Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2015 m. vasario 9 d., pirmadienis

Neringa Jonušaitė ,,Neringos" kavinė: sigrįžimas į legendą

 Vienas sakinys. ,,Neringoje'' buvo bohemos, bet ji buvo ,,amžiaus pabaigos" stiliaus - žaisminga, savaip elegantiška." (Bronys Savukynas, 81 puslapis).
  ,,Visiems tai buvo pabėgimas iš beveidžio gyvenimo į Europą. Ateini į ,,Neringą" ir lyg pasibaigia tarybų valdžia." (Feliksas Kaplanas, 171 puslapis). 
    Žanras. Publicistika. 

 Viršelis. Neringa Jonušaitė ,,Neringos" kavinė: sugrįžimas į legendą, Mažoji leidykla, 2014 m., 215 puslapių.

   Apie autorių.  Neringa Jonušaitė gimė 1949 metais Plungės rajone, Šateikių kaime. 1972 m. baigė Vilniaus universitetą. Dirbo laikraščio ,,Savaitės ekranas" korespondente, žurnalo ,,Kinas" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja, savaitraščio ,,Dienovidis" skyriaus redaktore, dienraščio ,,Lietuvos rytas" apžvalgininke, nuo 1979 m. šio dienraščio leidžiamo  žurnalo ,,TV antena" redaktore.  1977 m. - Lietuvos kinematografininkų sąjungos laureatė. Žurnalistė mirė 2014 m. rugsėjį - prieš pat savo knygos išleidimą.
   Neringa Jonušaitė apibūdinama kaip plačių kultūros interesų, didelės erudicijos asmenybė, viena iš tų, kurių talentas ir darbai teikia žurnalisto profesijai aukštą ir didelę prasmę. Auksiniai ,,Neringos" kavinės laikai sutapo su studentiška autorės jaunyste, kai ji buvo viena iš šio neformalaus meno ir kultūros žvaigždžių klubo lankytojų ir diskusijų dalyvių. Atkurti, atskleisti šį unikalų kultūros reiškinį buvo viena iš Neringos Jonušaitės profesinių svajonių. Ji įkūnyta šioje knygoje.
   Apie knygą.  Žurnalistės Neringos Jonušaitės knyga apie istorinę „Neringos“ kavinę Vilniuje. Laikus, kurie vadinami auksiniais šios menininkų kavinės klestėjimo metais – tai praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečiai. 1959 m. atidaryta kavinė tapo sovietinio miesto fenomenu – čia eita ne tik valgyti ar išgerti, bet ir diskutuoti apie meną, kultūrą, mokslą, politikuota netiesiogiai – Ezopo kalba. Būtent čia skambėjo SSRS draudžiama ir nesuprantama muzika – džiazas. Dėl to kavinė buvo budriai ir nuolat sekama KGB. Tuometę atmosferą, čia vykdavusias kultūrines diskusijas, bohemišką nuotaiką autorei padeda atskleisti jos kalbinti kavinės kūrėjai, personalas bei ištikimiausi kavinės lankytojai.
   Mano nuomonė. Perskaičiau vienu atsikvėpimu. Puikiai interviu forma parašyta knyga apie legendinės ,,Neringos" legendinius laikus. Nors tie ,,Neringos" laikai buvo tuomet, kai aš dar po stalu šliaužiojau ar mokslus vidurinėje krimtau, tačiau iš vėlesnių apsilankymų ,,Neringoje" pamenu kai kuriuos iškilius kultūros žmones - P. Širvį ar J. Mačiukevičių. Taip pat ne kartą esu girdėjusi anekdotais tapusias situacijas apie pasibraidžiojimus fontanėlyje, apie prispjautą konjako taurę ar apie P. Širvio sukurtą ketureilį B. Gorbulskiui. Visa tai sudėta šioje nedidelėje, tačiau šiltais prisiminimais ir nostalgija jaunystei dvelkiančioje knygoje. Manau, knyga bus įdomi bet kurio amžiaus skaitytojui, nors kiek besidominčiam Lietuvos kultūriniu gyvenimu. Man asmeniškai buvo žiauriai įdomi.
   Įvertinimas. 5/5


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą