Marija Metlickaja Anytos dienoraštis

Žanras. Jumoristinė apysaka. 

Viršelis.  Marija Metlickaja Anytos dienoraštis (Мария Метлицкая Дневник свекрови), leidykla Alma Littera, 2013 m., iš rusų kalbos vertė Danguolė Žalytė, 240 p., elektroninė.

Apie autorę. Marija Metlickaja (Мария Метлицкая), tikroji pavardė Marija Kolesnikova (Мария Колесникова) gimė 1959 m. Maskvoje, mokslo darbuotojų šeimoje.  Įgijo mediko išsilavinimą, tačiau pagal specialybę dirbto nedaug – ištekėjo, pagimdė sūnų.  Kol augino sūnų rašinėjo apsakymus, kaip pati tvirtina, savo malonumui. Sūnui paaugus kilo noras save realizuoti – su medicina buvo baigta, per ilgas laiko tarpas be praktikos, su kitais darbais buvo taip pat ne kažkas. Tiesa, metus dirbo antikvariate, patiko, bet tai netapo jos profesija. Kartą, kaip sako pati rašytoja, savo apsakymą perskaitė vyrui. Jis klausė labai įdėmiai ir kai kuriose vietose net apsiverkė. Tai ir paskatino autorę ieškoti būdų kaip savo kūrybą pateikti plačiajai visuomenei. Pradžiai ji nuvyko į knygų mugę, kur ėjo per knygynų stendus ir siūlė savo apsakymus, kurių viso labo tuo metu buvo tik trys. Pavyko. Jai paskambino viena leidykla ir pasisiūlė išleisti jos apsakymų knygą. Tokia buvo pradžia. Dabar Marija Metlickaja viena populiariausių rašytojų Rusijoje

Apie knygą. Leną Sergejevą nemalonumai ištinka kaip perkūnas iš giedro dangaus – gerai išauklėtas ir paklusnus vienturtis sūnelis vieną dieną staiga ima elgtis keistai: kažkam siuntinėja žinutes, valandų valandas kalba telefonu, o į užduodamus klausimus atsako nei šį, nei tą. Diagnozė aiški: jis įsimylėjo. Negana to, netrukus pareiškia, kad nusprendė vesti... Šį smagų ir išmintingą naujai iškeptos anytos dienoraštį tiesiog būtina perskaityti visoms, kurios ką tik tapo anytomis, toms, kurios jau seniai neša šį jungą, ir toms, kurios su siaubu laukia pasikeitimų savo gyvenime. O galbūt jūs – ta mergina, dėl kurios šeimos pažiba pavirto įsimylėjusiu idiotu? Jei taip, ši knyga ir jums – juk kiekviena anyta kitados buvo marti. O kiekviena marti – dėmesio! – kada nors gali tapti anyta.

Mano nuomonė. Knyga apie nieką. Jei ši knyga būtų buvusi ne elektroninė, kurią patogu skaityti troleibuse pakeliui į darbą ar namus, ko gero, būčiau taip ir neperskaičiusi. Tiesa, labai peikti negaliu, nes rašymo stilius, kalba, vertimas - viskas lyg ir gerai (dėl tos priežasties ir vertinu 2), tačiau skaityti apie nieką jau nuo 50 puslapio pabosta. Pradžioje bandžiau kikenti, bet vėliau ir situacijos pasidarė nebejuokingos, tiesiog atsibodo. Žodžiu, nie-ka-las.

Įvertinimas. 2/5

Žuvies blynai su padažu

   Net pati nustebau, kad buvau pamiršusi tokį gerą receptą. Seniau gana dažnai kepdavau šiuos blynus ir visada nuo stalo jie dingdavo pirmiausia. Tačiau per laiką šį patiekalą keitė kiti, mandresni. O prieš šias Kalėdas, vartydama savo seną receptų knygelę, labai nudžiugau vėl atradusi juos.

  

Blynams reikės:
1 kg baltos žuvies filė (aš turėjau grenadieriaus filė);
2 morkų;
2 svogūnų;
300 ml majonezo;
4 kiaušinių;
5 v. š. krakmolo;
prieskonių žuviai, ,,Vegeta" prieskonių;
aliejaus kepti.
Padažui:
po lygiai majonezo, krienų ir natūralaus jogurto.

Gaminame:

   Žuvį nuplauname, nusausiname, supjaustome gabaliukais.  Morkas sutarkuojame burokine tarka. Svogūnus smulkiai supjaustome. Visus produktus sudedame į didelį dubenį, įmušame kiaušinius, įberiame prieskonius,  supilame majonezą ir viską gerai išmaišome. Pabaigai įberiame krakmolą ir dar kartą išmaišome. Keptuvėje įkaitiname aliejų, šaukštu kabiname tešlą ir kepame blynus.

   Visus padažui skirtus produktus sumaišome ir pateikiame indelyje šalia garuojančių žuvies blynų.

   Šiuos blynus galima kepti ir iš vištienos arba grybų. 

   Jie ne mažiau skanūs ir šalti. 

Pikantiški šokoladiniai triufeliai su pelėsiniu sūriu

   Šių metų Kalėdų dovanėlės draugams buvo saldžiai pikantiškos. Viename žurnalo ,,Virtuvė" numeryje radau lengvai pagaminamų, bet labai neprastų saldainių receptą. Šiuo gėriu dalinuosi su jumis. Gaminkite, ragaukite, džiaukitės!

Produktai:

100 g mėlynojo pelėsio sūrio ,,Memel blue" (ar kokio kito šios rūšies sūrio);

100 g juodojo šokolado (naudojau 72 proc. kakavos turintį šokoladą ,,Pergalė");

2 v. š. kakavos.

Gaminame:

Sūrį ištraukiame iš šaldytuvo ir palaikome ne mažiau kaip 30 min. kambario temperatūroje. Smulkiai sutrupiname ir iš trupinių suvoliojame rutuliukus - man gavosi 18 vienetų. Šokoladą sulaužome gabalėliais. Užkaičiame puode vandenį, įstatome dubenį su šokoladu ir tirpdome atsargiai maišydami. Kai šokoladas ištirpsta, puodą nukeliame nuo viryklės. Sūrio rutuliukus dedame į karštą šokoladą ir voliojame, kol visas rutuliukas pasidengia šokoladu. Ištraukiame, dedame ant kepimo popieriaus ir laukiame, kol atšals. Tuomet apibarstome kakava ir dar porai valandų kišame į šaldytuvą.

   Procedūros baigtos, triufeliai laukia jūsų įvertinimo ;)

 

 

 

 

Baltojo šokolado kamuoliukai padengti kokoso sniegu

   Žiema jau seniai ant kiemo, o sniego kaip nėra, taip nėra. Sakau, reikia paburti virtuvėje, gal pasnigs :)

     Ant virtuvinio stalo išrikiavau:

  200 g baltojo šokolado;

  60 ml grietinėlės (35 proc.);

 10 g sviesto;

 1 citriną;

 100 g kokoso drožlių;

 25 lazdyno riešutus.

 

   Ir pradėjau burti. Pirmiausia į dubenėlį subėriau šokoladą (žinote, yra toks baltas šokoladas mažais gabaliukais ,,Schogetten") ir supyliau grietinėlę, puode užkaičiau vandenį, įstačiau dubenėlį su šokoladu ir palengva maišydama laukiau, kol šokoladas ištirpo. Tuomet sudėjau sviestą ir maišiau, kol šis ištirpo. Dubenį ištraukiau iš vandens. Subėriau apie 40 g kokoso drožlių, 2 a. š. nutarkuotos citrinos žievelės, įlašinau kelis lašus citrinos sulčių. Šokolado masę dar kartą gerai išmaišiau ir padėjau į šaldytuvą 2 val. sustingti.

   Tuo metu lazdyno riešutų branduolius kelias minutes pakepinau  ant silpnos ugnies. Dar šiltiems riešutams, trindama juos tarp rankų, nurengiau rudus kailinukus (luobeles).

   Iš sušalusios šokolado masės formavau rutuliukus, į kiekvieną įsprausdama po riešutą. Apvoliojau juos kokoso drožlėse. Gavosi 25 balti ir purūs sniego kamuoliukai. Kad būtų tvirtesni, kuriam laikui vėl juos įkišau į šaldytuvą.

   Sustingusius kamuoliukus įdėjau į spalvotus popierėlius, supakavau į dėžutes, ir, prašau, štai jums snieguotos dovanos. Skanaus!    

    

 

P.S. Stebuklas, už lango pasirodė pirmosios snaigės. Burtai veikia!

Suskilę kakaviniai sausainiai

   Šiuos sausainiukus seniai norėjau iškepti - jie taip suskilę ir gražiai žurnale ,,Ji" nupaveiksluoti, net seilė tįsta. Deja, galiu pasakyti, na ką čia besakyti, juk patys matote, mano fotomenas nėra tokio aukšto lygio, tačiau sausainiai visai neblogi gavosi.

   Sausainiams reikia:

70 g miltų;

70 g cukraus;

35 g kakavos;

1 kiaušinis;

2 v. š. sviesto;

2 v. š. cukraus pudros;

1/2 a. š. kepimo miltelių;

žiupsnelis druskos.

   Gaminame:

   Miltus sumaišome su kepimo milteliais, cukrumi, kakava, druska. Į mišinį sudedame iki baltumo išsuktą sviestą ir įmušame kiaušinį. Viską išminkome iki vientisos tešlos ir pusvalandžiui dedame į šaldytuvą.

   Išsitraukiame atšalusią tešlą, gnybame gabalėlį tešlos ir formuojame rutuliukus. Juos smarkiai apibarstome cukraus pudra, dedame ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir lengvai paspaudžiame (na, labai lengvai). Sausainėlius pašauname į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame 10-15 min.  

   Iškepusius atvėsiname ir ragaujame. 

 

Kūčių vakarienei - kvietinė grūstė (kūčia)

   Šį patiekalą pamenu nuo vaikystės. Dar mano močiutė jį gamindavo Kūčių vakarienei. Dabar gamina mano mama. Pamažu estafetę perimu aš. Ateityje, tikiuosi, jį gamins dukra.  Manau, kad daugelis šeimininkių Kūčių vakarą taip pat gamina šį patiekalą.  Dalinuosi kvietinės grūstės (kūčios) receptu ir tikiu, kad šis patiekalas taip pat papuoš jūsų Kūčių stalą.

Reikės:

0,5 kg kviečių;

150 g aguonų;

medaus ir cukraus pagal skonį;

po 50 g razinų, lazdyno riešutų, migdolų riešutų, graikinių riešutų, džiovintų figų ar kitų džiovintų vaisių.

Gaminame: 

   Kviečius perrenkame, kad nebūtų priemaišų, nuplauname ir pamerkiame nakčiai, kad išbrinktų. Kitą dieną verdame kol suminkštėja. Verdant vandenį reikia pakeisti bent 3 kartus, kad nusiplautų likę nešvarumai. Išvirusius grūdus suberiame į koštuvą ir paliekame gerai nusivarvėti.

   Aguonas nuplauname ir 3 kartus nuplikome verdančiu vandeniu. Tuomet sumalame mėsmale.

   Migdolus bei lazdyno riešutus nuplikome karštu vandeniu ir nulupame odelę. Nuplauname kitus džiovintus vaisius ir riešutus. Susmulkiname.

  Aguonas ir susmulkintus vaisius bei riešutus apiberiame cukrumi ir apipilame medumi (pagal skonį) ir viską gerai išmaišome. Kviečius supilame  prieš patiekiant, nes iš anksto suberti kviečiai kietėja. Viską sumaišome. Valgome su aguonų pienu.

   Jei grūstės pagaminote daugiau, nei pajėgėte suvalgyti, drąsiai galite ja gardžiuotis kelias dienas. Tik būtinai laikykite šaldytuve!

   P. S. Dėl močiutės gamintos kūčios recepto, tai galiu patikslinti, kad senesniais laikais buvo dedami tik lazdyno riešutai ir lietuviški džiovinti vaisiai.

  

Marinuota silkė svogūnų ir morkų pataluose

   Galiu nedvejodama pasakyti - labai skani silkutė, kuria negėda svečią pavaišinti ar pačiam po saldaus tortuko širdį atgaivinti. Dar vienas privalumas - ši silkutė drąsiai gali 2 savaites šaldytuve stovėti, tad visiškai nebūtina ją gaminti prieš svečiams stalą užsėdant :) 

Reikės:
5 silkių filė;
3-4 svogūnai;
3 morkos.
Marinatui:
150 ml baltojo vyno acto;
100 ml vandens;
3 v. š. cukraus;
poros lauro lapų;
3-4 gvazdikėlių;
6-8 pipirų žirneliai (gali būti įvairių rūšių);
keli grūdeliai kalendros.

Gaminame:

   Nulupame ir pusžiedžiais supjaustome svogūnus. Nuskutame ir supjaustome morkas. Nulupame silkės odą ir supjaustome gabalėliais.

   Vandenį ir actą supilame į puodą, sudedame cukrų ir prieskonius. Užviriname. Sudedame morkas ir svogūnus ir vėl laukiame, kol užvirs. Nukeliame nuo ugnies. Marinatas turi šiek tiek pravėsti.

   Į stiklainį sluoksniuojame silkę, svogūnus, morkas, vėl - silkę, svogūnus, morkas. Viską užpilame marinatu (iki pat stiklainio viršaus). Palaukiame kol visiškai atšals ir dedame į šaldytuvą.

  Dar galiu pasakyti, kad svogūnai ir morkos ne prasčiau už silkutę susivalgo :) Skanaus!

Žvaigždutės - sausainėliai su kalėdiniais prieskoniais

    Štai dar vienas šių metų kepinys kvepiantis Kalėdomis. Šie sausainėliai yra nedideli ir spalvoti todėl subalansuoti kaip priedas prie dovanų. Tačiau galima vartoti ir prie arbatos bei kavos :)
   Reikės:
3 stiklinių miltų (apie 450 g);
180 g sviesto;
1 kiaušinio;
po 2 a. š. malto cinamono, kardamono, gvazdikėlių;
1 a. š. imbiero miltelių;
1 apelsino tarkuota žievelė;
50 ml apelsino sulčių;
100 g cukraus;
1 a. š. kepimo miltelių;
žiupsnelis druskos.

  Kepame:

  Inde ištirpiname sviestą, suberiame prieskonius, druską, cukrų, sutarkuotą apelsino žievelę ir supilame apelsinų sultis. Viską sumaišome ir paliekame pastovėti. Išplakame kiaušinį ir supilame į prieskonių ir sviesto masę.

  Kitame inde sumaišome miltus su kepimo milteliais ir į juos supilame prieskonių masę. Gerai išminkome (jei tešla pernelyg skysta, įberiame dar miltų) ir dedame į šaldytuvą.

  Atšalusią tešlą padaliname į kelias dalis ir iškočiojame apie 0,5 cm storio lakštais. Su formele išspaudžiame žvaigždutes (arba kitas figūrėles).

   Kepimo skardą išklojame kepimo popieriumi ir sudedame sausainėlius, kuriuos kepame iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 15 min.

   Iškepusias žvaigždutes atvėsiname ir padengiame glajumi (išplakame 1 kiaušinio  baltymą ir sumaišome su 8 v. š. cukraus pudros), apiberiame spalvotais pabarstukais.

   

Riešutiniai rageliai

   Artėja gražiausia žiemos šventė - Kalėdos. Tradiciškai mano dovanos bus kepiniai: sausainiai, pyragai, saldainiai. Tačiau metai iš metų tie patys gardumynai pabosta, norisi naujų skonių, kažkuo nustebinti ir pamaloninti mylimus žmones. Štai šiemet į tradicinių kalėdinių kepinių repertuarą įtraukiau riešutinius ragelius.

 

 

Reikės:
150 g sviesto;
60 g cukraus pudros;
30 g vanilinio cukraus;
75 g lazdyno riešutų;
210 g miltų;
žiupsnelis druskos.
Apibarstyti:
cukraus pudros sumaišytos su vaniliniu cukrumi.


  
  Gaminame:

   Kambario temperatūros sviestą ištriname su cukraus pudra, vaniliniu cukrumi ir žiupsneliu druskos. Riešutus sumalame iki miltų konsistencijos ir pakaitomis su miltais beriame į sviestą. Viską gerai išminkome, įvyniojame į maistinę plėvelę ir dedame į šaldytuvą bent porai valandų.

  Orkaitę įkaitiname iki 180 laipsnių, skardą išklojame kepimo popieriumi ir tuomet iš šaldytuvo traukiame tešlą. Pjauname po nedidelį gabaliuką tešlos bei formuojame ragelius. Dedame ant skardos ir kepame apie 15 min.

   Iškepusius sausainėlius barstome cukrumi ir paliekame atšalti bei sutvirtėti.

   Ragaujame, pakuojame, dovanojame :)

  


Receptas skelbtas žurnale ,,Virtuvė"

 

Lašiša grietinėlės padaže

        

         Labai paprasta ir greita pagaminti, tačiau labai labai skanu. Siūlau paragauti.

Reikės:

lašišos (apie 1 kg.);

citrinos (vienos);

200 gr grietinėlės (35 proc.);

sauja tarkuoto ,,Džiugo" sūrio;

druskos, muskato, citrinpipirių; 

krapų pagal skonį.

Garnyrui:

orkaitėje keptos morkos ir brokolis;

virti ryžiai pagardinti kario prieskoniais.

 

 

   Lašišą išvalome, nuplauname, supjaustome į 5 gabalus. Įtriname druskyte, citrinpipiriais, išspaudžiame citrinos sultis, apibarstome krapais. Žuvį sudedame į dubenį, užmetame supjaustytą citriną (su visa žievele), dedame į šaldytuvą kelioms valandoms ar net parai. 

  Pamarinuotą lašišą dedame į kepimo indą, užpilame grietinėlės, sūrio,  ir tarkuoto muskato riešuto mišiniu. Kepame iki 180 laipsnių  įkaitintoje orkaitėje apie 30-40 min.

   Išverdame ryžius, paskaniname juos kariu. Daržoves supjaustome, apšlakstome aliejumi, užberiame ,,Kotanyi" itališkų žolelių (man geriausiai dera, bet galima ir kitais prieskoniais skaninti:) ir iškepame orkaitėje.

   Žuvį ir garnyrą sudedame į lėkštes bei užpilame grietinėlės, kuriame troškinosi lašiša, padažu.



 

DANIJA - RUDENĖJANTI KOPENHAGA

Kopenhagoje nusileidome ankstyvą rytą

  Skrydis Kaunas-Kopenhaga-Kaunas tik 10 eurų, ar įmanoma tokiam pasiūlymui atsispirti? Niekaip.
 Susiradau keliondraugę, nusipirkom bilietus, susitarėme dėl nakvynės (įsiprašėme pas draugės dukrą, šiuo metu gyvenančią Kopenhagoje) ir štai, rugsėjo paskutinį sekmadienį, mes jau  Kopenhagoje. Lėktuvas nusileido ankstyvą rytą - 6.50 Danijos laiku. Nutarėme tokiu ankstyvu paros metu (ir dar sekmadienį) nežadinti jaunų žmonių. Užsimetėme kuprinukes, nusistatėme GPS ir patraukėme pėstute nuo oro uosto link miesto centro (apie 6 km). Ėjome pėsčiųjų arba dviračių takais. Rytas nuostabiai vaiskus ir šiltas, miestas bunda: pasirodo vienas kitas rytinis bėgikas, užsimiegojusius šeimininkus už pavadėlių tempiantys žvalūs šunėkai, pedalus minantys pirmieji dviratininkai. Pora valandų rytinio pasivaikščiojimo - ir mes miesto centre. Susirandame namus, kuriuose mūsų jau laukė garuojanti kava ir šviežios bandelės. Pasidedame daiktus, papusryčiaujame ir leidžiamės pasibastymams po Kopenhagą.

   Kopenhaga (dan. Københavns) - Danijos sostinė ir didžiausias Danijos (apie 2 milijonus gyventojų turintis) miestas. Kopenhagos istorija prasidėjo  Slotsholme (dabar čia reziduoja Danijos vyriausybė), kur XI a. buvo įsikūręs mažas žvejų kaimelis, kukliai pasivadinęs Haunu (uostu). XII a. pradžioje Hauno ir gretimas gyvenvietes karalius Voldemaras Didysis (Valdemar den Store) perleido Roskilo vyskupui Absalonui, kuris čia pastatė pilį ir miestą apjuosė siena. 1254 m. Kopenhagai buvo suteiktos miesto teisės. Per du šimtmečius miestas ne kartą buvo puolamas išorės priešų ir nusiaubtas, kol 1416 m. į Kopenhagą persikėlė Danijos karalius Erikas Pamarietis (Erik af Pommern), o 1443 m. miestas įgavo sostinės statusą. Miestas sustiprėjo, užsimezgė prekybiniai ryšiai su užsienio partneriais. Kopenhaga pradėjo plėstis, gyventojai statydinosi namus jau už vyskupo Absalono statytų sienų. Deja, XVIII-XIX a. Kopenhagą vėl patyrė didelių sukrėtimų: trečdalį gyventojų pasiglemžė maro epidemija, dalį miesto nuniokojo gaisrai bei nuolat puolantys kaimynai britai. XIX a. antroje pusėje įsivyravo taika, atgimė mokslas ir kultūra,1865-1888 m. buvo nugriauti apsauginiai pylimai, kurių vietoje įrengti parkai. Antrojo pasaulinio karo metais Kopenhaga vėl pateko į įvykių sūkurį ir nacių okupacijoje išbuvo iki pat karo pabaigos. Po karo Kopenhaga dėjo daug pastangų, kad miestas būtų atstatytas ir taptų patogus gyventi. Dabar Kopenhaga oficialiai laikoma laimingiausiu miestu pasaulyje. Laimės receptą atradę danai į darbą važinėja dviračiais, turi daug parkų ir žalių zonų, naudojasi puikiomis socialinėmis garantijomis, gyvena stilingai ir spalvotai - štai tokia informacija apie Kopenhagą dalinasi internautai.

Vor Frelsers Kirke bokštas

   Mes taip pat norėjome pasidžiaugti danų atrastu laimės receptu, todėl jau nuo pirmos minutės gėrėme visus mums teikiamus šio miesto malonumus - puikų orą, parkų žalumą, vandens ir dangaus žydrynę, žmonių šypsenas bei stilingą architektūrą.

  Kadangi apsistojome Christianshavn rajone, tai pirmiausia susipažinome su arčiausiai esančia Išganytojo bažnyčia (Vor Frelsers Kirke) ir jos spiralės formos bokštu, savo auksiniu spindesiu suviliojusiu mus nuo pirmo žvilgsnio. Reikia pastebėti, kad beveik 90 %  piliečių priklauso liuteronų bažnyčiai, kuri, pasak Konstitucijos, yra nacionalinė Danijos bažnyčia. Nors bendrai paėmus, danai yra nelabai religingi. Pasak 2005 m. atlikto tyrimo, Danija yra trečia šalis pagal ateistų ir agnostikų procentą pasaulyje. Tyrimo duomenimis, net iki 80%  danų nepraktikuoja jokio tikėjimo.

   Išganytojo bažnyčia, kaip ir visos liuteroniškos šventovės, gan kukli, tik labai gražius medinius vargonus turi.  Bažnyčia statyta 1680-1696 m. ir buvo dedikuota karaliui Christian V - pirmajam absoliučiam Danijos monarchui.  Bažnyčios viduje besipuikuojantys mediniai vargonai įrengti 1698 m.  Tai seniausi išlikę vargonai Kopenhagoje. 1965 m. jie buvo restauruoti ir atgaivinti antrajam gyvenimui, nes nuo XIX a. pabaigos iki restauracijos jie tebuvo bažnyčios interjero detalė. Tačiau didžiausias turistų (o ir pačių kopenhagiečių) susidomėjimo objektas yra  90 m aukščio bokštas su  išorėje išsidėsčiusiais spiraliniais ąžuolo laiptais. Šiuos laiptus suprojektavo architektas Lauritz de Thurah (1706-1759), jie buvo pastatyti ir pašventinti 1752 m. Dar vienas faktas, šiame bokšte 1928 m. yra įrengtas didžiausias karilionas Šiaurės Europoje. Jis turi 48 bronzos varpus, kurie apima net keturias oktavas. Didžiausias varpas sveria daugiau nei 2000 kilogramų ir mažiausias 10 kilogramų. Varpai kas valandą nuo 8 ryto iki vidurnakčio savo muzika džiugina Kopenhagos gyventojus ir svečius.

   Susimokėjome po 45 DKK  ir, įveikę kelis šimtus vidinių bokšto  laiptelių, pro nedideles dureles patekome į atvirą apžvalgos aikštelę. Vaizdas tikrai vertas tų pinigėlių ir jėgų, kurias teko padėti lipant į bokštą. Visas miestas tarsi ant delno. Tačiau tai dar ne pabaiga, dar laukia 150 laiptelių, kuriais galima pasikelti iki pat bokšto viršaus. Galiu pasakyti, kad laiptų šone esantys turėklai su kiekvienu laipteliu kopiant į viršų vis žemėja, tad beveik pasiekus bokšto viršūnę paširdžius šioks toks jauduliukas kutenti ima. Gerai, kad kažkurioje bokšto viršūnės vietoje laiptai taip susiaurėja, kad nebegali praeiti, tad nebelieka kito pasirinkimo, kaip tik grįžti atgal.

Į šiaurę. Kopenhagos panorama nuo Išganytojo bažnyčios bokšto

    Toliau traukiame į Christiania, mano kartos žmonėms puikiai žinomą hipių bendruomenės gyvenvietę pačiame Kopenhagos centre. 1971 m. grupelė žmonių (tuo metu vadinamo hipių judėjimo atstovų) iškirpo skylę tvoroje ir apleistose kareivinėse įkūrė savo bendruomenę. Netrukus pasklido gandas, kad čia galima įsigyti marihuanos. Bendruomenė klestėjo. Dar ir šiandien galima sutikti vieną kitą senąjį bendruomenės narį, tačiau laikas keičia ir šį ,,laisvąjį miestą". Sakoma, kad dabar prekiaujama ne tik lengvaisiais narkotikais, kad gaujos kontroliuoja teritoriją, kad savivaldybė kėsinasi į šį žemės plotą, kad visais būdais nori išguiti jau beveik 50 metų čia gyvenančius žmones (suprantama, juk pats miesto centras).

Christiania prieigos

Christiania kultūros centras,
 meno galerija ir muziejus...
iš gatvės pusės

  

   Į šią legendinę žemę mes įžengiame pro pagrindinius vartus, virš kurių puikuojasi užrašas ,,Christiania".

   Namai, kai kurie apleisti, kai kurie nudažyti ryškiomis spalvomis, masė žmonių, daugiausia turistai, šurmulys, ant suoliukų sėdinčios kompanijos su alaus skardinėmis rankose bei rūkstančiomis savadarbėmis suktinukėmis lūpose. Aikštės viduryje įsikūręs turgus, kuriame parduodami įvairūs rankų darbo niekučiai.

Christiania vėliava - trys geltoni taškai raudoname fone

 Toliau ženklas-taisyklės lankytojams: nebėgioti, nekelti panikos, nedaryti staigių judesių, nefotografuoti. Už jo - tikroji Christiania teritorija. Čia daugiau lauko kavinių, kioskelių, kuriuose parduodami narkotikai - rūkalai, bandelės, uostomais tabakas. Pardavėjai lyg teroristai veidus prisidengę žaliomis skarelėmis, tik akys matosi.

   Kiek toliau nuo pagrindinio tako matosi didelė erdvė užstatyta staliukais ir įrengta scena. Čia vakarais vysta koncertai. Beklaidžiodami takais pamatome ne vieną gyvenamą būstą. Namai mediniai, kai kur aplūžę, kiemai užversti įvairiausiais niekalais -  senomis skulptūromis, nudrengtais batais ar sukrypusiais baldais. Kai kurių namų kiemuose susibūrę žmonės kepa blynus (būtent, blynus), brazdina gitara ir dainuoja. Gatvės neasfaltuotos, dulkėtos. Niekas šioje teritorijoje nevažinėja automobiliais.  Christiania gyventojai už vandenį bei elektrą, moka pagal vieną sąskaitą o iškylančius klausimus sprendžia visuotiniu balsavimu.

   Mes Užupį visad lyginame su Christiania. Deja, mūsų Užupis savo išvaizda labai jau inteligentiškas ir tvarkingas, sakyčiau, net snobiškas. Man Christiania vaizdas daugiau priminė Kalvarijų gatvėje prie turgaus vis dar stovinčių pašiūrių (vadinamo Šanchajaus) rajoną.

      Nusileidžiame prie vandens, iš kur atsiveria puikus vaizdas į miestą. Laikas bastantis po Christiania pralekia nepastebimai. Pusiaudienis. Mūsų ,,gidai" Goda ir Ernestas jau lyg ir norėtų su mumis atsisveikinti. ,,Na,  aš jus palydėsiu iki vietos, kur galima nebrangiai ir skaniai bei smagiai užkąsti" - dar pasisiūlo Goda, o su Ernestu jau atsisveikiname iki vakaro. Tiltais ir siauromis gatvelėmis  pasiekiame krantinę, kurioje įsikūrusi ta maitinimosi įstaiga: daug greito maisto restoranų po vienu stogu. Tradiciniai Danijos virtuvės patiekalai – sumuštiniai (danai tvirtina, kad žino net 700 įvairių variantų!). Tuo įsitikinome ir šiame maisto turguje, ko jau ko, o įvairiausios rūšies sumuštinių čia tikrai netrūko.



Copenhagen Street Food market Papiroen

 Mūsų meniu nebuvo prabangus - bulvytės su dešrigaliu (60 DKK) ir alaus bokalas (50 DKK) - tačiau gražioje vietoje su puikia kompanija bet koks maistas tampa gurmanišku:) Ši vieta vadinasi Copenhagen Street Food market Papiroen (Trangravsvej, 14, Copenhagen). Sakoma, kad tai konkurentė žymiajam Torvehallerne turgui ir yra labiau mėgiama jaunimo ar bohemos atstovų. Ir tikrai, čia vyraujanti laisva dvasia ir gėrimų bei maisto pasiūla nuteikia jaustis ,,atsipūtus".

Bulvytės už 8 Eur (60DKK)

Lauke susirandame laisvą vietą prie didelio šeimyninio stalo (valgyti galima ir viduje, tačiau bausmė būtų nepasidžiaugti paskutinėmis gražaus rudens dienelėmis) ir puotaujame besigrožėdamos kanale žaidžiančiais saulės spinduliais, klykaujančiomis žuvėdromis ir praplaukiančiais laivais.



  Pavalgę vėl pasigavome puikią nuotaiką ir buvome nusiteikę tolesnei ekskursijai po miestą. Deja, nuo krantinės puikiai matomas senamiestis nebuvo jau taip ranka pasiekiamas, nes šalia esantis tiltas, jungiantis kanalo krantus, jau keletas metrų nebaigiamas statyti. Mes, norėdamos pereiti į kitą krantinę, turėjome grįžti į Christianshavn, pereiti  Knipelio tiltą (Knippelsbro) ir vėl sugrįžti iki to paties taško, kur pietavome, tik jau iš kitos kanalo pusės. Bet tai smulkmena, juk mūsų šios kelionės šūkis yra ,,Paimsime Kopenhagą pėsčiomis!"
  

Pakeliamas Knippelsbro tiltas, kuriuo, mūsų viešnagės Kopenhagoje metu, ėjome ne kartą per dieną

    Tai va, už tilto pasukome palei kanalą ir nužygiavome iki gražiausios Kopenhagos krantinės Nyhavn (Naujasis uostas).

   Nyhavn uostą 1670–73 metais įkūrė karalius Christian V. Nyhavn uostas buvo vartai nuo jūros link senojo Kopenhagos miesto centro. Tuo metu uosto ir kanalo plotas siekė iki Naujosios karališkosios aikštės (daniškai: Kongens Nytorv), kur laivai iškraudavo savo krovinius, o žvejai – dienos laimikį. Prekyba ir laivyba Nyhavn uoste ir jo teritorijoje stipriai įtakojo Kopenhagos miesto augimą, o daugelis šios srities namų, išlikusių iki šių dienų, mena daugiau nei 300 metų istoriją.     

Laivai Naujojo uosto krantinėje

    Įdomu tai, kad Nyhavn uosto šešėlyje stovintys ištaigingi namai buvo pastatyti turtingiems miestiečiams, o saulėtoje Nyhavn uosto pusėje stovintys spalvingi mediniai ar plytiniai namai priklausė skurdžiau gyvenantiems nuomininkams ir viduriniosios klasės miestelėnams. Dviejuose iš šių spalvotų namų, pažymėtuose numeriais 18 ir 20 gyveno bei kūrė žymusis danų pasakininkas Hansas Kristianas Andersenas (kurį laiką jis gyveno name Nr. 67, kuris stovi ,,turtingųjų” kanalo pusėje).  Nyhavn uostas yra puiki vieta papietauti (brangiai :) arba leisti laiką taip, kaip mėgsta vietos gyventojai – nusipirkti netoliese esančioje parduotuvėje alaus ir pailsinti kojas krantinėje. Alkoholį gerti viešose vietose Kopenhagoje nedraudžia (nepriklausimai nuo to, girtų matėme mažai).

   Paskutiniaisiais dešimtmečiais Nyhavn uostas ir jį supanti teritorija tapo madinga vieta gyventi, o krantinė buvo paversta pėsčiųjų gatve. Kanalas nusėtas mažų medinių laivų, sukuriančių XVIII a. pradžios atmosferą, kai Nyhavn uostas buvo pagrindinis Kopenhagos jūrų prekybos centras.

Nyhavn

    Iš čia turistams siūlomos ekskursijos po Kopenhagos kanalus. Šioje vietoje mes atsisveikinome su mūsų palydove Goda ir nusipirkome bilietus po 40 DKK į vieną iš tokių laivelių. Ekskursijos vadovė, jauna miela mergaičiukė, įdomiai čiulbėjo apie Kopenhagą anglų-vokiečių-danų-švedų kalbomis ir ir mosikavo rankomis, kad vos spėjome galvas sukioti į rodomus objektus.

   Jei būsite Kopenhagoje būtinai (būtinai!) pasiplaukiokite laivu. Įspūdžiai puikūs ir visiškai kitokie, nei žiūrint į kanalus nuo krantinės. Štai keli vaizdeliai, kuriuos pavyko įamžinti:
 



Karališkasis Kopenhagos operos teatras ( danų kalba Operaen)
 atidarytas 2005 m., architektas Hening Larsen 





 

Buvusios valčių remonto dirbtuvės
 architekto Tegnestuen Vandkunsten paverstos 
prabangiais butais ant vandens.  
Tai pirmoji lofto stiliaus rezidencija Kopenhagoje.




 

Senose valčių pašiūrėse įrengti prabangūs ofisai arba studijos

Vaizdelis pro laivo langą



Vienas iš daugybės Kopenhagos kanalų

Kai kurių Kopenhagos tiltų arkos tokios siauros, kad laivai vos gali praplaukti

Naujoji Karališkoji biblioteka, dar vadinama ,,Juodasis deimantas" (Den Sorte Diamant), atidaryta 1999 m.




Šalia ,,Juodojo deimanto" stovi 10,5 m. aukščio ir 21 m. skersmens skaidrios orui pralaidžios medžiagos "Dome of Visions" kupolas. Jį sukūrė architektai Kristoffer Tejlgaard ir Benny Jepsen remdamiesi darnaus ir tvaraus būsto idėja. Čia vyksta daug įvairių renginių, terasoje įsikūrę kavinės, poilsio zonos

Nordea banko  pastatai išsirikiavę priešais ,,Juodąjį deimantą", kitoje kanalo pusėje

   Pasidžiaugę tikrai vykusiu pasiplaukiojimu, nusprendėme, kad šiai dienai įspūdžių pakaks - reikia traukti namo virti troškinio, nes rytoj norėjome jaunimą pavaišinti naminiu maistu, o ir pačios sočius pusryčius pavalgyti. Reikia apsipirkti, tad dabar mūsų tikslas - parduotuvės. Apėjome kelias ir nustatėme, kad maisto produktai nėra jau tokie brangūs, kaip mes įsivaizdavome (aišku, apsipirkome pigesniuose - ,,Fakta", ,,Netto", ,,Aldi"). Net vyno, ir labai neblogo, vakarui už 31 DKK (apie 5 Eur) pavyko rasti. Tačiau vakaroti ilgai neteko, nes miegelis po sočios vakarienės greit į lovas nuvarė :) 



Vaizdas pro virtuvės-valgomojo langą

   Kitą rytą mus pažadino skaisti saulė ir bundančio miesto garsai. Buvo labai smagu žinoti, kad mūsų vėl laukia puiki diena nuostabiame laimingų žmonių mieste. Sotūs pusryčiai, keli sumuštiniai į rankinę pietums ant žolės ir...eime. Kaip minėjau, mūsų kasdienis kelias prasidėdavo nuo  Knipelio tilto.

Børsen pastatas

   Perėję tiltą atsidūrėme Børsgade gatvėje prie senosios Kopenhagos vertybinių popierių biržos (Børsen). Pastatas, architektūrinis daniško renesanso pavyzdys, statytas 1619-1640 m. karaliaus Christian IV paliepimu. Statinio špilis iš susivyniojusių keturių drakonų uodegų – išskirtinė miesto žymė. Šie drakonai savo uodegas susukę spirale į viršų, kuri baigiasi ietimi su trimis vainikėliais, simbolizuojančiais uniją tarp trijų Šiaurės šalių:  Danijos, Norvegijos ir Švedijos. Sklando gandas, kad šie drakonai saugo pastatą nuo gaisrų, nes per daugelį metų biržos pastatą aplenkė ugnis, nors šalia esantys pastatai ne kartą degė. 

Christiansborg rūmų aikštė

   Šalia Kopenhagos vertybinių popierių biržos driekiasi erdvi Christiansborg rūmų aikštė, kurios centre stovi žalvarinis paminklas karaliui Frederik VII. Šalia paminklo išsikėlę kelias vėliavas piketavo keli hipiai (nepainiokite su gėjais:). Už Frederik VII nugaros puslankiu išsidėstę Christiansborg rūmai, praeityje buvę karalių ir karalienių  rezidencija.  

   Pirmasis Christiansborg rūmų pastatas buvo statytas XII a., tačiau jis daugelį kartų degė, buvo griaunamas ir vėl perstatinėjamas, kol karališkoji šeima neapsikentusi, po eilinio 1794 m. gaisro, persikėlė į Amalienborg rūmus. Nuo 1849 m. Christiansborg rūmuose įsikūrė Danijos parlamentas. Dabartiniai rūmai yra XX a. statinys, kurį, sumokėjus keliasdešimt daniškų pinigėlių, gali apžvelgti iš vidaus. Tačiau mūsų tikslas buvo 1907-1928 m. statytas rūmų bokštas. Šis  106 m. aukščio bokštas yra aukščiausias mieste, o jame įrengta apžvalgos aikštelė - visų turistų susitikimo vieta. Deja, tądien į bokštą nepatekome, pasirodo pirmadienis-nedarbadienis. Teks rytoj mėginti, o kad jau čia esame, prasiėjome per kiemus.  Vienas jų - senosios Karališkosios bibliotekos kiemas (dan. Det Kongelige Biblioteks Have) su gražiu fontanėliu ir jame plaukiojančiomis auksinėmis žuvelėmis. Varinė 8 m. aukščio (architektas Mogens Møller) skulptūra fontano viduryje buvo pastatyta  ,,Juodojo deimanto" atidarymo proga. Kiemas, kokį dabar matome, buvo įrengtas 1920 m., vadovaujant kraštovaizdžio dizaineriui Jens Peder Andersen ir architektui Thorvald Jørgensen.




Fontanas su auksinėmis žuvelėmis

  Karališkoji biblioteka (dan. Det Kongelige Bibliotek) buvo įkurta 1648 m.  karalius Frederik III iniciatyva. Bibliotekos pagrindą sudarė karaliaus įsigytos keturių privačių bibliotekų knygų kolekcijos, vėliau ji buvo papildoma naujai leidžiamomis knygomis ir senaisiais leidiniais. Tačiau plačiajai  visuomenei bibliotekos durys atsivėrė tik 1793 m.  Centrinis senosios bibliotekos pastatas statytas ne taip jau ir seniai - 1906 m. pagal Hans Jørgen Holm projektą ir puikiai įsilieja į kiemą supančių pastatų ansamblį. 



Senasis bibliotekos pastatas

    Palikę bibliotekos ir parlamento rūmų kompleksus patraukėme link Strøget – didžiausios Kopenhagoje prekybinės zonos. Tačiau akis užkliuvo už bažnyčios bokšto, kyšančio tarp daugiaaukščių. Lentelė ant pastato skelbė, kad tai Šv. Mikalojaus bažnyčia (St. Nikolaj Kirke). Įsižiūrėjus atidžiau pastebėjome, kad pro langus matyti padengti staliukai, o vietoj pamaldų tvarkaraščio iš toli šviečia meniu. Tai bažnyčia-restoranas :). Toks reiškinys labai aiškiai nusako danų požiūrį į religiją, nemanau, kad Lietuvoje tai būtų įmanoma. Tiesa, ne visa bažnyčia skirta maisto gurmanams, dalis jos atlieka parodų salės vaidmenį, kas mums jau priimtiniau :)





St. Nikolaj Kirke

     Kitas taikinys  - Strøget gatvė, besidriekianti nuo Rotušės iki Naujosios karališkosios aikštės (Kongens Nytorv).  Dabartinį pavadinimą gatvė įgijo 1800 m., iki tol ji buvo vadinama Ruten ir buvo išsidėsčiusi tikrai ne miesto centre.   



Strøget gatvė

  



 Pėstiesiems ši gatvė buvo atiduota 1962 m. Šiandien tai viena ilgiausių pėsčiųjų gatvių Europoje, kurioje įsikūrę daugybė parduotuvių.  Net jei ir neplanuojate nieko pirkti, šia gatve būtina pasivaikščioti. Prisėsti prie fontanų ir pasiklausyti gatvės muzikantų, paragauti ledų, įsigyti suvenyrų, pažiopsoti į zujančius žmones ar šiaip pasigrožėti pastatais ir aikštėmis. Reikia pastebėti, kad daugelis pastatų Strøget statyti XIX-XX a., tačiau yra ir vienas kitas senesnių, tokių kaip renesansinis Mathias Hansens Gårdir (Matias Hansen namas), statytas 1616 m. Šiuo metu čia įsikūrusi prabangi  Karališkojo porceliano parduotuvė - Royal Copenhagen.  Gerai visame pasaulyje žinoma mėlynai balto daniško porceliano gamykla (Den Kongelige Porcelænsfabrik)  įkurta 1775 m. gegužės 1 d. karalienės Juliane Marie iniciatyva. Savo parduotuvę šiame name gamykla atidarė 1962 m. Parduotuvės antrame aukšte įrengta porceliano indų ekspozicija, apimanti laikotarpį nuo įmonės įkūrimo iki dabarties. Užeiti būtina :)



Mathias Hansens Gårdir



Royal Copenhagen parduotuvėje galima pamatyti kaip keitėsi indų ir stalo serviravimo mados

   Pasigrožėję nuostabiais porceliano gaminiais patraukėme tolyn Strøget gatve, kol tarp parduotuvių vitrinų, šiek tiek toliau nuo gatvės, pamatėme kuklią Šv. Dvasios bažnytėlę (dan. Helligåndskirken), kuri Kopenhagoje yra viena seniausių. Pirmoji bažnyčia statyta XIII a., vėliau ji sudegė ir vėl buvo atstatyta, perstatyta ir dailinta iki mūsų dienų. Užsukome. Vidus kukliai prabangus. Nieko daug nėra, tačiau kiekviena interjero detalė turi meninę ar istorinę vertę. Didžiausią įspūdį paliko šių dienų relikvija - 1969 m. Henrik Starcke iš vieno medžio gabalo išdrožtas ąžuolinis kryžius.

 

Helligåndskirken eksterjeras

Helligåndskirken interjeras

  Strøget gatvės pusiaukelėje puikuojasi Gammeltrov (Senojo Turgaus) aikštė, prie kurios fontanėlio prisėdome pailsėti. Tai seniausia Kopenhagos viešoji erdvė, išlikusi nuo XII a., tačiau namai, kaip ir daugelis Strøget, statyti jau po 1795 m. Kopenhagos gaisro.

  

Vor Frue Kirke - realybėje vaizdas dešimteriopai įspūdingesnis

     Iš šios aikštės pasukome šonine Nørregade  gatve ir už kelių žingsnių atsidūrėme prie Kopenhagos liuteronų katedros arba dar vadinamos Dievo motinos bažnyčios (Københavns Domkirke-Vor Frue Kirke). Išore niekuo neišsiskiriantis pastatas, statytas 1829 m. neoklasicizmo stiliuje, tačiau vidus vertas dėmesio. Baltų kolonų eilė prie kurių prisišlieję baltos Thorvaldsen apaštalų skulptūros - iki pat pagrindinio altoriaus. Ir daugiau nieko, jokio papuošimo. Toks baltas minimalizmas iš tiesų daro įspūdį. Ne be reikalo šią bažnyčią savo tuoktuvėms pasirinko princas Federikas ir princesė Marija.





Obeliskas priešais Vor Frue Kirke

  Priešais bažnyčia, kitoje gatvės pusėje, dviračių apsuptyje dėmesio reikalauja obeliskas. Monumentas statytas 1943 m. ir skirtas reformacijos judėjimui Danijoje atminti. Keturiose bronzinėse plokštėse iškalti bareljefai vaizduoja pagrindines reformacijos įsigalėjimo Danijoje scenas.

    Vor Frue Kirke pašonėje, visai sau netikėtai, atradome Kopenhagos universiteto centrinius rūmus. Nepasakyčiau, kad pastatas traukia akį, jis daugiau panašėja į stotį, nei į universitetą. Tačiau kažkas viduje kirbėjo: užeinam, užeinam... Neapsirikome. Pasirodo, šiame XIX a. pastate įsikūręs Kopenhagos universitetas  (daniškai Københavns Universitet) – seniausia ir didžiausia Danijos aukštoji mokykla bei mokslo institucija Kopenhagoje. Universitetas įkurtas 1479 m.  Steigėjas - karalius Christian I. Remiantis Vokietijos modeliu, universitete veikė keturi fakultetai: teologijos, teisės, medicinos ir filosofijos. Dabarinis universitetas turi 6 fakultetus ir daugiau kaip 100 katedrų bei mokslinio tyrimo centrų.  Dabar šioje aukštojoje mokykloje studijuoja  virš 40 000 studentų iš įvairių pasaulio šalių. Pažymėtina, kad šis universitetas yra išugdęs net 8 Nobelio premijos laureatus !

 

Centriniai universiteto rūmai

 Nepaisant niūrokos išorės Universiteto vestibiulis žaižaravo spalvomis ir didybe. Mums, atklydėlėms, įėjimas į šoninius fligelius buvo užtvertas (aišku, labai norint, galima buvo prasmukti;), tačiau po aktų (ceremonijų) salę galėjome laisvai pasidairyti.

Kopenhagos Universiteto vestibiulis

Šioje salėje vyksta oficialios ceremonijos

  Tolesni šios dienos planai buvo aplankyti Kopenhagos Nørrebro rajone esančias Assistens Kirkegård kapines. Indre By rajoną, kuriame yra pėsčiųjų gatvė ir universitetas, ir Nørrebro rajoną skiria dirbtiniai Peblinge Sø ir Sortedams Sø ežerai. Aplink ežerus besidriekianti žalia zona yra mėgiama kopenhagiečių poilsio vieta. Čia, ant dirbtinai supiltų ir gražiai žole užžėlusių kalvelių, poilsiavo ne vienas. Prisėdome ir mes. Išsitraukėme iš krepšių sumuštinius, alaus skardinėlę ir smagiai sau piknikavome. Priešais, Peblinge Sø  ežere, plaukiojo gulbės, vaikai su tėvais irstėsi valtelėmis. Tiesiog rudeninė idilija.

Už šio žavingo senuko Nilo driekiasi Peblinge Sø ežeras

     Taip besiilsėdamos sulaukėme 17 val. kuomet po darbų žmonės pasipylė į gatves. Nustėrome. Tokio dviračių kiekio sankryžoje dar neteko regėti! Mašinų buvo viena kita, tačiau gatves užkimšo dviratininkai. Negana to, per Dronning Louise's Bro (Karalienės Luisos tiltas) tiltą žingsniavo protestuotojų eisena, ir jie visi buvo su dviračiais :)

Demonstracija ant Dronning Louise's Bro tilto

    Tvarkingai praleidę besidemonstruojančius, perėjome 1887 m. statytą Dronning Louise's Bro (Karalienės Luisos tiltas) ir įžengėme į Nørrebro rajoną, garsėjantį  kaip Kopenhagos etninių bendruomenių katilas. Čia gyvena daugelis iš arabų šalių į Kopenhagą atvykusių piliečių. Šiame rajone butus nuomojasi studentai, nes būsto nuomos kainos čia pigesnės.

    Paėėję kelis šimtus metrų Nørrebrogade gatve priėjome geltona mūrine tvora aptvertas Assistens Kirkegård kapines. Šios kapinės įkurtos 1760 m. ir apjuostos Philip de Lange sukurta siena. Tuo metu kapinės driekėsi už miesto ribų ir buvo skirtos vargšams. Plečiantis miesto riboms jau XIX a. kapinėse pradėti laidoti ir turtingi bei įžymūs žmonės. Taip čia amžinajam poilsiui atgulė žymusis pasakorius  Hans Christian Andersen bei filosofas Søren Kierkegaard. XX a. viduryje kapinės buvo uždarytos, tačiau išimtys daromos, ypač žymiems žmonėms, tokiems kaip fizikas Niels Bohr, bei nuo seno čia šeimos kapus turintiems miestelėnams. Radome ir kelis kapus, kurie buvo pažymėti Christiania ženklu - trimis geltonais skrutuliais raudoname fone. 

   Jau nuo seno šios kapinės buvo mėgstamos Kopenhagos gyventojų pasivaikščiojimo vieta. Net žymus švedų poetas Karl August Nicander, 1827 m. lankęsis Kopenhagoje, apie kapines rašė kaip apie rojaus kampelį žemėje (paradoksas!). Lankymasis kapinėse įgavo tokį mąstą, kad buvo priimtas teisės aktas, draudžiantis kelti piknikus, gerti alkoholinius gėrimus ar kitaip linksmintis kapinių teritorijoje :)

   Šiandien kapinės be savo tiesioginės paskirties yra ir žalioji kopenhagiečių poilsio zona. Per kapinių vidurį eina asfaltuotas takas su suoliukais po įmantriais plačialapiais medžiais. Taku važinėja dviratininkai, vaikšto susikibusios porelės, mažylius vedžioja jaunos mamos. Labiausiai, galbūt, nustebino ženklas, draudžiantis degintis (kapinėse!) ir, nepaisant  ženklo, šalia išsitiesęs pusplikis vyrukas. Netoli senovinių antkapių ant žolės piknikaujanti jauna porelė jau nebekėlė nuostabos, greičiau atvirkščiai, žavėjo laisvu požiūriu į amžinąjį gyvenimą. Trumpai tariant, jei jau būsite Kopenhagoje, būtinai pasivaikščiokite po šias kapines-parką.

 



Štai tokie įdomūs medžiai auga Assistens Kirkegård



 

Kuklus paminklas Didžiam Pasakininkui

      Iš Assistens Kirkegård patraukėme atgal Nørrebrogade gatve iki Dronning Louise's Bro (Karalienės Luisos tilto), ant kurio pavakario saule džiaugėsi gausybė žmonių - susėdę ant grindinio valgė sumuštinius, gėrė įvairius gėrimus, plepėjo ar šiaip prisimerkę kaitinosi saulytėje. Pastebėjome, kad ant tilto pastatyti ne tik keli suoliukai, bet prie jų prilipdyti patogūs stalai, ant kurių puikavosi kelios vyno taurės. Jokių policijos pareigūnų, jokių vaikymų ar baudų už tai, kad geriama viešoje vietoje.

      Perėję tiltą pasukome į kairę ir ėjome Sortedams Sø ežero pakrante iki Sølvgade gatvės. Čia nusprendėme pasukti, nes GPS berniukas nurodė, jog šia gatve artėsime prie Undinėlės skulptūros :) Aplenkėme Botanisk Have (Botanikos parkas) - kitą kartą, Kongens Have (Karalikasis parkas) - kitą kartą, Statens Museum for Kunst (Nacionalinė galerija) - kitą kartą. Taip gatvėmis ir gatvelėmis pasiekėme Kastellet  (Citadelė) - karinius įtvirtinimus, kurie pradėti statyti 1626 m. karaliaus Christian IV iniciatyva. Įtvirtinimai baigti statyti jau apie 1660 m. Tai vienas geriausiai išsilaikęs Šiaurės Europoje pentagramos formos fortas, priklausantis Danijos gynybos ministerijai ir atviras lankytojams. Kastellet įtvirtinimus supantis vanduo ir ryški žolės žaluma paliko puikų įspūdį, ir, jei dar kartą teks lankytis Kopenhagoje, būtinai čia sugrįšiu.

   Nuo Kastallet įtvirtinimų matėsi  Sankt Albans Kirke (dar vadinama Den Engelske Kirke) bažnyčios  bokštas. Šv. Albano bažnyčia statyta 1885-1887 metais anglų gotikos stiliumi su įspūdingomis titnago akmens sienoms ir  skirta anglikonų bendruomenei.   

Šv. Albano bažnyčios bokštas

   Šalia bažnyčios puikuojasi Gefion fontanas (dan. Gefionspringvandet), kuris pradėjo veikti 1908 m. (skulptorius Anders Bundgaard).  Fontano kompozicija paremta skandinavų legenda, pasak kurios protinga ir stipri dievų dukra Gefion, gimusi tolimoje samių žemėje, susilaukė 4 sūnų, pavertė juos jaučiais ir iškeliavo pasižvalgyti po pasaulį. Atklydusi į Švediją, ji savo pasakojimais apie tolimus kraštus taip sudomino Švedijos karalių Gylfi, kad šis atsidėkodamas pažadėjo deivei Gefion tiek žemės, kiek per naktį sugebės suarti savo jaučiais. Ryte karalius nustebęs pamatė, kad vietoj dar vakar žaliavusių laukų tyvuliuoja ežeras, o už jo atsiskyręs žemės lopinėlis, kurį Gefion pavadino Zelandija (dan. Sjælland) ir kuriame po šiai dienai gyvuoja Danijos karalystė. Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad  Švedijoje yra Vännern ežeras, beveik atitinkantis Zelandijos salos kontūrus. Tad gal legenda teisybę byloja?
 

Gefionspringvandet

Pakeliui pas Undinėlę sutikome geležinį mąstytoją

 

    Netoli Gefion fontano, Langelinje prieplaukoje, savo princo laukia žymioji Undinėlė (dan. Den lille Havfrue). Kopenhagos skulptoriaus Edvard Eriksen sukurta Undinėlės skulptūra tapo Kopenhagos simboliu. Undinėlės galvai pozavo balerina Ellen Price, kuri 1909 m. Kopenhagoje buvo labai mėgiama. Torsui pozavo skulptoriaus žmona Eline. Taip nutiko dėl to, kad Ellen Price nenorėjo pozuoti nuoga. Skulptūros užsakovu buvo mecenatas ir Kopenhagos alaus daryklos  Calsberg įkūrėjas Carl Jacobsen. 125 cm dydžio ir 175 kg svorio skulptūros kopija 1913 m. rugpjūčio 23 d. buvo pastatyta savo dabartinėje vietoje, šalia pakrantės promenados. Originalą Edvard Eriksen paveldėtojai saugo nežinomoje vietoje. Ir teisingai daro, nes viešai eksponuojama skulptūros kopija ne kartą buvo sugadinta vandalų. 1964 m. ir 1998 m. buvo nupjauta skulptūros galva, vieną kartą jos ranka, o 2003 m., greičiausiai ne be sprogmenų pagalbos, skulptūra numušta nuo savo uolos.

     Pasigrožėjome ir mes trapia merginos skulptūra, pasifotografavome, paglostėme uodegą ir krantine patraukėme link Nyhavn.




 H. K. Anderseno Undinėlė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

   

 

 

 

   Tiesa, visai už Undinėlės nugaros, kitoje prieplaukos pusėja aiškiai išsiskiria pastatas be langų - tai žymioji Eurovizijos arena. Nuo pramoninės tvirtovės – iki „Eurovizijos“ scenos: tokiai transformacijai ryžosi danai, antram gyvenimui prikeldami 1996 m. bankrutavusios laivų statyklos „Burmeister & Wain“ (B&W) patalpas. Taip Kopenhagos Refšalejoeno (Refshaleøen) saloje stovintys du didžiuliai statiniai iš darbininkų tvirtovės 2014 m. virto popkultūros rojumi. Tik kas dabar?

  

Pastatas, kuriame vyko 2014 m. Eurovizija
 

      




 









 










 Krantine pasivaikščiodamos ėjome link centro. Šalia Karališkojo skulptūrų muziejaus (dan. Den Kongelige Afstøbningssamling), kuriame saugoma daugiau nei 2000 gipso skulptūrų kopijų, priklausančių įvairioms epochoms – nuo Senovės Egipto iki ХVII a., puikavosi bronzinė Mikelandželo Dovydo kopija.  Po Dovydo kojomis pastatyti stalai ir suolai tiesiog kvietė prisėsti ir pasigrožėti prieplauka.

 




 

Mikelandželo Dovydo kopija



         Pailsėję ir sukramtę sumuštinių likučius žygiavome toliau krantine. Vos už kelių žingsnių nuo Dovydo, prisišvartavęs  prieplaukoje, puikavosi tristiebis burlaivis.

 

 

   Dar vienas nuostabus vakarėjančios Kopenhagos akcentas - Amalie sodų (dan. Amaliehaven) fontanas. Iš abiejų fontano pusių, už žalios gyvatvorės, įrengtos nedidelės įvairiaspalvių augalų oazės, kurias įrėmina kaskadiniai fontanai. Šį sodą, projektuotą belgų architekto Jean Delogne ir pavadintą Amalie vardu (nuo Amalienborg rūmų), Kopenhagai 1983 m. padovanojo Mærsk Mc-Kinney Møller.

   

   Taip bevaikštinėjant ir besigėrint Danijos sostine atėjo vakaras. Mieste užsižiebė šviesos ir jau matytos gatvės įgavo visai kitą pavidalą. Kiek pasisukioję po iliuminuotą centrą, apsipirkome supermarkete ir patraukėme namo - rytoj mūsų paskutinė diena laimingų žmonių mieste Kopenhagoje.

 

Børsen pastatas vakarėjant

Vaizdas į Nordea banko ofisus nuo Knippersbro tilto

   Kitą dieną užsukome į Christians Kirke, kurios bokštu, užsilipę ant mūsų gyvenamo namo stogo (čia įrengta poilsio zona-terasa) ir gurkšnodamos vyną, gėrėjomės kelis vakarus. Ši rokoko stiliaus bažnyčia pastatyta 1758 m. ir pavadinta  Frederiks Tyske Kirke. Bažnyčia buvo skirta melstis vokiškajai Christianshavn bendruomenės daliai.  Tokia jos paskirtis išsilaikė iki XIX a. pabaigos. 1901 m., kad būtų išvengta painiavos su Frederiks Kirke (labiau žinoma kaip Marmurinė bažnyčia), pervadinta Christians Kirke, atiduodant duoklę karaliui  Christian IV, kuris ir įkūrė Christianshavn. Šiandien tai krikščioniška Christianshavn  parapijos bažnyčia. Siūlyčiau įkišti galvą į šią bažnyčią, nes interjeras nėra tradicinis, daugiau primena teatro salę, nei maldos namus.
 

Christians Kirke

 

 

Vienas mūsų šiandienos tikslų buvo atitasyti vakardienos nesėkmę - pasikelti į Christiansborg rūmų bokštą (aukštis - 106 m) ir dar kartą apžvelgti Kopenhagą iš paukščio skrydžio.  Pasikėlimas į bokšte esančią apžvalgos aikštelę yra nemokamas, tik reikia pastovėti eilutėje, mat liftas kelia po kelis žmones. Į bokštą pakliuvome tik praėje kontrolės postą - kaip lėktuve - jokių didelių krepšių, aštrių daiktų ir pan. Tuomet liftu pakilome iki bokšto vidurio. Čia įsikūręs restoranas, kuriame galima paragauti danų nacionalinės virtuvės  patiekalų. Į apžvalgos aikštelę kelia kitas liftas. Apžvalgos aikštelė uždara, todėl nėra baimės iškristi, ne taip, kaip nuo Vor Frelsers Kirke bokšto auksinių laiptų. Iš apžvalgos aikštelės atsiveria puikus vaizdas į visas Kopenhagos puses - jei ko dar nespėjai pamatyti ar aplankyti, iš šio bokšto bent akimis galėsi paklaidžioti.  Mes, pavyzdžiui, tik nuo bokšto aukštybių pasigrožėjome Oresund tiltu, jungiančiu Kopenhagą ir Malmę. Nors sakoma, kad tilto ilgis yra 16 km, tačiau tiesa ta, kad šis atstumas dalinasi į atkarpas: 4 km eina tuneliu, 4 km sala ir 8 km tiltu. 1999 m., pabaigus tilto statybas, Švedijos princesė Viktorija ir Danijos princas Federikas surengė susitikimą būtent ant šio tilto. Oresund tiltas yra ilgiausias tiltas pasaulyje, kuriuo važinėja traukiniai ir automobiliai.  Tilto statyba danams kainavo ne vieną milijoną. Tačiau dabar valstybė iš tilto turi didžiulės naudos. Leidimas pervažiuoti tiltu, priklausomai nuo transporto priemonės rūšies, kainuoja nuo 50  iki 239 Eur, o per parą tiltu pravažiuoja apie pusė milijono automobilių. Štai tokia statistika:) 

Vaizdas nuo Christiansborg rūmų bokšto. Tolyje matosi Oresundo tiltas.

 

  Nusileidę nuo bokšto aukštybių, patraukėme link Amalienborg rūmų (dan. Amalienborg Slot), prie kurių 12 val. vyksta sargybos keitimosi ceremonija. Ėjome kanalo krantine (Havnepromenade) ir dar kartą baltu pavydu pavydėjome kopenhagiečiams dėl puikiai įrengtų poilsio zonų. Krantinėje, pvz., įrengti batutai (atkreipiu dėmesį, nesuplyšę ir nešiukšlini) ir krepšinio aikštelės, aptvertos tinklu, kad žaidėjai netrukdytų praeiviams. 





Havnepromenade batutas

     Taip pasišokinėdamos pasiekėme Amalie  sodus, už kurių plytėjo Amalienborg rūmai. Šie rūmai nuo 1794 m. yra karališkos šeimos rezidencija. Rūmus sudaro ketvertas identiškų rokoko stiliaus pastatų, išsidėsčiusių aplink centrinę aikštę su didinga raito karaliaus Frederik V skulptūra. Pasiekę Amalienborg rūmus pastebėjome ant pastato plėvesuojančią vėliavą, o tai reiškia, kad karalienė šiuo metu yra rūmuose. Prie kiekvieno įėjimo į rūmus budi karališkieji gvardiečiai. Jie, įsitvėrę ginklų ir linguodami didelėmis kailinėmis kepurėmis, lėtu žingsniu marširavo nuo durų prie durų. Artėjo 12 valanda, kada turėjo prasidėti sargybos keitimossi ceremonija. Aikštėje susirinko didelis būrys smalsuolių, kuriuos ženklais mikliai tvarkė vietos policija: atsitraukite nuo kelio, padarykite praėjimą, praleiskite koloną, gelite prieiti arčiau ir pan. Sargybos pasikeitimo ceremonija vyko lėtai, iškilmingai, tad visiems norintiems tikrai užteko laiko pafotografuoti įpūdingomis uniformomis apsirengusius gvardiečius.

 

 





 

Sargyba prie Amalienborgo rūmų





   Pasibaigus sargybos keitimosi ceremonijai nuskubėjome prie Marmurinės bažnyčios (dan. Frederiks Kirke arba Marmorkirken), kuri yra šalia karališkųjų rūmų. Pastato projektas buvo sukurtas Nicolai Eigtved 1740 m. Bažnyčia buvo numatyta statyti naujame Frederiksstaden rajone. Pirmasis akmuo į pamatus buvo padėtas karaliaus Frederik V 1749 m. spalio 31 d., tačiau bažnyčia taip ir liko dėl finansinių sunkumų bei dėl architekto Ncolai Eigtved mirties nebaigta statyti. Statyba buvo atnaujinta tik po 150 metų. Projektą, pagal kurį buvo baigta statyti bažnyčia, parengė Fernando Meldalo. Jis atsisakė brangaus marmuro ir vietoj jo statybai panaudojo vietos kalkakmenį. Bažnyčia buvo pastatyta 1894 m.

   Marmorkirken unikali savo apvalia forma bei didžiausiu kupolu visoje Skandinavijoje - jo skelrmuo skiekia net 31 metrą, o šį kupolą laiko 12 kolonų.

 

 



Manoma, kad Marmorkirken projektą inspiravo Šv. Petro bazilika Romoje



 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 



Marmorkirken  kupolo skersmuo siekia 31 m.

 

Marmorkirken  centrinis altorius

         Apsukę ratą aplink Marmorkirken išėjome į Bredgade gatvę ir ,,paėmėmė kryptį"  link Rotušės. Aišku, užsukome į vieną kitą įdomesnę parduotuvę bei apžiūrėjome gatvės prekyvietes.
 

Teikiame kraustymo paslaugas :)

    Pakeliui aptikome įspūdingą Karališkojo Danijos teatro (dan. Det Kongelige Teater) pastatą, statytą XIX a. pabaigoje. Būtent šiame teatre baleto artisto karjeros vaikystėje bandė siekti žymusis Hansas Kristianas Andersenas.

 

Det Kongelige Teater

   Karališkojo Danijos teatro pašonėje, kitoje Kongens Nytorv gatvės pusėje,  stovi ne mažiau įspūdingas renesansinis 7 aukštų Magasin du Nord pastatas, kuriame įsikūręs parduotuvių centras. Ant pastato išlikęs užrašas Th.  Wessel & Vett mena 1868 m. Theodor Wessel ir Emil Vett įkurtos audinių bendrovės šlovę. Šis pastatas tokį pavidalą įgavo XIX a. pabaigoje būtent šių dviejų verslininkų iniciatyva.

 Magasin du Nord pastatas

 

   Nuo parduotuvės už kelių žingsnių vėl įsiliejome į Strøget gatve vaikštinėjančių žmonių minią. Šia gatve pasiekėme Rotušės aikštę (Rådhuspladsen), kurios centre stovi raudonų plytų Kopenhagos Rotušės pastatas..

    Rotušės aikštė – pagrindinė miestelėnų susibūrimo vieta, ji taip pat pagrindinė transporto susikirtimo vieta. Bene svarbiausias dėmesys, lankantis aikštėje, krypsta į čia stūksančią Rotušę (dan. Københavns Rådhus).   Rotušė iškilo 1905 metais, jos architektas Martin Nyrop.  Rotušės bokšte nuo 1955 metų veikia tiksliausias pasaulio laikrodis. Jei dar nesižvalgėte į Kopenhagą iš paukščio skrydžio, tai galite padaryti užlipę į 106 metrus siekiančio barokinio stiliaus Rotušės bokšto viršų. Mes jau du kartus matėme Kopenhagą iš aukštai, tad šiuokart nusprendėme nebelipti :).

 

Københavns Rådhus

   Praeidamos pro Rotušę įsistebeilijome į „Lur muzikantų“ (dan. Lurblæserne) skulptūrą užkeltą ant 20 metrų aukščio kolonos. Šią skulptūrą 1911 m. užsakė Calsberg alaus bendrovė savo įkūrėjo J.C. Jacobsen  100 metų gimimo jubiliejui paminėti.  Sakoma, kad šie muzikantai turi trimituoti, kai pro šalį praeina nekalta mergina, bet lig šiolei trimitų garsų niekas negirdėjo, deja :)

 



Lur muzikantai

    Už Rotušės aikštės, kitoje Anderseno bulvaro (H. C. Andersens Boulevard) pusėje matėsi Tivoli parko vartai. Deja, mūsų viešnagės Kopenhagoje metu parkas jau buvo uždarytas, todėl mes net nepriartėjome prie jo, nudrožėme tiesiai Vester Voldgade gatve iki kanalo, perėjome 1954 m. statytą Langebro (išvertus Ilgasis tiltas) ir eidamos palei kanalą pasiekėme  Christianshavn rajoną ir savo laikinus namus. Paskutinį vakarą praleidome ant stogo terasos, besigrožėdamos vakarinio miesto vaizdais  ir prisimindamos smagiausias viešnagės akimirkas.

 

Vaizdas nuo stogo terasos