Puslapiai

Puslapiai

Puslapiai

2020 m. liepos 8 d., trečiadienis

Juliet Grames Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys

Viršelis. Juliet Grames Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys (The Seven or Eight Deaths of Stella Fortuna), Alma littera leidykla, Vilnius, 2019 m., iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė, 449 p.
Apie autorę. Juliet Grames gimė Hartforde, Konektikuto valstijoje Amerikos italų šeimoje. Pati leidybos srityje dirbanti rašytoja sako pradėjusi kurti savo pirmąją knygą net nežinodama, ar ji bus publikuota, ar sulauks sėkmės. Dabar ji džiaugiasi, kad knyga yra skaitoma, nes ne visiems autoriams pavyksta prisijaukinti skaitytoją.  „Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys“ –  tai beletrizuota jos močiutės gyvenimo istorija.

Apie knygą. Kvapą gniaužianti vienos šeimos saga, kuri aprėpia viską: varginančią, bet spalvingą pietų italų kasdienybę, emigraciją nuo Kalabrijos iki Konektikuto, amerikietiškąją svajonę, bėdas, paslaptis ir sudėtingus šeimos narių tarpusavio ryšius. O visų šių likimo verpetų centre – nuolatinė, kartais protu nesuvokiama ir nuožmi vienos moters kova su savąja lemtimi.
  Mirtis visuomet buvo Stelos Fortūnos gyvenimo dalis. Pačios paprasčiausios situacijos – pavyzdžiui, baklažanų kepimas ar kiaulių šėrimas – baigdavosi kraują stingdančiom pasekmėm, kažkodėl nuo pat vaikystės Stela dažniau nei kiti atsidurdavo prie gyvenimo ir mirties slenksčio. Prietaringa mergaitės motina buvo įsitikinusi: neapsieita be tamsiosios jėgos įsikišimo.
  Graži ir protinga, įžūloka ir nepalenkiama Stela augo mažame Italijos Kalabrijos regiono kaimelyje kartu su jaunesniąja seserimi Tina ir kaip mokėdama ją saugojo nuo žiaurios realybės. Stela visa širdimi geidė laisvės ir nepriklausomybės – svajojo apie tokį gyvenimą, kokiam stereotipinė italų šeima priešinasi kaip tik įstengia.
  Prieš Antrąjį pasaulinį karą Fortūnoms emigravus į Ameriką, Konektikuto valstiją, prasideda naujas šeimos gyvenimo etapas. Savo vietos priešiškame naujame pasaulyje ieškojimas, artimiausių žmonių klaidos, nuodėmės ir sielos žaizdos, nesantaika tarp seserų senatvėje ir, žinoma, nuolatinis Stelos flirtas su mirtimi.
   Mano nuomonė. Skaičiau ir vis pagaudavau save galvojant, kad tokią knygą gali parašyti tik moteris ir skirta ji būtent moteriškajam skaitytojų ratui. Labai įtaigi, švelni ir aštri, juokinga ir skausminga, realistinė ir mistinė, graudi ir ironiška – net visi šie epitetai  pilnai neatspindi jausmų, kurie kyla skaitant šį kūrinį. Tai istorija apie moterį, kuri buvo priversta nugyventi gyvenimą priešgyniaudama savo norams, kuri nuo mažumės turėjo paklusti vyrų valiai. Ši itališku koloritu dvelkianti istorija, manau, galėjo nutikti bet kurioje šalyje, gal tik būtų kiek mažiau aštrių itališkų pipiriukų įberta. Knygos veikėja Stela savo stiprybe, savo nepalenkiamu charakteriu ir savitu požiūriu į gyvenimą man priminė norvegiškąją Diną.  Patiko pasakojimo maniera, neskubrus veiksmas, ir autorės (herojės anūkės) ironiški intarpai, susiejantys praeitį su dabartimi, surišantys sutrūkusias šeimos gijas. Nežinia, kas būtų nutikę, jei Stelai būtų buvę leista nugyventi jos svajotą gyvenimą, tačiau autorė ironiškai pastebi: ,,Manęs nebūtų, tas tiesa,  – ar sutikčiau negimti, jei tai būtų išgelbėję ją nuo kančių? Ne, nesutikčiau, aš tikra savanaudė. Todėl ir įrašiau save į jos gyvenimo istoriją." (441 p.).

Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

M. J. Arlidge Juoda širdis

Viršelis. M. J. Arlidge Juoda širdis (Pop Goes the Weasel), leidykla Alma littera, Vilnius. 2017, iš anglų kalbos vertė Loreta Gema Baltaduonė,376 p.
Apie autorių.  M. J.Arlidge gimė Londone 1974 metais, užaugo Hampstede, o baigęs mokyklą daug keliavo. Būsimasis rašytojas aplankė pietų Indiją, Singapūrą ir Australiją. Grįžęs studijavo anglų literatūrą, o vėliau metus mokėsi kino ir televizijos meno subtilybių. Jau penkiolika metų dirba televizijoje. Arlidge prodiusavo ne vieną populiarų kriminalinį serialą ITV televizijai (pavyzdžiui, „Torn“, „The Little House“ ir „Undeniable“). Kriminalinių serialų kūrimo patirtis persikėlė ir į popierių – kaip rašytojas Arlidge’as debiutavo detektyviniu romanu „Eni beni“ (Eeny Meeny). Tai pirmasis trileris iš ciklo apie detektyvę inspektorę Heleną Greis. Toliau sekė ,,Juoda širdis" ir ,,Lėlės namas".
Apie knygą. Sautamptono Raudonųjų žibintų kvartalas slepia daugybę nuodėmingų istorijų. Policija nesikiša į čia dirbančių merginų reikalus, tačiau kai viename tuščiame name aptinkamas vyro lavonas, padėtis pasikeičia. Žmogžudystė itin ciniška – žmogui išpjauta širdis, negana to, ji dėžutėje atsiunčiama nelaimingojo žmonai ir vaikams. Kodėl padorus, gerbiamas, laimingos šeimos vyras nusipelnė tokios mirties? Ir, svarbiausia, kaip jis atsidūrė rajone, kur šeimininkauja vien narkomanai ir lengvo elgesio merginos?Bylą tirianti detektyvė inspektorė Helena Greis įtaria, kad šis nusikaltimas nėra atsitiktinis. Jos įtarimai pasitvirtina, kai po kelių dienų aptinkamas dar vieno vyro lavonas.
Bulvarinė spauda žudiką pakrikštija atvirkščiu Džeku Skerdiku, nes jis tyko ne moterų, o vedusių vyrų, kurie gyvena slaptą dvigubą gyvenimą. Helena jaučia, kad daug įniršio slypi po tomis žmogžudystėmis. Tik nenumanė, kad žudikas bus toks nepastovus. Ir kas jos pačios laukia užbaigus tyrimą.
Mano nuomonė. Dar vienas M.J Arlidge detektyvas, kuris man  pasirodė silpnesnis už ,,Eni beni". Mažiau veiksmo, daugiau moralinių išvedžiojimų, savigraužos elementų. Gal todėl, kad tai istorijos apie detektyvę Heleną Greis tęsinys, o rašant tęsinį lyg ir privalu pradėti nuo to momento, kuriuo baigėsi prieš tai buvusi istorija (turiu galvoje, ne bylos narpliojimą, o asmeninį detektyvės gyvenimą ir santykius su kolegomis). Nors Helena nėra pats žaviausias personažas, tačiau kiti personažai kelia dar mažiau simpatijų. Pvz., jos viršininkė Kerė Harvud, ar kaip reta bjauri  žurnalistė Emilija Garanita – įtariu, autorius smarkiai pyksta ant šios profesijos atstovų :). Jei smarkiai nepriekabiauti, tai detektyvinė linija yra gana įdomi, skaitėsi lengvai, nors kai kurios vietos kiek patemptos, todėl tarpais tapo nuobodu, tada vėl koks netikėtas siužeto posūkis išblaškė mieguistumą, taip ir prisikapsčiau iki pabaigos. Manau, savo nusiteikimą šios knygos atžvilgiu galiu pateisinti ir tuo, kad prieš ,,Juodą širdį" skaičiau puikią knygą, kuri vis dar  sukosi mano galvoje, tad paėmus kiek prastesnę, atsirado skepticizmas. 


  Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

M. J. Arlidge Lėlės namas

Viršelis. M. J. Arlidge Lėlės namas (The Doll's House), leidykla Alma littera, Vilnius 2019 m., iš anglų kalbos vertė Loreta Gema Baltaduonė, 362 p.
Apie autorių.  M. J.Arlidge gimė Londone 1974 metais, užaugo Hampstede, o baigęs mokyklą daug keliavo. Būsimasis rašytojas aplankė pietų Indiją, Singapūrą ir Australiją. Grįžęs studijavo anglų literatūrą, o vėliau metus mokėsi kino ir televizijos meno subtilybių. Jau penkiolika metų dirba televizijoje. Arlidge prodiusavo ne vieną populiarų kriminalinį serialą ITV televizijai (pavyzdžiui, „Torn“, „The Little House“ ir „Undeniable“). Kriminalinių serialų kūrimo patirtis persikėlė ir į popierių – kaip rašytojas Arlidge’as debiutavo detektyviniu romanu „Eni beni“ (Eeny Meeny). Tai pirmasis trileris iš ciklo apie detektyvę inspektorę Heleną Greis. Toliau sekė ,,Juoda širdis" ir ,,Lėlės namas".

Apie knygą. Rubė, kankinama praėjusios nakties linksmybių padarinių, pabunda keistame kambaryje, kur dienos šviesa neprasiskverbia net pro menkiausią tarpelį. Keista, tačiau ji puikiai prisimena, kad vakar užmigo savo lovoje...
Atokiame paplūdimyje randamas jaunos moters kūnas, ten pragulėjęs ne vienus metus. Jos išvaizda, net ir po tiek metų, praleistų šaltame smėlyje, neįprastai traukia akį: plaukai – anglių juodumo, o akys – didelės ir mėlynos. Mirusios merginos nepasigedo nei šeima, nei draugai. Kas keisčiausia, net jos šeima iki šiol vis dar reguliariai gauna SMS ir tviterio žinutes. Kažkas nenori, kad būtų išsiaiškinta, jog ji nebegyva. Detektyvė Helena Grace iškart sumeta: tai – ne naujoko darbas.
Dingsta jauna mergina, randama kita negyva – ar tai serijinio žudiko darbas? Koks jo motyvas?
Detektyvė suvokia, jog susidūrė ne tik su klastingu, preciziškai dirbančiu, bet ir itin kantriu žudiku. Ji pasitelkia visą išmonę, stengdamasi jį sučiupti, nes laikas nėra pagrobtosios sąjungininkas...

Mano nuomonė. Trečioji knyga apie detektyvę Heleną Greis buvo gerokai įdomesnė už antrąją: daugiau veiksmo, įdomesnės siužeto linijos. Kaip ir kitose knygose istorija pasakojama paraleliai dviem lygiais: detektyvinis tyrimas bei nusikaltėlio ir aukos dvikova. Iki knygos pabaigos išlieka intriga, kas pirmas, ar detektyvai suras nusikaltėlį, ar nusikaltėlis įveiks auką.
   Šioje knygoje atsirado daug naujų veikėjų. Senoji Helen komanda išsiskirsčiusi, į tyrimą įtraukiami jauni, ambicingi, greitos karjeros siekiantys, tačiau neturintys jokios patirties, pareigūnai. Jie, kaip ir Kerė Harvud, nesibodi kitų atliktą darbą pateikti kaip savo, tikėdamiesi, kad visi laurai atiteks jiems. Iš senosios komandos belikusi tik detektyvė Sanderson, kuria Helena Greis vis dar yra autoritetas.
   Ir dar, tiems, kas seka Helen Greis tiriamas bylas, galiu pasakyti, kad šioje knygoje Kerė Harvud bus nuvainikuota, o kaip tai įvyks, teks patiems sužinoti.
Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).