Iš Jerez de la Frontera išvykome apie 11 val. ryto. Autobusu. Kelionė truko ne daugiau kaip valandą ir kainavo 8,90 €. Sevilijoje mes išsilaipinome Estacion de autobuses prado de San Sebastian ir, pasiteiravę kelio, nukulniavome viešbučio link.
Sevilija - Andalūzijos sostinė, ketvirtas pagal dydį Ispanijos miestas, kuriame gyvena apie 700000 gyventojų. Per miestą teka Gvadalkivyro (isp. Guadalquivir) upė, prie kurios įsikūręs Sevilijos uostas. Sevilijos senamiestis yra trečias pagal dydį ES ir turi net tris objektus, įtrauktus į UNESCO Pasaulio Paveldo sąrašą: El Real Alcázar de Sevilla (Karališkieji rūmai), Catedral de Sevilla (Katedra) ir Archivo General de Indias (Indėnų archyvas, talpinantis dokumentus apie Amerikos kolonizavimą). Sevilijos istorija siekia daugiau kaip 2 tūkstantmečius. Yra duomenų, kad finikiečių laikais ši vietovė buvo vadinama Spal (kas reiškia žemuma), Romos valdymo laikais pavadinimas buvo sulotynintas į Hispalis, vėliau miestą valdė vandalai, vizigotai, maurai. Maurų valdymo metais (712-1248 m.) pavadinimas įgavo arabišką skambesį - Ishbiliyya. XIII a. Kastilijos ir Leono karaliui Ferdinandui III nukariavus maurus miesto vardas pamažu įgavo ispanišką skambesį - Sevilla. Šio miesto aukso amžius prasidėjo apie 1492 metus, Kristupui Kolumbui atradus Ameriką, kuomet Sevilija įgijo karališką privilegiją prekiauti su Ispanijos kolonizuotais kraštais Amerikoje. Ispanų laivai čia sugrįždavo pasikrovę sidabro luitų iš Bolivijos, Meksikos, Peru kasyklų. Per kelis dešimtmečius Sevilija suklestėjo, tapo vienu didžiausių miestų Europoje - gyventojų skaičius šoktelėjo iki milijono. Iš Sevilijos 1519 m. Ferdinandas Magelanas išvyko į pirmą savo kelionę aplink žemę. Sevilijos klestėjimas tęsėsi iki XVII a., kol prekybos teisė buvo perleista Cadiz miestui, o maras negailestingai išguldė beveik pusę miesto gyventojų. XVIII a. karalius Carlos III ėmėsi Sevilijos atgaivinimo, skatino pramonės augimą šiame mieste. To pasekoje buvo patatytas Real Fábrica de Tabacos, parūpinęs didelei daliai miestiečių darbo. Atsigavo spauda - Sevilija tapo pirmuoju provincijos miestu, kuriame buvo išspausdintas laikraštis (neskaitant sostinės Madrido). Miestas stojosi ant kojų, jis traukė ne tik pramonininkus, bet ir kūrybingus žmones. Čia savo kūrybai idėjas sėmė Bethovenas (Fidelio), Mocartas (Figaro vedybos ir Don Žuanas), Rosinis (Sevilijos kirpėjas), Bizė (Karmen). XIX a. Sevilija pradėjo sparčiai plėstis ir puoštis - buvo išgrįstos gatvės, sutvarkytas miesto apšvietimas, pradėtas statyti geležinkelis. XX a. Sevilija pagrsėjo tuo, kad šiame mieste buvo surengtos dvi pasaulinės parodos. Viena jų - Lotynų Amerikos paroda - vyko 1929 m. Šiai parodai Sevilija ruošėsi ypatingai (kaip rašiau, šiai parodai daug investicijų buvo skiriama ir Jerez de la Frontera). Mieste dygo prabangūs viešbučiai (Alfonso XII Hotel), atsirado naujų parkų ir viešųjų erdvių (Maria Luisa parkas ir Plaza de Espana), gatvės buvo plečiamos, siekiant jas pritaikyti padidėjusiam automobilių srautui. Ne mažiau dėmesio ir lėšų (apie 9 bilijonus €) Sevilija atseikėjo ir 1992 m. čia vykusiai tarptautinei EXPO parodai, skirtai 500 - osioms Amerikos atradimo metinėms. Paminėtina, kad šioje parodoje, pirmą kartą po Nepriklausomybės atgavimo, dalyvavo ir Lietuva.
 |
| Išėjus iš ,,Giralda Suits" kiemo atsiduriame tiesiai prie Sevilijos katedros Puerta del Perdón vartų |
Taigi, toks ilgokas įvadas į mūsų viešnagę Sevilijoje.
Apsigyvenome mes Giralda Suites apartametuose, kurie, mūsų didžiam džiaugsmui, buvo visai Katerdros pašonėje, t. y. pačoje senamiesčio širdyje. Mus pasitiko miela administratorė, kuri mus įregistravo, paaiškino, kaip naudotis durų sistema bei patarė, ką turėtume pamatyti ir, paklausus, nurodė kavines, kur galėtume pasižiūrėti flamenko. Apartamentai buvo 1-ame aukšte, langais į kiemą ir turėjo 2 kambarius: vieną kambarį su 2 lovom ir kambarį sujungtą su virtuve, kuriame stovėjo plati dvigulė lova. Virtuvėje visi būtini atributai, o ant stalo padėta turistui labai reikalinga informacija apie miesto įžymias vietas bei pramogas. Visa tai mums kainavo - 2 nakvynės 4 asmenims Sevilijos centre - 217 dolerių!!!
 |
| El Giraldillo |
Baigę apgyvendinimo formalumus stačia galva puolėme į Sevilijos glėbį. Žinoma, pirmiausia aplankėme Katedrą (Catedral de Sevilla). Prie įėjimo spietėsi minia žmonių, bet stovėti ilgai neteko. O laiką sutrumpino viduryje kiemo, pro kurį vinguriavo eilė, pastatyta didelė statula-vėtrungė El Giraldillo, vaizduojanti moterį, apsirengusią klasikiniais romėnų drabužiais, belaikančią skydą dešinėje rankoje ir palmę kairėje. Tai originali katedros varpinės bokšto vėtrungė, sukurta 1658 m. skulptoriaus Bartalome Morel. Palengva judėdamos apsukome ratą aplink El Giraldillo ir atsidūrėme prie bilietų kasų, kur susimokėjome po 8 € ir... mes jau Katedros viduje. Įspūdis pribloškiantis - kokia ji didelė ir graži! Ne be reikalo 1401 metais susirinkę kanauninkai, nusprendę mečetę pakeisti nauja, didele Katedra, prisiekė: „Mes turėtume pastatyti tokią didelę bažnyčią, kad tie, kurie pamatys ją pastatytą, laikytų mus pakvaišusiais“. Todėl dabar Sevilija turi trečią pagal dydį Katedrą Europoje. Ją savo dydžiu lenkia tik Šv. Petro bazilika Vatikane ir Šv. Povilo katedra Londone. Bendras plotas, kurį užima Katedra yra 23 500 kv. m. Kaip ir daugelis Andalūzijoje esančių bažnyčių, Katedra iškilo ant XII a. mečetės pamatų. Tiesa, pradžioje mečetė nebuvo perstatyta, tik 1248 m. transformuota į Katedrą, o gotikinis, iki dabar išlikęs, pastatas pradėtas statyti XV a. pradžioje ant musulmoniškos mečetės likučių po 1356 metais įvykusio žemės drebėjimo. Katedros statyba baigta 1517 m., tačiau interjero darbai tęsėsi net iki XX a. pradžios. Gotikinės Katedros dalies ilgis siekia 126 metrus, plotis - 83 m. Žinia, per statybų šimtmečius kito architektūros stiliai, todėl dabar šalia pagrindinės gotikinės Katedros dalies galime išvysti ir renesansines Karališkąją koplyčią, pagrindinę zakristiją bei varpinės bokšto (Giralda) viršutinę dalį. Barokui duoklė atiduota prie Katedros pristačius parapijos bažnyčią El Sagrario (įėjimas į El Sagrario
bažnyčią yra iš la Avenida de la Constitución (Konstitucijos gatvės). Mes ją aplankėme dar prieš įsikurdamos savo nakvynės vietoje - tiesiog ėjome pro šalį ir negalėjome atsispirti pagundai žvilgterėti pro pravertas duris, už kurių prabanga tviskėjo altoriai - grožis neišpasakytas).
 |
| Grakščios arkinės Catedral de Sevilla lubos |
 |
| Francisco Dionisio de Ribas (architektas) ir Pedro Roldán (skulptorius) sukurtas pagrindinis El Sagrario bažnyčios altorius (1665-1669) |
Taigi, šiek tiek susipažinę su Katedros statybos istorija, perėjome prie praktinės dalies - pasivaikščiojimo po Katedros vidų. Katedroje galybė altorių, koplyčių bei chorų, tad susigaudyti visame tame reikia gilių meno istorijos žinių. Kadangi mes šiuo klausimu tik mėgėjos, tai ir mūsų ekskursija po Katedros lobynus buvo tik akių ganymas ir aikčiojimas: ,,Kaip gražu, žiūrėk, žiūrėk!".
Tiesa, pavyko keletą kartų prisišlieti prie ekskursinių grupių ir nuklausyti vieną ar kitą istoriją. Viena jų apie knygų leidėją, kuris visą savo turtą paaukojo bažnyčiai, kad būtų palaidotas šioje Katedroje. Kita istorija apie Kristupą Kolumbą, kurio palaikai, po ilgų klajonių, taip pat ilsisi šioje Katedroje. Žinoma kad Kristupas Kolumbas mirė 1506 m. gegužės 20 d. Valjadolio mieste, Ispanijoje, palikęs tris sūnus: Diegą, Ferdinandą ir Bartolomėjų. Tuo metu jam buvo 54 metai. Po mirties Kolumbas buvo palaidotas mažoje Valjadolido koplyčioje, kiek vėliau perkeltas į Seviliją, La Cartuja vienuolyną. 1526 m. šalia jo buvo palaidotas ir jo vyriausias sūnus Diego. Sūnaus našlei paprašius, abu kūnai buvo perkelti per Atlanto vandenyną ir palaidoti Haityje. Kristupas Kolumbas buvo palaidotas Santo Domingo katedros altoriaus dešinėje.
 |
| Karstą su Kristupo Kolumbo palaikais aukštai iškeltą virš žemės laiko keturi karaliai: Kastilijos, Leono, Aragono ir Navaros |
XVIII a. pabaigoje, Prancūzijai užgrobus Haitį, palaikai buvo iškasti ir perkelti į Kubos sostinę Havaną. Praėjus šimtmečiui Kuba išsikovojo nepriklausomybę nuo Ispanijos, ir Kolumbo palaikai vėl buvo perkelti per Atlantą, bei 1898 m. palaidoti Sevilijos Katedroje. Tačiau 1877 m. darbininkai restauruodami Santo Domingo katedrą, jos altoriaus kairėje pusėje aptiko kapą su žmogaus palaikais. Ant kapo buvo užrašytas Kolumbo vardas. Manoma, kad galėjo būti sumaišytos „kairė“ ir „dešinė“ pusės ir į Havaną 1795 m. buvo perkelti Kolumbo sūnaus Diego palaikai, o pats Kristupas Kolumbas liko Haityje. Tačiau visos Kolumbo pomirtinės kelionės pasibaigė XXI a. pradžioje, kai 2002-2006 m. mokslininkai, ištyrę kaulų DNR, nustatė, kad tikrieji palaikai yra Sevilijos Katedroje. Jo karstas iškeltas aukštai virš žemės ir jį laiko 4 karaliai: Kastilijos, Leono, Aragono ir Navaros. Tai simbolizuoja visos Ispanijos dėkingumą ir pagarbą atradėjui.
Žodžiu, apie Katedrą, su ja vienaip ar kitais susijusius žmones, apie jos grožį ir turtus (Katedroje yra monstrancija, pagaminta iš aukso ir sidabro, sverianti apie 300 kg!) galima būtų pasakoti labai ilgai, tačiau geriausia tai pamatyti savo akimis. Todėl be komentarų pateikiu tik keletą šio grožio apraiškų, kurias užfiksavo mano fotoaparatas.
 |
| Virgen de la Antiqua koplyčia |
 |
| Choras - bažnyčios dalis prieš Didįjį altorių |
 |
| Renesansinės ovalo salės lubų kupolas |
 |
| Kardinolo Cervantes kapas |
 |
| Fernando III de Castile |
 |
| Vitražai, kuriuose pavaizduotos kryžiaus kelias |
Skersai išilgai apėję Katedrą, pro šonines duris patekome į buvusio minareto patalpas, kuris, nors ir išlaikęs savo mauriškos architektūros formas, buvo paverstas Katedros varpine. Prieš kokius 500 metų bokštą apgadino žemės drebėjimas. Tada viršutinė dalis buvo rekonstruota ir įkelta bronzinė vėtrungė (kurios originalas, kaip jau rašiau, stovi Katedros kieme prie pagrindinio įėjimo). Iš čia kilo ispaniškas minareto pavadinimas La Giralda, reiškiantis „vėtrungė“. La Giralda aukštis - 98 m., į bokšto viršų veda ne tradiciniai laiptai, o grįstas takas su 35 posūkiais. Į šį bokštą arabų valdymo laikais skelbti maldos pradžią muedzinas užjodavo asiliuku.
 |
| La Giralda |
 |
| 13 posūkis |
 |
| La Giralda schema |
Kopti tokiu taku į viršų daug lengviau, nei laiptukais į Gedimino pilies bokštą. Todėl bokšto apžvalgos aikštelę pasiekėme be jokių didelių pastangų. Nuo La Giralda apžvalgos aikštelės Sevilija atrodo nedidelė ir jauki. Žiūrėjome į po kojomis išsidriekusį Sevilijos planą ir ieškojome objektų, kuriuos žadėjome aplankyti - viskas kaip ant delno.
 |
| Vaizdas pro šoninį La Giralda langą |
 |
| Tarp gotikinių Catedral de Sevilla smailių akį traukia pūpsantis zakristijos kupolas |
 |
| La Giralda varpai |
 |
| Apelsinmedžių kiemelis ir Sevilijos panorama |
Nusileidę iš La Giralda bokšto išėjome tiesiai į Patio de los Naranjos (Apelsinmedžių kiemelį), kuriame auga 66 apelsinmedžiai, viduryje čiurlena fontanas, išlikęs nuo vizigotų laikų, o pats kiemas įrėmintas dvejų vartų: almohad stiliaus Puerta del Perdón ir psiaudogotikinių (statyti 1895-1927) Puerta de la Concepción. Patio de los Naranjos buvo įrengtas XII a. ir šliejosi prie musulmonų mečetės. Jame maldininkai turėdavo apsivalyti prieš įžengdami į šventyklą. Kiemelio išvaizda nuo XII a., aišku, kito, tačiau išlikę milžiniški Puerta del Perdón ir virš jų kabantis saulės laikrodis, lyg kontrastas grakščiai gotikinei katedrai ir dabar palieka gilų įspūdį.
 |
| Puerta de la Concepción |
 |
| Puerta del Perdón iš Patio de los Naranjos pusės |
 |
| Puerta del Perdón iš gatvės pusės |
 |
| Sevilijos bodegos |
 |
| El Palacio Arzobispal de Sevilla |
Apsukę ratą pasiekiame Barrio de Santa Cruz - senojo Sevilijos žydų kvartalo - siauras gatveles. Aišku, šiam kvartalaui priskiriama ir Katedra, ir El Palacio Arzobispal de Sevilla, ir Real Alcazares. Tačiau tikroji šio kvartalo dvasia atsiskleidžia vaikščiojant siauromis gatvelėmis ar tingiai, prisėdus ant spalvotomis azulejomis dengtų suoliukų, stebėti fontanėliuose besiturškiančius ispaniškus žvirblius. Dar muzika, gyvai skambanti atvirose Barrio de Santa Cruz erdvėse. Tai pats romantiškiausias Sevilijos kvartalas.
Sunku dabar būtų pasakyti, kiek žydų šeimų gyvena šiame kvartale, tačiau prieš daugelį šimtmečių čia buvo įsikūrusi žydų bendruomenė, kurią toleravo ir visokeriopai palaikė musulmonai. Nuvertus musulmonų valdžią, dalis žydų perėjo į krikščionybę, tapo Conversos (,,naujaisiais krikščionimis"), o dalis liko ištikima savo religijai. 1492 m. karališkuoju Ferdinando Aragoniečio ir Izabelės iš Kastilijos įsaku, ,,neatsivertę" žydai iš Ispanijos buvo išvaryti, siekiant išvengti jų neigiamos įtakos Conversos. Čia buvo atrištos rankos inkvizicijai. Viena iš pagrindinių Ispanijos inkvizicijos veiklos krypčių buvo ginti į katalikybę atsivertusius žydus nuo jų buvusių tikėjimo brolių energingo raginimo grįžti į judaizmą. Taip pat inkvizicija gynė žydus nuo įpykusios katalikų minios persekiojimo. O pykti buvo už ką, nes Conversos neretai buvo nenuoširdūs katalikai, keldavo riaušes su katalikais. Senuose raštuose minima, kad, pvz., iš žydų namų buvo pilamos pamazgos ant Švč. Dievo Motinos statulos. Be to, Conversos nešė ir ekonominę žalą, net badmečiais reikalaudami už skolas didžiulių – net iki 40% – palūkanų.
Kita vertus Ispanija buvo viena iš nedaugelio šalių, priėmusių žydus po jų išvijimo iš Anglijos 1290 ir Prancūzijos 1306 m. Žydams buvo leista pasilikti kaip pabėgėliams pagal specialią sutartį, kurią sulaužę jie prarastų teisę pasilikti. Taigi, lyg ir negalima būtų sakyti, kad Ispanija „išvijo“ žydus. Nemaža sostui artimų karalystės pareigūnų buvo žydų kilmės, jie galėjo laisvai dirbti, jei būdavo ištikimi Ispanijos valdiniai ir katalikai. Todėl nenuostabu, kad beveik kiekviename didesniame Ispanijos mieste yra išlikę istoriniai žydų kvartalai. Apie to meto Ispaniją, kovas tarp karalysčių, inkvizicijos veiklą ir žydų bendruomenę galite pasiskaityti Ildefonso Falcone romane ,,Jūros katedra". Nors knygoje aprašomi įvykiai vyksta Barselonoje, bet, manau, panašiai gyveno ir kiti to laikmečio Ispanijos miestai (http://sniegena.blogspot.com/2014/08/ildefonso-falcones-juros-katedra.html)
 |
| Barrio de Santa Cruz skamba romantiška muzika |
Kita vertus Ispanija buvo viena iš nedaugelio šalių, priėmusių žydus po jų išvijimo iš Anglijos 1290 ir Prancūzijos 1306 m. Žydams buvo leista pasilikti kaip pabėgėliams pagal specialią sutartį, kurią sulaužę jie prarastų teisę pasilikti. Taigi, lyg ir negalima būtų sakyti, kad Ispanija „išvijo“ žydus. Nemaža sostui artimų karalystės pareigūnų buvo žydų kilmės, jie galėjo laisvai dirbti, jei būdavo ištikimi Ispanijos valdiniai ir katalikai. Todėl nenuostabu, kad beveik kiekviename didesniame Ispanijos mieste yra išlikę istoriniai žydų kvartalai. Apie to meto Ispaniją, kovas tarp karalysčių, inkvizicijos veiklą ir žydų bendruomenę galite pasiskaityti Ildefonso Falcone romane ,,Jūros katedra". Nors knygoje aprašomi įvykiai vyksta Barselonoje, bet, manau, panašiai gyveno ir kiti to laikmečio Ispanijos miestai (http://sniegena.blogspot.com/2014/08/ildefonso-falcones-juros-katedra.html)
 |
| Barrio de Santa Cruz skersgatviai |
 |
| Gėlėmis puošti Barrio de Santa Cruz balkonai |
 |
| Barrio de Santa Cruz aikštėse įsikūrę kavinukės ir suvenyrų parduotuvės |
 |
| Siauros ir be galo jaukios Barrio de Santa Cruz gatvelės |
Beklaidžiodamos po šį kvartalą vis dairėmės, na kur gi ta kirpykla, kur darbavosi Figaro, kokiomis gatvelėmis klaidžiojo Rozina. Juk senoji Sevilija - Bomaršė herojaus nuotykių miestas. Lietuviškame operos ,,Figaro vedybos" anonse http://www.menufaktura.lt taip rašė:
,,Veiksmas vyksta Sevilijoje, kur visada šviečia saulė, kur šilta, auga apelsinai, ir paslaptinguose rūmų sodeliuose taip ir maga skirti pasimatymus koketuojančiom gražuolėms." Tikra teisybė :) Nors Figaro yra išgalvota asmenybė, anot http://www.sevillamisteriosyleyendas.com jis gyveno ir dirbo Santander gatvėje esančiame name, Sevilijos mieste. Deja, to namo taip ir neradome. Bet vienoje iš Barrio de Santa Cruz aikščių aptikome restoraną pavadintą šio herojaus vardu, prie kurio durų stovėjo iškrakmolytom prijuostėm pasidabinę padavėjai. Bet mūsų grožiu nepaimsi, tad išdidžiai pradrožėme pro šalį ir toliau smagiai sau klajojome po Barrio de Santa Cruz gatvelių labirintus, kol netikėtai išėjome į judrią gatvę prie upės.
 |
| Šeimos kavinė puošta azulejomis netoli Murillo sodų - lyg vartai iš Barrio de Santa Cruz |
Dar nesinorėjo palikti senamiesčio, todėl grįžome kelis žingsnius atgal ir pamatėme žalią oazę - pietinė Alkcazar siena ribojasi su Los Jardine de Murillo (Murillo sodai). Sodai -nors ten nėra nei vienos obels :)- pavadinti žymaus XVII a. ispanų dailininko Bartolomé Esteban Murillo garbei. Šalia Los Jardine de Murillo, lyg atitverdamas sodus nuo judrios gatvės, driekiasi pėsčiųjų bulvaras Paseo de Catalina de Ribera. Sodai ir pėsčiųjų bulvaras tarsi viena visuma - įėję pro vartus patenkame į bendrą erdvę su eile aukštų palmių, kurių šešėlyje įrengti suoliukai. Žinoma, jie neliko mūsų nepastebėti: prisėdome ir sušlamštėme Murillo sodų prieigose įsikūrusiame kioskelyje (!!!) nusipirktas spurgytes (mmm..skanumėlis!). Šiek tiek pailsinę kojas patraukėme gilyn Paseo de Catalina de Ribera. Bulvaras platus, takas pabertas smulkiu smėliuku, šonuose žaliose vejose beprotiškai fantastiškai žydi bugenvilijų krūmai. Paseo de Catalina de Ribera istorija prasideda 1862 m. Pradžioje bulvaras buvo vadinamas Paseo del Pino, vėliau 1898 m. buvo pavadintas ligoninės - Hospital de las Cinco Llagas - įkūrėjos Catalina de Ribera vardu. Dabartinį vaizdą bulvaras ir Murillo sodai įgavo 1920 m.
Pačiame bulvaro centre trykšta fontanas, kurio viduryje ant dviejų aukštų kolonų iškeltas laivas, virš jo išgraviruota data 1492, o kolonų viršų sujungia didžiulė liūto skulptūra. Net ir pačiam neišmaniausiam aišku, kad šis paminklas skirtas Kristupo Kolumbo žygiams pagerbti. O mes moteriškės išmanios, todėl galime pateikti daugiau informacijos: paminklo aukštis 23 m., jis pastatytas 1921 m. pagal architekto Juan Talavera projektą ir išpildytas skulptoriaus Lorenzo Coullaut Valera. Netoliese matyti to paties Juan Talavera projektuotas šaltinis ir paminklinė siena su azulejų technika darytu Catalina de Ribera portretu.
 |
| Monumento a Cristóbal Colón |
Eidamos Paseo de Catalina de Ribera negalėjome neužsukti į šalia esančius Murillo sodus. Čia karaliavo palmės, apelsinmedžiai, jazminai ir kiti augalai, bet didžiausią įspūdį paliko fikusai. Tokių didelių ir taip šaknimis į viršų išsirazgiusių medžių retai kur pamatysi!
 |
| Fikusas. Šiek tiek didesnis už tą, kuris namie prie lango vazone auga |
Taip bevaikščiodamos pasiekėme San Fernando gatvę. Baigėsi žalia oazė ir priešais, kitoje judrios gatvės pusėje, pamatėme tvora aptvertą pastatą, kurį, neatkreipdamos dėmesio, aplenkėme rytą eidamos iš autobusų stoties. Šiuo kartu nutarėme pasidomėti juo.
 |
| Pastatas su angelu ant ant stogo - buvęs tabako fabrikas, dabar - Sevilijos universitetas |
Užrašas prie vartų skalbia: Fabrica Real de Tabacos. Štai šiame tabako fabrike dirbo čigonė Karmen - Prosper Mérimée ir Georges Bizet kūrinių herojė. Čia ji susitiko Don Chose. Šioje vietoje literatūra ir muzika įgauna realų pagrindą, tampa apčiuopiama.
Šiaip tai fabrikas buvo statytas tikrai ne tam, kad čia būtų įdarbinta Karmen :) Istorija byloja, kad tabako importas į Ispaniją iš Amerikos suklestėjo 1492 m. Kristupui Kolumbui atradus šį kontinentą ir Sevilijai suteikus karališką privilegiją prekiauti su kolonizuotais kraštais. O jau XVI a. Sevilijoje buvo įsteigtos pirmosios tabako manufaktūros Europoje. Pradžioje jos buvo išsisklaidę po miestą, vėliau, kad būtų lengviau stebėti jų veiklą ir reguliuoti sanitarines sąlygas, vyriausybė nutarė pastatyti tabako fabriką už Puerta de Jerez (miesto vartų). Statyba prasidėjo 1728, ir priešokiais vyko 30 metų. Per šį laikotarpį statybai vadovavo ne vienas inžinierius bei architektas, kol 1758 gamykla pradėjo savo darbą. Tačiau pastatas galutinai baigtas buvo tik 1770 metais. Tuo metu fabrike dirbo tūkstantis vyrų, 200 arklių ir 170 ,,molinos" - prietaisų tabakui sukti. Darbas buvo sunkus, todėl čia iki XIX a. dirbo tik vyrai. Tačiau fabrike šlubavo darbo drausmė, cigarų kokybė buvo prastesnė, nei tuose fabrikuose, kur dirbo moterys, o ir mokėti už darbą vyrams reikėjo daugiau, žodžiu, fabrikas tapo nepelningas. 1811 m. fabrikas buvo uždarytas. Bet tai truko neilgai - po 2 metų jis vėl pradėjo veikti, tačiau dabar čia dirbo tik moterys, kiek vėliau kolektyvą papildė ir vyrai, o po 1829 m. čia vėl dirbo tik moterys, kurių buvo apie 6000. Vystantis technikai, į gamybą paleidžiant vis daugiau mechanizuotų linijų, rankų darbo poreikis mažėjo. 1940 m. čia bedirbo tik 1100 žmonių.
Po karo, 1950 m. vyriausybė nutarė tabako gamybą iškelti iš miesto, o fabriko patalpas atiduoti Sevilijos universitetui. Pastatą akademiniam gyvenimui pritaikė architektai Alberto Balbontín de Orta, Delgado Roig ir Toro Buiza. Žinoma, Sevilijos universiteto istorija prasidėjo gerokai anksčiau, kai 1460 buvo įkurta Colegio Santa María de Jesús. 1505 m. popiežiaus bule įtvirtinama, kad Colegio Santa María de Jesús teikia universitetinį išsilavinimą teologijos, filosofijos, teisės, medicinos ir meno srityse. Tai buvo akstinas, paskatinęs mokyklą toliau vystyti savo akademinę veiklą, kuri išaugo iki dabartinio Sevilijos universiteto lygio. Šiuo metu universitete dėstoma virš 65 skirtingų disciplinų, studijuoja daugiau nei 70 tūkstančiai studentų iš viso pasaulio. Tai antras pagal dydį universitetas Ispanijoje.
 |
| Fontanas vidiniame universiteto kieme |
Labai buvo žingeidu pasidairyti po buvusią tabako fabriko - dabartinio universiteto - teritoriją ir bent viena akimi pažvelgti į akademinį gyvenimą, juolab, kad man ir mano draugėms akademinis gyvenimas tikrai nėra svetimas. Įžengę pro pagrindinius vartus atsidūrėme didelėse erdvėse, kurių koridoriai vedė į auditorijas bei bibliotekas (buvome pravėrę vienas duris, tačiau nedrįsome trikdyti ten tvyrančios rimties). Aplenkę vestibiulį išėjome į vidinį kiemelį, kurio viduryje tryško gražus fontanas, o aplink šurmuliavo jaunimas. Kairiajame kiemo kampe už vitrininių langų pastebėjome studentus, sėdinčius prie staliukų ir geriančius kavą. Užėjome ir apsidžiaugėme patekę į universiteto kavinę. Buvo pats laikas užkąsti. Pasirinkimas ne itin didelis: trijų rūšių mišrainės, kava/arbata, pyragėliai (valgykla, įsikūrusi antrame aukšte, jau buvo uždaryta). Nusipirkau bulvių mišrainės ir espresso, sumokėjau apie 3-4 eurus. Kitos mano ponios už panašią kainą pasiėmė baltos kavos ir krabų lazdelių salotas. Dar gavome duonos sausainėlių :) Maistas buvo tikrai labai skanus! Užkandę dar šiek tiek paklaidžiojome po universitetą, prisimindamos savo studijų metus VU ;)
 |
| Studentiški pietūs |
Iš universiteto išėjome pro šoninius vartus ir mažumą paėję vėl atsidūrėme San Fernando gatvėje, šalia prabangaus Alfonso XIII viešbučio. Viešbutis statytas tarp 1916-1928 m. pagal architekto José Espiau Muñoz projektą. Jo statybą inspiravo Sevilijoje vykusi Iberijos- Amerikos paroda. Viešbutis oficialiai atidarytas 1929 m. balandžio 28 d. prabangiu pokyliu, kuriame dalyvavo karaliaus Alfonso XIII ir karalienė Victoria Eugenia von Battenberg. Viešbutis buvo skirtas garbių svečių priėmimui, todėl interjeras įrengtas ypač prabangiai - auksu siuvinėti kilimai, krištolo sietynai, lubos ir sienos ornamentuotos azulejomis, marmuro ir brangaus medžio grindys. Dabartinis viešbutis taip pat stengiasi išlaikyti 30-ųjų dvasią ir prabangą. Viešbutyje yra 151 kambarys. Kaina vienai nakčiai dviviečiame kambaryje nuo 1100 Lt (318 Eur). Būtinai užsisakysime šį viešbutį kito vizito Sevilijoje metu, bet dar ne dabar :)
 |
| Už geležinės tvoros - Alfonso XIII viešbutis |
 |
| Viešbučio kiemo suoliukai puošti azulejomis |
Už kampo, kur baigiasi viešbučio tvora, atsiveria vaizdas į Puerta de Jerez aikštę. Pavadinimas kilęs nuo miesto vartų, kurie vedė į Jerez de la Frontera. 1864 miesto siena ir vartai buvo nugriauti. 1929 m., ir vėl, Iberijos-Amerikos parodos proga šių vartų vietoje buvo įrengtas fontanas simbolizuojantis Seviliją. Čia susikryžiuoja Konstitucijos prospektas, Romos prospektas, San Fernando, Karalienės Kristinos ir Lobo gatvės.
 |
| Skulptoriaus Manuel Delgado Brackembury fontanas ,,Sevilla" |
Pasukome Lobbo gatve ir išėjome tiesiai prie Gvadalkivyro upės, netoli bokšto, vadinamo Torre del Orro (Aukso bokštas). Oras ne karštas ir ne šaltas, saulytė šviečia, žmonės būreliais vaikštinėja krantine Paseo de Colon - vienas malonumas. Mes prisėdame minutėlei ant suoliuko ir grožimės upe ir joje plūduriuojančiais laivais. Vėliau apsukame ratą aplink Torre del Orro.
Torre del Oro dar XIII a. pirmoje pusėje (apie 1220 metus) pastatė maurai. Bokštas buvo viena iš gynybinės miesto sienos dalių, ją jungianti su Gvadalkiviro upe. Kitapus upės stovėjo panašus bokštas. Tarp jų ištempta masyvi grandinė padėdavo kontroliuoti laivybą. Tai buvo paskutinis gynybinio pobūdžio statinys, kurį dar spėjo sumūryti neužilgo amžiaus iš Sevilijos išvaryti arabai. Šiandien diskutuojama, kodėl jam prigijo būtent Aukso bokšto vardas. Galbūt tai lėmė specifinė bokšto išorės apdaila – auksinę saulės spalvą atspindinčios plytelės, o galbūt faktas, kad bokštas buvo Sevilijos uosto simbolis, šalia kurio jūreiviai iškraudavo visą iš Amerikos pargabenamą auksą. Dar viena legenda pasakoja, kad bokštui vardas duotas gražios auksaplaukės panelės garbei, kurią statinyje buvo įkalinęs žiaurus karalius Pedro I.
Viduramžiais bokštas buvo naudojamas kaip kalėjimas, o retkarčiais – kaip brangiųjų iš užsienio atgabenamų metalų saugykla. Be to, jam yra tekęs ir koplyčios, ir parako parduotuvės vaidmuo… Aukso bokštas labai stipriai nukentėjo per 1755 m. žemės drebėjimą. Po penkerių metų statinys buvo rekonstruotas, o jo viršuje „prilipdyta“ iki šiol bokštą vainikuojanti karūna. Kiek vėliau miesto valdžia net keletą kartų norėjo pradėti bokšto griovimo darbus (viena iš priežasčių – kelio platinimas), bet mūru už istorinio statinio išsaugojimą stojo patys Sevilijos gyventojai. Paskutinį kartą 2005 m. rekonstruotas Aukso bokštas pasižymi originalia architektūra: trijų aukštų, 36 metrų aukščio pastatas turi net 12 sienų. Įdomu, kad šis bokštas yra atsidūręs ne viename Ispanijos Kantabrijos regiono miesto herbe.
Šiuo metu bokšte įsikūręs laivybos muziejus, kuriame saugomi autentiški antspaudai, jūriniai žemėlapiai, laivų modeliai, navigacijos prietaisai, įvairūs istoriniai dokumentai. Tai mūsų nesudomino, nors, sako, nuo bokšto viršaus atsiveria graži Sevilijos panorama, todėl Paseo de Cristobal Colon patraukėme tolyn, link Puente de San Telmo.
 |
| Vaizdas nuo San Telmo tilto |
Perėję San Telmo tiltą atsidūrėme Triana rajone, kurio pavadinimą vieni sieja su Romos imperatoriaus Trajano vardu, kuris gimė netoliese esančiame Italica mieste, kiti mano, kad rajono pavadinimas kilęs nuo lotyniško žodžio ,,tri", kuris reiškia "trys", ir keltiško žodžio ,,ana", kuris reiškia "upė" junginio, nes Gvadalkivyro upė netoliese išsišakoja, treti tikina, kad Triana yra lotyniško išsireiškimo "Trans amnem", kas reiškia "anapus upės", interpretacija. Vienareikšmiškai įvardinti Triana pavadinimo kilmės niekas negali, todėl šiuo atveju lieka laisvė pasirinkti variantą mieliausią širdžiai :)
Tradiciškai šiame rajone gyveno čigonai ir darbininkai, čia klestėjo keramikos dirbtuvės ir buvo žiedžiamos pagarsėjusios keraminės plytelės - azulejos. Dabar tai miesto svečių pamėgtas rajonas, su mažomis kavinukėmis ir upės krantinėje prisišvartavusiais laivais-restoranais. Pasukę šiek tiek giliau į rajono senąją dalį atsidūrėme prie Iglesia de Santa Ana (Šv. Onos bažnyčios) - seniausios parapijos bažnyčios Sevilijoje, statyta karaliaus Alfonso X įsaku apie 1276 metus.
 |
| Iglesia de Santa Ana ankstyvosios gotikos ir Mudéjar architektūrinio siliaus pavyzdys |
 |
| Iglesia de Santa Ana interjeras |
 |
| Jaunieji costaleros |
Šalia bažnyčios šurmuliavo vaikų būreliai. Pradžioje pagalvojome, kad vaikai susiruošė į kokią skautų stovyklą, tik nustebino, jog vien berniukai tesusirinko. Kiek pastoviniavę pamatėme veiksmą ir supratome klydę. Tai buvo jaunųjų costaleros (nešikų) mokyklos pratybos. Čia pat, bažnyčios šventoriuje, solidūs vyrai mokė jaunuolius, kaip susisukti ant galvos rišamas skaras, vadinamas costal, bei aplink liemenį apsivynioti plačias juostas faja. Visa tai ne šiaip kokie išmislai, o priemonės, kurios apsaugo costaleros nuo traumų. o traumų galimybė visiškai reali, nes passo (altorius, kurį vyrai neša per religines šventes) sveria apie 1 toną, tad kiekvienam costaleros tenka nešti apie 50-70 kilogramų ant savo pečių. Matydamos su kokia atida ir pagarba jaunieji costaleros klausėsi vyresniųjų ir vykdė jų nurodymus, supratome kokios gilios tradicijos čia vyrauja ir kokia garbė yra dalyvauti passo nešimo ceremonijose.
 |
| Gėlėti balkonai |
Palikę jaunus vyrus toliau tęsti mokslų mes išsukome iš šventoriaus ir įsibedėme į namą, kurį mačiau ne viename interneto puslapyje ir kuris būdavo įvardinamas, kaip gražiausiai apželdintas pastatas Sevilijoje.
Toliau ėjome Triana rajono gatvelėmis bei kiemais, kol pasiekėme puente de Isabel II arba dar vadinamą puente de Triana tiltą.
Šalia tilto driekiasi pasivaikščiojimų alėja, kurioje būriuojasi jaunimas, stovi paminklas visų laikų žymiausiam Sevilijos matodorui Juan Belmonte. Pro geležinio matadoro apsiausto plyšį ryškiai matosi eilė pastatų, iš kurių išsiskiria senas namas su aukštai iškeltu užrašu ,,Formacia Aurelio Murillo". Pasirodo, tai sena 100 metų tradicijas puoselėjanti Murillo šeimos vaistinė. Joje darbuojasi jau ketvirta Murillo formacininkų karta.
 |
| Juan Belmonte |
 |
| Murillo šeimos vaistinė |
 |
| Bodega Betis gatvėje |
 |
| Paminklas Altozaro aikštėje skirtas flamenko |
Dar vienas rajono akcentas - tiesiai priešais Isabel II tiltą, žiedinės sankryžos viduryje, mergina su gitara, ryžtingai einanti tilto link. Monumentas skirtas flamenko, aiškiai inspiruotas Triana rajono gyventojų :) Isabel II arba Traina tiltas statytas 1845-1852 metais Izabelės II karaliavimo laiku. Šis prancūzų inžinierių metalinių konstrukcijų tiltas pakeitė primityvų tiltuką, jungusį du Gvadalkivyro upės krantus. Susisiekimas su miesto centru, pirmiausia su Arenal rajonu, Triana gyventojams tapo itin patogus.
Mes žengėme šiuo tiltu. Kairėje pusėje po užrašu Mercado de Triana slepiasi turgus. Deja, jau buvo pavakarė ir turgus buvo uždarytas, tad malonumo pasižvalgyti po įvairiaspalves vaisių lentynas bei įkvėpti jamon aromato šiandien mums nepavyko. Giliau, už dabartinio turgaus statinių, išlikę pilies Castillo de San Jorge likučiai. Pilyje net tris šimtmečius (1481 -1785) buvo įsikūrusi šventoji inkvizicija. Einant tiltu negalima nepastebėti ir 1928 m. statytos Virgen del Carmen koplyčios bei dešinėje tilto pusėje įsikūrusio El Faro de Triana restorano.
 |
| Kairėje - Virgen del Carmen koplyčia, dešinėje - El Faro de Triana restoranas |
Kitame upės krante tiltas remiasi į Arenal kvartalą ir susilieja su Reyes Cotolicos gatve. Visai netyčiukais tilto prieigose ant reklaminio stulpo sušmėžavo pažįstamas veidas. Net sustojome. Opa - Valančiūnas! Malonu matyti svečioj šaly tautiečių veidus :)
Toliau, užsukdamos į pravirus kiemelius bei plačias ir gražias, kaip rūmų salės, laiptines, žingsniavome Zaragoza gatve, kol pasiekėme Plaza Nueva (Naujoji aikštė).
 |
| Azulėjomis puoštas įėjimas į kiemą |
 |
| Sienos fragmentas |
Plaza Nueva viduryje ant aukšto pjedestalo stovi karaliaus Fernando III skulptūra. Pirmoji mintis pastatyti šį paminklą kilo Sevilijos merui Francisco Javier Cavestany 1848 metais, bet idėja nebuvo palaikyta.
Vėliau, pritariant karalienei Isabel II, iniciatyva vėl buvo atgaivinta 1861 metais. Tačiau dėl įvairių administracinių aplinkybių kertinis akmuo paminklo statybai buvo padėtas tik 1877 m. , o statyba baigta jau kitame šimtmetyje - 1924 metais. Pjedestalas iš visų pusių apsuptas Sevilijai ir Andalūzijai rekonkistos laikotarpiu nusipelniusių asmenų: karaliaus Alfonso X, kabaljero Garci Perez de Vargas; admirolo José Ramón Bonifaz ir archivyskupo Don Remondo skulptūromis. Pats karalius Fernando III simboliškai žiūri į Ayuntamento, šiandienos Rotušę. Sevilijos savivaldos istorija prasidėjo XV amžiuje, kuomet dvidešimt keturi miesto tarybos nariai susirinko į savo buveinę Plaza de la Virgen de los Reyes šalia Giralda bokšto. Sevilijai gavus prekybos su Naujuoju pasauliu monopolio teises, buvo nuspręsta, kad miesto municipalinė valdžia yra itin svarbi, kad miestą atstovauja garbūs piliečiai ir jų priimami sprendimai yra reikšmingi miestui, tad, savaime suprantama, jiems reikia naujo pastato, kuriame galėtų rinktis ir priiminėti protingus sprendimus. Buvo nutarta statyti naują Rotušę. Pastatui statyti buvo pasirinkta vieta miesto centre, tarp Plaza de San Francisco ir dabartinės Plaza Nueva. Statyba prasidėjo 1527 m. pagal architekto Diego de Riaño projektą ir buvo baigta po septynerių metų. Pastato nuo Plaza de San Francisco fasadas įmantriai puoštas vadinamu plateresque (ispaniškojo renesanso) stiliumi. Puošyboje išryškėja groteskos motyvai įkvėpti Florencijos architektūros, heraldikos simboliai, alegorijos, įamžintos istorinės (Julius Cezaris, Karlas V) ir mitologinės (Heraklis) asmenybės. Pastatas buvo renovuotas XIX a., pagrindinį fasadą perkeliant į Plaza Nueva.  |
| Rotušės fasadas nuo Plaza de San Francisco |
Įdomiausia tai, kad mūsų dėmesį patraukė šio pastato fasade ne kartą pasikartojantis NO8DO ženklas. Matėme mes tą ženklą ir anksčiau, gel ne taip ryškiai, kaip ant šio pastato, bet matėme, pvz. plakate su Valančiūnu, šaligatvio plytelėse ar ant apšvietimo stulpų.
 |
| No me ha dejado |
Pasirodo, tai Sevilijos simbolis, atėjęs iš XIII a. ir tebenaudojamas iki šių dienų. Anuomet, kai miestą valdė karalius Alfonsas X - išsilavinęs ir tolerantiškas žmogus - sostą norėjo užgrobti jo sūnus Sančas IV (Sancho IV) Kastilietis. Tačiau miestelėnai palaikė savo mylimą karalių Alfonsą X ir neleido atimti sosto.
Karalius, atsidėkodamas seviliečiams už ištikimybę, ir ištarė žymiuosius žodžius, virtusius miesto motto: ,,No me ha dejado". Išvertus skambėtų: ,,Ji (Sevilija) neapaleido manęs".
Simbolinė šios frazės išraiška atrodo taip NO8DO. Skiemenys NO ir DO per vidurį sujungi 8 (aštuonetu), primenančiu vilnonių siūlų mazgą, ispaniškai vadinamą ,,madeja". Skaitant skamba kaip ,,No me ha dejado".
Nuo Rotušės pastato, per Plaza de San Francisco, kirtę Avenida de la Constitution pasukome siaura senamiesčio gatvele, kuri atvedė mus prie mūsų viešbučio. Ir gerai, nes jau norėjosi kažko užkąsti bei šiek tiek pailsėti prieš vakarines pramogas. Tiesa, beeinant link viešbučio, dar spėjome stabtelėti prie neomudéjar stiliaus namo-torto, pastatyto tarp 1914 ir 1922, kuriame įsikūrusi saldi Filella konditerijos parduotuvė (Confiteria Filella) bei 1918 metais statyto raudonų plytų namo puošto azulejomis, kuriame įsikūręs Robles Laredo baras suteikęs pavadinimą visam pastatui. Tokių XX amžiaus pradžios statinių Sevilijoje yra ne vienas ir miestas dėl to tampa dar patrauklesnis, mano galva.
 |
| Confiteria Filella |
 |
| Robles Laredo baras |
 |
| Namo puošybos elementai |
Namuose (na gerai, viešbučio virtuvėlėje) pasigaminome skanius vėlyvus pietus, šiek tiek pailsėjome. Tolesnėje šio vakaro programoje buvo numatytas flamenko. Barą, kuriame linksminamasi flameno ritmu mums ryte parekomendavo viešbučio mergaitė. Mes ja patikėjome ir vakarop išsiruošėme ieškoti baro La Carboneria.
 |
| Baro iškaba |
Aplinka gana neįpareigojanti - didelės salės erdvė medinėmis sijomis suskirstyta į mažesnius plotelius, kuriuose sustatyti stalai. Sienos papuoštos didelėmis flamenko atlikėjų nuotraukomis, čia pat sėdintis dailininkas piešia flamenko šokėjų eskizus - gali nusipirkti.
Gėrimus reikia užsisakyti patiems. Prisėdome, pasiėmę po bokalą cerveza, užkandėlių ir besidairydamos bei aptardamos prabėgusios dienos įspūdžius, laukėme flamenko pasirodymo. Salė per kelias mūsų laukimo minutes tapo sausakimša. Aišku, dalis buvo vietinės publikos, bet didžiąją dalį sudarė turistai, daugiausia anglakalbiai ir vokiečiai. Prie baro durų kabėjusiame skelbime nurodytu laiku į sceną užlipo trys atlikėjai ir prasidėjo fiesta. Dainos, atliekamos simpatiško ispano, skambėjo labai jau graudžiai ir ilgesingai, pagalvojau, kad į mūsų raudas panašu, nors visada flamenko įsivaizdavau kaip linksmą, aistringą muziką.
 |
| Baro interjeras |
 |
| Dainuotojas - viduryje |
Flamenko – tai kultūrų mišinys, kuris atsiskleidžia per tris atlikėjus: šokėją (bailador), dainininką (cantador) ir gitaristą (toquador). Flamenko ištakų reikėtų ieškoti dar Mauritanijos muzikinėje kultūroje. Be jokios abejonės, šiam muzikos stiliui įtakos turėjo ir čigonų muzika. Ši tauta į Ispaniją atvyko XV amžiuje ir įsikūrė šalies pietuose. Įsilieję į visuomenę čigonai
pamažu pradėjo į vietos kultūrą integruoti savo muziką. Susimaišę Europos, Mauritanijos ir čigonų ritmai davė pradžią flamenko. Daugelį metų šis muzikinis stilius girdėjosi tik požemiuose, mat čigonai, vietinių ispanų nebuvo labai gerbiami. ,,1700 m. Andalūzijos regione žodžiai čigonas ir flamenko buvo vartojami kaip baisus įžeidimas“ (Emma Martinez „Flamenco... All You Wanted to Know“). Iš pradžių flamenko šoko tik mėgėjai, neturėdami jokių akademinių žinių. Jie improvizuodavo, jausdami ir išgyvendami kiekvieną ritmą. Centrine flamenko figūra būdavo dainininkas. Šokėjai kūno kalba, sudėtingais pėdų ir delnų judesiais interpretuodavo dainos žodžius. XVII amžiaus pabaigoje, ispanų ir čigonų santykiams sušiltėjus, prasidėjo pergalingas flamenko žygis tablao, kavinėse ir įvairiose šventėse. XX – ojo amžiaus pabaigoje į flamenko įsiliejo kubietiškos melodijos bei džiazo motyvai.
 |
| Bailadora (šokėja) savo judesiais interpretuoja dainos žodžius |
Garsiausias pasaulio flamenko festivalis Bienal de Flamenco vyksta Sevilijoje. Festivalis pradėtas rengti 1980 metais. Iš viso pasaulio čia atvažiuoja flamenko mylėtojai, kurie šiame pietų Ispanijos regione pamato geriausius šios muzikos šokėjus, dainininkus bei gitaristus. Nenuostabu, kad daugelis Sevilijos barų klientus vilioja būtent flameno atlikėjų pasirodymais.
Tiek tos flamenko istorijos, toliau buvo šokis. Akys mūsų pakibo ir lūpos atvipo - kokia aistra ir ritmas! Tai, ko ir tikėjomės iš flamenko. Nuostabu, kaip sakoma, apturėjome malonumą.
 |
| Šokėja gundančiai žaidžia su bata de cola (flamenko suknelė) šleifu |
Pasirodymo pertraukoje sudalyvavome gimtadienyje. Nepaminėjau, kad salėje, šalia gėrimų baro, flamenko fiestą stebėjo ir eskizus piešė dailininkas. Panorėjus, galima buvo juos įsigyti už prieinamą kainą ;). Tai va, pertraukos metu flamenko atlikėjai išėjo į salę su žvakutėmis puoštu tortu ir, pritariant visiems salėje esantiems baro lankytojams (įskaitant ir mus), sudainavo Happy birthday to you bei pasveikino tą salės kampe prisiglaudusį dailininką. Iš reakcijos matėsi, kad jam tai buvo siurprizas. Miela :)
 |
| Dailininkas, kuris šventė gimtadienį |
Pasibaigus flamenko šou salė ištuštėjo taip pat greitai, kaip ir prisipildė. Pakilome ir mes, nors namo eiti dar nesinorėjo. Pralindome per arką, kuri vedė į kitą salę ir...pakliuvome į flameno fiestos tęsinį. Čia prie pianino prisėdęs jaunuolis smagiai spaudė klavišus, o ant pakylos flamenko ritmu šoko pagyvenęs vyras. Neilgai trukus prie jo prisijungė ir mergina, kaip supratome, jo pažįstama. (Mes šį vyrą pastebėjome dar flamenko pasirodymo metu aistringai plojant į taktą. Baro lankytojai, netikėtai atsidūrę gyvame flamenko sūkuryje, vėl susėdo ant suoliukų ir toliau stebėjo šokančiuosius. Žiūrovų tarpe drąsuolių, norinčių sušokti šį jausmingą šokį, deja, neatsirado :)
 |
| Flamenko aistruoliai |
Flamenko vakaras baigėsi jau gerokai po vidurnakčio ir mes, tuščiomis miesto gatvėmis, patraukėme namolio, kad ryt ryte pratęstume savo pažintį su Sevilija.
 |
| Naktiniai Sevilijos skersgatviai |
Kitos dienos rytas prasidėjo nuo kavos lovoje: ačiū draugėms, nepatingėjusioms atsikelti anksčiau už mane :). Vėliau - apsipirkimas šalia viešbučio esančioje mažutėje krautuvėlėje ir gardūs pusryčiai. Dabar jau galima vėl tęsti pažintį su Andalūzijos sostine. Pirmiausia, išlindę iš viešbučio kiemo, pasisveikinome su Katedra - ji tokia pat graži, kaip ir vakar! Šiandien mūsų tikslas buvo aplankyti Macarena rajoną, tad pasukome į šiaurės kryptimi. Aplenkę Plaza Nueva, vingiuotomis siauresnėmis ar platesnėmis senamiesčio gatvelėmis išėjome į Plaza La Encarnación, kurios viduryje bolavo milžiniški grybai.
 |
| Metropol Parasol |
Kažkada, XIX amžiuje, šioje aikštėje buvo pastatytas turgaus pastatas, Kažkada, XIX amžiuje, šioje aikštėje buvo pastatytas turgaus pastatas, kuris, pagal miesto atnaujinimo planus, 1948 m. buvo dalinai nugriautas. Tačiau turgus ir toliau veikė, kol 1973 m. pastatas buvo visiškai sunaikintas. Žemės plotas miesto viduryje liko visiškai tuščias ir miestas nusprendė pastatyti požeminę automobilių stovėjimo aikštelę su atnaujintu turgumi viršuje. Tačiau, įpusėjus statybas, buvo atkasti romėnų civilizacijos griuvėsiai. Statyba buvo įšaldyta iki 2004 metų, kuomet miestas nusprendė pabandyti dar kartą sukurti erdvę ir paskelbė tarptautinį konkursą teikti pasiūlymus. Jį laimėjo vokiečio architekto Jürgen Mayer-Hermann projektas. Pagal jį 2011 m. La Encarnación aikštėje ir išdygo medinis Metropol Parasol („skėtis“) pastatas, primenantis surenkamų, net 26 metrus į aukštį besistiebiančių medžių giraitę. „Skėčio“ ilgis siekia 150, o plotis – 70 metrų, todėl šis statinys pelnytai kėsinasi į didžiausios medinės konstrukcijos titulą. Metropol Parasol sudaro šeši skėčiai, primenantys gigantiškus grybus, todėl žmonės jį taikliai vadina „Las Setas de la Encarnación“ (La Encarnación aikštės grybais).
 |
| Metropol Parasol maketas |
Anot architekto, jį įkvėpė Sevilijos katedros skliautai ir netoliese esančioje Plaza de Cristo de Burgos aikštėje augantys fikusai. ,,Skėčių" viduje įrengtas turgus, įvairios parduotuvės ir pakyla koncertams, rūsyje - Antikvariumas, kuriame rodomi statybos darbų metu rasti romėnų ir maurų kultūrų eksponatai. Ant stogo įrengta atvira aikštelė-terasa, kviečianti pasigėrėti gniaužiančiu miesto centro vaizdu. Mano dvi ponios susigundė šių ,,grybų" grožiu ir pasiryžo užlipti pasižvalgyti į miesto stogus nuo 26 m. aukščio. Dvi likę nesugundytos (panašių statinių matėme Čikagoje) apėjome aikštę, bandėme įžvelgti draugaites iš apačios - nepavyko. Tada užsukome į šalia esančią Iglesia de la Anunciacion (Apreiškimo bažnyčia) bažnytinio meno pasisemti. Ši renesansinė bažnyčia pradėta statyti 1505 m. tėvo Bartalome Bustamante iniciatyva pagal Hernan Ruiz II projektą ir baigta 1579 m.
 |
| Iglesia de la Anunciación |
Bažnyčioje ilgai neužsibuvome, žvilgterėję akies krašteliu į auksu puoštus altorius vėl išsprūdinome į saulės apšviestas gatves. Mūsų draugelės vis dar grožėjosi Sevilijos stogais. Susiskambinome: nuostabu, koks vaizdas, dauguma namų stogų su baseinais ir žaliom oazėm, gaila, kad nėjote drauge - aikčiojo jos. Gal ir pasigailėjome šiek tiek, bet mes jau žingsniavome calle Laraña link Macarena rajono, tad su draugėmis beliko tik pasiskirti pasimatymo vietą ir laiką.
Nutolusios nuo senamiesčio vis rečiau sutikome turistų, gatvės praplatėjo, namai tapo ne tokie išdailinti, parkelyje moksleiviai rengėsi koncertui, pagyvenę žmonės su pilnomis rezginėmis traukė iš parduotuvės, žodžiu, gyvenimas, netrikdomas pašaliečių, tekėjo savo vaga. Priėjome žalią erdvę - Alameda de Hércules parką, įkurtą 1574 m. nusausinus buvusią Gvadalkivyro upės atšaką. Tai stačiakampio formos atvira erdvė apsodinta baltakamienėmis tuopomis (Alamos ispaniškai reiškia tuopa) ir įrėminta keturiomis romėniškomis kolonomis. Tiesa, pradžioje buvo pastatytos tik dvi kolonos, ant kurių puikavosi Juliaus Cezario ir Heraklio statulos. Dar dvi kolonos su liūtų skulptūromis buvo pastatytos 1764 metais rekonstravus parką. Alameda de Hércules nuo jos įkūrimo buvo miestelėnų mėgiama vieta, visi norintys save parodyti ir į kitus pažiūrėti rinkdavosi būtent čia. Tiesa, apie XX a. vidurį ši vieta įgijo Raudonųjų žibintų kvartalo reputaciją, tačiau 2006-2008 m. parkas ir jo prieigos buvo atnaujintas, čia įsikūrė kultūros centras "Casa de las Sirenas“, Alameda teatras, daugybė viešbučių ir restoranų.
Nuo Alameda de Hércules parko už kelių posūkių priėjome La Macarena rajoną, išsidėsčiusį abipus buvusios šiaurinės miesto sienos.
Vietovardžio Macarena kilmė yra ginčijama. Kai kurie autoriai mano, kad jis kilęs iš arabų kalbos žodžio (žinoma, kad arabiškai miesto sienos vartai buvo vadinami "Bab-al-Makrin“), kiti teigia, kad jo šaknis yra lotyniška (iš vyriško vardo Macarius. Manoma, kad anuomet čia gyveno stambus Romos žemvaldys tokiu vardu). Paliekame vietovardžio kilmės ginčus spręsti specialistams ir pasukame link Basilica de la Macarena, kurioje yra XVII a. medinė Nuestra Señora de la Esperanza Macarena skulptūra. Pati bazilika pastatyta 1941-1946 metais neo-baroko stiliumi pagal architekto Aurelio Gomez Millan projektą.
 |
| Basilica of Nuestra Señora de la Esperanza Macarena |
Aišku, didžiausia šios bazilikos vertybė yra stiklo ašaromis verkianti Nuestra Señora de la Esperanza Macarena medinė 175 cm. dydžio skulptūra, aptaisyta aukso rūbais ir papuošta aukso karūna bei pastatyta pagrindiniame bažnyčios altoriuje. Ši Švenčiausioji Mergelė Marija yra Sevilijos ir matadorų globėja.
Nenuostabu, kad seviliečiai įvairiais būdais reiškia jai savo meilę. Pavyzdžiui žymus XX a. pradžios matadoras José Gómez Ortega jai padovanojo penkias ryškiai žalios spalvos smaragdines seges, kurios iki šių dienų puošia Švenčiausiosios Mergelės Marijos sukneles. Pagerbiant šį dosnųjį matadorą, jo mirties dieną 1920 m., skulptūra vienintelį kartą per visus amžius buvo aprengta juodai. Taip pat pasakojama, kad kartą per Velykinę procesiją kažkos gatvės girtuoklis sviedė į skulptūrą vyno butelį ir apgadino Švenčiausiosios Mergelės Marijos skulptūros veidą. Ne kartą buvo bandyta restauruoti skulptūrą, tačiau tai buvo beprasmiškas darbas, nes randas ant dešinio skruosto vėl išryškėdavo.
Mes gal nelabai įdėmiai apžiūrėjome Nuestra Señora de la Esperanza Macarena statulą, tačiau rando nepastebėjome. Gal restauratoriai neseniai patvarkė jos makiažą??? O gal mūsų akys bazilikos prietemoje neįžiūrėjo tokių subtilybių :) Kaip ten bebūtų ilgiau bazilikoje užsibūti nebegalėjome, nes artėjo pietų metas ir bažnyčią uždarė. Gaila, bet mūsų draugės taip ir nespėjo pamatyti Nuestra Señora de la Esperanza Macarena.
 |
| Nuestra Señora de la Esperanza Macarena |
Visai priešais baziliką stovi monumentalūs Puerta de la Macarena (Macarenos vartai) nuo kurių iki Puerta de Cordoba (Kordobos vartai) driekiasi išlikusi senoji miesto siena. Pirmieji Seviliją siena apjuosė romėnai dar I a. pr. Kristų, tačiau žlugus Romos imperijai siena buvo sugriauta. Ją atstatyti bandyta vestgotų valdymo laikotarpiu. Tačiau iki mūsų dienų išlikusi sienos dalis statyta jau maurų valdymo laikais. Statybos prasidėjo XI amžiuje ir buvo baigtos XIII a. pradžioje. Šešių kilometrų ilgio siena su 166 bokštais ir 9 vartais apsupo visą miestą. Tuo metu Sevilija buvo laikoma geriausiai apsaugotu miestu Ispanijoje. Bėgant amžiams miestas plėtėsi, siena nebeteko savo svarbos ir, deja, iki mūsų dienų išsilaikė tik maža jos dalis.
 |
| Istorinės miesto sienos (Murallas) fragmentas |
Praėję pro Puerta de la Macarena (dabartinė vartų išvaizda nepakitusi nuo XVIII a.) atsidūrėme judrioje Muñoz León gatvėje, kurios kitoje pusėje buvo matyti gražus Andalūzijos parlamento pastatas, statytas XVI a. taip vadinamu Andalūzijos manierizmo stiliumi. Vaikščioti aplink jį nebuvome nusiteikę, tad pasukome atgal pro Puerta de la Macarena ir, susiradę nedidelę kavinukę po palmių medžiais, prisėdome pailsėti ir palaukti draugių. Neilgai trukus prie mudviejų prisijungė ir kitos dvi kompanionės.
Dar kartą perėję pro Puerta de la Macarena pasukome Resolana gatve link aiškiai matomo Puente de la Barqueta, oficialiai vadinamo Puente Mapfre. Juo galima patekti į Isla de la Cartuja (Cartuja sala), kur daugiau nei prieš 20 metų vyko paroda ,,Expo'92".
 |
| Plaza de Toros de la Real Maestranza de Caballería de Sevilla |
Mes per tiltą nėjome. Patraukėme krantine palei Gvadalkivyro upę ir netoli Plaza de Toros vėl įsukome į senamiestį. Jau iš aikštės pavadinimo aišku, kad čia puikuojasi bulių kovos arena, statyta XVII-XVIII amžių sankirtoje. Arenos barokinis fasadas nudažytas geltonom ir baltom spalvom, pati arena nėra apskritimo formos, greičiau ovali. XX a. arena buvo renovuota pagal architekto Aníbal Gonzalez projektą. Arenoje telpa 14 000 žiūr0vų ir ji yra antra pagal dydį po Madrido arenos. Įsukome pro pravirus vartus - kelias vedė į koridos muziejų. Ne, neisime plakatų ir drabužių žiūrėti, nutarėme. Geriau aplink pasivaikščiosime, gal kokį toreodorą sutiksime :)
Deja, deja... afiša skelbė, kad bulių kovos vyks sekmadienį, kuomet būsime jau išvykę.
Arena pasirodė visai graži savo išore, gerai kad ir nesulauksime bulių kovų, išliks tik šviesūs prisiminimai, pamąstėme:)
 |
| Arenos langus dengė gražiai susuktos žaliuzės iš palmių plaušo |
Apsukę ratą aplink bulių kautynių areną ir norėdamos pasiekti Ispanijos aikštę vėl įsukome į Barrio de Santa Cruz. Net pačios nustebome, pasirodo dar ne viską matėme, dar Sevilija buvo paruošusi mums kelias malonias staigmenas. Vienoje iš siaurų senamiesčio gatvelių mūsų akis patraukė gražus žalias kiemelis ir šalia jo prikalta lentelė ant sienos: šioje tavernoje Karmen sisitiko Don Chose ir Eskamilio.
Kitame kiemelyje pastebėjome grupę vokiečių turistų, kurie buvo apspitę palmę. Ką čia įdomaus jie įžiūrėjo? Nuklausėme, kad ši 60 metų senumo palmė jau 40 metų ant savo kamieno augina apelsinmedį. Jo šaknys tvirtai įaugusios į palmės kamieną ir maitinasi jos syvais. Ot, parazitas ;)
O štai dar vienas pastebėtas Sevilijos ,,grožis" - aiški Eurovizijos įtaka :)
Išsukę iš senamiesčio į platesnes erdves netrukome prieiti transporto žiedo viduryje iškilusią skulptūrą, už kurios matėsi įėjimas į Maria Luisa parką. Ši įspūdinga skulptūra miestui buvo padovanota Amerikos ispaniškosios bendruomenės 1929 m. čia vykusios parodos proga. Skulptūra skirta XI a. Ispanijos karžygiui Rodrigo Diaz de Vivar (liaudyje vadinamam El Cido), kovojusiam už Ispanijos suvienijimą ir laisvę.
 |
| Paminklas El Cido |
Palikę nepertraukiamo mašinų srauto apsuptą monumentą mes pasukome į kur kas jaukesnį, įvairiausiais medžiais ir krūmais apsodintą Parque de María Luisa, o netrukus pasiekėme ir Ispanijos aikštę - Plaza de España.
 |
| Plaza de España |
Aikštę juosia Alfonso XIII užsakymu puslankiu pastatytas 1929 metų parodai skirtų paviljonų kompleksas, ornamentuotas azulėjomis ir atspindintis kiekvienos Andaluzijos provincijos specifiką. Aplink aikštę iškastas kanalas, o vidutyje trykšta Vicente Traver fontanas. Kanalu vasaros metu galima paplaukioti valtimis, po aikštę ir parką vežioja puošniais žirgais kinkytos karietos.
 |
| Avilos provincija |
 |
Apėję Ispanijos aikštės paviljonus, kuriuose dabar reziduoja vyriausybinės įstaigos, grakščiais tiltukais perėjome kanalą ir tiesia alėja per Maria Luisa parką patraukėme atgal į miesto triukšmą.
 |
| Ant tilto per kanalą Ispanijos aikštėje |
Jau vakarėjo, o mes dar planavome susirasti barą, kurį mums rekomendavo apartamentuose ir kuris buvo gerokai toli nuo Ispanijos aikštės. Einant palei upę pūtė žiauriai stiprus vėjas ir mums, apsimaturiavusioms skaromis bei įsisupusioms į striukes, atrodė, kad vėl atsidūrėme pavasarinėje Lietuvoje :), nors miesto termometras rodė 21 laipsnį šilumos!
Ėjome sparčiai, tačiau pro akis neprasprūdo 1682 m. statyti San Telmo rūmai (Palacio de San Telmo). Juose seniau ruošdavo jūrų kapitonus ir navigatorius. Dabar čia įsikūrusi Andlūzijos srities vadovybė. Impozantiškas rūmų fasadas, kurių ryškiausia dalis yra gausiai papuoštas portalas, užbaigtas 1734 m. Antonio Matias de Figueroa. Portalą puošia kolonos, tarp kurių stovi San Telmo, jūreivių globėjo, laikančio laivą ir žemėlapį, skulptūra. Jo kairėje stovi San Hermenegild, dešinėje - San Ferdinand skulptūros.
Ėjome sparčiai, tačiau pro akis neprasprūdo 1682 m. statyti San Telmo rūmai (Palacio de San Telmo). Juose seniau ruošdavo jūrų kapitonus ir navigatorius. Dabar čia įsikūrusi Andlūzijos srities vadovybė. Impozantiškas rūmų fasadas, kurių ryškiausia dalis yra gausiai papuoštas portalas, užbaigtas 1734 m. Antonio Matias de Figueroa. Portalą puošia kolonos, tarp kurių stovi San Telmo, jūreivių globėjo, laikančio laivą ir žemėlapį, skulptūra. Jo kairėje stovi San Hermenegild, dešinėje - San Ferdinand skulptūros.
 |
| Palacio de San Telmo |
Isabel II tiltą pasiekėme jau sutemus, apie 11 val. vakaro, perėjome į kitą upės pusę - į Triana rajoną - ir pradėjome ieškoti baro, kuriame turėjo šokti flamenko. Kelis kartus apsukome namus lapelyje užrašytu adresu, tačiau gyvybės, o juo labiau aistringo flamenko garsų neišgirdome. Paklausėme praeivių - kur čia žymusis baras? Jie nusijuokė - stovite visai šalia, tik, deja, jis šiandien nedirba :(
Taip nuliūdintos patraukėme namų link, vėl per Isabel II tiltą, kurio prieigose mūsų ausis pasiekė saksofono garsai, sklindantys iš Mercado de Triana. Susidomėjome, kad tokiu vėlyvu metu dar dirba turgus ir, žinoma, užsukome. Viename iš turgaus paviljonų buvo įsikūrusi jauki kavinukė pilna naktinėjančių ispanų. Prisėdome, užsisakėme tapas, kas taurę vyno, kas buteliuką alaus ir, besiklausydamos čia pat tarp staliukų grojančio saksofonisto, smagiai praleidome vakarą. Po tokių netikėtai smagių dienos pabaigtuvių jau nieko daugiau nebesinorėjo, tik į lovytę ir poilsio. |
| Ištuštėjęs baras |
 |
| Vakaro muzikantas |
Trečia diena Sevilijoje prasidėjo nuo kavos į lovą, karštų pusryčių ir planų, ką veiksime pusdienį iki išvykimo į Cordoba. Pasidalinome į frakcijas: vienas dvejetas nusprendė dar kartelį aplėkti senamiestį, kitas dvejetas - pasigrožėti karališkuoju Alkazaru. Aš buvau antrame :) Bilietas į El Real Alcázar kainavo 9,50 €. El Real Alcázar yra rūmų ir sodų kompleksas įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ir kas įdomu, šie rūmai vis dar naudojami pagal paskirtį - tai oficiali karališkosios šeimos rezidencija Sevilijoje.
Tai gi, 10 val. ryto mes jau prie El Real Alcázar. Į rūmus atėjome nuo Plaza del Triunfo, pralindome pro arką, virš kurios puikavosi liūtas ir patekome į Patio de los Leones (Liūtų kiemas) iš kurio perėjome į Patio de la Monteria.
 |
| Patio de la Monteria |
Tiesiog nuostabu, kai po karališkuosius rūmus gali vaikštinėti beveik vienas, dar neužplūdus turistų miniai. Tuomet tik tau atsiveria rūmų grožis, užburia menių prašmatnumas bei džiugina kiemelių žaluma ir parko vėsa.
Rūmai statyti 913 m. kaip fortas, ir tik vėliau jie buvo paversti Almohadų dinastijos karališkaisiais rūmais. Po maurų išvijimo iš Ispanijos į šiuos rūmus įsikelia Ispanijos karalius Alfonso X ir pakoreguoja juos pagal savo skonį, 1364 metais karalius Pedro I taip pat imasi rūmus perstatinėti, o ir vėlesni valdovai neliko neprisidėję prie jų gražinimo. Buvo kviečiami meistrai iš visos Andalūzijos, kurie ir sukūrė iki dabar išlikusį interjerą mudejar stiliumi bei daugybę vidinių kiemelių. Vienas jų Patio de las Muñecas (Lėlių kiemelis). Pavadintas jis dėl dekoracijų, kurios labai panašios į lėlių galvytes. Jos tokios mažos, kad aš net nepastebėjau, tačiau stiklinės lubos su mėlynuojančiu dangumi man tikrai patiko :)
Patio de las Donacellas (Tarnaičių kiemelis) pavadinimas primena legendą, kad maurų valdovai kiekvienais metais iš aplinkinių krikščioniškų karalysčių reikalaudavo surinkti 100 merginų tarnystei rūmuose. Gal tai ir netiesa, tačiau ši istorija buvo plačiai naudojama siekiant paskatinti rekonkistos (maurų užimtų teritorijų užkariavimo) judėjimą.
Neabejotinai viena gražiausių salių - Salon de Ambajadores (Ambasadorių salė) su nuostabiomis paauksuotomis kedro medžio lubomis ir arklio pasagos formos arkomis (Arcos de Herradura) bei daugybe dekoravimo elementų.
 |
| Patio de las Muñecas kiemo lubos |
 |
| Patio de las Doncellas |
Patio de las Donacellas (Tarnaičių kiemelis) pavadinimas primena legendą, kad maurų valdovai kiekvienais metais iš aplinkinių krikščioniškų karalysčių reikalaudavo surinkti 100 merginų tarnystei rūmuose. Gal tai ir netiesa, tačiau ši istorija buvo plačiai naudojama siekiant paskatinti rekonkistos (maurų užimtų teritorijų užkariavimo) judėjimą.
Neabejotinai viena gražiausių salių - Salon de Ambajadores (Ambasadorių salė) su nuostabiomis paauksuotomis kedro medžio lubomis ir arklio pasagos formos arkomis (Arcos de Herradura) bei daugybe dekoravimo elementų.
 |
Arcos de Herradura
|
Tačiau labiausiai akis džiugino rūmų kiemeliai su žydinčiom sienom, žaliuojančiais augalais, trykštančiais fontanais ir pavėsyje užsislėpusiais suoliukais ar vijokliais apaugusiomis paslaptingomis durimis.
 |
| Gražiais raštais puoštos durys turistams buvo uždarytos |
 |
| Bugenvilijų siena |
Vienas tokias duris aptikome tarp žaliais vijokliais apaugusių sienų. Jos slėpė įėjimą į Bannos de Doña Maria de Padilla. Nusileidome keliais laipteliais į rūsį, kur prieš akis atsivėrė vaizdas į skliautuotą patalpą su vandens baseinu. Šviesa pro šoninius langus krintanti tiesiai ant skliautų ir juos atkartojanti baseine sukuria nepakartojamą reginį. Šis baseinas pastatytas XIV a. de Castilla (Pedro I Kastiliečio) dabar vadinamas jo meilužės Maria de Padilla vardu.
 |
| Bannos de Doña Maria de Padilla |
Istorija pasakoja, kad Pedro I būdamas 18 metų sutiko gražutę merginą iš turtingos bei kilmingos šeimos ir ją aistringai pamilo. Nei viena moteris neturėjo tokios galios Pedro I kaip Maria de Padilla. Deja, jos gyslomis netekėjo karališkas kraujas, todėl Pedro I buvo priverstas vesti Prancūzijos karaliaus dukterėčią Blanche de Bourbon. Po santuokos Pedro I ir Maria de Padilla ryšiai nenutrūko. Nors ji ir nebuvo teisėta karalienė, gyveno karališkuose Alcazar rūmuose ir darė nemenką įtaką karaliui. Maria de Padilla ir Pedro I susilaukė keturių vaikų, o po karalienės Blanche de Bourbon mirties Maria de Padilla buvo pripažinta teisėta Pedro I žmona.
 |
| Iš vijoklinių augalų suformuotos arkos |
Pasigrožėję Maria de Padilla vonia :) vėl išėjome į saulėtą kiemą, kur pro žalių arkų alėją pasiekėme Merkurijaus baseiną. Iki 1575 m. šis baseinas buvo naudojamas kaip laistymo rezervuaras, vėliau jis buvo dekoruotas dievui Merkurijui skirta skulptūra-fontanu ir tapo kiemelio puošmena. Šiandien tai vienas gražiausių fontanų rūmuose, kurio baseine plaukioja spalvotos žuvytės, o nuo terasos atsiveria puikus vaizdas į parką, išraižytą žaliais labirintais.
 |
| Fuente de Mercurio |
 |
| Žalieji labirintai |
Nusileidę laipteliais žemyn nuo Merkurijaus tvenkinio ir aplenkę augalų labirintus (bijojome pasiklysti, nes laiko turėjome labai mažai :) atėjome prie Órgano de la Fuente de la Fama. Tai unikalūs XVII amžiaus vandens vargonai, su įtaisytu specialiu hidrauliniu mechanizmu. Tokių vargonų pasaulyje yra tik keturi ir vieni jų yra būtent El Real Alcázar rūmų sode. Priešais vargonus sustatytos kėdžių eilės - čia vyksta koncertai. Mes galėjome tik prisėsti minutėlei ir įsivaizduoti koks yra malonumas klausytis senovinio instrumento garsų po atviru dangumi.
 |
| Órgano de la Fuente de la Fama |
Nuo unikalių vargonų patraukėme link Jardines del Principe. Tai vienas iš seniausių sodų, kurio pavadinimas sietinas su princu Juan. Kambarys, kuriame gimė princas yra visai šalia šio sodo. Sode auga palmės, kiparisai, magnolijos ir apelsinmedžiai, o ypatingo žavesio sodui suteikia Neptūno fontanas.
 |
| Fuente de Neptuno |
V
Iki valiai pasivaikščioję išdailintais takeliais su įvairių formų gyvatvorėmis ir išpuoselėtais gėlynais įėjome į erdvų parką su didžiuliais medžiais, žalios žolės paklotu, netaisyklingais takais ir įvairių paukščių nenutylančiu ulbėjimu-klegėjimu. Tai Jardín Inglés (Anglų sodas). Jis įkurtas XX a. pradžioje ir garsus tuo, kad jame auga daugybė itin retų rūšių medžių, suvežtų iš įvairių Ispanijos medelynų. Apsukę parke ratuką (dideliam ratui nebeturėjome laiko) ir dar spėję pasigrožėti paslaptingu paparčiais apaugusiu fontanu-grota Fuente de Monte Parnaso, patraukėme link išėjimo. Buvo gaila, kad turėjome tiek nedaug laiko. Čia galima praleisti bent pusę dienos - neprailgs.
 |
| Fuente de Monte Parnaso |
Nuskubėjome į viešbutį kur mūsų jau laukė draugės - papietavome ir susikrovę mantą išžygiavome į autobusų stotį, esančią Plaza de Armas. Ir neapsigaukite, Sevilijoje yra ne viena autobusų stotis, todėl prieš keliaudami būtinai pasitikslinkite iš kurios stoties vyksta autobusas jūsų pasirinkta kryptimi. Priešingu atveju teks pabėgioti po Andalūzijos sostinę :)
Autobusas išvyksta 13.30. Bilieto kaina 12,14 Eur. Kitas mūsų sustojimas - Cordoba!
Labai jums ačiū, puikios nuotraukos, informatyvus tekstas :-)
AtsakytiPanaikintiAčiū, kad skaitote ir sėkmės keliaujant ir atrandant savąją Andalūziją.
Panaikinti