Baltadvario pilis arba Baltadvario piliavietė ir dvarvietė yra Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje, apie 2 km į šiaurės vakarus nuo Videniškių kaimo, prie Baltadvario kaimo, Siesarties kairiajame krante – taip nurodo Vikipedija. Mes važiavome iš kitos pusės, nuo Krupelių kaimo, kur vasarojau.
Surasti Baltadvarį nebuvo taip paprasta, nuo kelio jo nesimato, nuorodos jokios nėra. Tik intuicijos vedina pasukau šunkeliu, kuris ir nuvedė iki piliavietės ir dvarvietės griuvėsių.
XVI a. viduryje šioje vietovėje kviestiniai meistrai iš Švedijos, kunigaikščio Mato Giedraičio ir jo sūnaus Martyno Giedraičio lėšomis pastatė įtvirtintą pilį, kuri buvo vadinama Mūriniais Videniškiais ir įėjo į Lietuvos vidurinės dalies gynybos sistemą bei saugojo senąjį Vilniaus-Rygos kelią.
XVII a. šalia įtvirtinimų, Siesarties juosiamame sklype, buvo pastatyti puošnūs dvaro rūmai, įkurtas renesansinis sodas. Rūmuose buvo vadinama auksinė salė ir iždinė. Nuo XVII a. amžiaus vidurio pilis prarado gynybinę paskirtį. Pagrindinis pastatas buvo rekonstruotas ir nutinkuotas. Nuo to laiko dvaras pradėtas vadinti Baltadvariu. 1630 m. kunigaikščiai Giedraičiai Baltadvarį perleidžia Leonui Sapiegai, Sapiegos - B. Radvilai, pastarasis Andriui Kosakovskiui, iš šio valdą perperka Ona Butlerienė, iš jos – Teofilis Pliateris, kuris 1695 m. funduoja Baltadvarį Vilniaus augustijonų vienuolynui. XIX a. pradžioje Baltadvarį nusavina carinė valdžia. Tarpukario Lietuvoje dvaras kažkokiu būdu atiteko vienam Bitlesių kaimo gyventojui, kuris dvaro pastatus naudojo gyvuliams laikyti. Sovietiniais metais dvarą perėmė kolūkis, ko pasekoje šis buvo visiškai apleistas, buvo ardomi mūrai, o plytos panaudotos keliui tiesti. Jau nepriklausomybės laikais piliavietė ir dvarvietė pradėta tyrinėti: 1987–1988 tyrė Paminklų restauravimo institutas, 1999–2003 – Vilniaus universitetas. 
Dabar pilies ir dvaro išliko tik sienos. Siekiant apsaugoti pastato likučius nuo visiško sunykimo, jis apkaltas medinėm konstrukcijom. Pro kažkada buvusius vartus (tikėtina) patenkame į pastato vidų. Čia randame krūvas akmenų ir plytų, ko gero, nubyrėjusių nuo vos besilaikančių mūrų. Nesaugumo jausmas toks didelis, kad viduje ilgai neužsibūname. Dar metame žvilgsnį į skliautuoto rūsio prieigas ir einame lauk.
Prie piliavietės glaudžiasi keli sandėliukai (manau, sovietmečio palikimas) ir sodyba. Mūsų apsilankymo metu sodyboje nieko nebuvo, todėl ir paklausinėti apie dvarvietę neturėjome galimybės. Aplamai, ši apleista piliavietė/dvarvietė man buvo gana įdomi savo istorine praeitimi ir autentiškais mūrais, tad, jei kas paklaustų, ar verta čia apsilankyti, atsakyčiau vienareikšmiškai – taip!
 |
| Įėjimas į rūsius |
Šaltiniai:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą