E. O. Chirovici Veidrodžių knyga

  Viršelis. E. O. Chirovici Veidrodžių knyga (The Book of Mirrors), leidykla Alma littera, 2017 m., iš anglų kalbos vertė Akvilina Cicėnaitė, 247 psl.

  Apie knygą. Vieną dieną Niujorke dirbančio literatūros agento Piterio Kaco rankose atsiduria rankraščio, pavadinto „Veidrodžių knyga“, ištrauka. Rankraštyje autorius Ričardas Flynas dėsto savo prisiminimus iš studijų laikų, pasakoja apie meilę studentei Lorai Beins ir pažintį su garsiu Prinstono universiteto psichologijos profesoriumi Džozefu Videriu. Vieną 1987 m. gruodžio naktį profesorius žiauriai nužudomas savo namuose. Nusikaltimą tyrusiems policininkams taip ir nepavyko aptikti žudiko, byla iki šiol neišaiškinta. Tačiau Ričardas savo rankraštyje užsimena, kad yra pasirengęs įvardyti tikruosius nusikaltėlius.

   Piteris Kacas nekantriai laukia žadėto knygos tęsinio, bet... taip ir nesulaukia. Galiausiai paaiškėja, kad Ričardas mirė, o jo rankraštis mįslingai dingo. Vis dėlto Piteris nepasiduoda. Pasitelkęs į pagalbą žurnalistą Džoną Kelerį, jis mėgina surasti knygoje minimus asmenis ir jų padedamas išsiaiškinti tiesą. Tačiau netrukus paaiškėja, kad šioje istorijoje nėra vienos tiesos, nes liudininkų prisiminimai yra subjektyvūs ir nepatikimi. Pasiklydę prieštaringos informacijos sraute tyrėjai nuleidžia rankas.

   Galbūt kai kurioms istorijoms tiesiog lemta likti neparašytoms? Tačiau įsibėgėjęs prisiminimų kamuolys nebegali sustoti, tad meilės, neapykantos ir mirties veidrodžiuose ryškėja nauji atspindžiai.

   Gimtojoje Rumunijoje Eugen Ovidiu Chirovici buvo pripažintas detektyvų meistras, tačiau „Veidrodžių knygą“ jis parašė anglų kalba jau persikėlęs į Angliją. Knyga tapo tikra pasaulinio masto literatūros sensacija. Teises publikuoti šį kūrinį įsigijo 36 šalys, taip pat – ir Lietuva. Autorius sukūrė daugialypę detektyvinę mįslę, kurios veikėjai klaidžioja tarp atminties labirintuose skendinčių prisiminimų, nedrįsdami pažvelgti tiesai į akis.

   Mano nuomonė. Labai smagiai ir greitai susiskaitė. Tiesiog nepaleidau iš rankų kol neužverčiau paskutinio puslapio. Viena žmogžudystė ir kelios skirtingos istorijos, herojus siejančios su nužudytuoju. Autorius puikiai atskleidžia žmogaus atminties žaidimus. Ar viskas, ką prisimename, esame tikrai patyrę, o gal tai tik mūsų atmintyje išlikę girdėti pasakojimai per laiką tapę mūsų pačių patirtimi? O gal atvirkščiai – netenkame atminties ir savo gyvenimą susikuriame iš kitų pasakojimų? O jei atmintis grįžta ir susikurta tiesa pasirodo visiškai ne tokia, kokią tau įteigė? 

    Neįpareigojanti knyga savaitgaliui, kai niekur nereikia eiti. Tuomet susisupi į pledą, šalia pasistatai puodelį kavos/arbatos ir skaitai, skaitai, skaitai...