Donaldas Kajokas Skudurėlių šventė

 

Viršelis. Donaldas Kajokas Skudurėlių šventė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021 m., 296 p.

Apie knygą. Romanas apie neišvengiamą mirties slėpinį, apie nykstamybę, būdingą, pasak R. M. Rilke's, ir mums, nykstamiausiems, apie vilties ir tikėjimo vos pastebimus brangakmenius, apie kuklų stogelį virš to, ką užgyveno rašantysis, apie jo intelektualinės-dvasinės slinkties kryptį, apie neregimas, sykiais kraupias, sykiais šypsningas, tačiau neabejotinai egzistuojančias ir visus mus veikiančias jėgas, – taip, romanas ir apie tai, ir apie visai ką kita.

Rašant šį kūrinį rašytojui labiau rūpėjo ne socialinė terpė, o žmogaus vidus, jo šventumas ir monstriškumas, kurių, pakilus dar aukščiau, irgi tarsi nebelieka... „Skudurėlių šventė" – romanas apie dviejų vyrų mirtį, išėjimą iš pasaulio...

„Skudurėlių šventė" yra paskutinė trilogijos dalis. Tai tarsi statinio stogas ar kupolas. Pasak knygos autoriaus, po romano „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys" pasirodymo ne vienas skaitytojas ar bičiulis vis pasiteiraudavo – ar nebus tęsinio? Tad štai, tas tęsinys, tas „koplytėlės kupolas" ėmė ir atsirado. Statytas ilgai, kur kas ilgiau nei du pirmieji statiniai, jau kone atsisveikinus su poezija, į tą romaną sudedant ne tik gyvenimo patirtį, bet ir neparašytų eilėraščių temas, energiją bei vibracijas.

Mano nuomonė. Tai trečioji D. Kajoko trilogijos dalis, man – antroji, nes pirmos ,,Kazašas" aš neskaičiau. Jei antra knygos dalis ,,Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys" savo mistika, neaprėpiama fantazija ir poetiško žodžio galia mane sužavėjo, tai ši knyga man pasirodė kiek kitokia, labiau santūri, tarsi autorius pavargo, aprimo. Be jokios abejonės, išliko poetiškas žodis (ir kur jis galėjo dingti, kai autorius – žinomas poetas), tačiau mistiką, nežabotą fantaziją čia keičia rytų filosofija, pasvarstymai apie gyvenimo prasmę, apie mirtį, apie menininko pašaukimą – ką reiškia būti genijumi: ar tai bausmė, slegianti atsakomybė, ar laimė, pasididžiavimas?

  Keliamas klausimas, kas būtų, jei žmogus sugebėtų sustabdyti laiką ir galėtų keisti situaciją pagal savo norus? Kur tai mus nuvestų? Suvokimas, kad lemtis lėmė viena, tačiau keisto atsitiktinumo dėka gyvenimas pasisuko kitu keliu,  herojus persekioja viso pasakojimo metu ir, galiausiai, priverčia atiduoti duoklę likimui. 

  Pasikartosiu, malonu skaityti gražia kalba parašytą tekstą, įdomu sekti autoriaus mintis apie menininko (žmogaus) pašaukimą, stebėtis ežere gyvenančiomis mistinėmis būtybėmis.  Todėl neabejodama sakau – skaitykite.