Viršelis. Juliet Grames Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys (The Seven or Eight Deaths of Stella Fortuna), Alma littera leidykla, Vilnius, 2019 m., iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė, 449 p.
Apie autorę. Juliet Grames gimė Hartforde, Konektikuto valstijoje Amerikos italų šeimoje. Pati leidybos srityje dirbanti rašytoja sako pradėjusi kurti savo pirmąją knygą net nežinodama, ar ji bus publikuota, ar sulauks sėkmės. Dabar ji džiaugiasi, kad knyga yra skaitoma, nes ne visiems autoriams pavyksta prisijaukinti skaitytoją. „Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys“ – tai beletrizuota jos močiutės gyvenimo istorija.
Apie knygą. Kvapą gniaužianti vienos šeimos saga, kuri aprėpia viską: varginančią, bet spalvingą pietų italų kasdienybę, emigraciją nuo Kalabrijos iki Konektikuto, amerikietiškąją svajonę, bėdas, paslaptis ir sudėtingus šeimos narių tarpusavio ryšius. O visų šių likimo verpetų centre – nuolatinė, kartais protu nesuvokiama ir nuožmi vienos moters kova su savąja lemtimi.
Mirtis visuomet buvo Stelos Fortūnos gyvenimo dalis. Pačios paprasčiausios situacijos – pavyzdžiui, baklažanų kepimas ar kiaulių šėrimas – baigdavosi kraują stingdančiom pasekmėm, kažkodėl nuo pat vaikystės Stela dažniau nei kiti atsidurdavo prie gyvenimo ir mirties slenksčio. Prietaringa mergaitės motina buvo įsitikinusi: neapsieita be tamsiosios jėgos įsikišimo.
Graži ir protinga, įžūloka ir nepalenkiama Stela augo mažame Italijos Kalabrijos regiono kaimelyje kartu su jaunesniąja seserimi Tina ir kaip mokėdama ją saugojo nuo žiaurios realybės. Stela visa širdimi geidė laisvės ir nepriklausomybės – svajojo apie tokį gyvenimą, kokiam stereotipinė italų šeima priešinasi kaip tik įstengia.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Fortūnoms emigravus į Ameriką, Konektikuto valstiją, prasideda naujas šeimos gyvenimo etapas. Savo vietos priešiškame naujame pasaulyje ieškojimas, artimiausių žmonių klaidos, nuodėmės ir sielos žaizdos, nesantaika tarp seserų senatvėje ir, žinoma, nuolatinis Stelos flirtas su mirtimi.
Mano nuomonė. Skaičiau ir vis pagaudavau save galvojant, kad tokią knygą gali parašyti tik moteris ir skirta ji būtent moteriškajam skaitytojų ratui. Labai įtaigi, švelni ir aštri, juokinga ir skausminga, realistinė ir mistinė, graudi ir ironiška – net visi šie epitetai pilnai neatspindi jausmų, kurie kyla skaitant šį kūrinį. Tai istorija apie moterį, kuri buvo priversta nugyventi gyvenimą priešgyniaudama savo norams, kuri nuo mažumės turėjo paklusti vyrų valiai. Ši itališku koloritu dvelkianti istorija, manau, galėjo nutikti bet kurioje šalyje, gal tik būtų kiek mažiau aštrių itališkų pipiriukų įberta. Knygos veikėja Stela savo stiprybe, savo nepalenkiamu charakteriu ir savitu požiūriu į gyvenimą man priminė norvegiškąją Diną. Patiko pasakojimo maniera, neskubrus veiksmas, ir autorės (herojės anūkės) ironiški intarpai, susiejantys praeitį su dabartimi, surišantys sutrūkusias šeimos gijas. Nežinia, kas būtų nutikę, jei Stelai būtų buvę leista nugyventi jos svajotą gyvenimą, tačiau autorė ironiškai pastebi: ,,Manęs nebūtų, tas tiesa, – ar sutikčiau negimti, jei tai būtų išgelbėję ją nuo kančių? Ne, nesutikčiau, aš tikra savanaudė. Todėl ir įrašiau save į jos gyvenimo istoriją." (441 p.).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą