ISPANIJA: HOLA ANDALUCIA (RONDA)

   Šių metų mano jau pasibigusių (deja!) atostogų tikslas buvo viena iš Ispanijos žemių - Andalūzija. Dar vasario mėnesį nusipirkome bilietus pigių skrydžių bendrovėje Ryanair (po 500 Lt - ne taip jau ir pigu :)) skrydžiui į Malagą. Suplanavome maršrutą: Vilnius-Malaga-Ronda-Jerez de la Frontera-Sevilla-Cordoba-Granada-Malaga-Vilnius. Užsisakėme viešbučius ir gegužės 15 d. išskridome į Oslą. Oslo oro uoste teko palaukti kelias valandas - ir į Malagą! 

Apartamentos Los Martires - raštelis, virtuvė,
baras prie įėjimo


  Malagos Picasso oro uoste nusileidome pavakare, apie 19 val. Oras nebuvo toks karštas, kokio tikėjomės, užsisiaučiamos skaros ar lengvas megztukas buvo pats tas. Nesunkiai susiradome miesto autobusą Linea A, kuris už 3€ nugabeno mus į Malagos centrą. Turėjome Malagos žemėlapį, kuriame buvome pasižymėję gatvę, kur įsikūręs mūsų viešbutis, todėl pabaksnoję į nuorodą ir pasiklausę ispaniškų paaiškinimų be didelio vargo radome savo nakvynės vietą. Atminkite, anglų ar kuri kita pasaulio kalba Andalūzijoje neegzistuoja - retas kuris gali jums atsakyti užsienio kalba (na, gal prancūzai čia kiek populiaresni), tad drąsiai klauskite lietuviškai - rezultatas bus toks pat, kaip ir klausiant angliškai (su retom išimtim:)).
  Nakvynę buvome užsisakę Apartamentos Los Martires - keturviečiai apartamentai už 45€ Malagos centre! Pigu, bet kiek mokėjome, už tiek ir gavome :) Kaip minėjau, apartamentus susiradome gana greitai, tik ten mūsų niekas nelaukė - ant lauko durų kabojo raštelis skirtas man. Paskambinome nurodytu telefono numeriu, už kelių minučių prisistatė vaikinukas, kuris įleido mus į vidų, paėmė pinigus ir greit apsisukęs vėl išlėkė. Tik gerai apsižiūrėję supratome, kad nėra rankšluosčių, trūksta patalų, viena lova gera, antra -išskleidžiama sofa - vos vos ant kojų pastovėjo :) Nusprendėme, kad čia miegos kūdžiausios-nors kartą apvalesnėms nuskilo! Žodžiu, vėl teko ieškotis vaikinuko, aiškinti situaciją, reikalauti to, kas, savaime supratama, ir taip priklausė. Džiugino tik tai, kad čia teks nakvoti vieną naktį, ir kad ,,apartamentai" tikrai Malagos senamiesčio centre. Todėl kuo skubiau apsišvarinome po kelionės ir pro duris į vakarėjantį miestą panirome. 

Baras, kuriame jau pirmą vakarą
pamatėme šokant flamenko

  Pirmas įspūdis - siaurų, trumpų (kartais tik po 1-2 namus), klaidžių gatvelių raizgalynė sukurta specialai klaidinti atvykėlius :) Antras įspūdis - visi, tiek vietiniai, tiek turistai, vakarieniauja kavinėse. Trečia - miestas tikrai turi nedidelį, bet gražų senamiestį, po kurį labai smagu paklaidžioti. Toks ir buvo mūsų šio vakaro tikslas - paklaidžioti, paragauti vyno ar alaus, pasigrožėti miestu, nes kitą rytą jau važiuosime Rondą.
   Rytą sukilome apie 10 val., papusryčiavome ir be jokio gailesčio atsisveikinome su ,,apartamentais". Rondą (taip pat ir kitus miestus šioje kelionėje) planavome pasiekti autobusu, tad patraukėme link autobusų stoties. Pakeliui, kaip jau buvome nužiūrėję vakar, užsukome į turgų - Merkado de Alarazanas. Oh, tie pietietiški turgūs: akys raibsta nuo vaisių ir daržovių gausos, seilė varva vos pažvelgus į alyvuogių kibirėlius, širdis šokteli (vis dar :)) pamačius už prekystalio žuvį dorojančius ar kumpį pjaustančius ispanus. Neatsilaikėme, prisipirkome trešnių, braškių, apelsinų, figų, alyvuogių ir t.t., o pasakius stebuklingą žodelį aqua vaisius čia pat vietoje ir nuplovė. Labai patogu tokioms ,,išbadėjusioms" turistėms kaip mes. Tai gi, išeiname iš turgaus pastato, sustojame medžio šešėlyje ir ragaudamos ispaniškas braškes naršome žemėlapį: stotis, pasirodo, nelabai toli, tad einame pėstute. 

Merkado de Atarazanas. Pastatas statytas maurų dar XIV a. Pradžioje čia buvo laivų statytojų kiemas, vėliau ginkų saugykla, karo ligoninė, kareivinės. 1870 m. buvo parengtas rekonstrukcijos projektas ir 1879 m. čia įsikūrė turgus. 



  Į Rondą veža ne vienas autobusas, bilieto kaina 10,76 €. Bilietą galima pirkti kasoje arba pas vairutoją. Sumetame daiktus į autobuso bagažinę, užsiimame patogias vietas prie lango ir, autobusui pajudėjus, galutinai nusprendžiame - atostogos prasidėjo! Pusantros valandos važiavimo pralekia besižvalgant pro autobuso langą. Stebina tvarkingai javais apsėti ar alyvmedžiais užsodinti laukai - visiškai paneigiantys susidarytą ispanų įvaizdį: viskas jiems mañana.
    Ronda (iš arabų kalbos reiškia „apsupta kalnų“) įsikūrusi už 100 km. į vakarus nuo Malagos. Čia gyvena virš 35 tūkstančių gyventojų. Šiose vietose, sprendžiant iš piešinių, rastų Pileta uolose, žmonės buvo įsikūrę jau neolito laikais, tačiau miesto įkūrėjais laikomi keltai, kurie VI a. pr. Kr. šią gyvenvietę vadino Arunda. Vėliau netoliese apsigyvenę finikiečiai įkūrė Asinipą, vietos gyventojų vadinamą Ronda la Vieja. Tačiau dabartinė Ronda yra romėnų palikimas. Per antrąjį Pūnų karą čia buvo įkurtas įtvirtinimų postas, o Juliaus Cezario valdymo metais Rondai buvo suteiktas miesto statusas. Kaip ir daugelis Andalūzijos miestų, Ronda ne kartą buvo nukariauta, ją valdyti gviešėsi daug svetimtaučių, tačiau ilgiausiai čia užsibuvo arabai (jų valdymas tęsėsi apie 800 metų). Islamo dominavimas Rondoje baigėsi tik 1485, kai ji buvo užkariauta Kadiso Marquis. Tuomet dauguma miesto senų statinių buvo atnaujinti ar pritaikyti krikščionių reikmėms. Musulmonai buvo išvyti iš miesto, o likusieji prisitaikė, priėmė krokščionybę (jie iki šiol vadinami Moriscos). Daug išbandymų Rondai teko ir Napoleono karo laiku - miestas tapo įvairaus plauko kovotojų (tiek partizanų, tiek banditų) prieglobščiu. Tie laikai įamžinti Washington Irving, Prosper Mérimée ir Gustave Doréne kūriniuose. Ispanijos pilietinio karo metu Ronda nukentėjo dar kartą - daug gyventojų emigravo, ūkis nusmuko. Apie šį laiką rašė E. Hemingway romane ,,Kam skambina varpai", kurio 10 skyriuje yra minimas miestas ant skardžio ir atkuriami tikri, o gal menami, čia vykę įvykiai.

   Taigi, išlipę iš autobuso, nusičiupome ištikimą mūsų gidą - žemėlapį ir, baksnodamos pirštu į jame pažymėtą viešbutį, paklausėme, kuria kryptimi eiti. Ronda, pasirodo, nedidelis ir neklaidus miestelis. Nakvynės vietą susiradome gana greitai. Viešbutyje Virgen de los Reyes mūsų laukė švarus keturių tvarkingai paklotų lovų kambarys, vonios kambarys su plaukų džiovintuvu bei dviem rankšluoščiais kiekvienai!!! Tiesa, tamsoka, nes langas atsivėre į vidinį kiemą, kur priešais taip pat langai, tad atsipalaiduoti atsidengus žaliuzes nelabai pavyks :) Bet tai smulkmena palyginus su Malagos ,,apartamentais". Už 2 nakvynes sumokėjome 125 €, tai yra, naktis kiekvienai kainavo po 15,60 € . 

Bar los Cazadores meniu

    Pirma mintis įsikūrus - kur pavalgyti? Viešbutyje parekomendavo žuvies restoraną Bar los Cazadores (Calle Rosal 1). Patikėjome, atėjome, pamatėme jaukų namų aplinkos restoranėlį. Mus svetingai pasitiko šeimininkas (mes taip nusprendėme :), pasodino už staltiese apdengto stalo ir paklausė, ko pageidausime. Žuvies ir vyno - toks buvo mūsų pasirinkimas. Pradžiai jis parekomendavo baltą vyną, kuris buvo pateiktas atšaldytas krepšelyje - na, laaabai skanus :) Tuomet pradėjo nešti lėkštes su įvairia žuvimi ir jūros gėrybėmis, vis klausdamas, ar dar norite? Norėjome ir ragavome: baklažanus, moliuskus, jūros lydeką, tuną, ančiuvius, kalmarus, visa tai apsišlakstydamos citrinos sultimis, užsikąsdamos salotos lapu bei užsigerdamos vynu. Kai patenkinome savo gurmaniškus poreikius, pradėjome svarstyti - kiek tas malonumas mums kainuos, juk meniu nematėme, apie kainas dar nieko nenutuokėme. Paprašėme sąskaitos ir nustebome - už visą tą malonumą reikėjo mokėti 65,50€ (po 16,40€ kiekvienai). Rekomenduoju, jei būsite Rondo, būtinai užsukite į Bar los Cazadores - nepaigailėsite.

Plaza del Socorro ir Iglesia  Nuestra Señora del  Socorro

  Po gardžių pietų susiradome miestelio centrinę Socorro aikštę (kuri, pasirodo, visai šalia mūsų viešbučio). Jos centre stovintis graikų mitologijos stiliaus fontanas vaizduojantis Heraklį su dviem liūtais, kuriuos jis stengiasi sutramdyti,  traukia visų praeivių žvilgsnius. Tai Andalūzijos išsivadavimo simboliai, kurie išreikšti ir Andalūzijos vėliavoje bei herbe. Juos sugalvojo ir įtvirtino Blas Infante - Andalūzijos politinis veikėjas, rašytojas ir muzikas, kurio  - simpatiško vyriškio su akinukais ir knyga rankoje - skulptūra stovi už fontano.  Tai ne vieninteliai Socorro aikštės traukos objektasi Čia stovi graži Iglesia Nuestra Señoradel Socorro bažnyčia, pastatyta 1956 metus pagal Enrique Atencio projektą.
   Socorro aikštėje nuolat šurmuliuoja žmonės, vyksta mugės (mūsų viešnagės metu vyko knygų mugė), kviečia apsilankyti jaukūs restoranai, kavinės, spindinčiomis vitrinomis puikuojasi parduotuvės. Keista tai, kad ši aikštė net iki 1981 m. buvo vadinama generolo Franko vardu, ir tik Rondos mero Juan Ordoñez Harillo 1981 m. balandžio 21 d. įsakymu ji buvo pervadinta Plaza del Socorro.

El Tajo tarpeklis

   Žingsnis po žingsnio prieiname Rondo įžymybę - El Tajo tarpeklį. Tai tikras gamtos stebuklas, jo gylis vietomis siekia iki 100 m., o plotis yra apie 68 m. Tarpeklio viduriu teka Guadalevín upė, kuri per šimtmečius ir suformavo tarpeklį. Ant tarpeklio abiejų šlaitų įsikūrusį Rondos miestą jungia 3 tiltai. 

   Sakoma, kad dabar juokais šaukiama  Tajo! tiems, kurie turi eiti į darbą, kai jie mieliau liktų bare su savo bičiuliais. Šis šūksnis siekia tuos laikus, kai vergai ir kaliniai buvo raginami  "Tajo!" perduoti tuščius kibirus  žemyn prie upės ir pasėmus grąžinti aukštyn, kad Rondos vandens bokštas visada būtų pilnas.

Puente Nuevo - Rondos simbolis

 

   Taigi, vienas iš trijų tarpeklio šlaitus (senąją, mauriškąją La Cuidad ir ,,naująją" El Mercadillo Rondos dalis)  jungiančių tiktų yra Puente Nuevo (Naujasis tiltas) – įspūdingas apie 100 m. aukščio arkinės architektūros stebuklas, ne kitaip.  Puente Nuevo buvo pastatytas 1759–1793 metais. Tiltas statytas 3 etapais: pirma ant uolų kloti pamatai, vėliau pastatyta pirma arka, dar vėliau - dvi viršutinės šoninės arkos ir centrinė arka, kurioje buvo įrengtas kamera, naudojama kaip kalėjimas ir kankinimų kambarys. Kuo nors neįtikusieji rizikuodavo būti tiesiog išmesti pro langą ant itin aštrių akmenų apačioje. 
   Nuo Puente Nuevo gali apžvelgti ne tik miestą, bet ir pasigėrėti Rondą supančiais kalnais ir slėniais. O kai kam gali atsiverti visai netikėti pojūčiai, pvz. staiga ima žmogus ir supranta, kad turi baimės aukščiui jausmą (taip nutiko vienai mūsų :)). Tačiau net atrasti nauji pojūčiai nenuslopina grožio jausmo.

Vaizdas nuo Puente Nuevo





Vaizdas į Puente Nuevo

   Perėję Puente Nueve atsidūrėme Rondos senamiestyje, vadinamame La Cuidad. Štai čia ir atsivėre liaupsinamų Pueblo Blanco (Baltųjų miestelių) grožis - siauros baltos gatvelės, jaukūs kiemai, nuostabiais keraminių plytelių raštais dekoruoti įėjimai į butus ir moliniuose vazonuose žydinčios ryškiaspalvės gėlės. Mes tiesiog leidome kojoms eiti kur jos nori - viskas buvo gražu ir įdomu.

Daugelis Rondos gatvelių pasipuošusios pelargonijų žiedais

 



Senamiesčio sankryžos

Medžiai tarp baltų siaurų gatvelių čia retenybė

 



Nustebino grindinio akmenukai - visi sudėti stačiaja briauna, ne plokščiai

 

Daugelio namų sienas puošia religinės tematikos keramikinės mozaikos

 

Į namus patekti galima tik per keraminėmis plytelėmis dekoruotą prieškambarį:
 ir saugiau, ir lietus neužlyja :) 




Baltame miestelyje namus dažyti reikia nuolat

    Baltų gatvelių vingiais pasiekėme Plaza Duquesa de Parcent, kurios erdvę iš keturių pusių supa seni pastatai. Pagrindinis, aišku,  Iglesia de Santa Maria del Mayor (Rondos katedra). Katedra pradėta statyti 1485, bet ji nebuvo baigtas iki XVII amžiaus. Tai atspindi maurų, gotikos ir renesanso stilių mišinys, bei  nuo XIII a. išlikęs minaretas-varpinė





Iglesia de Santa Maria del Mayor - įdomus įvairių architektūros stilių mišinys su išlikusia mauriško stiliaus varpine

Iglesia de Santa Maria del Mayor  varpinės bokštas

 Iš Plaza  Duquesa de Parcent laiptukais nusileidome į Calle Armiñán, kuri eina palei  miesto sieną, kažkada saugojusią miesto gyventojus nuo užpuolikų.  Šia gatve, aplenkę XV a. statytą Iglesia del Espiritu Santo (šv. Dvasios bažnyčia), prieiname Almocabar vartus. Vartų pavadinimas kildinamas nuo arabiško žodžio ,,Al-maqabir", reiškiančio kapines ir perspėjančio priešus apie tai, kas laukia jų įsiveržus į miestą.



Miesto siena ir  Iglesia del Espiritu Santo

Simbolinis balandis virš Iglesia del Espiritu Santo portalo



XIII a. statyti Almocabar vartai iš La Cuidad pusės

    Toliau palei sieną kopdamos į kalną vėl atsidūrėme prie  Puente Nuevo ir, perėję jį, pasukome į apžvalgos aikštelę El Balcón del Caño. Nuostabu, jautiesi tarsi paukštis žiūrėdamas į namus ir pievas, esančius žemai po tavo kojomis.

    Šalia apžvalgos aikštelės driekiasi XIX a. įrengras Alameda del Tajo  parkas Tai miestiečių mėgstama pasivaikščiojimo vieta: daugiamečių medžių pavėsyje pastatyti suoliukai, gaivius aromatus skleidžiantys oleandrų ir kiti žydintys krūmai, rožių alėjos ir raminamai čiurle0nantys fontanėliai,  prūde besiturškiančios antys ar medžių šakose įrengtuose nameliuose burkuojantys karveliai, spalvinga vaikų žaidimo aikštelė - tai puiki poilsio vieta tiek rondiečiui, tiek miesto svečiui.



Viena iš Alameda del Tajo parko
puošmenų

Parke žydi ir standusis kalistemonas
(lot. Callistemon rigidus)

   Nuo El Balcón del Caño tiesiai per visą parką eina alėja skirta matadorams atminti, kuri baigiasi ties Plaza de Toros. Šioje aikštėje stovi viena seniausių Ispanijoje bulių kovų arena Corrida Goyesca, statyta 1779 -1785 metais pagal architekto Martín de Aldehuela projektą (pagal jo projektą pastatytas ir žymusis Puente Nuevo), kuri talpina 5000 žiūrovų.

   Koridos ištakos siekia antikos laikus, kai visoje Viduržemio jūros zonoje gyvavo buliaus, kaip dieviško gyvūno, garbinimas. Vėliau, romėnų laikais, bulius jau nebelaikytas šventu. Tapo cirko dalimi. Pirmoji korida istorijoje įvyko 1128 metais karaliaus Alfonso VIII garbei jo vestuvių proga. Ši pramoga labai greit atrado savo vietą Ispanijos kultūroje.  Ankščiau bulių kautynės vykdavo raiteliui ant žirgo kovojant su įniršusiais jaučiais, bet laikui bėgant tai pasikeitė ir šiandien, tai kova žmogus - matadoras prieš jautį. Šį kovos būdą išpopuliarino vienas žymiausių ispanų toreadorų Pedro Romero (1754-1839). Jis įkūrė toreadorų mokyklą ir sugalvojo koridos taisykles. Pasakojama, kad Pedro Romero per savo gyvenimą nukovė 5600 bulių, o pats nė karto nebuvo sužeistas ir mirė sulaukęs 86-erių natūralia mirtimi.

,,Žvaigždžių alėja"





Šalia arenos pastatytas monumentas buliui

Pagrindinį įėjimą į areną puošia toreodorų skulptūros

   Galiu tik pasakyti, kad koridos mes nepamatėme - ji vyksta tikrai ne kiekvieną dieną. Mums lankantis Rondoje nevyko. Manau, gal ir gerai, nes nesu tikra, ar noriu pamatyti šią ispanų tradiciją. Visai kitas dalykas - naktinė Ronda. Ją tikrai verta pamatyti, ne, būtina pamatyti! Visa tai, ką matėme dieną dvigubai įspūdingiau atrodo naktį.



Puente Nuevo nakties metu

Palacio del Marques de Salvatierra - XVIII a. barokinį įėjimo į Vasco Martín de Salvatierra šeimos rūmus portalą puošia indėniškos vyro ir moters (arba, kita nuomonė, Adomo ir Ievos) figūros  

Puerta de Felipe V - XVIII a. miestas labai išsiplėtė ir siekiant pagerinti prieigą prie miesto buvo išardyti senieji laiptai, nutiestas kelias ir pastatyti šiaurės-rytų vartai, pavadinti karaliaus Filipo V garbei 

Nakties žiburiuose išryškėja  Iglesia de Nuestro Padre Jesus varpinė 

   Taip praėjo mūsų pirmoji diena Rondoje. Kitą dieną planavome važiuoti į Satenil de las Bodegas, esantrį mažiau nei 20 km. nuo Rondos. Satenil de las Bodegas ypatingas tuo, kad įsikūręs po didžiule uola, gatvės ir namai, mažos kavinukės ir parduotuvėlės - viskas po uola. Labai norėjosi pamatyti. Deja... Buvo sekmadienis ir autobusų stotyje sužinojome, kad šiandien važiuoja tik vienas autobusas ir apsisukęs tas pats autobusas vėl grįžta į Rondą (tądien pirmą ir vienintelį kartą pasigailėjome, kad neturime automobilio). Bet mes taip iš karto rankų nenuleidome, dar patikrinome traukinių stotį - deja, traukiniai ten aplamai nevažiuoja:) Ką gi, teko vėl grįžti į Rondos centrą, išgerti lauko kavinėje kavos ir sulčių (sultys tikros, šviežiai spaustos, ne iš pakelių) ir toliau tyrinėti Rondą. O tyrinėjimas prasidėjo nuo jaukios mažos kumpių parduotuvėlės. Jau nuo durų mus pasitiko aromatingas  specialiuose stovuose sukabintų ispaniškų vytintų kumpių kvapas. Šie gražuoliai kumpiukai  čia vadinami ,,jamon" ir yra 2-jų rūšių ,,jamon iberico" ir ,,jamon serano''.  Skirtumai tarp jų atsiranda dėl kiaulių veislės, jų šėrimo ypatumų ir mėsos paruošimo. Jamón ibérico gaminamas išskirtinai iš iberijos kiaulių veislės. Šios kiaulės išleidžiamos į ganyklas, minta gilėmis, žole ir išskirtinai tik natūraliais produktais. Iberijos kumpių paruošimo laikas svyruoja tarp 14 - 36 mėnesių. Jamón serrano gaminamas iš baltųjų kiaulių veislės.  Kiaulės šeriamos pašarais, kurių didžioji dalis – grūdiniai produktai. Šio kumpio paruošimo laikas trunka tarp 7-16 mėnesių. Tai gi, parduotuvėje gali išsirinkti vienos ar kitos rūšies kumpį, iš kurio šeimininkas tau nurėš norimo dydžio gabalą, jį plonai plonai supjaustis ir įpakuos. Jei nesi labai išrankus, tai šaldytuve jau pridėta įvairių kumpių pakuočių (tikrai šviežių, ką tik supakuotų, nes šis procesas vyko prie mūsų akių) - rinkis, susimokėk ir ragauk :)  Mes taip pat nusipirkome pora pakuočių - bus vakarienei.


Jamon (kumpių) karalystė

   Iš parduotuvėlės patraukėme žemyn Santa Cecilia gatve link Puente Viejo (Senojo tilto).

 Pakeliui besigrožėdamos gėlėtais balkonais,

 sustodamos prie monumentų,




Ana Amaya Molina (dar žinoma kaip Aniya de la Ronda arba Aniya la Gitana) čigonų kilmės XIX a. pabaigos-XX a. pradžios gitaros virtuozė, flamenco dainų atlikėja, Ji gimė 1855 m. Rondoje ir savo talento dėka išgalsėjo visoje Andalūzijoje.

     įkišdamos nosis į privačius kiemus,




Raudoni pelargonijų žiedai ant baltintų namų sienų - įprastas Rondos vaizdelis

  nusiplaudamos dulkes miesto fontanuose



Fuente de los Ocho Caños - XVIII a. fontanas, kurio vienoje pusėje yra 8 kraneliai iš kurių gali gerti žmonės, iš kitos fontano pusės yra girdykla gyvuliams. Fontanas pastatytas Padre Jesus rajono centrinėje aikštėje, kuri tais laikais buvo judrus prekybos ir pramogų centras

bei  retkarčiais užversdamos galvas  į bažnyčių bokštus

 

Iglesia de Nuestro Padre Jesus - XVI a. bažnyčia su renesansine trijų navų varpine

pasiekėme Puente Viejo dar vadinamą Puente Arabe. Jis pastaytas 1616 m.,  po to kai potvynis nuplovė prieš tai čia stovėjusį tiltą.



Puente Viejo sukonstruotas ant vienos arkos, kurios skarsmuo 10 m. Tiltas yra iškilęs 31 m. virš upės

Vaizdas nuo Puente Viejo į El Tajo tarpeklį

Nuo Puente Viejo - vaizdas lyg Mone drobėje

   Nuo Puente Viejo nusileidę laiptukais žemyn atsidūrėme ant trečiojo, paties seniausio, tilto, vadinamo Puente Romano arba dar Puente de san Miguel. Šis tiltas statytas dar maurų laikais, ir iškilęs jis 12 m. virš upės. Dabartiniais laikais Puente Romano skirtas daugiausia piestiesiems, kurie sumanė pasidairyti po Rondos apylinkes.




Puente Romano - seniausias Rondos tiltas

      Mes taip pat paėėjome nuo šio tilto besidriekiančiu vieškeliu. Vienoje vieškelio pusėje augo rozmarinų gyvatvorės, kitoje - plytėjo laukinių gėlių laukai bei matėsi kelios palūžusios  trobos. Kelias netruko baigtis ir mums teko pasukti atgal.   

Žuvis - krikščionybės simbolis - ant apgriuvusios
trobos sienos



Gražu










      Dar kartą perėję Puente Romano pasukome palei kalno, ant kurio stūkso Ronda, šlaitą. Praėjome XIII a. pastatytas Baños Arabes  (jų vėliau radome kiekviename mieste). Pirtys buvo pastatytos už miesto sienos ir buvo skirtos ne tik miestiečiams, bet ir miesto svečiams, kurie, prieš įžengdami į miestą, galėtų apsišvarinti. Pirtys arabų kultūroje buvo ne tik apsišvarinimo, bet ir susitikimų, bendravimo, atsipalaidavimo vieta, todėj jų architektūrai, patogumui ir prabangai buvo skiriama daug dėmesio. 

Baños Arabes , kad geriau išsilaikytų šluma, iš dalies buvo įrengtos po žeme

   Tai gi, bevaikštinėdamos per tuos tris tiltus taip nuvargome ir praalkome, kad pamatę restoraną bei užuodę maisto kvapus, nieko nelaukę pasukome link jo. Baras vadinosi Casa Clemente. Čia vėl susidūrėme su jau žinoma problema - padavėjai angliškai nei bu, nei me. Meniu ispaniškas, užrašytas lentoje prie įėjimo į restoraną. Jame patiekalai suskirstyti į du stulpelius. Bandėme aiškintis, ką tai galėtų reikšti, deja, atsakymo gauti nepavyko :) Nusprendėme, kad užsisakome du patiekalus iš 1-o meniu ir du patiekalus  iš 2-o meniu. Pirštais parodėme, ko norime ir dar  cerveza, žinoma. Laimingos prisėdome prie staliuko ir begurkšnodamos šaltą alutį, laukėme savo užsakymo. Atnešė... dvi  gazpacho ir dvi lėkštes kažkokių kukulių, plaukiojančių pomidorų padaže. Buvo ganėtinai skanu, bet vien sriuba pietums - tai jau net ir didžiausiam dietininkui mažokai. Ką gi, supratome, kad meniu perskaitėme ne taip. Reikėjo kiekvienai rinktis po  patiekalą iš 1-o ir iš 2-o meniu, tuomet kiekviena būtume gavę po pilną kompleksą. Galėjome pakartoti, bet... buvome išdidžios ir apsimetėme, kad taip ir norėjome užsisakyti. Pietūs - 2 kompleksai :) ir alus - mums keturioms tekainavo 17 €.

Nuo baro Casa Clemente puikiai matėsi miestą juosianti siena

Griuvėsiai šalia Banos Arabes

  

 Šiek tiek užkandę leidomės tokiau eiti keliu palei kalno šlaitą. Ėjoje, ėjome ir priėjome namus, besiganančius arklius ir mėšlinus daržus. Kelias baigėsi ir teko kopti į kalną riba, skiriančia vieną daržą nuo kito. Gerai, kad turistės, o ne damos su aukštakulniais :). Vėl pasiekėme miestą (požymis - asfaltuotas kelias ir šaligatviai) ir išėjome į Plaza del Predicatorio, nuo kurios tolyje pamatėme kalvą ir kažkokį statinį. Sudomino. Užkopėme ant tos kalvos - ogi Rondos grožis prieš mūsų akis atsivėrė neapsakomas. Apsidžiaugėme, kad kelias mus čia atvedė.




Rondos panorama

   Ant kalvos stovėjo apvali rotonda, kurioje vasarą atsidaro restoranas Del Predicatorio. dabar jis dar buvo uždaruyta, tik  stikluose gražiai atsispindėjo baltoji Ronda, aplink kvepėjo rožėmis ir jazminais. Aptikome gražiai žaliuojančius lauramedžius ir lauktuvėms prisiskynėme lauro lapų (mes taip manėme, o vėliau supratome, kad apsirikome, nes sudžiovinti jokio kvapo neskleidė - teko išmesti).

Atspindys

   Dar būnant ant kalvos mūsų ausis pasiekė bažnyčių varpų skambesys,  būgnų ir dūdų garsai. Pasiskubinome leistis žemyn, nes labai rūpėjo, kokia čia šventė, gal dar spėsime sudalyvauti. Vėl atėjome į  Del Predicatorio aikštę iš kur kelias vėdė link Almocabar vartų.

Daugiabučių namų kiemai Del Predicatorio aikštėje

   Varpai nutilo, būgnų nebesigirdėjo, nusiraminome - pavėlavome, todėl nebėra kur skubėti ir smagiai įsitaisėme  priešais Almocabar vartus esančioje kavinėje.



Futbolo fanai

  Atsipūtę gurkšnojome kas sultis, kas alutį, kas kavą ir stebėjome aplink verdantį gyvenimą. Rondiečių gyvenimą, nes šioje vartų pusėje turistų nesimatė - už senamiesčio ribų retas kuris išeina pasivaikščioti :)  Kavinėse virė gyvi pokalbiai, vynas liejosi laisvai, džiaugsmingi šūksniai sutikdavo kiekvieną naujai ateinantį lankytoją - žmonės iš tiesų moka džiaugtis! Dar didesnius susižavėjimo šūksnius sukėlė vyras, pasirodęs su futbolo sirgaliaus atributika - dryžuotais marškinėliais ir vėliava, bei moteris su mergaite, apsirengusios atitinkamų spalvų drabužiais.  Labai aiškiai išreikštos futbolo fanų nuotaikos - tądien žaidė Madrido ir Barselonos komandos.  Madridas laimėjo!
   Mums taip besidžiaugiant gyvenimu prie Almocabar vartų sustojo keli policijos ekipažai, aiškiai ne dėl futbolo rungtynių. Dar kažkas turėjo vykti Rondoje. Paklausėme, kam tokia apsauga. Nurodė eiti į Plaza  Duquesa de Parcent  - ten vyks miesto šventė. 
      Plaza  Duquesa de Parcent  būriavosi minia žmonių.  Pasigirdo dūdos bei būgnai ir pro Iglesia de Santa Maria del Mayor vartus pasirodė procesija, nešina didžiuliu altoriumi su kryžiumi. Procesijos priekyje ėjo vaikai ir jaunimas, apsirengę baltomis kamžomis ir nešini fakelais, žvakėmis ar krepšeliais su žiedlapiais bei saldainiais. Altorių nešė - suskaičiavom kojas - 24 vyrukai. Už altoriaus ėjo orkestras, kurio garsus ir girdėjome ant kalvos: triūbos, dūdos, fleitos, kornetai ir , žinoma, būgnai. Visa procesija judėjo labai lėtai, ją lydėjo tikinčiųjų minia. Tokia šventė Rondoje vyksta kas metai: Procesion de la Santa Vera+Cruz Bendita.
   Panašią procesiją man jau teko matyti Italijoje, tačiau ir tuomet, ir dabar jausmas buvo toks, tarytum būčiu įžengusi į kino filmą.
   Procesija pamažu išlingavo iš Plaza  Duquesa de Parcent, o mes dar kartą apsidairėme po aikštę, užsukome į suvenyrų parduotuvėles, išsiuntėme atvirlaiškius į Lietuvą, kurių, beja, negavo :( ir jau pažįstamomis gatvelėmis pasukome link Puente Nuevo. 

Žinutė namo

   Palengva, gal po kokių poros valandų, apsukę senamietį, priėjome tiltą ir... vėl išgirdome orkestro garsus. Pasirodo, kol mes malėmės po parduotuves ir skersgatvius, procesija tesugebėjo pasiekti tik  Puente Nuevo. Jau vakarėjo, o jiems dar teks grįžti tą patį atstumą atgal, kad grąžintų Palaimintąjį Kryžių į Iglesia de Santa Maria del Mayor.
  



Pradžioje manėme, kad tai persirengėliai, procesijoje vaidinantys maurus, o pasirodo, tai jaunuoliai, kurie  neša altorių. Tai didžiulė garbė. Patarnauti procesijose jie skatinami nuo mažumės



Cruz Bendita (Palaimintasis  Kryžius)

 

Procesija mažiesiems dalyviams nėra itin malonus užsiėmimas





Gražiausias muzikantas

Pasipuošusi šventės dalyvė

   Tokie tai mūsų įspūdžiai iš Rondos. Kitą dieną jau turėjome palikti šį gražų miestelį ir keliauti į Jerez de la Frontera. Deja, autobusas iš Rondos pajudėjo tik apie 17 val. po pietų, tad dar gerą pusdienį praleidome Rondoje. Perėjome jau ne kartą eitomis gatvelėmis, bet radome ir naujų, mums dar nematytų vietų. Pastebėjome ne vieną parduotuvę ar siuvyklą, kuriose siuvami, siuvinėjami ir parduodami drabužėliai skulptūroms. Vis nusistebėdavome - ir kam gi tiek daug tų parduotuvių reikia,? Tačiau tereikėjo užsukti į bažnyčią, kad suprastume, jog pasiūla atitinka paklausą. Visuose altoriuose, visų ten esančių šventųjų skulptūros aprengtis gražiausiais naujutėlaičiais auksu siuvinėtais drabužėliaisas.


Iglesia de Santa Cecilia puikavosi gražiai aprengti šventieji

   Dar labai patiko gražuoliai arkliukai, kurie palengva kinkuodami traukė vežimaičius, skirtus pavargusiems turistams pavėžinti.






Gražiom dėmelėm nusėtas arkliukas džiugina Rondos svečius

 Ir pakutinis darbas, kurį atlikome prieš išvažiuodamos  iš Rondos, buvo pietūs. Dideli, skanūs pietūs! Ispaniška paella! Ir dar...Ne kartą girdėjome, kad Andalūzijoje užsisakius bet kokio gėrimo, tradiciškai pateikiamas tapas. (užkandis). Tapas yra kilęs iš ispanų kalbos veiksmažodžio tapar "padengti". Tapas tradicija prasidėjo seniai, kuomet Andalūzijos smuklėse, pateikdami cheresą, smuklininkai pradėjo dengti stiklus lėkštele, kad į gėrimą neįkristų musė ar bitė. Po kurio laiko, kad priviliotų klientus, ant lėkštutės papjaustydavo sūraus kumpio ar sūrio (atseit, tai sužadins troškulį ir klientas dar užsisakys taurelę :). Ši tradicija tapo tokia svarbi ir neatsiejama nuo Andalūzijos kultūros, kaip chereso gamyba. Žinoma, einant metams, tapas kito: ant lėkštučių ėmė rastis alyvuogės, mogdolai, vaisiai.  Deja, dabar ši tradicija, kaip pastebėjome, nyksta. Per tris mūsų kelionės dienas tik šią, paskutinę viešnagės Rondoje dieną, gavome tapas - alyvuogių!!!
   Skaniai papietavę, patraukėme link stoties. Iki pasimatymo, Ronda!  Mūsų laukia Jerez de la Frontera!

Paella ir tapas