastatymo data nėra žinoma, tačiau laikoma, jog pirmasis švyturys toje vietoje iškilo apie 1570-uosius, kada miestą valdė Venecija. Dabartinio švyturio autoriai – egiptiečiai, kurių valdžioje miestas buvo trumpą laiką XIX a., kurie rekonstravo bei patobulino italų darbą. Švyturio aukštis siekia 21 metrą. Šiuo metu švyturys savo tiesioginės paskirties nebeatlieka, bet veikia kaip turistų traukos objektas. Turistams leidžiama vaikščioti aplinkui, tačiau į statinio vidų patekti negalima. Įdomu tai, kad švyturio bokštas sudarytas iš trijų dalių: apatinė aštuonkampė, vidurinė šešiolikakampė, o viršutinė yra apskritimo formos.
 |
| Chanijos švyturys |
Už kelių žingsnių atsiveria atvira erdvė, kurios centre, apsupta venecijietiško stiliaus namų, stovi Kučiuk Hassan Paša mečetė, dar vadinta janyčarų mečete, nes jos statybą finansavo osmanų imperijos kariai janyčarai. O štai Chanijos gyventojai ją vadina Yali Tzamii (Jūros) mečete, nes ji pastatyta uoste, netoli vandens. Mečetė kaip maldos namai veikė iki 1923 m. Ši mečetė pasižymi pasižymintį pavyzdine islamo architektūra. Tai vienintelė Chanijoje išlikusi mečetė, primenanti Osmanų imperijos laikus. Įdomu tai, kad prie mečetės stovėjo ir minaretas, tačiau 1939 m. jis buvo nugriautas. Miestiečiai tuomet nutarė, kad į uostą įplaukiantys laivai pirmiausia pamato Kretos užkariautojų osmanų imperijos simbolį - mečetę su aukštu minaretu, o taip neturėtų būti.
 |
| Yali Tzamii (Jūros) mečetė |
Už mečetės, tarp naujai restauruotų, baltų namų išsiskiria keli namai-vaiduokliai. Tai per II-ą pasaulinį kartą subombarduoti namai, palikti kaip atmintis.
Chanijos krantinė pilna ne tik įvairių smalsumą keliančių objektų, ji puikiai pritaikyta lėtam pasivaikščiojimui ir poilsiui. Daug kavinių ir restoranų siūlo prisėsti ir, ragaujant graikiškus patiekalus, gėrėtis miesto ir jūros harmonija. Jei nenorite valgyti, laiką puikiai galima leisti ir prisėdus ant pakrantėje pastatytų suolelių.
Dar vienas laiko praleidimo būdas – įvairių blizgučių ar suvenyrų pirkimas iš krantinėje prisišvartavusių laivelių.
Kiek tolėliau nuo centrio, prieplaukos šone išsidėsčiusios įspūdingos XVI a. laivų statybos ir remonto dirbtuvės (Neoria). Venecijiečiai, norėdami labiau įsitvirtinti Kretoje, Chanijoje pastatė nemažai "neorijų". Pirmosios dvi neorijos buvo baigtos statyti 1526 m. O jau 1599 m. buvo užbaigtas visas pietinis neorijų kompleksas, kuris jungė septyniolika neorijų. Vėliau, siekiant išplėsti šiaurės rytų pylimą, pradedamos statyti dar penkios neorijos. Dvi iš jų buvo baigtos, tačiau trečioji - tik pusiau, nes buvo pastatytos tik sienos iki arkos. Turkijos valdymo laikotarpiu, sumažėjus neorijų poreikiui, buvo pakeista pirminė jų paskirtis - dabar neorijos buvo naudojamos kaip karinės sandėliavimo patalpos. Iš pradinio septyniolikos neorijų komplekso, devynios buvo nugriautos.
Šiuo metu išlikusi septynių neorijų grupė ir dar viena toliau į vakarus esanti neorija "Didysis arsenalas", kuriame šiandien įsikūręs Viduržemio jūros architektūros centras.
 |
| Septynių neorijų grupė |
Apėję uostą pasukame į miesto gilumą. Nors daugelis senųjų pastatų buvo sunaikinti karų ir plėšimų, senasis miestas – tai tarsi muziejus po atviru dangumi su puikiais Venecijos architektūros, susimaišiusios su turkų ir neoklasikiniais elementais, pavyzdžiais. Ši miesto dalis dažnai vadinama rytų Venecija.
 |
| Venecijietiškos gatvelės |
Užsukame į Dievo Motinos, dar vadinamą ir Trimartiri (Trijų Kankinių), katedrą, esančią pagrindinėje senamiesčio gatvėje, netoli Venecijos uosto. Dabartinė katedra buvo pastatyta senosios XIV a. Dievo Motinos bažnyčios vietoje, 1645 m., osmanams okupavus miestą, šventykla buvo paversta muilo fabriku, nepakeitus pirminio dizaino.
 |
| Katedra |
Legenda byloja, kad tuo metu miestą valdęs Mustafa Pasha Giritli buvo leidęs viename muilo fabriko kampe palikti Dievo Motinos ikoną, prie kurios graikų tikintieji nuolat melsdavosi. Vienam iš fabriko darbuotojų apsireiškė Dievo Motina ir paliepė išvykti iš miesto ir su savimi pasiimti ikoną. Šis taip ir padarė. Neilgai trukus Mustafa Pasha sūnus įkrito į netoliese gamyklos esantį šulinį ir sunkiai susižalojo. Mustafa Pasha ėmė melsti Dievo Motinai, prašydamas išgydyti sūnų, ir pažadėjo grąžinti bažnyčią tikintiesiems. Berniukas pasveiko, o Mustafa Pasha tesėjo pažadą ir 1860 m. buvo baigta bažnyčios statyba. Dievo Motinos ikona vėl įsikūrė šventovėje.
 |
| Katedros interjeras |
Katedros fasadas atspindi neoklasikinį architektūros stilių, kuriam būdingos netikros kolonos, karnizai, arkos. Bažnyčioje yra trys navos, iš kurių centrinė nava skirta Dievo Motinos apsireiškimui, pietinė - trims kankiniams, o šiaurinė - šventajam Mikalojui, Interjerą puošia žymių graikų menininkų religiniai paveikslai.
 |
| Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios bokštas |
Kitą bažnyčią atradome visiškai netikėtai, kai pralindę pro arką, atsidūrėme buvusio Šv. Pranciškaus vienuolyno kieme. Jame ir pamatėme Chanijos katalikų Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios bokštą. Iš gatvės jos net nesimato. Bažnyčia pastatyta 1879 m. Šventoriuje įsikūręs liaudies meno muziejus. Kieme stovi paminklas Šv. Pranciškui Asyžiečiui. Ant vienos iš bažnyčios sienų įrengtas saulės laikrodis.
 |
| Jaukios senamiesčio gatvelės |
Beklaidžiojant tarp siaurų senamiesčio gatvelių aptinkame ne vieną nuostabų kiemelį, jaukią parduotuvėlę, kavinukę, namo sienas, nukabinėtas mini paveikslėliais (jausmas tarsi eičiau Vilniaus Literatų gatve). O kur dar nuostabios mėlynos langinės! O kur Venecijos laikus menantys mūrai!
Viskas čia nuostabu, galima būtų klaidžioti valandų valandas, tačiau turime dar vieną užduotį sau – išsirinkti patikusį restoraną iš daugybės jų, esančių senamiesčio skersgatviuose ar uosto krantinėje bei tiesiog neskubant prisėsti, atsipalaiduoti ir mėgautis gausia graikiška vakariene. 
Taverna įsikūrusi Chanijos senamiesčio žydų kvartale – Skoufon 8. Tavernoje užsibūname iki vėlumos, namo grįžtame romantiškai apšviesta pakrante ir gulame su viltimi, kad rytojus bes ne prastesnis, nei ši diena.
 |
| Vaizdai pro autobuso langą |
Keliamės anksti ir jau prieš aštuonias su visais daiktai traukiame į autobusų stotį. Į nedideles kuprinytes susikrauname tik būtiniausius daiktus, o visą likusią mantą padedame į saugojimo kamerą – kaina parai 2 Eur. Nusiperkame bilietus iki Samarijos tarpeklio ir patogiai įsitaisome autobuse. Nutarėme, kad mums nereikia jokio gido, mes galime ir pačios po tarpeklį pavaikščioti (kaip parodė vėlesnė patirtis - sprendimas pasiteisino).
Iki Samarijos tarpeklio autobusas mus veža serpantinu vis į kalną, į kalną. Pro langus stebime atsiveriančius įspūdingus gamtos vaizdus ir kaip vaikai džiaugiamės pakelėje besiganančiomis ožkomis ar autobusui kelią pastojusia avių banda.
 |
| Į tarpeklį veda daugybė rąsteliais įtvirtintų laiptelių |
Autobusas priveža prie pat įėjimo į Samarijos tarpeklį Xyloskalos vietovės, Omalos plynaukštėje, 1250 metrai virš jūros lygio. Įsigyjame stebėtinai pigius bilietus – tik 5 Eur žmogui – ir leidžiamės į seniai planuotą kelių valandų kelionę po tarpeklį. Nuo įėjimo į tarpeklį Xyloskalos iki nacionalinio parko vartų, pro kuriuos išeinama į kelią link Agii Roumeli – apie 13 km. Dar 3 km nuo vartų iki Agii Roumeli gyvenvietės. Tai gi, viso teks nužingsniuoti 16 km., tačiau džiugina tai, kad nuolat teks žygiuoti žemyn, o ne kopti į kalną.
Pradžioje turime įveikti daugybę medžio rąsteliais įtvirtintų laiptelių, kurie veda į tarpeklį. Entuziazmo daug, daug grožio ir noro fotografuotis atviruko vertuose vaizduose. Gerą nuotaiką palaiko ir smagiai nusiteikę bei kiekviename žingsnyje besišypsantys ir besveikinantys kiti keliautojai. Visų tikslas vienas – įveikti Samariją!
Oras pasitaikė puikus. Nusileidus į tarpeklį saulytė karts nuo karto kyšteldavo pro debesis, tad nereikėjo nei kepurių, nebuvo ir nepakeliamos kaitros. Jau pradėjus eiti Samarijos tarpeklio taku (pasiklysti neįmanoma, nes takas yra tik vienas) dažnai stabteldavome dėl augalų grožio ir įvairovė. Tarpeklyje auga daugybė unikalių augalų, iš jų net 70 yra endeminės rūšys. Žinia, visi augalai yra saugomi ir skinti juos griežtai draudžiama.
 |
| Mums gerai pažįstamas ciklamenas |
 |
| Mums visiškai nepažįstamas žiedas (nesmirda, jei pamanėt, kad lavongėlė) |
Taip besigrožėdamos keliaujame nuostabiu Samarijos tarpekliu. Patartina ne tik ,,varnas gaudyti" ir grožėtis gamta, bet ir kartas nuo karto pažvelgti po kojomis, kad neužkliūtum už kokio akmens ar šakos. Dar viena šio žygio ypatybė yra ta, kad pavargę gali pailsėti net keliose įrengtose poilsio aikštelėse - čia galima pasipildyti geriamo vandens atsargas, prisėsti ant suoliuko, aplankyti WC, o jau visai visai pavargus, pasiprašyti Samarijos tarpeklį prižiūrinčių darbuotojų ant arkliuko nugaros parjodinti jus iki išėjimo.
Jei pradžioje ėjome tik miško taku, tai nuėjus beveik pusę kelio išgirdome vandens čiurlenimą ir išvydome Tarajo upę. Sakyčiau ne upę, o labiau upelį, mat jos galybė pasireiškia tik žiemos laikotarpiu. Skaidrus upelės vanduo taip ir traukė įmerkti kojas. Susiradome patogų priėjimą prie vandens, išsitraukėme sumuštinius ir gerą valandą džiaugėmės gamtos prieglobsčiu.
Pasistiprinę ir pailsėję žygiavome toliau, iki atviroje vietoje aptikome apleistą Samarijos kaimą. Gyventojai šį kaimą paliko 1962 m., teritoriją paskelbus nacionaliniu parku. Išlikę akmeniniai namai ir kaimą juosusi akmenų siena puikiai iliustruoja čia vykusį gyvenimą. Gal ne visai idealų, nes čia prieglobstį rasdavo ir nusikaltėliai, ir žmonės, bandantys išvengti kraujo keršto.
Įveikus siauriausią tarpeklio vietą, uolos tarsi pasitraukia į šonus leisdamos dar ir dar kartą pasidžiaugti mus supančiu grožiu. Upė įgauna gilesnę vagą, todėl ją įveikti tampa gerokai sunkiau, tačiau pagelbsti per ją nutiestas tiltukas.
Dabar jau visai nebedaug lieka ir iki išėjimo vartų, kuriuos pasiekiame lygiai 16 val. Tiesiog puiku, išsitekome į parko darbo valandas ir niekam nereikėjo mūsų ieškoti. Nuo parko vartų iki Agia Roumeli kaimelio dar 3 km. Galima jį pasiekti nedideliu autobusu, kuris kantriai laukia pavargusių turistų. Mes, kadangi niekur neskubėjome, nusprendėme tuos paskutinius kilometrus įveikti pėstute. Jei jau taip, tai iki pabaigos :)
Pakeliui, kalno papėdėje stovią bizantiško stiliaus bažnyčia – Panagia Kera. Ši bažnyčia buvo pastatyta ant Apolonui skirtos šventyklos pamatų. Aplankyti ją jau nebeturine jėgų (nors, sakoma, kad ten išlikę labai gražios mozaikos), todėl be sąžinės graužaties traukiame toliau.
Išlydėję laivus patraukėme link savo nakvynės vietos. Nakvynės namai Sweet Corn įsikūrę pačiame Agia Roumeli kaimelio pakraštyje, skardžio, einančio į jūrą, viduriuke. Kelias link nakvynės namų buvo išties labai gražus, apsodintas žydinčiais krūmais.
Ir ne tik gėlės lydėjo mus – pakeliui matėme ne vieną juodą kalnų ožką, drąsiai besikarstančią po akmenuotus skardžio šlaitus.
 |
| Juodosios kalnų ožkelės |
Nakvynės namuose mus pasitiko šeimininkas, parodė kambarius ir pakvietė vakarienės. Kambariai nebuvo kažkuo ypatingi, tačiau pilnai tenkino mūsų poreikius. Pro balkoną atsivėrė puikus vaizdas į Libijos jūrą, o tai jau didelis pliusas.
Vakarienės vieta taip pat buvo su vaizdu, tačiau virtuvės asortimentas buvo labai siauras – vėloka jau, nebegaminame, ryt bus įvairesnis meniu – pranešė šeimininkas. Ką bedarysi, tenkinomės tuo, kas buvo likę ir taure vietinio vyno.
 |
| Kalitsounia |
Kitos dienos rytas pasitiko skaisčiais saulės spinduliais. Po rytinių procedūrų vėl užsukome į nakvynės namų restoranėlį. Pusryčiams ragavome tradicinių Kretos pyragėlių kalitsounia su špinatų ir su sūrio įdaru, omletą, sfakia su graikišku medumi ir, žinoma, šviežiai spaustas sultis. Sočius pusryčius vainikavo geros kavos puodukas.
 |
| Pusryčiai su vaizdu |
Kadangi turėjome gražaus laiko iki kelto, tai stačiu takeliu nusileidome į privatų nakvynės namų Sweet Corn paplūdimį. Tai nedidelė įlankėlė, uolos kyšuliu atskirta nuo kaimelio, su smulkaus žvyro pakrante ir keliais gultais, skirtais nakvynės namų svečiams.
Kelios valandos visiškoje ryto ramybėje, besilepinant šiltomis Libijos jūros bangelėmis ir dar nekaitriais saulutės spinduliais suteikė mums energijos visai dienai.
Artėjant vidurdieniui susirinkome negausius daiktus ir centrine Agia Roumeli gatve patraukėme į prieplauką. Agia Roumeli pasirodė labai jaukus, nedidelis kurortas, su baltais dviaukščiais-triaukščiais viešbutukais, mažomis privačiomis parduotuvėmis ir jaukiomis kavinukėmis. Smagu čia pasibūti ilgesnį laiką, tačiau šiandien jau turime grįžti į civilizaciją.
 |
| Agia Roumeli - jauki ramybė |
Keltas iš Agia Roumeli prieplaukos mus nuplukdė į Hora Sfakion miestelį, kur autobusų stotyje kelto keleivių jau laukė autobusas. Tai gi, po kelių valandų kelio kalnais ir pakalnėmis buvome Chanijoje ir, pasiėmę kuprines iš saugojimo vietos, traukėme link nakvynės vietos.
Kitos dienos rytą, po pusryčių, nusprendėme pasižvalgyti po Chanijos apylinkes. Išsirinkome Kissamos miestelį, esantį maždaug už 40 km. Kelionė autobusu truko apie 1 valandą. Išlipome pačiame miestelio centre, Tzanakaki aikštėje. Tuščia, žmonių nerasta, parduotuvės uždarytos. Aikštės prieigose veikė kavinė, kurioje mielai prisėdome kavos puodeliui.
Šalia aikštės stovi nedidelė akmeninė Archangelo cerkvė, statyta 1595 m., kuri, Turkų okupacijos metais, buvo paversta bakalėjos parduotuve. 1906 m. šventovė vėl atgavo savo, kaip ortodoksų cerkvės, statusą. Užeiname į vidų. Akis pagauna būdingą šio stiliaus bažnyčioms puošybą, ryškias spalvas ir ažūrinius sietynus ir atnaujintą ikonostasą.
Toliau aklai klaidžiodamos po Kissamos miestelį atrandame nedideliame kieme trykštantį venecijietišką fontaną. Nieko ypatinga – tik 1520 m. statytas namukas, iš kurio išteka vanduo, kažkada pagirdydavęs visus ištroškusius Kissamos gyventojus. Neįtikėtina, bet fontanas, nepaisant solidaus 500 m. amžiaus, vis dar veikia.
 |
| Venecijietiškas fontanas |
 |
| Fontaną puošia strelicijos ir graikiški ąsočiai |
Per kelis žingsnius nuo venecijietišo fontano įsikūrusi stačiatikių Šv. Spiridono bažnyčia, statyta 1865 m., nedidelės osmanų laikais sugriautos bažnyčios vietoje. Aplink bažnyčią lakstė gauja vaikų, todėl nusprendėme, kad čia įsikūrusi mokykla, todėl labai smarkiai nelindome, apžiūrėjome tik iš išorės.
Kissamos miestelis buvo mūsų paskutinis aplankytas objektas Kretos saloje. Beliko susikrauti daiktus ir keliauti į Sudos (Souda) uostą, iš kurio Anek Lines keltu plauksime į Atėnus.
Sudos uostas yra maždaug 7 km nuo Chanijos. Jį patogiai galima pasiekti vietiniu transportu. Mes neapskaičiuojame laiko, tad į Sudos uostą atvykstame per anksti – keltas dar uždarytas, todėl lieka laiko pasigrožėti vakarėjančia Sudos įlanka.
Jau gerokai sutemus įsikraustome į keltą ir nuo denio mojuojame tolstantiems Kretos krantams, tačiau ne gražuolei Graikijai. Aš čia dar grįšiu, tiesa, jau į kitą salą, Korfu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą