Puslapiai

Puslapiai

Puslapiai

2022 m. rugpjūčio 17 d., trečiadienis

Undinė Radzevičiūtė Grožio ir blogio biblioteka

Viršelis. Undinė Radzevičiūtė Grožio ir blogio biblioteka, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020 m., 200 psl.
Apie knygą. Ekscentriškas paveldėtojas, apimtas didžiulės aistros unikalioms knygoms, nori sukurti ypatingą biblioteką ir pasiruošęs peržengti bet kokias moralės ribas. O Veimaro respublikos Berlynas – vieta, kur galima nuslėpti bet kokį nusikaltimą.
  Ir kas intelektualų nusikaltėlį gali sustabdyti? To negalėtų padaryti nei žmogus, nei Dievas. Visi įsitikinę, kad Dievas mirė, todėl Dešimties įsakymų nebesilaiko niekas. Tokiame pasaulyje nebėra aišku, kas yra gerai ir kas yra blogai. O visuotinė laisvė griauna ne tik moralę, bet ir valstybę.
  Šiuolaikinė Europa labai primena Veimaro respubliką. Ar šiuolaikinio žmogaus mąstymas ir galimi sprendimai labai skiriasi nuo tų, priimtų prieš daugiau nei devyniasdešimt metų?
   Nauja Europos Sąjungos premijos laureatės Undinės Radzevičiūtės knyga – apie grožį su lašu bjaurumo, apie blogį, besislepiantį gėryje, ir apie tai, kad centralizuotai tvarkant pasaulį galima jį visiškai sunaikinti.
Mano nuomonė. Ar grožis gali būti blogis? Štai tokį klausimą autorė kelia knygoje. Pasirodo – ir dar kaip gali, ypač kai grožio ir gėrio, pasaulio darnumo idėjos yra paremtos smurtu. Dievas mirė, nebeegzistuoja 10 Dievo įsakymų, pasaulis išprotėjo, senosios moralės formos išvertė kailį. Kaip sako pagrindinis knygos veikėjas Walteris: ,,Grožis yra tuščiavidurė forma, kurią galima užpildyti bet kuo." (108 p.) Ir užpildo – žmogžudystės, narkotikai, besaikis pinigų švaistymas ir prasidedantys žydų pogromai bei artėjančio karo nuojauta. Visa tai pateisinama – vardan kuriamo grožio, vardan teisingos ir švarios visuomenės.
  Knyga man labai patiko, beje, kaip ir visos kitos autorės knygos. Žaviuosi originalia jos rašymo maniera, lakoniškų sakinių išbaigtumu, sodriu humoru. Kai kurie skaitytojai kritikuoja, kad labai jau paviršutiniška, autorė neįsigilinusi į istorinius faktus, neatspindi Veimaro respublikos dvasios. Mano galva to laikotarpio dvasia yra pagauta, ji plevena knygos puslapiuose, tačiau knyga ne apie tai, ji apie grožio ir blogio santykį, apie virsmą iš vieno pavidalo kitu, priklausomai nuo aplinkybių. Antras skaitytojų dūris autorei – knyga tarsi laisva Patrick Suskind knygos ,,Kvepalai" interpretacija, visai neoriginali. Sutinku, man taip pat kilo mintis lyginti šias knygas: pagrindinė mintis ta pati (yra ir daugiau knygų tokia tema), tačiau išpildymo formos skiriasi. 
  Aš rekomenduoju skaityti, o kaip pasielgsite jūs – spręskite patys.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą