Sofija Tyzenhauzaitė Lenkas Santo Dominge arba jaunoji kreolė

  Viršelis. Sofija Tyzenhauzaitė Lenkas Santo Dominge arba jaunoji kreolė (La Polonois ą St. Domingue, ou La jeune Creole), Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2021 m., iš prancūzų kalbos vertė V. Baranauskas, 105 psl.

  Apie knygą. Sofija Tyzenhauzaitė (1790–1878) – viena pirmųjų istorinės Lietuvos rašytojų moterų.

  Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel Gufjė gimė 1790 m. Žaludko dvare, netoli Lydos (dab. Baltarusijos teritorijoje). Ji buvo viena pirmųjų moterų rašytojų istorinėje Lietuvoje. • Knygas rašė ir leido prancūzų kalba. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Lietuvoje (Rokiškyje, Kairėnuose, Vilniuje, Taujėnuose, Plateliuose), dažnai keliaudavo po Europą, gyvendavo Florencijoje, Venecijoje, savo vyrui Oktavijui ir jo giminei priklausiusiuose dvaruose Prancūzijoje. Mirė 1878 m. gegužės 28 d. Nicoje (Prancūzija), Alpes-Maritimes, Provence. Alpes-Côte d'Azur, būdama 88 -erių metų amžiaus. Palaidota Paryžiuje, grafų Šuazelių šeimos kapavietėje.

  Sofija Tyzenhauzaitė knygas rašė ir leido prancūzų kalba. Savo pirmąją knygą ji išleido jau būdama 28 -erių metų amžiaus – 1818 -aisiais (tais metais, kai susituokė su savo vyru Oktavijumi). Tai istoriniais įvykiais paremtas romanas „Lenkas Santo Dominge, arba jaunoji kreolė“. Žinoma, kad iš viso ji parašė 8 knygas. Į lietuvių kalbą išverstos ir išleistos dar dvi S. Tyzenhauzaitės knygos – „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje“ ir plačiausiai žinomos jos „Reminiscencijos“.

   ,,Jūs sakote, kad didvyris pažadėjo sugrąžinti jums tėvynę. Deja! Bijau, kad tapote savo entuziazmo aukomis ir visi galite žūti nesulaukę, kol išsipildys jūsų viltys. Argi dėl laisvės susiradote sau šeimininką? Nors esu nemokyta ir paprasta, puikiai suprantu, jog jūsų padėtis buvo tokia, kad neturėjote galimybės rinktis, ir vienintelė jūsų viltis buvo sekti tą šviesulį, sakyčiau, liepsną, kurios spindesys apakino Europą, bet neapsaugojo nuo jūsų šalies padalijimo. Savo garbingais žygiais jūs įgijote šventą teisę į globėjo pagarbą ir dėkingumą [...]".

  „Netrukus mūsų namai prisipildė abiejų kariaujančių pusių ligonių, sužeistų ir mirštančių karių. Mes nepajėgėme jų visų tinkamai prižiūrėti. Vienas liūdnas netikėtas įvykis pažadino ankstesnį skausmą, laiko nuramintą, ir atvėrė širdies žaizdas. Vieną dieną, kai atvykau į ligoninę padėti seserims, tarp tįsančių ligos patale nelaimingųjų pamačiau ką tik atgabentą ligonį. Jis buvo pasigavęs drugį, kurį, kaip buvo tikima, mes sugebėjome gydyti. Atsargiai priėjau prie to vyro. Nors jo veido bruožai buvo kančios iškreipti, bet man pasirodė pažįstami. Išgirdau jį dejuojant, kažką nesuprantamai murmant. Atpažinau jo balsą... O Dangau, tai ponas de Liunji, mirštantis savo dukters, kurios nepripažino ir kurią apleido, rankose..?"

  Mano nuomonė. Knyga pirmiausia įdomi tuo, kad ją parašė grafaitė Sofija Tyzenhauzaitė. Būtent tai ir sužadino mano smalsumą bei privertė mane paimti knygelę į rankas. Nelaimingos meilės istorija apie lenkų karininką, tolimoje Santo Domingo saloje. Istorija girdėta iki begalybės: jaunuolis įsimyli gražuolę vietinę merginą, tačiau, susiklosčius aplinkybėms, palieka ją ir išvyksta namo, prižadėjęs grįžti. Eina laikas, mergina laukia, bet jis negrįžta. Na o toliau, turbūt, patys suprantate, nieko gero būti jau nebegali... 

  Istorija labai romantizuota, tačiau aprašomi istoriniai įvykiai bei atsiskleidžiantis autorės požiūris į moters padėtį tuometinėje visuomenėje šią mažą knygelę paverčia įdomia pažintine istorija. Man tikrai buvo įdomu, o perskaityti pakako gerų kelių valandų.