Rondos autobusų stotyje susimokėjome po 12.72 € už bilietą ir apie 17 val. išriedėjome. Mūsų laukė 115 km. pasivažinėjimas Andalūzijos keliais. Žinoma, besižvalgant pro langą ir niekaip neatsistebint andalūzų darbštumu, laikas pralėkė beregint. Mes jau Jerez de la Frontera (trumpiau Jerez) - chereso gimtinėje. Pirmi įspūdžiai užplūdo dar neišlipus iš autobuso: nauji, daugiaaukščiai namai, tvoromis aptvertos bodegų (vyno daryklų) teritorijos ir atvykėlius pasitinkanti didžiulė Ochoa Sierra skulptūra Minotauras. Kalbama, kad tai didžiausia skulptūra visoje Ispanijoje.
 |
| Minotauras |
Išlipę autobusų stotyje pirmiausia bandėme susirasti turizmo informaciją ar spaudos kioskelį - labai mums reikėjo Jerez žemėlapio, be jo kaip be rankų. Deja, sekmadienio pavakarė ir visos informacijos bei parduotuvėlės uždarytos. Sukis kaip išmanai. Iš autobusų stoties išėjome tiesiai į Plaza de la Estación, kurioje puikuojasi geležinkelio stotis. Neapsirikau, iš tiesų puikuojasi - labai jau graži. Jos istorija prasidėjo 1854 metais. Tuomet buvo atidaryta pirmoji geležinkelio linija Andalūzijoje, tarp Jerez ir Trocadero uosto. Geležinkelio atkarpa tesiekė 27 km. Pirmasis stoties pastatas buvo paprasta trobelė iš medžio ir plytų. Dabartinis stoties pastatas pastatytas 1928-1932 m. ir jo statybą paskatino Sevilijoje vykusi tarptautinė paroda. Jerez buvo tarpinė stotelė iš JAV atvykstantiems turistams. Stoties dizainą kūrė architektas Anibal Gonzales, tas pats, kuris darbavosi ir prie Plaza de la Espana Sevilijoje. Nors ne visi šaltiniai tai patvirtina, stoties faktūra iš tiesų labai panaši į Plaza de la Espana – daug Mudejar architektūros elementų (mauriško, romaniško ir gotikinio stilių mišinys), įvairūs keraminių emaliuotų plytelių raštai (azulejos), bokšteliai ir lengvos kolonos – žavu, galėtų būti rūmai, o ne stotis J Tai va, užsukome ir mes į tą gražią stotį tikėdamosios čia rasti miesto planą. Deja...Tačiau užmatėme porą stotingų policijos pareigūnų ir nusprendėme - jie mums tikrai pagelbės.
 |
| Jerez de la Frontera geležinkelio stotis |
 |
| Stoties puošybos elementai |
Pirmiausia pasiteiravome, kur galima nusipirkti miesto planą (atsakymą jau žinojome - šiandien niekur). Tada paprašėme paaiškinti, kaip pasiekti Cazon gatvę, kur įsikūręs mūsų viešbutis. Laimė, vienas jų šiek tiek kalbėjo angliškai. Tai jis liepė mums palaukti, kol atsineš planą ir parodys kryptį. Laukėme, tikėjome ir sulaukėme. Grįžo gal po kokių 10 minučių su planu rankoje, o jame nubraižytas kelias iki mūsų viešbučio. Viską parodė, paaiškino ir padovanojo planą mums. Mes buvome labai maloniai nustebintos tokiu paslaugumu ir dėmesingumu miesto svečiams. Nuotaika pakilo iki debesų! Iš stoties išėjome nusitvėrę tą planą ir, besidairydamos į gatvių užrašus, patraukėme nurodyta kryptimi. Tik nedaug teko paeiti, kol prie manęs pripuolė vyrukas: kur einate, ko ieškote, galiu jums padėti? Pasakiau, kur einame. Tuomet jis stvėrė planą (mūsų vienintelį, taip sunkiai gautą žemėlapį) ir pasileido greita žingine atgal link stoties. Kas beliko, teko lėkti paskui jį, besiskeričiojantį mūsų planu ir kažką burbantį ispaniškai. Gerai, kad netoli teko jį vytis - už kelių žingsnių jis įlėkė į kavinę ir pripuolė prie staliuko, už kurio sėdėjo dvi poros ramiai laiką leidžiančių žmogelių. Jis paaiškino tiems žmonėms, kad reikia mums pagelbėti, o pats išdūmė iš kavinės. Žmonės prie staliukų aiškino mums kokiu keliu eiti ir visą kelią rodė plane. O mes stovėjome apstulbę ir klausėmės nurodymų, kuriuos jau puikiai žinojome. Kai tik atgavome žemėlapį, labai, labai padėkojome ir nuskuodėme kuo skubiau link viešbučio, kad vėl kas neužkalbintų ir pagelbėti nepasisiūlytų :) Priėjome Plaza las Angustias ir už joje stovinčios La Capilla de las Angustias (graži XVI a. koplyčia mūsų viešnagės metu buvo restauruojama) pasukę į kairę pamatėme nuorodą ,,Hostal Fenix". Viešbutis įsikūręs nei toli, nei arti nuo stoties, kokių 15-20 minučių ėjimo pėsčiomis, siauroje senamiesčio gatvelėje Cazon 7.
 |
| Hostal Fenix interjeras |
Tai nedidelis viešbutukas, turintis uždarą vidinį kiemą, iš kurio patenkama į kambarius. Mus pasitikusi administratorė įdavė raktus nuo lauko durų ir nuo kambario durų, nurodė vietą kiemelyje, kur galėsime pusryčiauti (jei norime, pusryčius galime užsisakyti į kambarį). Viešbučio mums skirti apartamentai turėjo du kambarius ir dvejas dušo patalpas - prabanga. Vieno kambario langai buvo į gatve, kito - į vidinį kiemelį. Aišku, kambarių interjeras buvo minimalistinis: lovos, staliukai prie lovų, šaldytuvas ir pakabinami televizoriai, tiesa, dar keli paveikslai. Taigi, dvi nakvynės su pusryčiais 4 žmonėms kainavo 140 €, t. y. kiekvienai po 17.50 € už naktį.
Kambariuose ilgai neužsibuvome - numetėme kuprines ir į miestą. Jau vakarėjo, o mums dar reikėjo apžvalginį ratą apsukti.
Jerez de la Frontera pavadinimas (kastilų dialektu Xerez) siekia finikiečių laikus ir kildinamas iš Xera, Seres, arabų vadinamas Sherish. Miesto pavadinimas siejamas su garsaus spirituoto vyno chereso, atsiradusio čia (nors kai kas teigia, kad šis vynas kilęs iš Shiraz, Persijoje) pavadinimu.
Manoma, kad pirmieji gyventojai dabartinio miesto teritorijoje apsigyveno dar neolito laikais, o trečiajame tūkstantmetyje prieš Kristų čia jau buvo gyvenvietės užuomazgų. Miestas ėjo iš rankų į rankas: priklausė Romos imperijai ir buvo vadinamas Astai Regia (11 km. nuo Jerez yra išlikęs kaimas Messas de Asta). Po Vakarų Romos imperijos žlugimo, miestas ėjo iš rankų į rankas, kol XII - XIII a. pateko į rankas iš berberų musulmonų dinastijos kilusiems almohadams. Miestas pradėjo sparčiai augti, sukūrė savo apsaugos sistemą ir dabar esamą senamiesčio gatvių raizgalynę. Augimui sąlygas kūrė vyno pramonė ir patogi susisiekimui vieta. Jerez de la Frontera buvo lyg ir Ispanijos siena tarp maurų ir krikščionių valdomos Ispanijos regionų. 1264 m. Jeras de la Frontera pereina Kastilijos karalystės žinion, o nuo XV a. chereso vynai miestą išgarsina ir už Atlanto. Todėl, nepaisant XVII a. socialinio, ekonominio ir politinio šalies nuosmukio, miestas sugeba išlaikyti vystymosi tempą, tampa visame pasaulyje žinomas ir ima lyderiauti vyno pramonėje.
Šiuo metu mieste gyvena apie 215 tūkst. gyventojų. Miestas yra penktas pagal dydį Andalūzijos regione. Pagrindinė Jerez ekonomikos šaka tradiciškai sutelkta į vyno pramonę, tačiau miestas garsėja ir grūdų, daržovių, vaisių, arklių bei galvijų auginimu, Čia gaminamas puikus konjakas, gražūs buteliai ir vyno statinės. Jerez laikomass Ispanijos karinio žirgyno baze (Yeguada Militar de Jerez de la Frontera). Pastaraisias metais miestas didelį dėmesį skiria turizmo industrijai, kuriai kaip reklamą naudoja cheres, žirgynus bei flamenko. Atidarius Jerez oro uostą miestas tapo ir didžiausiu logistikos centru vakarinėje Andalūzijoje.
Netoliese nuo viešbučio, galima sakyti už kampo, išėjome į Plaza Cruz Vieja, kurios viduryje puikavosi Victor Ochoa skulptūra žymiai flamenko šokėjai Lolai Flores.
Maria Dolores "Lola" Flores Ruiz buvo dainininkė, šokėja ir aktorė. Lola Flores gimė 1923 m. Jerez de la Frontera ir buvo Ispanijos čigonų kultūros ikona, pripažįstama visoje Ispanijoje, taip pat tarptautiniu mastu. Flores nebuvo čigonų kilmės, tačiau ji tapatinama su romų kultūrą. Nors kalbama, kad jos motinos senelis vis dėlto turėjo romų kraujo. Ji tapo garsia šokėja ir dainininke labai jauno amžiaus. Savo didžiausios sėkmės ji sulaukė apie 1951 metus, šokdama drauge Manolo Caracol. 1958 metais ji ištekėjo už čigonų kilmės gitaristo iš Katalonijos Antonio González el Pescaílla. Lola Flores susilaukė trijų vaikų: Dolores González Flores (aktorė ir dainininkė ); Antonio Flores (roko muzikantas, dainininkas ir aktorius) ir Rosario Flores (dainininkė ir aktorė, mums pažįstama iš Pedro Almodovaro filmo ,,Pasikalbėk su ja"). Lola Flores mirė nuo krūties vėžio 1995 metais, sulaukusi 72 metų amžiaus. Netrukus po jos mirties, jos pamišęs 33-metų sūnus, Antonio Flores nusižudė perdozavęs narkotikų.
 |
| Lola Flores |
Maria Dolores "Lola" Flores Ruiz buvo dainininkė, šokėja ir aktorė. Lola Flores gimė 1923 m. Jerez de la Frontera ir buvo Ispanijos čigonų kultūros ikona, pripažįstama visoje Ispanijoje, taip pat tarptautiniu mastu. Flores nebuvo čigonų kilmės, tačiau ji tapatinama su romų kultūrą. Nors kalbama, kad jos motinos senelis vis dėlto turėjo romų kraujo. Ji tapo garsia šokėja ir dainininke labai jauno amžiaus. Savo didžiausios sėkmės ji sulaukė apie 1951 metus, šokdama drauge Manolo Caracol. 1958 metais ji ištekėjo už čigonų kilmės gitaristo iš Katalonijos Antonio González el Pescaílla. Lola Flores susilaukė trijų vaikų: Dolores González Flores (aktorė ir dainininkė ); Antonio Flores (roko muzikantas, dainininkas ir aktorius) ir Rosario Flores (dainininkė ir aktorė, mums pažįstama iš Pedro Almodovaro filmo ,,Pasikalbėk su ja"). Lola Flores mirė nuo krūties vėžio 1995 metais, sulaukusi 72 metų amžiaus. Netrukus po jos mirties, jos pamišęs 33-metų sūnus, Antonio Flores nusižudė perdozavęs narkotikų.
Už paminklo auga šakoti 100 metų sulaukę alyvmedžiai, toliau stovi restauruoti Pallacio de Villapanes, kuriuose planuojama įrengti muziejų, skirtą Lolai Flores. Tikrai, visa ši maža salelė miesto viduryje kelia susižavėjimą. Einame Baria gatve iki nedidelės, jaukios, apelsinmedžiais užsodintos aikštės, kurioje bokštus į dangų kelia Iglesia de San Miguel. Tai gotikinė XV-XVIII a, bažnyčia su ištaigingu fasadu, turinčiu daug barokinių elementų, bei iškiliais bokštais dekoruotais azulejomis. Dar ir šiandien bažnyčios varpinės bokštas išlieka pačiu aukščiausiu pastatu mieste. Iglesia de San Miguel 1931 m. įtraukta į valstybės saugomų kultūros paminklų sąrašą.
 |
| Lola Flores |
Už paminklo auga šakoti 100 metų sulaukę alyvmedžiai, toliau stovi restauruoti Pallacio de Villapanes, kuriuose planuojama įrengti muziejų, skirtą Lolai Flores. Tikrai, visa ši maža salelė miesto viduryje kelia susižavėjimą. Einame Baria gatve iki nedidelės, jaukios, apelsinmedžiais užsodintos aikštės, kurioje bokštus į dangų kelia Iglesia de San Miguel. Tai gotikinė XV-XVIII a, bažnyčia su ištaigingu fasadu, turinčiu daug barokinių elementų, bei iškiliais bokštais dekoruotais azulejomis. Dar ir šiandien bažnyčios varpinės bokštas išlieka pačiu aukščiausiu pastatu mieste. Iglesia de San Miguel 1931 m. įtraukta į valstybės saugomų kultūros paminklų sąrašą.
 |
| Ištaigingas Iglesia de San Miguel fasadas |
 |
| Varpinės bokštą puošia kryžius-vėjarodė |
Aikštės viduryje stovi didingas skulptoriaus Mariano Benlliure darbas - monumentas diktatoriui Manuel Primo de Rivera.
 |
| Plaza del Arenal |
Miguel Primo de Rivera gimė Jerez aristokratų šeimoje. 1923-1930 buvo paskirtas Ispanijos Ministru Pirmininku. Jis pažadėjo panaikinti korupciją ir sustiprinti Ispaniją. Siekdamas įgyvendinti savo pažadus, jis sustabdė konstitucijos galiojimą, šalyje paskelbė karo padėtį, įvedė griežtą cenzūros sistemą, jis bandė sumažinti nedarbą, skirti daugiau pinigų viešiesiems darbams, nustatė didesnius mokesčius turtingiesiems. Kai šie pradėjo niurzgėti, Miguel Primo de Rivera pakeitė savo politiką ir pinigus bandė surinkti iš valstybės paskolų. Tai sukėlė sparčią infliaciją ir nulėmė jo atsistatydinimą ir persikėlimą gyventi į Paryžių, kur mirė praėjus vos šešioms savaitėms po atsistatydinimo. Jo sūnus, José Antonio Primo de Rivera, interpretuodamas savo tėvo idėjas, ženkliai prisidėjo prie fašistinės diktatūros įsigalėjimo Ispanijoje.
Dabartinė puošni, apsupta įvairaus stiliaus ir laikmečio pastatų, apsodinta palmėmis ir gėlėmis Plaza del Arenal yra mėgiama vietos gyventojų susitikimo ir pramogų vieta. Aikštės šoninėse erdvėse įsikūrę restoranai ir kavinės, viešbučiai ir teatras, įrengtos karusėlės vaikams, puikuojasi reklaminės chereso statinės, prisėsti kviečia įmantrūs suoliukai.
Iš Plaza del Arenal pasukome Armas gatve kuri mus išvedė prie buvusios miesto sienos. Miesto sienos ilgis siekė 2,5 km., ji juosė 115 akrų plotą, kur buvo įsikūrę 16000 miestečių. Iki dabar išliko tik sienos fragmentai ir XII a. statyta Alcazar tvirtovė su aštuonkampiu bokštu, nedidele koplyčia Santa Maria la Real, arabų pirtimis ir rūmais. Šios tvirtovės aplankyti mes neplanavome, tad ramiai ėjome palei sieną, pasižvalgėme į palmes, bokštelius ir bokštus bei iš už sienos kyšančius rūmų stogus ir pasukome į Passeo de la Alameda Vieja.
 |
| Mieste galima pamatyti ne vieną reklaminių statinių piramidę |
 |
| Nuo maurų laikų išlikęs La Torre Octógona - aštuonkampis bokštas |
Kažkada Alcazar tvirtovę nuo išorės priešų saugojo gilus griovys, XVIII a. griovys buvo užkastas ir toje vietoje įrengta alėja pasivaikščiojimamas bei įvairioms miestelėnų pramogoms. Paskutinį kartą Paseo de la Alameda Vieja buvo rekonstruota 1981 m. įrengiant požeminę stovėjimo aikštelę.
Tai, ką mes išvydome, pranoko visus lūkesčius! Plati alėja, ant kurios nusileidę mėlynų žiedų debesys. Tokį grožį reikia savo akimis pamatyti. Tai žydintys polisandramedžiai (Jacaranda). Vieną kitą medį matėme Malagoje, bet visa alėja...
 |
| Paseo de la Alameda Viejo |
 |
| Įėjimą į Paseo de la Alameda Viejo įrėmina du stulpai su romėnų deivių Fortūnos ir Cereros skulptūromis |
 |
| Alėjos gale, po mėlynais medžių žiedais puikuojasi atvira rotonda |
 |
| Kuplios žiedų kekės |
Polisandramedžių alėją pratęsia parkas, apsodintas kiparisais, palmėmis, apelsinmedžiais, akacijomis, kedrais ir dar bala žino kokias medžiais. Po jais sustatyti suoliukai, tad galima maloniai leisti čia laiką. Tuo labiau, kad parko gale pastatytas WC, kurį mes pradžioje palaikėme reklaminiu stulpu :)
 |
| Tarp polisandramedžių atradome ir WC, kurį palaikėme reklaminiu stulpu |
Taip bevaikščiojant po parką vakaras nenumaldomai užleido vietą nakčiai, įsižiebė žibintai, tolumoje rausvai nusidažiusio dangaus fone sukiojosi Tio Pepe vėjarodė (Gonzalez Byass bodegos skiriamasis ženklas), o pro mėlynus polisandramedžių žiedus akį traukė apšviestas katedros kupolas.
 |
| Tio Pepe |
 |
| Užsižiebė gatvės žibintai |
 |
| Catedral de San Salvador kupolas |
Aplenkdami Gonzalez Byass bodegos vartus, kuriuos saugo pats jos įkūrėjas, pasiekėme Jerez katedrą Catedral de San Salvador.
 |
| Paminklas Gonzalez Byass bodegos įkūrėjui |
Catedral de San Salvador pradėta statyti 1695 m. gotikos stiliumi, tačiau darbams besitęsiant iki 1778 m. ji įgavo ir baroko, ir neoklacicizmo elementų. Bažnyčia yra lotyniško kryžiaus formos ir turi penkias navas. Viršuje matomas šešiakampio būgno formos kupolas. Kaip ir daugelis Andalūzijos bažnyčių, katedra pastatyta ant mečetės pamatų. Tai didžiausi maldos namai Jerez. Svarbiausia miesto bažnyčia ji buvo pašventinta tik 1980 m.
Jau buvo vėlyvas vakaras, todėl nieko keista, kad ji buvo uždaryta. Apėjome aplink, apsižvalgėmė ir nutarėmė, kad daugiau laiko katedrai neskirsime - rytoj į vidų neisime, tačiau aš privalėjau pabumbėti, kad labai norėčiau pamatyti viduje esantį Francisco Zurbaran paveikslą ,,La Virgen Nina" :)
 |
| Catedral de San Salvador fasadas |
Po ekskursijos aplink katedrą buvo metas grįžti į viešbutį poilsiui ir vakarienei. Labai džiaugėmės, kad Rondoje nusipirkome pakramtukų ir vyno, nes tokiu metu (po 12 val. vakaro) Jerez visos parduotuvės uždarytos.
 |
| Pusryčiai |
Kitos dienos rytą, po rytinių vandens ir muilo procedūrų, išėjome į viešbučio foje-kiemelį pusryčiauti. Paspaudėme skambutį recepcijoje, kurį vakar buvo nurodžiusi administratorė. Greit abėgo moterytė ir ispaniškai paklausė mūsų ką gersime - juodą kavą, baltą kavą ar arbatą? Kažkokiu būdu mes supratome, ko ji klausia ir išreiškėme savo pageidavimus. Neilgai trukus kiekviena gavome po padėkliuką su užsakytu gėrimu bei sultimis, dviem skrebučiais, sviestu, džemu ir nedideliu pyragėliu. Tai tokie tradiciniai minimalūs pusryčiai, tokius gavome ir kitą rytą. Pasistiprinome :) ir jau žinomu keliu patraukėme link Paseo de la Alameda Viejo. Už šios alėjos įsikūrusi Gonzalez Byass šeimai priklausanti Tio Pepe bodega - viena didžiausių bodegų Jerez. Prie įėjimo jau būriavosi žmonės. Mes nusipirkome bilietus, kurie kainavo po 15.50 €. Į bilieto kainą įskaičiuota ekskursija po bodegą ir 4 chereso rūšių degustacija. Tradicinis bilietas su ekskursija ir 2 rūšių vyno degustacija kainuoja 12.50 €, mes nusipirkome papildomai dar 2 rūšių degustaciją, taip pat galima užsisakyti užkandžių - tuomet dar 3 € primeskite :) Bilietus galima pirkti ir internetu https://www.bodegastiopepe.com/visitar/reservar, bet nesunkiai juos nusipirksite ir prie bodegos kasų.
Gonzalez Byass Tio Pepe bodegą pasirinkome dėl vienos labai paprastos priežasties - ekskursijos čia vyksta keliaujant traukinuku: teritorija didelė, tad daug patogiau, kai žiopliai-turistai nesiblaško po vyno saugyklas :)
Tai gi, mūsų, norinčių susipažinti su vynininkystės ypatumais, susirinko tikrai nemaža kompanija, gal žmonių 20-25. Mus pasitiko šauni jauna mergina ir nuvedė į kino salę, kur pirmiausia buvome supažindinti su bodegos istorija. Buvo tikrai įdomu žiūrėti estetiškai, neįkyriai, nenuobodžiai susuktą filmuką apie Gonalez Byass kompanijos įkūrimą ir suklestėjimą.
 |
| Kelionė traukinuku po Tio Pepe bodegą |
Gonzalez Byass istorija prasidėjo 1825 m., kai Manuel Maria Gonzalez Angel atvyko į Jerez ir, tikėdamasis pradėti savo verslą, nusipirko čia nedidelę bodegą. Pasakojama, kad Manuel Maria Gonzalez Angel turėjo dėdę, kuris gyveno Sanlucar de Barrameda. Skirtingai nei Jerez, kur buvo praktikuojami saldūs vynai, šio kaimo gyventojai mėgo labai šviesų ir labai sausą vyną. Taigi, atėjo dėdė aplankyti sūnėno ir atsinešė savo kaimo vyno. Geras tas vynas buvo, labai geras, todėl greitai išpopuliarėjo visame Jerez. Vynas buvo pavadintas Tio Pepe (dėdės Juozapo) vardu, taip pat pavadinta ir bodega. Per 10 darbo metų Manuel Maria Gonzalez Angel pelnas išaugo, gamyba ėmė plėstis, atsirado naujos bodegos ir 1835 m. Gonzalez nusprendė savo verslą sujungti su vyno pirkliu iš Anglijos Robert Bake Byass. Tie metai laikomi Gonzalez Byass kompanijos įkūrimo metais. Šios dvi šeimos bendradarbiavo daugiau nei 100 metų, kol 1998 Byass giminė pasitraukė iš biznio. Dabar visos 100 proc. akcijų priklauso Manuel Maria Gonzalez Angel palikuonims.
 |
| Tio Pepe bodegos ir žymiausio Gonzalez Byass chereso logotipą - butelį su raudona kepure ir švarkeliu bei gitara - sugalvojo kompanijos reklamos direktorius Luis Pérez Solero |
Po filmo įlipome į raudoną traukinuką ir nuvažiavome prie didelio apvalaus paviljono pavadinto La Concha (Jūros kriauklė). Jis buvo pastatytas 1862 m. ruošiantis Ispanijos karalienės Izabelės II vizitui, pagal anglų inžinieriaus Joseph Coogan projektą. Paminėtina, kad šio pastato stogą projektavo pats Gustav Eiffel. Šiame paviljone per šimtmečius lankėsi ne vienas karališkosios šeimos narys: 1882 m. čia svečiavosi karalius Alfonso XII, vėliau - karalius Alfonso XIII, 2000 m. jo didenybė Don Juan Carlos su Doña Sofía. Paviljone pusračiu išrikiuotos ir viena ant kitos sukrautos 214 statinių su valstybių, į kurias eksportuojama Gonzalez Byass produkcija, vėliavomis. Šį paviljoną savo šventei - vestuvėms, jubiliejui, ar šiaip, mielam šeimyniniam susibūrimui - gali užsisakyti bet kuris norintis.
 |
| Gonzalez Byass produkcija eksportuojama ir į Lietuvą |
Toliau traukinukas mus nuvežė į bodegą, kur destiliuojamas gerai pasaulyje žinomas brendis ,,Lepanto". Viduryje senoviškos distiliavimo patalpos stovėjo staliukas su aštuoniomis taurėmis, pripildytomis brendžio. Akivaizdžiai galėjome pamatyti kaip bespalvis, aštraus kvapo skystis, metų metus brandinant ir destiliuojant, virsta prabangiu brendžiu. Deja, ragauti negavome, davė tik pauostyti. Bet ir to pakako ;)
 |
| Aštuoni brendžio brandos etapai |
 |
| Brendžio distiliavimo patalpa |
Toliau traukinukas mus vežiojo po bodegas, kur brandinamas cheresas. Didžiulėse patalpose su mažais langeliais (kad nepatektų saulė ir karštis) viena ant kitos sukrautos šimtai statinių su kvapniu gėrimu. Buvom supažindinti su chereso istorija, jo gamybos subtilybėmis.
 |
| Vyno rūgimo procesas kruopščiai prižiūrimas |
Cheresas – vienas seniausių pasaulyje žinomų vynų. jau 200 m. prieš Kristų buvo vežamas į Romą. Pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame minimas cheresas – Romos poeto Marcialio, gimusio Ispanijoje (40-140 metai), epigrama „Tegul Neposas vaišina mus cheresu“. XIV a. cheresą ypač pamėgo anglai. Vadinamasis sherry dažnai sutinkamas anglų rašytojų kūriniuose, pavyzdžiui, Viljamo Šekspyro tragedijoje „Henrikas IV“ vienas iš Falstafo monologų skirtas cheresui. Apie cheresą užsiminė ir Edgaras Po istorijoje „Amontilliado statinaitė“.
Įdomu yra tai, kad net maurų valdymo metu vynas buvo gaminamas ir naudojamas medicines tikslais. Žinia, yra daug Korano interpretacijų dėl alkoholio draudimo. Jerez arabai nesutiko su savo tautiečiais dėl vyno. Jie buvo lankstesni ir aktyviai eksportavo didelius kiekius vyno į Angliją ir Prancūziją ir į kitas šalis. Manoma, kad cheresas buvo pirmasis vynas, nuplukdytas iš Europos į Ameriką. Ten jį nugabeno Kristupas Kolumbas (tai buvo jo trečiosios kelionės metu). Geriausias yra Ispanijos cheresas, nors gaminamas ir Armėnijoje, Moldavijoje, Uzbekistane ir kitur.
Įdomu yra tai, kad net maurų valdymo metu vynas buvo gaminamas ir naudojamas medicines tikslais. Žinia, yra daug Korano interpretacijų dėl alkoholio draudimo. Jerez arabai nesutiko su savo tautiečiais dėl vyno. Jie buvo lankstesni ir aktyviai eksportavo didelius kiekius vyno į Angliją ir Prancūziją ir į kitas šalis. Manoma, kad cheresas buvo pirmasis vynas, nuplukdytas iš Europos į Ameriką. Ten jį nugabeno Kristupas Kolumbas (tai buvo jo trečiosios kelionės metu). Geriausias yra Ispanijos cheresas, nors gaminamas ir Armėnijoje, Moldavijoje, Uzbekistane ir kitur.
Cheresas tradiciškai brandinamas pakopomis maišant senesnį vyną su jaunesniu. Ne iki galo pripildytose statinėse susidaro balta mielių plėvelė, kuri suteikia cheresui savitumą. Tačiau gaminant saldųjį cheresą, pridedama daugiau alkoholio, todėl mielės žūsta, o oksidacija vyksta tik dėl sąlyčio su oru. Pradžioje fermentacijos procesas primena bet kurio kito vyno gamybą – misa iš sumaigytų uogų filtruojama ir supilama į fermentacijos talpyklas, pagamintas iš nerūdijančio plieno, aprūpintas temperatūros reguliavimo įrenginiais, sekančiais, kad temperatūra neviršytų 25-26 °C. Pasibaigus fermentacijai, vyno nuosėdos nusėda apačioje: kai jis visiškai išsivalo ir tampa skaidrus, jau turimas vynas. Dar nepradėjęs bręsti skystis ir toliau vadinamas misa. Į misą dedama vyno distiliato, kol pasiekia 15–15,5 proc. alkoholio koncentraciją. Toks gėrimas laikomas 600 litrų talpos amerikietiško ąžuolo statinėse. Pripilama tik penki šeštadaliai statinės tūrio. Viršutinėje statinių dalyje, lieka oro, darančio ypatingą įtaką vyno brandinimui. Įvairių metų vynai perpilami ir maišomi. Statinės sustatomos viena ant kitos trimis ar keturiais aukštais. Statinėje, esančioje apačioje, seniausias vynas, todėl dalis šio vyno perpilama į butelius. Apatinė statinė, nupylus iš jos dalį vyno, pripilama vyno iš aukščiau esančios statinės. Pastarąją statinę papildo vynu iš virš jos esančios statinės ir t.t. – iki pat viršaus. Darbas atliekamas labai lėtai, stengiamasi nepažeisti apsauginės plėvelės. Šio proceso metu jaunesnis vynas įgauna brandesnio vyno ypatybių.
Ispanijoje žinomiausios vyno rūšys:
Fino - sausas nuo žalsvos šiaudų iki auksinės spalvos, griežtoaromato apie 15,5 proc. alkoholio cheresas,
Manzanilla - švelnus (migdolinis), ties gomuriu – sausas ir lengvas, patiekiamas – 7 °C;- labai sausas, lengvai karstelėjęs, šiaudų spalvos, jaudinančio aromato 15,5 proc. alkoholio cheresas , patiekiamas – 7 °C
Amontillado – sausas ir pusiau sausas, gintarinės spalvos, miško riešutų aromato, švelnaus ir lengvo skonio 16,5 proc. alkoholio cheresas, patiekiamas – 14 °C;
Oloroso - stiprus sausas tamsiai gintarinės spalvos, išraiškingo aromato kvapus, graikinių riešutų skonio cheresas, pastiprintas didesniu kiekiu alkoholio nei fino, patiekiamas – 16 °C;-
Cream -stiprus, saldus likerinio arba muskatinio prislopinto aromato 17,5 proc. alkoholio cheresas, patiekiamas – 3 °C;
 |
| Demonstracijai skirtose statinėse su stiklo dugnu aiškiai matoma balta mielių plėvelė |
Pradžioje mes apsilankome La Cuadrada Croft bodegoje, kurios 4400 kv. m. ploto patalpoje brandinama šimtai Croft rūšies chereso.
Mūsų pažintis su Gonzalez Byass Tio Pepe bodega tęsiasi De Los Apostales bodegoje, kuri įkurta 1857 m., o jos pavadinimas siejamas su Ispanijos karalienės Izabelės II vizitu 1962 m. Ta proga vynuogės buvo spaudžiamos ypatingu, senovišku būdu, ir, koks buvo visų nustebimas, kai iš įprasto vynuogių kiekio buvo gauta 33 kartus daugiau misos ir sulčių nei paprastai. Tuomet buvo užsakyta speciali didelė statinė tam kiekiui vyno laikyti. Satainė buvo pavadinta El Cristo, asocijuojant į 33 Jėzaus Kristau metus. Šioje patalpoje buvo patalpinta dar 12 statinių su apaštalų vardais.
 |
| Prie šv. Petro statinės |
Los Reyes (Karališkoji) bodegoje sustatytos vyno statinės su Ispanijos karališkosios šeimos regaliojomis bei autografais. Statinės datuojamos nuo pirmojo karališkojo Izabelės II apsilankymo iki dabartinių laikų, kai čia savo parašą paliko jo didenybė karalius Juan Carlos.
 |
| Karališkų šeimų parašais ir herbais pasipuošusios statinės |
La Constancia bodega yra pati seniausia - įrengtas 1855 m. Šiandien čia galime pasigėrėti vyno statinėmis, ant kurių puikuojasi žymių pasaulio menininkų, politikų, sportininkų, tokių kaip Picasso, Margaret Thatcher, Orson Welles, Steven Spielberg, parašai.
 |
| Šio vyno ragavo ir Picasso |
Dar viena Gonzalez Byass Tio Pepe bodegos įdomybių yra vadinamos ,,vyno rūsių pelės". Aplamai pelės vyno rūsiuose yra naudingos, nes minta smulkiais graužikais, kurie įsikuria statinių medienoje ir pragraužia ją bei gadina vyną. Tačiau šioje bodegoje pelės ne tik toleruojamos, bet dar ir lepinamos vynu. O istorija štai tokia nutiko. Kartą bodegos darbininkas Jose de Galvez pietų metu pastebėjo pelytes, betykančias duonos trupinukų nuo jo sumuštinio. Norėdamas prisijaukinti tas pelytes jis kasdien palikdavo joms po gabalėlį duonos, o kartą net vyno įpylė. Ir, didžiam Jose nustebimui, pelės neatsisakė vaišių ir mielai ragavo vyną. Ne, taip paprastai jos pietų negaus, pagalvojo Jose ir pastatė kopetėles prie vyno taurės, kad pelės, užsimanę vyno, įdėtų šiek tiek pastangų jam pasiekti. 1956 m. Jose de Galvez išėjo į pensiją, tačiau pelės ir toliau buvo vaišinamos vynu ir užkandžiais - tai jau tapo šios bodegos tradicija. Youtube mačiau nufilmuotus kadrus, kaip pelės vaišinasi, deja, mums nepavyko to pamatyti. Gal ir gerai :)
Ir paskutinis sustojimas mūsų kelionėje po Gonzalez Byass Tio Pepe bodegą yra po kupolu įrengta vyno degustavimo salė. Čia mes gavome paragauti 4 rūšių vyno bei tapas - skrudintų riešutėlių. Iš degustavimo salės tiesus kelias į parduotuvę, kurioje galima įsigyti įvairiausių suvenyrų ir visų Gonzalez Byass rūšių vynų bei brendžių.
 |
| Per baltą trikampį patekome į degustavimo salę |
Iš bodegos išėjome jau gerokai po pietų. Vynas ir tapas tik sužadino mūsų apetitą, todėl vienas iš tikslų buvo pavalgyti, kitas - aplankyti Andalūzijos jojimo meno mokyklą (Real Escuela Andaluza de Arte Ecuestre). Sujungėme abu tikslus į vietą ir nužingsniavome gatvėmis, kurios vedė link žirgyno, vis pasidairydamos į kavinukes. Pakeliui pasigrožėjome viena seniausių Jerez bažnyčia Iglesia de San Mateo. Bažnyčia pastatyta XIII a. ant senos arabų mečetės pamatų, todėl, nors ir statyta gotikos stiliumi, daug detalių išlaikė mudejar stilių. Dabartinė bažnyčia (baltai dažyta) datuojama XV a.
 |
| Iglesia de San Mateo |
Už bažnyčios baigėsi siaurų gatvelių labirintai ir mes atsidūrėme plačioje gatvėje, kuria judėjo automobilių srautas, važiavo visuomeninis transportas. Kitoje šios judrios gatvės pusėje nužiūrėjome tokią nieko neišsiskiriančią kavinukę Cafeteria Auxiliadora.
 |
| Cafeteria Auxiliadora |
Persimetame tarpusavyje žodeliu, gal ko nors gausime užkąsti, ir gal nebus brangu, nes už senamiesčio ribų - užeiname. Viduje klientų nerasta, jaunimas susimetę į būrelį šnekučiuojasi. Bandome paklausti, kuo mus gali pavaišinti - nelabai supranta. Išsiaiškinti, kas parašyta meniu taip pat sunkokai sekasi (turime patirties - nepirksime katės maiše :). Tačiau jauni žmonės greit randa būdą, kaip panaikinti kalbos barjerus. Vienas jų išsitraukia mobilųjį, atsidaro internetą ir elektroninio vertėjo pagalba greit ir be problemų užsisakome visokiausių patiekalų.
Atsisėdame lauke, gauname šalto alaus atsigerti ir labai labai greitai mums atneša nuostabiausias krevetes, vėliau dar lėkštes su įvairia skrudinta žuvimi bei daržovėmis. Karališki pietūs, paprastoje šalia gatvės esančioje kavinukėje tiesiog nesitikėjome tokių patiekalų. Desertui išgeriame kavos. Pasisotinusios vėl užeiname į kavinės vidų - padėkoti ir susimokėti. Pietūs kiekvienai kainavo po 10 eurų, bet... barmenas mus beišeinančias sustabdo, pripila po mažą taurelę kažkokio žolelių antpilo ir pasiūlo išgerti, kad po sočių pietų sunkumo skrandyje nejaustume :) - vaišina baras.
Iš tiesų maloniai nuteikia dėmesys klientui - mūsų nuotaika puiki!
 |
| Pribloškiančio dydžio krevetės |
Po pietų tęsiame savo kelionę link jojimo mokyklos - einame Ronda del Caracol, Crista Merced, Ancha gatvėmis. Vienoje Ancha gatvės atkarpoje išlikęs senosios miesto sienos gabaliukas. Atviroje nedidelėje aikštelėje šalia sienos pastatytas paminklas Álvar Núñez Cabeza de Vaca, konkistadorui, gimusiam Jerez de la Frontera mieste (plačiau http://lt.wikipedia.org/wiki/%C3%81lvar_N%C3%BA%C3%B1ez_Cabeza_de_Vaca).
 |
| Álvar Núñez Cabeza de Vaca |
 |
| Senosios miesto sienos fragmentas ir paminklas konkistadorui |
Apžiūrėję paminklą, toliau ėjome Pozo Del Olivar kol pasiekėme Avenida Duque De Abrantes. Pamatę aukšta tvora aptvertų pastatų kompleksą, supratome, kad tai ir yra Andalūzijos jojimo meno mokyklą (Real Escuela Andaluza de Arte Ecuestre). Deja, per ilgai mėgavomės pietumis - įėjimo vartai jau buvo užverti ir tik moteriškė su šluota mojavo apilnk gėlynus.
 |
| Real Escuela Andaluza de Arte Ecuestre |
Pro vartų pynučios apžiūrėjome (kiek galima buvo įžiūrėti) eklektiškus XIX a. pagal prancūzų architekto Charles Garnier projektus statytus Palacio Recreo de las Cadenas, kuriuose įsikūrusi mokykla. Labai gaila, kad nespėjome į žirgų šou - nežinia, ar kada dar pasiseks pamatyti. Nepasisekė mums ir su pasauline žirgų muge (Feria de Caballo), kuri vyksta pirmąją gegužės savitę Jerez de la Frontera. Tai didžiausia šventė mieste: su žirgų eitynėmis, su flamenko pasirodymais, mugėmis, gražiomis moterimis, puošniais vyrais ir fejerverkais. Deja, ir čia pavėlavome ;)
 |
| Real Escuela Andaluza de Arte Ecuestre mokyklos ženklas |
 |
| Iglesia Virgen de la Victoria |
Apsisukome, teks grįžti į senamiestį, link savo viešbučio. Stengėmės eiti kitomis gatvėmis, pamatyti daugiau miesto. Pakeliui sustojome prie Iglesia Virgen de la Victoria, XVI a. gotikinės bažnyčios, kurios varpinė vėl priminė mauriškuosius laikus.
Dar kartą įsitikinome, kad Andalūzijos šiuolaikinis monumentalusis menas nedarko miesto, įsilieja į šiuolaikinio miesto erdves bei susipina su senąja architektūra. Šalia XIII a. gotikinės Iglesia de Santa Domingo 2005 m. pastatytas Monumento a la Semana Santa. Jo autorius yra šiuolaikinis skulptorius Sebastian Santos Calero. Monumentas skirtas Velykų šventei, kuri Jerez bei visoje Andalūzijoje yra labiausiai švenčiama religinė šventė - vyksta procesijos, kuriose dalyvauja tūkstančiai žmonių, iš bažnyčių išnešamos šventųjų skulptūros ir eitynės vyksta per visą naktį. Kaip minėjau, yra garbė nešti šventojo skulptūrą ir tam jaunuoliai treniruojasi nuo mažumės. Kiekviena parapija turi savo costaleros - nešikus. Per religines šventes, o ypač per Velykų procesiją atsiskleidžia visas jų talentas. Būtų tikrai įdomu atvykti į šį kraštą per Velykų savaitę, manau, įspūdis būtų neeilinis.
 |
| Iglesia de Santo Domingo ir Monumento a la Semana Santa |
 |
| El Gallo Azul |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą