Apie autorių. M. J.Arlidge gimė Londone 1974 metais, užaugo Hampstede, o baigęs mokyklą daug keliavo. Būsimasis rašytojas aplankė pietų Indiją, Singapūrą ir Australiją. Grįžęs studijavo anglų literatūrą, o vėliau metus mokėsi kino ir televizijos meno subtilybių. Jau penkiolika metų dirba televizijoje. Arlidge prodiusavo ne vieną populiarų kriminalinį serialą ITV televizijai (pavyzdžiui, „Torn“, „The Little House“ ir „Undeniable“). Kriminalinių serialų kūrimo patirtis persikėlė ir į popierių – kaip rašytojas Arlidge’as debiutavo detektyviniu romanu „Eni beni“ (Eeny Meeny). Tai pirmasis trileris iš ciklo apie detektyvę inspektorę Heleną Greis. Toliau sekė ,,Juoda širdis" ir ,,Lėlės namas".
Apie knygą. Sautamptono Raudonųjų žibintų kvartalas slepia daugybę nuodėmingų istorijų. Policija nesikiša į čia dirbančių merginų reikalus, tačiau kai viename tuščiame name aptinkamas vyro lavonas, padėtis pasikeičia. Žmogžudystė itin ciniška – žmogui išpjauta širdis, negana to, ji dėžutėje atsiunčiama nelaimingojo žmonai ir vaikams. Kodėl padorus, gerbiamas, laimingos šeimos vyras nusipelnė tokios mirties? Ir, svarbiausia, kaip jis atsidūrė rajone, kur šeimininkauja vien narkomanai ir lengvo elgesio merginos?Bylą tirianti detektyvė inspektorė Helena Greis įtaria, kad šis nusikaltimas nėra atsitiktinis. Jos įtarimai pasitvirtina, kai po kelių dienų aptinkamas dar vieno vyro lavonas.
Bulvarinė spauda žudiką pakrikštija atvirkščiu Džeku Skerdiku, nes jis tyko ne moterų, o vedusių vyrų, kurie gyvena slaptą dvigubą gyvenimą. Helena jaučia, kad daug įniršio slypi po tomis žmogžudystėmis. Tik nenumanė, kad žudikas bus toks nepastovus. Ir kas jos pačios laukia užbaigus tyrimą.
Bulvarinė spauda žudiką pakrikštija atvirkščiu Džeku Skerdiku, nes jis tyko ne moterų, o vedusių vyrų, kurie gyvena slaptą dvigubą gyvenimą. Helena jaučia, kad daug įniršio slypi po tomis žmogžudystėmis. Tik nenumanė, kad žudikas bus toks nepastovus. Ir kas jos pačios laukia užbaigus tyrimą.
Mano nuomonė. Dar vienas M.J Arlidge detektyvas, kuris man pasirodė silpnesnis už ,,Eni beni". Mažiau veiksmo, daugiau moralinių išvedžiojimų, savigraužos elementų. Gal todėl, kad tai istorijos apie detektyvę Heleną Greis tęsinys, o rašant tęsinį lyg ir privalu pradėti nuo to momento, kuriuo baigėsi prieš tai buvusi istorija (turiu galvoje, ne bylos narpliojimą, o asmeninį detektyvės gyvenimą ir santykius su kolegomis). Nors Helena nėra pats žaviausias personažas, tačiau kiti personažai kelia dar mažiau simpatijų. Pvz., jos viršininkė Kerė Harvud, ar kaip reta bjauri žurnalistė Emilija Garanita – įtariu, autorius smarkiai pyksta ant šios profesijos atstovų :). Jei smarkiai nepriekabiauti, tai detektyvinė linija yra gana įdomi, skaitėsi lengvai, nors kai kurios vietos kiek patemptos, todėl tarpais tapo nuobodu, tada vėl koks netikėtas siužeto posūkis išblaškė mieguistumą, taip ir prisikapsčiau iki pabaigos. Manau, savo nusiteikimą šios knygos atžvilgiu galiu pateisinti ir tuo, kad prieš ,,Juodą širdį" skaičiau puikią knygą, kuri vis dar sukosi mano galvoje, tad paėmus kiek prastesnę, atsirado skepticizmas.
Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą