GRAIKIJA – Santorini

  Ankstyvas rytas Atėnuose. parduotuvės ir kavinės dar uždarytos, kiemsargiai šluoja gatves, šiukšliavežės bilda tuštindamos pilnas miesto šiukšlines, o mes Syntagma aikštėje jau žvalios, atsigėrę kavos laukiame autobuso, vežančio į oro uostą. Tvarką žinome: autobuso bilietą perkame kioskelyje – 5.50 Eur, 40 min. Atėnų gatvėmis ir mes jau vietoje.

Pirmas žvilgsnis

   

  Po valandos skrydžio leidžiamės Santorinio oro uoste, iš kurio autobusu pasiekiame Firą.  Šiek tiek paklaidžiojame Fira gatvėmis, kol susirandame savo Villa Koronios. Pirmas įspūdis – faina, tačiau tolokai nuo centro. Neilgai trukus įvertiname – netoli. Žodis ,,toli" Santorinyje aplamai nenaudotinas, nes salos plotas 76 km², t.y., sala mažesnė už Šiaulių miestą, tai ar gali būti kas nors toli? 

Vaizdas iš Villa Koronios balkono

  

    Tai gi, gyvensime gamtoje su vaizdu į laukus, turėsime pakankamai erdvės akims paganyti ir rytus smagiai pasitikti balkone su kavos puodeliu, o vakarus leisti aptariant dienos įspūdžius prie vyno taurės. Ir baseinas kieme yra, tik noro turėk. Ir nebrangininkai– už 2 naktis 3 asmenims mokėjome 151 Eur. Žodžiu, mums patiko.

 Villa Koronios baseinas

 Susitvarkome apgyvendinimo formalumus ir žingsniuojame į Firos centrą ant kalderos krašto įsikūrusių baltų namų ir gatvelių apžiūrėti.

   Santorinis, vietinių vis dar vadinamas senuoju Thira vardu, tai sausumos likučiai po vieno iš didžiausių ugnikalnio išsiveržimų,  įvykusio 1650-1300 metais prieš mūsų erą ir sunaikinusio tuo metu klestėjusią Mino civilizaciją. Iš salos gerai matoma didžiulė kaldera – plati stačiašlaitė dauba, susidariusi išsiveržus ugnikalniui – apsemta vandens. Tai yra vienintelė paskendusi kaldera pasaulyje. Kalderos šlaitai – tai ir yra Santorinio sala. 

Kalderos šlaitai – tai ir yra Santorinio sala

   

    Santorinio pavadinimas, manoma, kilęs nuo mažos venecijiečių Agia Irini (arba Saint Irene) koplyčios pavadinimo. Salos sostinė yra Fira, kurios pavadinimas kildinamas iš „Thíra“ – senovinio pačios salos pavadinimo – tarimo. Fira išsidėsčiusi ant 400 metrų aukščio kalderos krašto, todėl čia galima pasigrožėti puikiais vaizdais.  

Fira išsidėsčiusi ant 400 metrų aukščio kalderos krašto

    Šiandien visą laiką skiriame Firai. Grožimės po kojomis tyvuliuojančia mėlyna jūra, tolyje plaukiančiais laivais, vaikštome siauromis baltomis, turistams skirtomis gatvelėmis, užsukame į mažutes suvenyrų parduotuvėles bei galerijas, prisėdame kavinukėje. 

Kur jūra susilieja su dangum

    Gražu. Balti namai su mėlynais bažnyčių kupolais, ne tik Firos, bet ir visos salos vizitinė kortelė. Anksčiau namai baltai buvo dažomi dėl praktinių sumetimų: buvo manoma, kad balta spalva ne taip praleidžia karštį, tačiau bažnyčių stogai buvę rudi, nes rudą spalvą paprasčiausia buvo išgauti iš žemės. Ir tik 1974 metais, numatant salos turistinį potencialą, Santorinio valdžia gyventojus įstatymu įpareigojo dažyti namus būtent balta ir mėlyna  – Graikijos vėliavos – spalvomis.

Pėsčiųjų taku vaikšto ne tik turistai  

    

    Einame ant kalderos krašto nutiestu taku. Tuo pat taku tipena ir asiliukai, ant savo varganų kuprelių į kalną gabendami ,,pavargusius" turistus. Čia reikia būti budriems ir kartkartėm po kojomis pažvelgti, priešingu atveju mėšlinus batelius teks skalbti ar net naują avalynę pirkti :)

   

    Mūsų dėmesį patraukia balta ir didelė šventovė, stovinti miestelio pradžioje ir matoma vos tik išlipus iš autobuso. Tai katedra – Santorinio stačiatikių metropoliteno bažnyčia, pastatyta 1827 m. ir XX a. viduryje atnaujinta po  žemės drebėjimo. Lyginant su kitomis salos bažnyčiomis ji stebina savo dydžiu ir įspūdinga varpine bei virtine arkų, supančių vidinį kiemą. Ne mažiau įspūdingos ir kitos Firos stačiatikių ortodoksų bažnyčios, išsiskiriančios savo mėlynais, su dangaus žydryne susiliejančiais kupolais ir balintom sienom.

   Iš šių išpūstais kupolais besipuikuojančių šventovių išsiskiria Romos katalikų bažnyčia, kurios varpinės bokšto smailę vos galima įžvelgti pro siauro skersgatvio plyšį.

Šv. Jono Krikštytojo katedros varpinės bokštas

   Pasivaikščiojimą po Firą baigiame vietinėje parduotuvėlėje nusipirkę garsiausio Santorini salos ,,Vinsanto" vyno. Tai vienas seniausių vynų pasaulyje, jis buvo žinomas jau Homero laikais. „Vinsanto“ yra natūraliai saldus vynas, gaminamas iš  saulėje džiovintų Assyrtiko ir Aidani rūšies vynuogių. Vyno fermentuojamas 40-60 dienų, o brandinamas 36 mėnesius  ąžuolo statinėse. Sako, šį vyną užsako net Vatikanas! 

   Mūsų, paprastų žemės vabalėlių, skoniui šis vynas buvo per saldus, tačiau paragauti ir įvertinti – būtina.

  Kitos dienos rytą pasitinkame balkone gerdamos kavą ir planuodamos pėsčiųjų žygį iki Oia (graikai taria Ija) miestelio. Atrodo visai netoli, tik už uolos, o realiai tai atstumas nuo Fira iki Oia apie 10-12 km, priklausomai nuo to, kur prasideda žygis. Mums teko numinti maksimumą - 12 km:) 

Baltasis Oia miestelis, atrodo, ranka pasiekiamas :)

   Visas mūsų kelias driekėsi kalderos pakraščiu. Dalį to kelio buvome ištyrinėję dar vakar, tad mums buvo įdomiau, kas už kalno, kur baigiasi Fira miestelio ribos. O už kalno atsiveria kitas kalnas ir taip dar keli kalnai kalneliai. Atrodo, jau pakylame ir viskas – Oia. Deja, pasiekę viršukalnę, matome kitą kalnelį, kurį teks įveikti. 

Paskutinis žvilgsnis į Fira, prieš pasukant už kalno

  Kelias labai įvairus, tai smėlis, tai akmenys, tai žolė, tai gabalai asfalto. Jei planuojate žygiuoti, pasirūpinkite tinkama avalyne (žygio batai nebūtini, tačiau avalynė turi būti patogi). Kelias labai įvairus, todėl nepabosta eiti. Gamtą keičia gyvenvietės, plynes – gėlių pievelės. O nuolat nuo kalderos krašto matoma žydra jūra tiesiog užburia savo grožiu. Taip visai nepastebimai įveikiame kalnus kalnelius ir nusileidžiame į atvirukinį Oia miestelį.

Tarp Fira ir Oia gyvenviečių

Pakelės malūnas

Atšiaurus peizažas

Spalvų žaismas

Kelio gale - Oia

   Pasiekus Oia šokas mūsų neištiko. Gražus baltas miestelis, kurio panoraminis-atvirukinis vaizdas mielesnis už realų pasivaikščiojimą jo gatvėmis, kurios pilnos turistų, sunku net prasilenkti. Parduotuvės siūlo tuos pačius suvenyrus, kaip ir Fira, kavinėse  patiekalai perpus brangesni, nei kitose vietose. Atvirai, mums smagiau buvo žygiuoti kalnais-pakalnėmis iki Oia, nei vaikščioti po jį. 

Aš atviruko fone :)

  Oia anksčiau buvo vadinama Apäno Meria (viršutinė pusė), o jos gyventojai vadinami apanomeritais.  XVII amžiaus viduryje buvo vartojamas ir Castelli San Nicolas pavadinimas. XIX amžiaus antroje pusėje pavadinimas buvo pakeistas į Oia. XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje miestelis visoje Viduržemio jūroje garsėjo išvystyta jūreivyste, tačiau  jau XX amžiaus pirmoje pusėje miestelio ekonomika smuko dėl karų, ekonominės depresijos ir per didelio žuvų išteklių gavybos. Daug žalos padarė ir 1956 m. žemės drebėjimas. Po žemės drebėjimo miestelis buvo atstatytas, išpuoselėtas ir dėl savo puikios geografinės padėties tapo patraukliu turistiniu objektu.

Šv. Panagijos bažnyčia

  Žemės drebėjimas neaplenkė ir pagrindinėje Oia aikštėje stovinčios tradicinės graikų ortodoksų bažnyčios. Iš pradžių ji buvo pastatyta tarp Oia pilies sienų, o po 1956 m. žemės drebėjimo buvo perkelta į miesto centrą. Manoma. kad dabartinė vieta yra stabilesnė ir, kilus naujam žemės drebėjimui, viliamasi, kad bažnyčia nenukentės.

 

     Gražiausia ir fotogeniškiausia Oia žvelgiant iš toliau ir aukščiau. Padarėme keletą nuotraukų, pralėkėme pagrindine gatve mažai kur sustodamos, tačiau vienas pastatas patraukė mūsų dėmesį. Jis išsiskyrė iš kitų baltų statinių. Tai spalvotas Atlantis Books knygynas. Šį knygyną XX a. devintajame dešimtmetyje įkūrė du draugai ir jis tapo miestelio intelektualų susitikimo vieta. Knygynas, deja, buvo uždarytas, tačiau pakako pamatyti jo išorę, kad suprastum koks jaukus ir savas jis turi būti viduje. Čia vyksta filmų festivaliai, gyvi pasirodymai bei kasmetinis meno ir literatūros festivalis „Caldera“.

Atlantis Books knygynas

 Apsukę dar vieną ratą Oia centru neriame į miestelio pakraštį, kur nedideliame restoranėlyje prisėdame pietų. Meniu – sardinės. Nustembame, kodėl tokios mažos, Portugalijoje tai valgėme o-ho-ho kokias dideles! Padavėjas paaiškina, kad tai vietinė žuvelė, tokios šiose pakrantėse plaukioja. Tiko ir mažos, nes labai jau skanios buvo. Po pietų skubame į autobuso stotelę ir po pusvalandžio kelionės jau būname Fira.

Salos žemėlapis su visuomeninio transporto maršrutais

 

 Kitą dieną Fira autobusų stotyje apžvelgiame salos žemėlapį ir nusprendžiame pasižvalgyti po Perivolos miestelį ir pasimaudyti jūroje. Sėdame į autobusą ir leidžiamės į pažintinę kelionę po pietinę salos dalį (per autobuso langą). Perivolos pasiekiame maždaug už valandos. Tai kurortinis miestelis, todėl visi namai, kavinės ir kitos pramogos išsidėstę apie 1,5 km ilgio pajūrio ruože, kuris ,,užrakinamas" milžiniška, į vandenį ,,įbridusia" uola. 

Juodo smėlio Perivolos paplūdimys

 Juodos spalvos vulkaninis smėlis, kontrastingai mėlyna jūra, ramybė ir romantika  į miestelį sutraukia būrius poilsiautojų, čia dažnai vyksta vestuvių fotosesijos. Maudytis Perivolos paplūdimyje gana ekstremalu, nes jūra gilėja netoli kranto, o dugną dengia dideli akmenys. Tačiau vanduo toks šiltas ir skaidrus!

Pasivaikščiojimas akmenukais

Miestelyje lyg ir nėra ką veikti, tik maudytis, degintis, valgyti, na, dar užsiimti vandens sportu.  Mums iš išvardintų veiklų tiko tik viena :) Tad nusimaudę ir kiek apdžiūvę patraukėme į autobuso stotelę, iš kurios autobusu nuvažiavome iki Pyrgos. Čia atradome tai, kas buvo miela mūsų širdžiai ir kas išpildė mūsų lūkesčius. 

Pyrgos nėra toks populiarus, kaip Fira ar Oia, tačiau jo autentika labiau žavi, nei nuglaistytos minėtų miestelių sienos. O turistų čia vienas-kitas, todėl pasivaikščiojimas jo siauromis gatvelėmis buvo ypač malonus. 

  Pyrgos graikų kalba reiškia „bokštas“, tinkamas kaimo, iškilusio virš likusios salos dalies, pavadinimas. Pyrgos, manoma, buvo įkurtas XIII amžiuje, kai salą valdė venecijiečiai. Pradžioje tai buvo mažas miestelis prie vienuolyno. Apie 1580 m. miestelis buvo apsuptas tvirtovės siena, gynusia jo gyventojus nuo išorės priešų.  Daugelis istorikų teigia, kad Pyrgos iki 1800-ųjų buvo Santorinio sostinė. Ir tai būtų visiškai suprantama, nes miestelis stovėjo ant aukštos kalvos, toliau nuo vandenyno, apsuptas tvirtovės sienų – jis, praktiškai, buvo nenugalimas. Tačiau tai tik teorija :)

  Siauromis gatvelėmis ar numintais laipteliais kylame į kalną. Pasiekiame miestelio aukščiausią tašką. Iš čia atsiveria puikiausi vaizdai. Čia pat baltuoja Fira ir Oia, net savo gyvenamąją vietą įžiūrėjome. Apžiūrime išlikusius miesto sienos likučius, nedidelę bažnytėlę. Ant tvirtovės sienos pastebime pritvirtintą milžinišką metalinį kryžių – ant jo per didžiąsias šventes tikintieji sustato degančias žvakes, kurių liepsna matoma net atokiausiuose salos kampeliuose. Dabar telikę tik nuvarvėjusio vaško pėdsakai.

  Nuo aukščiausios Pyrgos vietos leidžiamės žemyn, apeidamos netikėčiausiose vietose įsikūrusias kavines, lįsdamos tarp namų įrengtais tuneliniais praėjimais ir kartas nuo karto pakeldamos akis į mėlyną dangų įrėmintą baltai-mėlynais bažnyčių kupolais. 

Tunelinis praėjimas

  Dabartinė Pyrgos istorija atveria Antrojo pasaulinio karo žaizdas –1944 m. per vokiečių antskrydį žuvo daug miestelio gyventojų. Besileisdamos aptikome memorialinį paminklą karo aukoms atminti. O už paminklo senoviniais varpais besipuikuojančią Agios Nikolaos koplyčia.

Agios Nikolaos koplyčios varpai

  Neaplenkė Pyrgos ir 1956 m. vykęs žemės drebėjimas, tačiau jo pasekmės nebuvo tokios baisios, kaip kitose Santorini vietovėse. Daugiau žalos padarė vėliau vykęs nekompetentingas ir korumpuotas rekonstrukcijos procesas, kurio metu buvo nugriauta daug žemės drebėjimo nepaliestų pastatų. Daliai gyventojų teko išsikraustyti iš Pyrgos ir savo gyvenimus kurti kitur.

Kažkam rekonstrukcijos proceso pasekmės, o man grožis

   1980-ųjų pabaigoje didžioji dalis miesto buvo atkurta. Čia, kaip ir visame Santorinyje, kelią skynėsi masinis turizmas. Tačiau Pyrgos nepasidavė šiai psichozei ir išlaikė savo išskirtinumą.

Agia Theodossia bažnyčia 

1995 m. Graikijos vyriausybė už turtingą paveldą Pyrgos paskelbė „saugoma gyvenviete“. Žavu, kad Pyrgos ir toliau sėkmingai derina savo tradicinį gyvenimo būdą ir turizmo ekonomiką.

Agios Nikolaos bažnyčia

  Miestelis išlaikė savo autentiškumą, jame pulsuoja kasdienis įprastas gyvenimas: gaminamas valgytis, skalbiami ir saulėje džiovinami drabužiai, laistomi daržai, auginami vaikai, o siestos metu užsidangstomos langinė nuo smalsių turistų ir kaimynų žvilgsnių.

  Čia mažiau viešbučių ar nuomojamų apartamentų, o ir šie įsilieja į miestelio aplinką. Vaikščiodamos nepajutome (bent išoriškai) didelio kontrasto tarp vietinių gyventojų namų ir nuomojamų būstų. 

  Atrodo, išlandžiojome visas pakampes, jau kiek pavargome ir išalkome, todėl pradedame dairytis kokio restorano ar tavernos. Žinoma, nepraleidžiame progos dar ir dar pafotografuoti. 

  Visai netoliese nuo įvažiavimo į Pyrgos pastebime taverną Mythos,  kuri mums pasirodo labai miela. Ilgai nesvarstę prisėdame. Groja graikiška muzika, o mes ragaujame graikiškus patiekalus, gurkšnojame alutį ir linkčiojame į taktą – Pyrgos yra tai, ko tikėjomės  skrisdamos į Santorini. Gal net ir daugiau...

Tomatokeftedes –  saulėje prinokusių pomidorų ir fetos kotletukai, kepti  alyvuogių aliejuje 

  Tokia tai buvo paskutinė mūsų diena Santorinyje. Rytoj išskrendame į Atėnus, o jau iš ten – tiesiai į Kretrą. Atostogos tęsiasi!